2021-11-24 Nr. AB-25166-3-61-3-01306-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-917-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01306-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūnas Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. (B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. (B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), (toliau – ir atsakovas) 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2010 m. iki Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) uždarymo dienos buvo laikomas kamerose, pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, t. y. neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu ir dušu, buvo stebimas pareigūnų ir kitų nuteistųjų. Dėl to pareiškėjas jautė išgyvenimus, pažeminimą, sutriko apetitas. Lukiškių TI-K kamerose jam taip pat nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti bei reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie kamerų numerius ir plotus, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 12 d., nes pareiškėjas 2019 m. sausio 13 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namus (toliau – PN) ir nurodė, kad pareiškėjas jau yra kreipęsis į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl neturtinės žalos priteisimo už netinkamas laikymo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2010 m. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. Atsakovo atstovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1. Pareiškėjui tenkantis plotas kalinimo įstaigoje atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m). Sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

4.2. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingus įvykius įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) III skyriuje reglamentuotas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, tačiau jose nenustatyta, kad kamerose sanitariniai mazgai turi būti atitverti nuo duryse esančių stebėjimo akučių. Atitvėrimai ir negali būti numatyti, nes tokiu atveju, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose.

4.3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punktu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 107 punktu, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, kalinimo įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m.

4.4. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja, vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių reikalavimais, taip pat Vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

4.5. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, trūksta konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, kurios dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent žala pasireiškia, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio ir pateko į laisvės atėmimo vietą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Vertindamas ieškinio senaties termino taikymo klausimą, teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui dėl netinkamų laikymo sąlygų teismui pateikė 2020 m. balandžio 3 d., t. y. praleidęs terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2010 m. iki 2016 m. gruodžio 31 d. pateikti. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, teismas nenustatė kitų svarbių aplinkybių atnaujinti ieškinio senaties terminą egzistavimo ir pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą taikė trejų metų ieškinio senaties terminą,byloje vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 12 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

7. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

8. Nurodęs, jog ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai įtvirtino, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui, įvertinęs bylos duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir kartu laikytų asmenų skaičių (daugiausiai buvo laikomas vienas, kartu su kitu asmeniu – 52 dienas), teismas priėjo prie išvados, kad vienam asmeniui tenkantis kameros patalpos plotas Lukiškių TI-K atitiko teisės aktų reikalavimus. Aptaręs Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimą dėl 3 kv. m ploto, tenkančio asmeniui daugiavietėse kamerose, minimalaus standarto, taikomo vertinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą, įvertinęs duomenis apie pareiškėjo judėjimą, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nacionalinės teisės bei Konvencijos prasme dėl minimalaus ploto.

9. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, jog naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas jo privatumas, teismas aptarė Eksploatavimo taisyklių 2, 14.5 punktus, analizavo EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką privatumo užtikrinimo aspektu, vertino atsakovo atstovo pateiktą nuotrauką, jog gyvenamosiose kamerose yra įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio, ir priėjo prie išvados, kad nėra detalių duomenų, kuriose kamerose įrengtos užuolaidos. Teismas nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio minėtų gyvenamųjų kamerų ploto buvo atskirtas tik 1,5 m pertvara. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad užuolaidos buvo įrengtos sanitariniuose mazguose, esančiose kamerose Nr. 43, Nr. 1, Nr. 69, Nr. 41, Nr. 58, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, ir sprendė, jog tai, kad sanitarinis mazgas nuo likusio minėtų gyvenamųjų kamerų ploto buvo atskirtas tik 1,5 m pertvara, nelaikytina pakankamu jo privatumui užtikrinti. Teismas vertino, kad netgi tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kamerose Nr. 43, Nr. 1, Nr. 69, Nr. 41 buvo laikomas vienas, jo privatumas taip pat nebuvo užtikrintas, nes jį, besinaudojantį tualetu, galėjo atsitiktinai užtikti į kamerą įėję arba suimtųjų (nuteistųjų) stebėjimą atliekantys pareigūnai. Nustatęs, jog sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, teismas konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą, sukėlusį jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Teismas sprendė, jog pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis galimai tik sienele ar pertvara nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, objektyviai galėjo būti pažeista nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 12 d., iš viso 742 dienas.

10. Dėl privatumo naudojantis dušu teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K asmenų privatumui užtikrinti dušuose buvo įrengtos pertvaros, tačiau vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

11. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovui visą ginčo laikotarpį neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nenustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, teismas nusprendė, kad šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, jog pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati suma yra 1 100 Eur.

III. 12. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują – M. B. skundą atmesti.

13. Atsakovo atstovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už jo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.

13.2. Teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjui pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam mąsto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui išspręsti, todėl teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

13.3. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

14. Pareiškėjas M. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

14.1. Atlygintino neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija.

14.2. Patys Vilniaus PN pripažįsta, kad Lukiškių TI-K kalėjusiems nuteistiesiems privatumas naudojantis tualetu buvo pažeistas, tačiau kaip pasiaiškinimą nurodo, jog viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Net jei pareiškėjas kameroje sėdėjo vienas, tualetas įrengtas visai šalia pat durų ir pro jų stebėjimo langelį, nuolat, kas 10–15 min. stebi ne tik vyrai, bet ir moterys pareigūnės, tuo keldami nuolatinį stresą. 1,5 m sienelė su užuolaida yra ne tarp durų ir tualeto, o už jo ir atitveria tualetą nuo kameros. Tualetas visada buvo kameroje, nuo kitų kalinių atskirtas tik sienele. Nėra ir niekada nebuvo jokios uždaros kabinos. Tokios gyvenimo sąlygos prieštarauja žmoniškumui ir grubiai pažeidžia orumą bei žmogaus teises.

14.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes pagal EŽTT toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis.

14.4. Kad sąlygos turi būti žmoniškesnės, pripažįsta ir EŽTT bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose išaiškinęs, kad asmuo, kuris yra kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patiria neturtinę žalą. Lietuvos teismai dažnai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT. Tai yra neteisinga ir nesuderinama su Konvencija. Turi būti taikomos pakankamos atgrasomojo poveikio priemonės, nes satisfakcijos konstatavimas nesuteikia realios prasmės. Kai pareiškėjo teisės nuolat pažeidžiamos, priteista neturtinė žala padėtų išspręsti visas problemas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui M. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) nuo 2010 m. iki 2019 m. sausio 12 d.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą nuo 2010 m. iki 2019 m. sausio 12 d. taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) 742 dienas neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 1 100 Eur kompensaciją.

17. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas nemotyvavo, kodėl priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų .

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais bei dušu buvo pažeista 742 dienas. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde šių pirmosios instancijos teismo konstatuotų pažeidimų, jų trukmės bei intensyvumo neginčija, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nevertina.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-235-492/2017; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2822-520/2020; ir kt.).

21. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, be kita ko, įvertinus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus.

22. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

23. Nuosekliai suformuotoje administracinių teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas tada, kai, įvertinęs konkrečią asmens situaciją, pareiškėjo atžvilgiu įvykdytus neteisėtus veiksmus, jo sveikatos būklę, nustato tik nežymius, vienkartinius, neilgalaikius kalinimo sąlygų pažeidimus (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), tokius pažeidimus pripažįsta, nepriteisdamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-323-968/2021).

24. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04 ). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017 ir kt.) suformuotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (742 dienos), tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) kamerose, pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais ir dušu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju, atsižvelgus į aptartą nusižengimo pobūdį, nebūtų pakankama satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą.

26. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius