2021-04-21 Nr. AB-8347-3-66-3-00131-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eI-10-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00131-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 11.9 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo Seimo nario Valerijaus Simulik atstovui advokatui Evaldui Valčiukui,

atsakovo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui Modestui Važnevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Seimo nario Valerijaus Simulik pareiškimą dėl 2015 m. liepos 27 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos žemės ūkio ministro įsakymo Nr. 3D-603 „Dėl Duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo taisyklių patvirtinimo“ 6.2.6.1 ir 6.2.6.2 papunkčių teisėtumo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Lietuvos Respublikos Seimo narys Valerijus Simulik kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su pareiškimu, prašydamas: ištirti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 3D-65 „Dėl žemės ūkio ministro 2015 m. liepos 27 d. įsakymo Nr. 3D-603 „Dėl Duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Pakeitimo įsakymas) 2 punktu pakeistų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 3D-603 patvirtintų Duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.2.6.1 ir 6.2.6.2 papunkčių atitiktį Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 5 daliai; ištirti Pakeitimo įsakymo 2 punktu patvirtintų Taisyklių 6.2.6.1 ir 6.2.6.2 papunkčių atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1, 2, 4 ir 9 punktams bei 6 straipsnio 4 daliai.

2. Pareiškėjas savo abejones grindžia šiais argumentais:

2.1 Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras (toliau – ir žemės ūkio ministras), priimdamas Pakeitimo įsakymą, viršijo įgaliojimus. Taisyklių tikslas – nustatyti duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo tvarką. Tuo tarpu pakeitimu nustatyta žalio pieno pardavėjo priskyrimo vienai iš Įstatyme numatytų grupių tvarka. Šią tvarką nustato Įstatymas, ne Taisyklės. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato galimybės žemės ūkio ministrui priimti teisės aktus, kuriais būtų plečiamas ar siaurinamas galiojančio Įstatymo taikymas. Be to, Taisyklių 1 punkte nurodytas teisinis pagrindas – Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 12 straipsnis nesuteikia žemės ūkio ministrui įgaliojimų atlikti ginčijamo pakeitimo.

2.2 Pareiškėjo vertinimu, Pakeitimo įsakymo 2 punktas pažeidžia objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir lygiateisiškumo principus, taip pat administracinio reglamentavimo reikalavimą, kad privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai. Pareiškėjas teigia, kad Pakeitimo įsakymu numatyta tvarka, reglamentuojanti žalio pieno pardavėjų priskyrimą atitinkamai grupei, nėra objektyvi. Tokia tvarka apriboja žalio pieno pardavėjų galimybes patekti į aukštesnę grupę, dėl ko jie negali gauti didesnio atlygio už parduodamą pieną bei veiksmingai ir konkurencingai veikti šioje rinkoje. Be to, nustatyta tvarka žalio pieno pirkėjams buvo pagerintos sąlygos įsigyti pieną už žemesnę kainą. Taigi žemesnės juridinės galios teisės aktu buvo apribota veiksminga konkurencija šioje rinkoje ir iškreipta jos dalyvių lygiavertė padėtis, dėl ko ginčijamos nuostatos yra diskriminacinės, t. y. pažeidžiančios Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą lygiateisiškumo principą. Pareiškėjo nuomone, įstatymuose nesant numatytai teisei žemės ūkio ministrui nustatyti ginčijamą tvarką, laikytina, kad Pakeitimo įsakymo 2 punktas pažeidžia VAĮ 6 straipsnio 4 dalies reikalavimą (privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai), o tuo pačiu – konstitucinį teisėtumo principą.

2.3 Pareiškėjas taip pat nurodo, kad priimant Pakeitimo įsakymą buvo pažeista teisėkūros procedūra: priimant Pakeitimo įsakymą, sukurta kolizija tarp Įstatymo ir Taisyklių – dviejų skirtingos hierarchijos teisės aktų.

3. Pareiškėjas taip pat prašo skundžiamo Pakeitimo įsakymo 2 punktą pripažinus neteisėtu nustatyti, kad pripažintas neteisėtu teisinis reguliavimas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

II. 4. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – Ministerija) nesutiko su pareiškimu ir savo atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

4.1. Atsakovas nurodė, kad Taisyklės priimtos remiantis įgaliojimais, suteiktais Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120 patvirtintais Ministerijos nuostatais.

4.2. Ministerija atkreipė dėmesį, kad pieno gamintojų, laikančių pienines karves, ūkiuose žalio pieno gamyba vyksta kasdien, o žalio pieno pirkimo ir pardavimo apskaita bei atsiskaitymas vyksta įskaitinio pieno tiekimo laikotarpiais pagal žemės ūkio ministro patvirtintas Pieno supirkimo taisykles (2001 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 146 redakcija). Tiek įskaitinio pieno tiekimo laikotarpis, tiek reguliariai parduodamo žalio pieno tiekimo laikotarpis savo esme atitinka tą pačią sąvoką.

4.3. Poreikis priimti Pakeitimo įsakymą kilo po to, kai patvirtinus Taisykles, žalio pieno pirkėjams kilo neaiškumų, kaip priskirti žalio pieno pardavėjus vienai ar kitai Įstatyme numatytai grupei, siekiant teisingai įvesti duomenis į Pieno apskaitos informacinę sistemą (toliau – ir PAIS). Todėl Taisyklės pakeistos nustatant, kad žalio pieno pardavėjai į grupes skirstomi dalijant per įskaitinį laikotarpį pristatytą pieną iš įskaitinio laikotarpio dienų skaičiaus. Šis kriterijus yra objektyvus ir nepriklauso nuo žalio pieno paėmimo iš ūkio kartų, kiekvieno supirkėjo pasirinkto pieno surinkimo maršruto ir vykdomos logistikos sistemos.

4.4. Reaguodama į pareiškėjo teiginį, kad Pakeitimo įsakymas riboja žalio pieno pardavėjų galimybes patekti į aukštesnę grupę, gauti didesnį atlygį ir konkuruoti rinkoje, atsakovas nurodė, jog reglamentavimą lemia Lietuvos pieno sektoriaus struktūra. Įtvirtinus kitokį skaičiavimo būdą, žalio pieno pardavėjams atsirastų galimybė piktnaudžiauti, pristatant pieną kas antrą dieną ar rečiau, dėl ko nukentėtų pieno kokybė, pieno gamintojai gautų nuoskaitas už nekokybišką pieną ir, galiausiai, dar mažesnę pieno kainą.

4.5. Ministerija pabrėžia, kad už supirktą pieną yra atsiskaitoma pieno pirkimo-pardavimo sutartyje numatyta tvarka, gamintojams gali būti mokamos priemokos ir priedai už sukuriamą papildomą vertę. Įstatyme įtvirtinta nuostata dėl vienodos bazinių pieno sudėties rodiklių kainos mokėjimo tos pačios grupės žalio pieno pardavėjams neužkerta kelio žalio pieno pardavėjui derėtis su pirkėju dėl priedų ir priemokų mokėjimo sąlygų bei dydžio. Atlygis už parduodamą pieną gali būti didesnis nei nustatytas pagal grupę. Teisės aktai nefiksuoja konkrečios žalio pieno supirkimo kainos – Įstatymu draudžiama mokėti skirtingą kainą tik tai pačiai grupei pagal parduodamo pieno kiekį priskirtiems žalio pieno pardavėjams.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. 5. Byloje prašoma ištirti, ar žemės ūkio ministro 2015 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 3D-603 „Dėl Duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Taisyklių 6.2.6.1 ir 6.2.6.2 papunkčiai (žemės ūkio ministro 2016 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 3D-65 redakcija) atitinka Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 4 ir 9 punktus bei 6 straipsnio 4 dalį.

6. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai teisės aktas, kuriam galbūt prieštarauja norminis administracinis aktas, panaikinamas ar pakeičiamas, norminio administracinio akto teisėtumo patikra nebegalima, išskyrus atvejus, kai norminio administracinio akto teisėtumo patikrą inicijuoja individualią bylą nagrinėjantis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-4/2010; 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje A552-1489/2013).

7. Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atsižvelgiama į konkrečios bylos aplinkybes, kai nėra tiksliai nurodytos aukštesnės galios teisės aktų redakcijos – teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir pareiškime pateiktus argumentus, gali patikslinti aukštesnės galios teisės akto redakciją, jei atitinkamos nuostatos buvo keičiamos (žr., pvz., 2009 m. kovo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I556-11/2009; 2010 m. liepos 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2010).

8. Pareiškėjas prašo ištirti ginčijamų nuostatų atitiktį pareiškimo pateikimo metu galiojusios redakcijos VAĮ (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 1, 2, 4 ir 9 punktams bei 6 straipsnio 4 daliai. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje aktualus Viešojo administravimo įstatymo nuostatų pakeitimas, darantis įtaką pareiškimo vertinimui. 2020 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusia VAĮ redakcija (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) pakeisti, be kita ko, 3 ir 6 šio įstatymo straipsniai.

9. VAĮ (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio redakcijoje, galiojusioje pareiškimo pateikimo metu, buvo įtvirtinti viešojo administravimo principai:

3 straipsnis. Viešojo administravimo principai

<...> Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiais principais:

1) įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais;

2) objektyvumo. Šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs;

<...>

4) nepiktnaudžiavimo valdžia. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų;

<...>

9) lygiateisiškumo. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių;

<...>.

10. Nuo 2020 m. lapkričio 1 d. pareiškime nurodyti viešojo administravimo subjektams taikomi principai įtvirtinti VAĮ (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) 3 straipsnio 4, 6, 8 ir 9 punktuose:

3 straipsnis. Viešojo administravimo principai

Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiais principais:

<...>

4) įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais;

<...>

6) lygiateisiškumo. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, seksualinės orientacijos, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių;

<...>

8) nepiktnaudžiavimo valdžia. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta, tikslų;

9) objektyvumo. Šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs;

<...>.

11. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškime nurodytus su viešojo administravimo metu taikomais principais susijusius argumentus, vertina Taisyklių 6.2.6.1 ir 6.2.6.2 papunkčių atitiktį galiojančios redakcijos VAĮ 3 straipsnio punktams, o ne pareiškime nurodytiems iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios VAĮ redakcijos 3 straipsnio punktams.

12. Pareiškėjas taip pat abejoja dėl ginčijamų nuostatų atitikties VAĮ (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 6 straipsnio (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) 4 daliai. Iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos VAĮ 6 straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta:

6 straipsnis. Administracinis reglamentavimas

<...>

4. Privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai.

13. 2020 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusia VAĮ redakcija minėta nuostata panaikinta, o įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta viena iš viešojo administravimo sričių. Todėl tyrimas dėl ginčijamų nuostatų atitikties VAĮ 6 straipsnio 4 daliai nutrauktinas.

14. Taigi, šioje byloje bus tiriama, ar Taisyklių 6.2.6.1 ir 6.2.6.2 papunkčiai atitinka Įstatymo 2 straipsnio 5 dalį ir VAĮ 3 straipsnio 4, 6, 8 ir 9 punktus. Byla dėl ginčijamų nuostatų atitikties VAĮ 6 straipsnio 4 daliai nutrauktina (žr. mutatis mutandis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-444-4/2008).

IV. 15. Išplėstinė teisėjų kolegija primena, kad bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė.

16. ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis apibrėžia ginčo dėl teisės ribas – teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Veikdamas įstatymų leidėjo aiškiai apibrėžtos kompetencijos ribose, norminėje administracinėje byloje administracinis teismas nesprendžia ir negali spręsti dėl vykdant (įgyvendinant) ginčijamą norminį administracinį aktą (jo dalį) vykdytų administracinių procedūrų, priimtų sprendimų ir (ar) atliktų kitų veiksmų (neveikimo) teisėtumo bei pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-25-822/2018)

17. Nagrinėjamos bylos objektas yra Taisyklių 6.2.6.1 ir 6.2.6.2 papunkčiai:

6. Žalio pieno pirkėjai iki kiekvieno mėnesio 8 darbo dienos privalo suvesti į PAIS duomenis:

<...>

6.2.6. žalio pieno pardavėjo grupę kiekvienu įskaitiniu laikotarpiu. Žalio pieno pardavėjo grupė nustatoma per įskaitinį laikotarpį parduoto natūralaus riebumo žalio pieno kiekį (kilogramais) padalinus iš:

6.2.6.1. įskaitinio laikotarpio dienų skaičiaus, – jei žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta visam įskaitiniam laikotarpiui. Į įskaitinio laikotarpio dienų skaičių neįskaičiuojamos dienos:

6.2.6.1.1. iki pienas buvo pradėtas parduoti, – jei žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta ir pienas pradedamas parduoti ne nuo pirmos įskaitinio laikotarpio dienos;

6.2.6.1.2. po pieno pardavimo nutraukimo, – jei žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartis ir pieno pardavimas nutraukiamas įskaitiniam laikotarpiui nepasibaigus;

6.2.6.1.3. kol pieno supirkimas buvo nutrauktas, – jei pieno supirkimas buvo nutrauktas Pieno supirkimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 146 „Dėl Pieno supirkimo taisyklių patvirtinimo“, numatyta tvarka;

6.2.6.2. dienų, kuriomis pienas buvo parduotas, skaičiaus, – jei žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkrečiam įskaitinio laikotarpio dienų skaičiui;

<...>

V. Dėl žalio pieno rinkos reglamentavimo ypatumų

18. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės kompetencija, reglamentuojant žalio pieno supirkimo rinką, yra nulemta šios rinkos struktūros, jos specifiškumo. Nagrinėjamos bylos kontekste atsižvelgtina į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2020 m. vasario 6 d. nutarimą Nr. KT22-N1/2020, kuriame nagrinėtas atskirų Įstatymo nuostatų konstitucingumas įvairiais aspektais, iš jų – ir ūkinės veiklos laisvės ribojimo aspektu. Atsižvelgiant į ES teisės statusą Lietuvos teisės sistemoje, pabrėžtinas žemės ūkio, vidaus rinkos sričių priskyrimas pasidalijamajai Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijai. Todėl žalio pieno rinkai aktualus ir esamas ES teisės teisinis reguliavimas, inter alia (be kita ko) 2019 m. balandžio 17 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/633 dėl įmonių vienų kitoms taikomos nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje (toliau – ir Direktyva 2019/633), 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007 (toliau – ir Reglamentas 1308/2013) ir šio reglamento nuostatas Įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo kontekste vertinusio Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2019 m. lapkričio 13 d. prejudicinis sprendimas byloje C-2/18 pagal Konstitucinio Teismo kreipimąsi.

19. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymas riboja ūkinės veiklos laisvę, nustatydamas imperatyvias teisės normas, draudžiančias tam tikrus veiksmus žalio pieno rinkos sutartinių santykių srityje. Konstitucinis Teismas 2020 m. vasario 6 d. nutarimu, be kita ko, konstatavo Įstatymo nuostatų (3 ir 5 str.) pagrįstumą, siekiant konstituciškai pagrįsto ūkinės veiklos laisvės ribojimo pagrindo – siekio užtikrinti žalio pieno pardavėjų (gamintojų) ir pirkėjų teisėtų interesų pusiausvyrą ginant silpnesnės sutarties šalies – žalio pieno pardavėjų – teises ir teisėtus interesus, taip pat visuomenės interesą išlaikyti tvarų Lietuvos pieno ūkį, taigi siekiant ne atskirų asmenų, o bendros tautos gerovės.

20. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, Įstatymo 3 straipsnyje nustatytomis imperatyviomis teisės normomis nėra užkertamas kelias žalio pieno pardavėjams, pirkėjams (perdirbėjams) laisva valia tiek sudaryti žalio pieno pirkimo–pardavimo sutartis, tiek jas pakeisti ir nutraukti, taip pat susitarti dėl konkrečių toms imperatyvioms teisės normoms neprieštaraujančių sutarties sąlygų, pavyzdžiui, susijusių su sutarties pakeitimu, nutraukimu, žalio pieno pirkimo kaina, žalio pieno pirkimo ir pardavimo kiekiu. Minėtomis imperatyviomis nuostatomis žalio pieno pardavėjams ir pirkėjams nedraudžiama nei susitarti dėl skirtingos žalio pieno pirkimo kainos, taikytinos pagal objektyvų kriterijų (parduodamo pieno kiekį) skirtingoms grupėms priskirtiems žalio pieno pardavėjams ir pagal šį kriterijų tai pačiai grupei priklausantiems žalio pieno pardavėjams, atsižvelgiant į žalio pieno pristatymo būdą, patiekto pieno sudėtį ir kokybę, nei sumažinti žalio pieno pirkimo kainą, jeigu tam yra objektyvių priežasčių.

21. Todėl, Konstitucinio Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad tokiu ūkinės veiklos teisiniu reguliavimu yra paneigiama viena esminių Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintų ūkinės veiklos laisvės nuostatų – sutarčių sudarymo laisvė, taip pat kad ūkio subjektų (žalio pieno pardavėjų, pirkėjų ir perdirbėjų) teisės ir laisvės yra varžomos akivaizdžiai labiau, negu reikia minėtiems tikslams pasiekti, t. y. kad minėtu teisiniu reguliavimu nustatytas nesąžiningų veiksmų draudimas, kaip ūkinės veiklos teisinio reguliavimo priemonė, yra neproporcingas.

22. Šiuo požiūriu reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendime pasisakė, jog valstybės narės turėjo joms likusią kompetenciją imtis priemonių kovos su nesąžininga komercine praktika srityje, kuriomis siekiama reguliuoti laisvomis derybomis paremtą kainų nustatymo procesą, net jei šios priemonės turi įtakos laisvų derybų dėl kainos, mokėtinos už žalio pieno pristatymą, principui, kuris išplaukia iš Reglamento Nr. 1308/2013 148 straipsnio, taigi – ir vidaus rinkos veikimui atitinkamame sektoriuje.

Dėl žemės ūkio ministro kompetencijos priimti ginčijamas nuostatas ir Pakeitimo įsakymo atitikties VAĮ 3 straipsnio 8 punktui

23. Byloje ginčijamos nuostatos įtvirtintos Taisyklių 6.2.6.1 ir 6.2.6.2 papunkčiuose. Ginčijamų nuostatų esmė – nurodoma, kaip apskaičiuojamas per įskaitinį laikotarpį parduoto žalio pieno kiekis, siekiant šią informaciją įvesti į PAIS.

24. Taisyklių 2 punkte nurodytas Taisyklių tikslas – nustatyti duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo tvarką. Šis tikslas nepakito nuo Taisyklių priėmimo 2015 m. liepos 27 d. Taisyklių 1 punkte nurodyta, kad Taisyklės priimtos remiantis Įstatymu, Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymu ir Pieno supirkimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 146 „Dėl Pieno supirkimo taisyklių patvirtinimo“.

25. Įstatymo 1 straipsnyje nurodyta jo paskirtis: nustatyti žalio pieno pardavėjų ir žalio pieno pirkėjų nesąžiningų veiksmų perkant–parduodant žalią pieną draudimą; įtvirtinti reikalavimus Lietuvoje pagamintiems pieno gaminiams, tiekiamiems Lietuvos rinkai, ir nurodyti institucijas, atsakingas už šio įstatymo nuostatų laikymosi priežiūrą, ir atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus (Įstatymo 1 str. 1 d.). Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras ir kontrolės institucijos iki 2015 m. liepos 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

26. Įstatymo įgyvendinimas priklauso nuo aiškių, Įstatymo nuostatas detalizuojančių poįstatyminių aktų. Įstatymo įgyvendinimo veiksmingumą lemia galimybės kontroliuoti, ar žalio pieno rinkoje veikiantys subjektai veikia vadovaudamiesi Įstatymo nuostatomis. Todėl viena iš svarbių, nesąžiningų veiksmų kontrolės funkciją atliekančių viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros (toliau – ir Agentūra) sėkmingos veiklos prielaidų – prieigos prie kuo išsamesnės informacijos iš rinkoje veikiančių subjektų buvimas. Galimybė kontroliuoti, ar žalio pieno supirkimo rinkoje nedaromi Įstatymo pažeidimai, reikšmingai priklauso nuo Agentūros darbuotojų prieigos prie išsamių duomenų apie žalio pieno supirkimo rinką, joje vykstančius sandorius. Vienas iš esminių tokių duomenų šaltinių – Lietuvoje veikianti Pieno apskaitos informacinė sistema (PAIS).

27. Duomenų PAIS išsamumo ir tikslumo prielaida yra Taisyklėse įtvirtinta į PAIS renkamų duomenų suvedimo tvarka. Būtent toks ir yra Taisyklių tikslas (nustatyti duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo tvarką). Atsižvelgiant į tai, kad PAIS funkcionalumas ir pateiktų duomenų išsamumas reikšmingai lemia galimybę įgyvendinti Įstatymą, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Taisyklių priėmimas sietinas su Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje numatytu įgaliojimu – iki 2015 m. liepos 31 d. priimti Įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

28. Taisyklių III skyrius numato konkrečius duomenis, kuriuos į PAIS sistemą turi įvesti žalio pieno pirkėjai. Priėmus Taisykles 2015 m. liepos 27 d., jos pradėtos tikslinti. 2015 m. rugpjūčio 3 d. pakeitimu Nr. 3D-621 į Taisykles įtrauktas Įstatymo 2 straipsnio 5 dalies taikymo prasme svarbus į PAIS suvedamų duomenų rodiklis – žalio pieno pardavėjo grupė kiekvienu įskaitiniu laikotarpiu (Taisyklių 6.2.6 p.).

29. Vadovaujantis Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros politiką formuoja Žemės ūkio ministerija. Remdamasis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje numatytu įgaliojimu žemės ūkio ministras priima Įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus (žr. 25 šio sprendimo p.). Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Agentūra yra už Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies 1–4 punktų nuostatų laikymosi priežiūrą atsakinga kontrolės institucija.

30. Atsižvelgiant į Agentūros, kaip kontrolės institucijos, įgaliojimus, svarbu pažymėti, kad žalio pieno pardavėjo priskyrimas vienai iš dešimties Įstatyme numatytų grupių yra reikšminga Įstatymo nuostatų veiksmingumo prielaida – tik tiksliai žinodama, kuriai grupei priskirtas žalio pieno pardavėjas, Agentūra gali kontroliuoti, ar laikomasi Įstatymo 3 straipsnio dalyje numatytų reikalavimų, be kita ko, draudimo taikyti skirtingą žalio pieno pirkimo kainą visiems vienos grupės pardavėjams. Vėlesniu, šiai bylai aktualiu 2016 m. vasario 10 d. įsakymo pakeitimu Nr. 3D-65 toliau buvo tikslinamas Taisyklių 6.2.6 papunktis, konkretizuojant, kaip pirkėjas turi apskaičiuoti parduoto žalio pieno kiekį ir priskirti pardavėją konkrečiai grupei.

31. Žvelgiant į pirmiau nurodytus Taisyklių pakeitimus, galima daryti išvadą, kad Pakeitimo įsakymas buvo anksčiau priimtų Taisyklių tikslinimo proceso dalis. Išplėstinei teisėjų kolegijai nėra pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime nurodytu ir viešame teismo posėdyje pakartotu argumentu priimti ginčijamą teisinį reguliavimą – patvirtinus Taisykles, žalio pieno pirkėjams kilo neaiškumų, kaip priskirti žalio pieno pardavėjus vienai ar kitai Įstatyme numatytai grupei, siekiant teisingai įvesti duomenis į Pieno apskaitos informacinę sistemą (PAIS), o pakeitimas buvo svarbus, siekiant užtikrinti kontrolės institucijai – Agentūrai – galimybę vertinti, ar nėra daromi Įstatymo pažeidimai. Žemės ūkio ministras turėjo įgaliojimus priimti teisinį reguliavimą, kuriuo įgyvendinamos Įstatymo nuostatos, o Pakeitimo įsakymu ši kompetencija buvo realizuota, siekiant didesnio teisės akto aiškumo.

32. Dėl nurodytų priežasčių išplėstinei teisėjų kolegijai nėra pagrindo pripažinti, kad žemės ūkio ministras neturėjo kompetencijos priimti ginčijamų nuostatų. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Taisyklių 6.2.6.1 ir 6.2.6.2 papunkčiai prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam nepiktnaudžiavimo valdžia principui.

Dėl ginčijamų nuostatų atitikties Įstatymo 2 straipsnio 5 daliai

33. Pareiškėjas prašo ištirti ginčijamų nuostatų atitiktį Įstatymo 2 straipsnio 5 daliai. Įstatymo 2 straipsnio (ginčui aktuali 2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2230 redakcija) 5 dalyje apibrėžta Įstatymo taikymui reikšmingas žalio pieno pardavėjų grupių apibrėžimas:

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

<...>

5. Žalio pieno pardavėjų grupės – ūkių subjektai, parduodantys pieną, suskirstyti į grupes pagal parduodamo natūralaus riebumo žalio pieno kiekį per vieną dieną: pirmoji – iki 100 kg įskaitytinai, antroji – daugiau kaip 100 kg iki 200 kg įskaitytinai, trečioji – daugiau kaip 200 kg iki 300 kg įskaitytinai, ketvirtoji – daugiau kaip 300 kg iki 500 kg įskaitytinai, penktoji – daugiau kaip 500 kg iki 1 000 kg įskaitytinai, šeštoji – daugiau kaip 1 000 kg iki 2 000 kg įskaitytinai, septintoji – daugiau kaip 2 000 kg iki 4 000 kg įskaitytinai, aštuntoji – daugiau kaip 4 000 kg iki 10 000 kg įskaitytinai, devintoji – daugiau kaip 10 000 kg iki 20 000 kg įskaitytinai, dešimtoji – daugiau kaip 20 000 kg.

34. Anksčiau galiojusi Įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1907 redakcija) 2 straipsnio 4 dalis nustatė:

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

<...>

4. Žalio pieno pardavėjų grupės – ūkių subjektai, parduodantys pieną, suskirstyti į grupes pagal parduodamo natūralaus riebumo žalio pieno kiekį (kilogramais) per vieną dieną: pirmoji grupė – iki 100 kg pieno per vieną dieną, antroji grupė – 101–200 kg pieno per vieną dieną, trečioji grupė – 201–300 kg pieno per vieną dieną, ketvirtoji grupė – 301–500 kg pieno per vieną dieną, penktoji grupė – 501–1 000 kg pieno per vieną dieną, šeštoji grupė – 1 001–2 000 kg pieno per vieną dieną, septintoji grupė – 2 001 ir daugiau kg pieno per vieną dieną.

35. Išplėstinė teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2020 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymas (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1907 redakcija) pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, pažymi, jog 2015 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XII-2230, be kita ko, patikslinta Įstatymo nuostata dėl žalio pieno pardavėjų priskyrimo grupėms – priimta bylai aktuali Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis. Analizuojant atitinkamas Įstatymo 2 straipsnio nuostatas matyti, kad bylai aktualiu teisiniu reguliavimu išplėstas žalio pieno pardavėjų grupių skaičius nuo septynių iki dešimties, o kiekvienos grupės parduodamo pieno ribos nurodomos „įskaitytinai“, t. y. referuojant į tam tikrą pieno tiekimo laikotarpį, lyginant su 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1907 redakcijoje nurodytu terminu „per vieną dieną“. Įstatymo pakeitimo travaux preperatoires patvirtina rinkoje veikiančių suinteresuotų subjektų dalyvavimą, tvirtinant pagrindinio komiteto išvadą Nr. 2015 m. gruodžio 9 d. Nr. 110-P-42, ir tai, kad siūlomas grupių sudarymas aptartas su įvairiomis žemdirbių savivaldos institucijomis (žr. minėtą pagrindinio komiteto išvadą).

36. Žalio pieno pardavėjo priskyrimo konkrečiai grupei padariniai, be kita ko, apibrėžti Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte – pardavėją priskyrus konkrečiai grupei, pirkėjui draudžiama perkant žalią pieną <...> iš tos pačios žalio pieno pardavėjų grupės ir jį pristatant žalio pieno pirkėjui tokiu pačiu būdu <...>, žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartyse taikyti skirtingą žalio pieno pirkimo kainą <...>.

37. Kaip nurodo ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendime, draudimo taikyti kitokią bazinę kainą tai pačiai grupei priklausantiems gamintojams, kai pienas pristatomas tokiu pačiu būdu nuostatos tikslas – užtikrinti, kad pirkėjas taikytų tokią pačią bazinę kainą visiems gamintojams, kurių padėtis yra panaši pagal objektyvų kriterijų, t. y. per dieną parduodamo pieno kiekį. Be to, toks kriterijus yra leidžiamas pagal Reglamento Nr. 1308/2013 148 straipsnio 4 dalies antros pastraipos a punktą, kuriuo valstybėms narėms leidžiama numatyti sutarties šalims pareigą nustatyti santykį tarp tam tikro pristatomo pieno kiekio ir kainos (minėto sprendimo 59 p.).

38. Pareiškėjas teigė, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato galimybės žemės ūkio ministrui priimti teisės aktus, kuriais būtų plečiamas ar siaurinamas galiojančio Įstatymo taikymas. Išplėstinė teisėjų kolegija primena, kad atsižvelgiant į įstatymo viršenybės įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų atžvilgiu principą, įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis (žr., be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-10-756/2019, Administracinė jurisprudencija, 2019, Nr. 38, p. 7–59).

39. Vertindama ginčijamų nuostatų santykį su Įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi Taisyklių 6.2.6.1 ir 6.2.6.2 papunkčiuose įtvirtintų nuostatų techninį, Įstatyme apibrėžtų grupių apskaičiavimo tvarką detalizuojantį pobūdį. Aptariamomis nuostatomis tikslinama, kaip apskaičiuoti į PAIS teiktiną informaciją pardavėjui apie parduodamo žalio pieno kiekius – jomis konkretizuojama, kaip turi būti surenkama informacija į PAIS, kuri laikoma pagrindu priskirti tiekėją vienai ar kitai grupei. Taisyklėse iki ginčijamų nuostatų priėmimo nebuvo aišku, kaip konkrečiai skaičiuoti superkamo žalio pieno kiekį. Nesant ginčijamų nuostatų pardavėjų priskyrimo konkrečiai grupei priskyrimas priklausytų nuo to, kaip situaciją vertintų pirkėjai, o įgyvendinimą kontroliuojančios Agentūros darbuotojams būtų perkeliama Taisyklių aiškinimo našta. Išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neįžvelgia plečiamojo ginčijamų nuostatų turinio – ginčijamų nuostatų turinys tiesiogiai išplaukia iš Įstatymo nuostatų.

40. Todėl išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad Taisyklių 6.2.6.1 ir 6.2.6.2 papunkčiai prieštarautų Įstatymo 2 straipsnio 5 daliai.

Dėl ginčijamų nuostatų atitikties VAĮ 3 straipsnio 4, 6 ir 9 punktams

41. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijama tvarka apriboja žalio pieno pardavėjų galimybės patekti į aukštesnę grupę ir, atitinkami, apriboja jų gauti didesnį atlygį už parduodamą pieną bei veiksmingai ir konkurencingai veikti šioje rinkoje – numatyta tvarka žalio pieno pirkėjams buvo pagerintos sąlygos įsigyti pieną už žemesnę kainą. Pasak pareiškėjo, Pakeitimo įsakymu numatyta tvarka, reglamentuojanti žalio pieno pardavėjų priskyrimą atitinkamai grupei, nėra objektyvi. Be to, pasak pareiškėjo, ginčijamas teisinis reguliavimas yra diskriminacinis – juo apsunkinamos žalio pieno pardavėjų galimybės būti priskirtiems aukštesnei žalio pieno pardavėjų grupei, taigi – nustatyta tvarka pažeidžia lygiateisiškumo principą.

42. Išplėstinė teisėjų kolegija primena, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis konstitucine jurisprudencija, yra nurodęs, jog vertinant, ar tam tikru teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, pirmiausia būtina identifikuoti tam tikrų subjektų (jų grupių) nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą, o tai identifikavus – vertinti, ar toks skirtingas teisinis reguliavimas yra nustatytas pagrįstai (t. y. ar asmenys ar objektai, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, pasižymi tokiais teisinės padėties skirtumais, dėl ko toks diferencijuotas teisinis reguliavimas būtų objektyviai pateisinamas, ar tokiu skirtingu teisiniu reguliavimu siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų ar jei tai susiję su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais) (žr. 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1544-552/2015).

43. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamomis normomis tikslinama informacijos į PAIS pateikimo tvarka – nustatomos aiškios ir visiems vienodai taikomos taisyklės, skaičiuojant parduodamo pieno kiekį. Byloje ginčijamomis nuostatomis visų žalio pieno pardavėjų galimybės patekti į aukštesnę grupę yra ribojamos vienodai: mažiau tiekiantiems pardavėjams nustatomas mažesnis tiekiamo pieno vidurkis per vieną dieną įskaitiniu laikotarpiu, daugiau tiekiantiems – didesnis. Skaičiavimo tvarka sulygina galinčių papildomai kelias dienas išlaikyti geros kokybės pieną pardavėjų galimybes su pardavėjais, kurie neturi tokių logistinių galimybių išlaikyti pieną. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas teisinis reguliavimas yra diskriminacinis kuriems nors žalio pieno pardavėjams – visiems žalio pieno pardavėjams taikomi vienodi kriterijai, apskaičiuojant parduodamo žalio pieno kiekį.

44. Tiek iš teisinio reguliavimo, tiek iš atsakovo pateiktų argumentų matyti, kad priskyrimas konkrečiai žalio pieno pardavėjų grupei nėra susietas su didesnės ar mažesnės kainos fiksavimu. Faktinė mažesnes apimtis tiekiančių pardavėjų kaina gali atspindėti tam tikrą dėsningumą, sietiną ir su pieno tiekimo logistika, kuri dėl masto ekonomijos poveikio didina pirkėjo sąnaudas, aptarnaujant mažesnius kiekius parduodančius pardavėjus. Toks reguliavimas, be kita ko, prisideda ir prie žalio pieno pardavėjų kooperavimosi skatinimo – šio proceso nepakankamumą konstatavo ir Konstitucinis Teismas 2020 m. vasario 6 d. nutarime (42.3 p.).

45. Be to, priskyrimas prie konkrečios žalio pieno pardavėjų grupės neriboja galimybių pirkėjui ir pardavėjui derėtis dėl kainos remiantis kriterijais, kurie neprieštarauja imperatyvioms Įstatymo normoms. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į žalio pieno pristatymo būdą, patiekto pieno sudėtį ir kokybę (žr., be kita ko, Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimo 42.4 p.; ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo 67 p.). Todėl atmestinas ir pareiškėjo argumentas, kad Pakeitimu įsakymu žalio pieno pirkėjams buvo pagerintos sąlygos įsigyti pieną už žemesnę kainą.

46. Išplėstinei teisėjų kolegijai nėra pagrindo nesutikti su atsakovo atsiliepime nurodytu argumentu, kad skaičiuojant kiekį pareiškėjo nurodytu būdu pardavėjai būtų skatinami tiekti pieną rečiau, siekdami didesnio pieno kiekio vieno pristatymo metu. Tai keltų riziką dėl pieno kokybės užtikrinimo, taip pat lemtų didesnes nuoskaitas dėl pieno kokybės, kas, atitinkamai, lemtų superkamo pieno kainos mažinimą dėl objektyvių kriterijų. Todėl su suinteresuotais subjektais neišdiskutuotas ginčijamų nuostatų panaikinimas galėtų lemti nesubalansuotą žalio pieno pardavėjų ir pirkėjų interesų pusiausvyrą, taip neišlaikant visuomenės intereso išlaikyti tvarų Lietuvos pieno ūkį (žr. Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarime įtvirtintą žalio pieno rinkos reglamentavimo konstitucinį pagrindą).

47. Lietuvos pieno ūkio struktūra yra nepalanki žalio pieno pardavėjams, todėl Įstatymu, be kita ko, ginamos silpnesnės šalies – žalio pieno pardavėjų – teisės ir teisėti interesai (Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimo 15.4 p.). Pareiškėjas teigia, kad Pakeitimo įsakymo nuostatos nepalankios silpnesnei šaliai – žalio pieno pardavėjams. Tačiau ginčijamų nuostatų turinio analizė neleidžia daryti tokios išvados. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamu reglamentavimu sukuriama objektyviai pamatuojama galimybė visiems pardavėjams veikti vienodai – nėra daromas skirtumas tarp pardavėjų, tiekiančių pieną kiekvieną dieną, ir pardavėjų, kurie tai daro ne kiekvieną dieną, jei bendras jų per tą patį laikotarpį patiekto pieno kiekis yra vienodas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamu reglamentavimu įvestas kriterijus neatitinka objektyvumo reikalavimų, o atsakovas, priimdamas ginčijamas nuostatas, nesilaikė įstatymo viršenybės principo.

48. Todėl išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad Taisyklių 6.2.6.1 ir 6.2.6.2 papunkčiai prieštarautų VAĮ 3 straipsnio 4, 6 ir 9 punktuose įtvirtintiems įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo ir objektyvumo principams.

VI. 49. Išplėstinė teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentą, kad priimant Pakeitimo įsakymą buvo pažeista teisėkūros procedūra. Pareiškėjas nenurodė konkrečių teisėkūros procedūrų, kurios buvo pažeistos. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti poįstatyminiame teisės akte ir įstatyme įtvirtintų normų kolizijos – nagrinėjamu atveju ginčijamos nuostatos tikslina Įstatymo nuostatas, joms neprieštarauja ir nesuteikia analogiškoms faktinėms situacijoms kitos, galimai su aukštesnės hierarchinės galios teisės aktu – įstatymu – nederančios prasmės.

50. Šios bylos kontekste reikia pažymėti ir tai, kad ginčo teisiniam reguliavimui aktuali 2019 m. balandžio 17 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/633 dėl įmonių vienų kitoms taikomos nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje (Direktyva 2019/633). Kaip pažymėjo ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendime, į ką atkreipė dėmesį ir Konstitucinis Teismas 2020 m. vasario 6 d. nutarime, nagrinėjamu atveju Įstatymas buvo priimtas prieš įsigaliojant Direktyvai 2019/633, todėl nacionalinės valdžios institucijos ir nacionaliniai teismai turi kiek įmanoma susilaikyti nuo nacionalinės teisės aiškinimo, dėl kurio, pasibaigus Direktyvos perkėlimo terminui, galėtų būti rimtai sutrukdyta įgyvendinti ja siekiamo tikslo (žr. ESTT 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo 55 p.).

51. Remdamasi sprendime išdėstytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 3D-603 „Dėl Duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Taisyklių 6.2.6.1 ir 6.2.6.2 papunkčiai (žemės ūkio ministrės 2016 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 3D-65 redakcija) neprieštarauja Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 2 straipsnio 5 daliai ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4, 8 ir 9 punktams.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu ir 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Nutraukti norminės administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Valerijaus Simulik prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 3D-603 „Dėl Duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo taisyklių 6.2.6.1 ir 6.2.6.2 papunkčiai (2016 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 3D-65 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 6 straipsnio (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) 4 daliai.

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 3D-603 „Dėl Duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo taisyklių 6.2.6.1 ir 6.2.6.2 papunkčiai (2016 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 3D-65 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 2 straipsnio (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2230 redakcija) 5 daliai ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) 3 straipsnio 4, 8, 6 ir 9 punktams.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė