2013-03-20 Nr. AB-712-3-61-3-00966-2011-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.
Legislator headnote
AI generated2013-03-20 Nr. AB-712-3-61-3-00966-2011-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas), pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2011 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. A30-421 „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo tarp duomenys neskelbtini gatvės ir duomenys neskelbtini planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“.
Full text
Administracinė byla Nr. AS552 -269/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00966-2011-8
Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2012 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškėjas A. J. (toliau – ir pareiškėjas), pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2011 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. A30-421 „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo tarp duomenys neskelbtini gatvės ir duomenys neskelbtini planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“.
Nurodė, kad po motinos S. J. mirties ((duomenys neskelbtini)) paveldėjo turtinę teisę reikalauti atkurti nuosavybės teises į buvusio duomenys neskelbtini rėžinio kaimo teritoriją natūra. Pažymėjo, jog nuosavybės teisės į dalį suformuotų žemės sklypų buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje buvo atkurtos. Paaiškino, jog paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kad minėtoje teritorijoje yra daugiau laisvos valstybinės žemės ploto, nei Vilniaus miesto savivaldybės administracija buvo suprojektavusi ir perdavusi Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui nuosavybės teisių atkūrimui, pareiškėjas 2009 m. liepos 13 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą, kuris 2009 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. A51-20671-(2.14.2.12-MP8) informavo, kad teritorijos Nr. 1, 3, 4, 5, 6, 7, 9, 10, 13, 14, 15, 16 ir dalis teritorijos Nr. 2 buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje priskirtos valstybės išperkamai žemei.
Pažymėjo, jog nesutikdamas su atsakymu, kreipėsi į teismą, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija, nelaukdama, kol tarp šalių kilęs ginčas teisme bus išspręstas, priėmė įsakymą leisti pradėti rengti apie 6 150 kv. m ploto žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, pagal Miesto plėtros departamento Žemės duomenų administravimo skyriaus parengtus Žemės sklypo plano rengimo reikalavimus ir preliminarią žemės sklypo ribų schemą.
Pažymėjo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2009 m. rugsėjo 14 d. rašte Nr. A51-20671-(2.14.2.12-MP8) buvo nurodęs, kad teritorija Nr. 6 buvo (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje priskirtos valstybės išperkama žemė, nes pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą ši teritorija yra bendro naudojimo teritorija, kurioje yra įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, apšviesti pėsčiųjų takai, suformuoti želdynai ir sezono metu įrengiamas atrakcionų parkas.
Teigė, jog nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba yra nusprendusi konkrečią ginčo teritoriją priskirti želdynams suformuoti, taip pat nėra konkretaus sprendimo dėl ginčijamo žemės sklypo svarbos vietos bendruomenei. Tvirtino, jog ginčo teritorijos priskyrimas valstybės išperkamai žemei, nes joje suformuoti želdynai, neatitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos teisės normos tikslų, nes tai yra antrinis arba išvestinis poreikis, susijęs su papildomais tam tikros visuomenės grupės gerovės elementais.
Nurodė, jog nesant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo dėl ginčo sklypo priskyrimo infrastruktūros objektams ar bendroms gyventojų reikmėms, nurodyta teritorija nepriskirtina valstybės išperkamai žemei, todėl priimtas įsakymas neteisėtas.
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Paaiškino, kad skundžiamu įsakymu leidžiamas suformuoti atskirojo želdyno sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) gyvenamojo rajono teritoriją. Pažymėjo, jog pagal (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų rajonų išplanavimo projektą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V, pareiškėjo nurodytoje teritorijoje, kurioje leidžiama suformuoti atskirąjį želdyną, nenumatyta užstatymo galimybė. Tai yra bendro naudojimo teritorija, kurioje sezono metu įrengiamas atrakcionų parkas. Nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1599 patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane iki 2015 m. minėtas žemės sklypas patenka į teritoriją – rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo teritorijos. Atsižvelgdmas į nurodytas aplinkybes, atsakovas sprendė, jog nėra kliūčių žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui rengimui. Pažymėjo, jog įsakymas suderintas su Želdynų įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo ir jam įgyvendinti skirtų teisės aktų nuostatomis.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu.
Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, jog pareiškėjo ginčijamas įsakymas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, nes jis nesukelia pareiškėjui jokių konkrečių teisinių pasekmių, todėl šis skundo reikalavimas nenagrinėtinas teismų ir teismas skundą turėjo atsisakyti priimti nagrinėti. Pažymėjo, jog priėmus skundo reikalavimą nagrinėti ir šias aplinkybes konstatavus bylos nagrinėjimo iš esmės metu, administracinė byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu – kai byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.
Teismas pažymėjo, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį detaliojo teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas ir baigiamasis etapas. Teigė, jog analogiškos nuostatos dėl detaliojo planavimo proceso etapų yra įtvirtintos ir Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 (2010 m. rugsėjo 20 d. redakcija Nr. D1-771) (toliau – ir Taisyklės), 27 punkte.
Vadovaujantis Taisyklių 27.1 punktu, planavimo tikslų nustatymas, koncepcijos rengimas yra detaliojo planavimo proceso parengiamasis etapas. Pažymėjo, kad pareiškėjo ginčijamu 2011 m. vasario 21 d. įsakymu leistas pradėti rengti žemės sklypo planas, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsniu, yra prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Leidimas rengti tokį žemės sklypo planą, reikalavimų bei tikslų nustatymas yra priskiriamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) III dalyje įtvirtintiems Žemės sklypo plano parengiamiesiems darbams (Aprašo 14 punktas).
Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą ir ginčijamo akto turinį, teismas sprendė, kad ginčijamas įsakymas yra dokumentas, kuriuo pradedamos (inicijuojamos) teritorijų planavimo procedūros, jis pareiškėjui sukelia tik procedūrines, bet ne materialiąsias teisines pasekmes, šis aktas tėra tik viena iš prielaidų pradėti teritorijų planavimo procedūrą, o konkrečias teisines pasekmes teritorijų planavimo srityje paprastai sukelia sprendimas dėl teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo (Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 2 punktas, Aprašo 39–41 punktai).
Nurodė, jog pareiškėjo ginčijamas įsakymas tėra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos administracinės procedūros (kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas) metu priimamų dokumentų. Todėl šio įsakymo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks aktas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Pažymėjo, jog nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėjas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį sprendimą šioje teritorijų planavimo procedūroje.
Pastebėjo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad detalusis teritorijų planavimas yra viešas. Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnyje yra reglamentuota pasiūlymų teikimo ir ginčų nagrinėjimo tvarka, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pasiūlymai dėl teritorijų planavimo dokumentų planavimo organizatoriui teikiami raštu per visą teritorijų planavimo dokumentų rengimo laikotarpį iki viešojo susirinkimo ir jo metu, taip pat konsultavimosi metu. Nurodė, jog pareiškėjui teisės aktai, taip pat ir Teritorijų planavimo įstatymas, Taisyklės bei Aprašas, nustato procedūras, kuriomis jis turės teisę pasinaudoti, kad tiek rengiant detalųjį planą, tiek žemės sklypo planą nebūtų pažeistos jo teisės bei teisėti interesai.
III. Atskiruoju skundu pareiškėjas A. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį ir jo skundą patenkinti.
Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatkreipė dėmesio į tai, kad ginčijamu įsakymu nuspręsta suprojektuoti 6150 kv. m žemės sklypą atskirajam želdynui, į kurį pareiškėjas pretenduoja natūra atkurti nuosavybės teises. Mano, jog ginčijamu įsakymu buvo nuspręsta priskirti ginčo teritoriją valstybės išperkamai žemei, todėl šis įsakymas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, atkuriant nuosavybės teises natūra, kadangi pradėjus formuoti ginčo žemės sklypą atskiriems želdynams įrengti, nuosavybės teisių atkūrimas natūra nebus galimas. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 15 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-2599/2012, konstatavo, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą leisti pradėti rengti žemės sklypo planą ginčo teritorijoje, kai jau buvo kilęs ginčas teisme tarp šalių dėl šio žemės sklypo, ignoravo Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kurie nustato, kad skundą nagrinėjant teisme, administracinė procedūra beturi būti vykdoma, taigi piktnaudžiavo teise. Nurodė, jog minėta nutartimi teismas įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose (pagal dabartinį administracinį suskirstymą Vilniaus miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos ribose) pridedamoje schemoje pažymėtoje teritorijoje Nr. 6 (tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini), apie 6150 kv. m), nustatyti sklypo ribas ir plotą, perduoti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui. Tvirtino, jog nepanaikinus ginčijamo įsakymo, atsakovas formaliai galės rengti žemės sklypą atskiriems želdynams įrengti, tokiu būdu pažeisdamas pareiškėjo teises į nuosavybės teisių atkūrimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
III. Atskirasis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas nutraukė administracinę bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu – kai byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, nustatęs, kad pareiškėjo ginčijamas įsakymas nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, nes jis nesukelia pareiškėjui jokių konkrečių teisinių pasekmių, todėl šis skundo reikalavimas nenagrinėtinas teismų.
Pareiškėjas, ginčydamas šią teismo nutartį, atskirajame skunde nurodo, kad skundžiamas įsakymas jam sukelia materialines teisines pasekmes, kadangi juo nuspręsta dėl teritorijos, kurioje pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas įsakymas pareiškėjo atžvilgiu yra administracinis aktas, kuriuo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir įstatymais saugomi interesai atkurti nuosavybės teises.
Pažymėtina, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525–540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146–391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010).
Pirmos instancijos teismas sprendė, jog ginčijamas įsakymas yra dokumentas, kuriuo pradedamos (inicijuojamos) teritorijų planavimo procedūros, jis pareiškėjui sukelia tik procedūrines, bet ne materialiąsias teisines pasekmes, šis aktas tėra tik viena iš prielaidų pradėti teritorijų planavimo procedūrą, o konkrečias teisines pasekmes teritorijų planavimo srityje paprastai sukelia sprendimas dėl teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo. Pažymėjo, jog tokia praktika suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje A492-12/2011, 2012 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011.
Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010).
Teisėjų kolegija vertina, jog šios bylos aplinkybės skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo nutartyje paminėtose bylose nagrinėtų faktinių aplinkybių, todėl tose bylose suformuota praktika negali būti remiamasi šioje byloje.
Pažymėtina, jog ginčas šioje byloje kilo tiek nuosavybės teisių atkūrimo, tiek ir teritorijų planavimo srityje. Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2011 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. A30-421 „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo įsakymu buvo leista pradėti rengti apie 6150 kv. m ploto žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui pagal Miesto plėtros departamento Žemės duomenų administravimo skyriaus parengtus Žemės sklypo plano rengimo reikalavimus ir preliminarią žemės sklypo ribų schemą. Nustatytas žemės sklypo plano rengimo tikslas – suprojektuoti valstybinės žemės sklypą atskirąjam želdynui.
Iš bylos duomenų matyti, kad šiuo atveju susiklostė specifinė situacija. Dėl aptariamos ginčo teritorijos jau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2599/2012, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypus, tarp jų ir į 6150 kv. m žemės sklypą, esantį tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini). Minėtoje byloje atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija įrodinėjo, kad 6150 kv. m žemės sklypas, esantis tarp duomenys (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) yra priskirtinas valstybės išperkamai žemei, kadangi jis yra reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti.
Teismas pažymėjo, jog visuomenės poreikis buvo nustatytas išimtinai formalaus kriterijaus pagrindu – remiantis administraciniu aktu (ginčijamu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2011 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. A30-421), kuriuo nuspręsta rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir apskritai nevertinus objektyvių aplinkybių, kurios turėtų pagrįsti tiek patį visuomenės poreikį, tiek sudarytų administracinio sprendimo faktinį pagrindą. Teisėjų kolegija sprendė, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų apie šio sklypo želdynus, realų naudojimą kokių nors visuomenės poreikių tenkinimui.
Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimo ginčo teritorijoje kreipėsi žymiai anksčiau, negu buvo priimtas minėtas administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymas. Pažymėjo, kad atsakovas objektyvių aplinkybių, kurios patvirtintų tokių poreikių tenkinimo būtinybę būtent šioje teritorijoje apskritai neįrodinėjo, o priimdamas administracinį sprendimą leisti pradėti rengti žemės sklypo planą, kai jau buvo kilęs ginčas teisme tarp šalių, ignoravo Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalies reikalavimus, kurie nustato, kad skundą nagrinėjant teisme, administracinė procedūra neturi būti vykdoma, taigi piktnaudžiavo teise.
Be to, pažymėjo, jog atsakovas, nuspręsdamas projektuoti žemės sklypą atskirajam želdynui įrengti, neatsižvelgė į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 metų ir jo sprendinius, kurie ginčo teritorijoje nenumatė želdyno. Remdamasi aukščiau aptartais argumentais, teisėjų kolegija įpareigojo atsakovą įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose (pagal dabartinį administracinį suskirstymą Vilniaus miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos ribose) pridedamoje schemoje pažymėtoje teritorijoje Nr. 6 (tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini), apie 6 150 kv. m), nustatyti sklypo ribas ir plotą, perduoti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad šiuo atveju skundžiamas įsakymas negali būti laikomas vien tarpiniu (procedūriniu) dokumentu, kaip teismo ginčijamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas. Ginčijamas įsakymas yra tiesiogiai nesuderinamas su aukščiau paminėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimu įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribose (pagal dabartinį administracinį suskirstymą Vilniaus miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos ribose) pridedamoje schemoje pažymėtoje teritorijoje Nr. 6 (tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini), apie 6 150 kv. m), nustatyti sklypo ribas ir plotą, perduoti dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui.
Kaip minėta, ginčijamame savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme yra nurodyta, kad žemės sklypo projekto rengimo tikslas yra suprojektuoti valstybinės žemės sklypą atskirąjam želdynui. Pažymėtina, jog Teritorijų planavimo įstatyme, Detaliųjų planų rengimo taisyklėse, patvirtintose Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtintame Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos apraše nėra įtvirtinta galimybė keisti žemės sklypo projekto rengimo tikslą, todėl darytina išvada, kad atsakovas, rengdamas Žemės sklypo planą, negalės tinkamai įvykdyti pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų, kurias atsakovą įpareigojo atlikti teismas. Tuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2011 m. vasario 21 d. įsakymas Nr. A30-421 „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ sukelia pareiškėjui tiesiogines materialines teisines pasekmes, patenka į skųstino administracinio teisės akto sąvoką ir gali būti bylos nagrinėjimo dalyku (ABTĮ 2 straipsnio 15 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmos instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad ginčas nepriskirtinas nagrinėti teismui, ir be pagrindo nutraukė administracinę bylą. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartis naikintina, perduodant pirmosios instancijos teismui administracinę bylą toliau nagrinėti įstatymų nustatyta tvarka.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti administracinę bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui įstatymų nustatyta tvarka.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas
Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius