d049d31c-de8c-4e36-bb44-a00d871e5ba7 · Kauno apygardos teismas

Teisėjas Bronislovas Liatukas                                   Baudžiamoji byla Nr. 1A-635-594/2015Pranešėjas Albinas Antanaitis                                              Proceso Nr. 1-24-1-01381-2013-7  Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.1.5.1.; 1.2.4.6.8.; 1.2.26.2.1.; 2.4.6.2.1.; 2.4.7.; 2.1.14. KAUNO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                               2015 m. liepos 17 d.                                                                         Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Viktoro Preikšo, Evaldo Gražio, sekretoriaujant A.

L., dalyvaujant prokurorei A. R., iÅ¡teisintajam B. R., jo gynėjui advokatui V. K., nukentėjusiajam V. L. bei jo įgaliotajam atstovui G. T., vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo V. L. (toliau – V. L.) apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo B. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. iÅ¡teisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ,n u s t a t ė :B.

R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. lapkričio 3 d., apie 21.00 val., vieÅ¡oje vietoje – ties (duomenys neskelbtini) namu, Kaune, paÅ¡alinių asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbÄ aplinkiniams, trikdydamas visuomenės rimtį ir tvarkÄ , tyčia kumščiu sudavė smÅ«gį V. L. į veidÄ , tokiu bÅ«du padarydamas nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 284 str. 1 d.;Be to, B. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. lapkričio 3 d., apie 21.00 val., ties (duomenys neskelbtini) namu, Kaune, iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų tyčia smogė V.

L. į veidÄ , padarydamas jam nosies kaulų lūžimÄ , taip nesunkiai sutrikdydams V. L. sveikatÄ , tai yra padarydamas nusikaltimÄ , numatytÄ BK 138 str. 2 d. 8 p.Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. L. praÅ¡o panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir priimti naujÄ - apkaltinamÄ jį - nuosprendį, pripažinus kad B. R. padarė abi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas; patenkinti visiÅ¡kai nukentėjusiojo pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį dėl iÅ¡teisintojo įvykdytais nusikaltimais jam padarytos neturtinės žalos atlyginimo.Apelianto teigimu, visiÅ¡kai nepagrįstas skundžiamo nuosprendžio argumentas, jog B.

R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, yra nuoseklÅ«s bei juose nėra jokių prieÅ¡taravimų, nurodant, kad jo ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu iÅ¡dėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės, skyrėsi iÅ¡ esmės. Be to, pasak apelianto, visiÅ¡kai neaiÅ¡ku, kÄ teismas norėjo pasakyti pavadindamas B. R. parodymus itin argumentuotais. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nesant jokių Å¡iÄ aplinkybę patvirtinančių duomenų ar argumentuotų paaiÅ¡kinimų, toks teiginys negali bÅ«ti vertinamas niekaip kitaip, kaip tik deklaratyvus, jame, įžvelgiant netgi tam tikrus teismo Å¡aliÅ¡kumo požymius.Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su nuosprendyje iÅ¡dėstyta iÅ¡vada, kad V.

L. parodymuose nėra jokių B. R. kaltės įrodymų. Tokia teismo iÅ¡vada, nukentėjusiojo vertinimu, yra ne tik kad nepagrįsta, bet ir nelogiÅ¡ka, kadangi V. L., kaip nukentėjusiojo ir įvykyje nuo pradžios iki pabaigos dalyvavusio asmens, parodymuose kaip tik yra daugiausiai B. R. kaltę patvirtinančių duomenų, jo nuoseklius ir detalius parodymus patvirtino liudytojų K. A. S., B. T., V. Z., A. Å ., L. L., A. L. ir J. L. teisiamojo posėdžio metu iÅ¡dėstytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės, vertinant jas tiek atsietai nuo nukentėjusiojo parodymų, tiek jų visumÄ .

Å ių asmenų parodymų vertinimas leidžia pagrįstai konstatuoti, kad B. R., kartu su dviem draugais - liudytojais V. B. ir K. S., stovėdami gatvėje prieÅ¡ V. L. namÄ kėlė triukÅ¡mÄ , įžeidinėjo nukentėjusįjį, stovintį savo namų kieme, bei konstatuoti, kad B. R. po to, kai nukentėjusysis, išėjęs į gatvę, bandė jį sudrausminti, toliau jį įžeidinėjo ir pirmasis sudavė smÅ«gį į veidÄ ; visa tai įvyko gatvėje, prieÅ¡ais įvažiavimÄ Ä¯ V.

L. namų valdos sklypÄ .Pabrėžiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo iÅ¡teisintojo bei su juo kartu įvykio vietoje buvusių dviejų draugų parodymus pripažinti nuosekliais, itin argumentuotais ir neturinčiais jokių prieÅ¡taravimų. Kaip tik prieÅ¡ingai, visų trijų minėtų asmenų parodymai, susiję su įvykio metu rankose turėtomis gėrimų skardinėmis, taip pat su smÅ«gių sudavimo aplinkybėmis tarpusavyje iÅ¡ esmės skiriasi, be to daugeliu atveju nebuvo nuoseklÅ«s ir proceso eigoje.

Esant Å¡ioms aplinkybėms, nukentėjusiojo teigimu, akivaizdžiai matyti, kad B. R. tokiu bÅ«du siekia iÅ¡vengti atsakomybės, o jo draugai stengiasi jam padėti. Todėl nesuprantama, kaip tokie prieÅ¡taringi ir nenuoseklÅ«s parodymai gali teismui nekelti jokių abejonių, ir kaip gali teismas neturėti jokio pagrindo jais netikėti. Apelianto teigimu, iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio visumos taip ir lieka neaiÅ¡ku, kokiÄ iÅ¡ tikrųjų iÅ¡vadÄ teismas padarė iÅ¡nagrinėjęs Å¡iÄ bylÄ : ar B.

R. yra nekaltas dėl to, kad nepadarė jam inkriminuotų nusikaltimų, ar jis yra nekaltas, kadangi veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis. Tokios abejonės, apelianto teigimu, kyla vertinant skundžiamo nuosprendžio turinio bei jame iÅ¡dėstytų motyvų visumÄ . Nesutikdamas su nukentėjusiojo V. L. apeliacinio skundo argumentais, iÅ¡teisintasis B. R. pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o V. L. apeliacinį skundÄ atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendį palikti nepakeistÄ .Teismo posėdyje nukentėjusysis, jo įgaliotasis atstovas G.

T. bei prokurorė prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, iÅ¡teisintasis B. R. – atmesti.Nukentėjusiojo V. L. apeliacinis skundas tenkinamas iÅ¡ dalies.BPK 320 str. 3 d. įtvirtina reikalavimÄ teismui patikrinti bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti. Å i nuostata ne tik apibrėžia apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina imperatyvÄ patikrinti bylÄ tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde.

Å iame kontekste pabrėžtina tai, kad reikalavimas patikrinti bylÄ minėta apimtimi neprivalo bÅ«ti taikomas visiÅ¡kai visiems argumentams. Susiklosčiusioje teismų praktikoje įtvirtinta paradigma, kad teismo pareiga yra patikrinti esminius skundo argumentus. IÅ¡dėstyti BPK 320 str. 3 d. reikalavimai integraliai siejasi su bendrosiomis proceso nuostatomis, įtvirtintomis BPK 20 str., o nagrinėjamo skundo atveju su BPK 20 str. 5 d. reikalavimu įrodymų vertinimÄ pagrįsti iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Å iuo aspektu nenukrypstant nuo baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu bÅ«du, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini. Turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Toks teisinis reglamentavimas neabejotinai įtvirtina iÅ¡skirtinę teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomÄ jÄ vertę bei kokios iÅ¡vados jais remiantis darytinos.

Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų iÅ¡vados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali bÅ«ti laikomos prieÅ¡taraujančios įstatymui (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-P-218/2009). Nors Kauno apylinkės teismas vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡tyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi teisę iÅ¡ naujo atlikti baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirtų įrodymų vertinimÄ ir padaryti kitokias iÅ¡vadas.

Nagrinėdamas bylÄ , Å¡is teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumÄ , t. y. ar teismo iÅ¡vadas patvirtina iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo iÅ¡vadas, ar teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtų įrodymų pakanka teismo iÅ¡vadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali bÅ«ti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, iÅ¡analizavus jų gavimo tvarkÄ , patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

Atsižvelgdama į aptartÄ teisinį reglamentavimÄ , jo kontekste iÅ¡nagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagÄ bei nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, teisiamajame posėdyje iÅ¡tyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei pakankamai iÅ¡samiai juos iÅ¡analizavo, tačiau, nustatęs, kad B. R. nagrinėjamu atveju veikė atsiradus teisei į bÅ«tinÄ jÄ gintį nuo pradėto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, t. y. nustatęs aplinkybę, numatytÄ BK V skyriuje, kaip vienÄ iÅ¡ baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančių aplinkybių, iÅ¡teisindamas B.

R., priėmė netinkamÄ procesinį sprendimÄ . Esant B. R. baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančiai aplinkybei, jo atžvilgiu pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. iÅ¡kelta baudžiamoji byla turėjo bÅ«ti nutraukta. Tokiu bÅ«du, Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendis naikintinas BPK 327 str. 1 p. numatytu pagrindu (t. y. esant Å¡io Kodekso 3 str. 1 d. 2-9 punktuose numatytoms aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas), baudžiamoji byla B. R. atžvilgiu nutrauktina.

Nors apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad B. R. nagrinėjamu atveju veikė esant bÅ«tinosios ginties sÄ lygoms ir neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, nurodant, kad B. R. neteisėti veiksmai jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., sudėčių požymius atitinka visiÅ¡kai, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagÄ , ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu iÅ¡tirtų įrodymų visumÄ , abejoti tokiomis apylinkės teismo iÅ¡vadomis, neturi objektyvaus pagrindo.

Sutinkamai su BK 28 str. 2 d., asmuo pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ neatsako, jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant ar asmens veiksmai buvo padaryti esant bÅ«tinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lygos, susijusios su dviem pagrindiniais Å¡io instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatÄ , lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje.

Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant bÅ«tinosios ginties situacijÄ turi bÅ«ti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas Å¡ių aplinkybių nustatymas lemia tinkamÄ bÅ«tinosios ginties įvertinimÄ . BÅ«tinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (iÅ¡traukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.) (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012 ir kt.).Å ių duomenų kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagÄ matyti, kad B.

R., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaltu jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., padaryme neprisipažino ir parodė, kad iki įvykio dienos nukentėjusiojo V. L. nepažinojo. Ä®vykio dienÄ su draugais K. S. ir V. B. jis ėjo iÅ¡ Romainių, nešėsi giros. Buvo blaivÅ«s. Beveik praėję V. L. gyvenamÄ jį namÄ , iÅ¡girdo vyriÅ¡kÄ balsÄ . Jie sustojo, pamatė V. L. kieme, stovintį prie savo namo durų maždaug 5 m atstumu nuo vartelių, jis rÅ«kė.

Paklausus pastarojo, ko jis nori, jo atsakymo dėl garsaus aplinkinių Å¡unų lojimo nebuvo girdėti. V. L. numetė cigaretę ir nuėjo į namÄ . Paėję apie 100-150 metrų, iÅ¡ paskos iÅ¡girdo balsus. Sustoję atsisuko, pamatė V. L. su savo dukra, kažkokiu berniuku ir vyriÅ¡kiu, jie ėjo artyn. Kadangi jis (B. R.) ėjo truputį atsilikęs nuo savo draugų, todėl buvo arčiausiai minėtų žmonių. V. L. priėjo prie jo ir ėmė kaltinti, kad jis varto jo (V. L.) Å¡iukÅ¡lių konteinerius, Å¡iukÅ¡lina.

Jam (B. R.) atsakius, kad nieko panaÅ¡aus jis nedaro, V. L. jį viena ranka suėmė už striukės, už peties, vėl ėmė sakyti, kad nieko čia nevartys ir neÅ¡iukÅ¡lins, po ko, deÅ¡ine ranka iÅ¡sitraukė lazdÄ , panaÅ¡iÄ Ä¯ policijos pareigÅ«nų, apie 40 cm ilgio, ir ėmė ja mojuoti, kita ranka laikydamas jį (B. R.). Nors jis bandė iÅ¡trÅ«kti, tačiau V. L. jam sudavė į Å¡onÄ , nugarÄ , antakį ir rankÄ . Gindamasis, jis (B. R.) sudavė V. L. vienÄ smÅ«gį į veidÄ , nežiÅ«rėjo, kur pataikė, po ko, V.

L., užsikišęs lazdÄ , nuėjo. Jo (B. R.) veidas buvo kruvinas, prakirstas kairysis antakis. Jis paskambino savo globėjui N. B. ir papasakojo, kas nutiko, po ko, N. B. policijos patrulių automobiliu atvyko į įvykio vietÄ . Kol jis (B. R.) ir kartu buvę jo draugai kalbėjosi su N. B., V. L. išėjo iÅ¡ namo. Visi sulipo į policijos automobilį, kur V. L. siÅ«lė 100 litų ir prašė viskÄ baigti. Visi nuvyko į policijos komisariatÄ . Jam (B. R.) iÅ¡kvietė greitÄ jÄ , iÅ¡vežė į klinikas, kur jam siuvo antakį.

Grįžęs į komisariatÄ , jis (B. R.) parašė pareiÅ¡kimÄ . V. L. įvykio metu tikrai turėjo lazdÄ . V. L. nustojo ja trankytis tik tada, kai jis (B. R.) jam sudavė ranka į veidÄ . IÅ¡ B. R. parodymų analizės seka, kad jis neneigė buvus smurtinį kontaktÄ su nukentėjusiuoju V. L., tačiau nurodo, kad tokius jo veiksmus – smÅ«gį V. L. į veido sritį, lėmė agresyvus paties nukentėjusiojo elgesys, kai V. L. dėl neaiÅ¡kių priežasčių jį užsipuolė ir ėmė muÅ¡ti, todėl jis, gindamasis nuo V.

L. neteisėtų veiksmų, siekdamas iÅ¡vengti smÅ«gių, sudavė V. L.. Vertinant aptartų B. R. parodymų objektyvumÄ bei pagrįstumÄ , visų pirma pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo (iÅ¡teisintojo ar nuteistojo) paaiÅ¡kinimais nėra teisinga, kadangi natÅ«ralu, jog gindamasis nuo jam pareikÅ¡to kaltinimo, suvokdamas gresiančiÄ baudžiamÄ jÄ atsakomybę bei siekdamas jos iÅ¡vengti, asmuo gali neatskleisti tikrųjų nagrinėjamo įvykio aplinkybių, ar bandyti jas nuslėpti.

Tačiau nagrinėjamu atveju netikėti nuosekliais ir neprieštaringais B. R. parodymais, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aukštesnysis teismas vis tik neturi teisinio pagrindo. Viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu B. R. pakankamai nuosekliai ir detaliai aiškino esmines analizuojamo įvykio aplinkybes, jo parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, visiškai sutapo su jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo stadijoje, juos atitiko ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu apklaustų asmenų išdėstytos aplinkybės bei kita rašytinė bylos medžiaga.

Remiantis betarpiÅ¡kai analizuojamÄ Ä¯vykį stebėjusio, kartu su B. R. įvykio metu buvusio K. S. parodymais, įvykio dienÄ jis, V. B. ir B. R. ėjo iÅ¡ parduotuvės. Visi buvo blaivÅ«s. Jis gėrė girÄ iÅ¡ skardinės. Eidami tarpusavyje kalbėjosi, aplinkui garsiai lojo Å¡unys. V. L. kažkÄ pasakė, jie atsisuko į jį, suprato, kad jis kažkÄ sako jiems. Kažkuris jų paklausė V. L., kas jam yra, Å¡is kažkÄ atsakė. ParÅ«kęs V. L. nuėjo į namÄ . Paėję apie 100-150 metrų pamatė, kad link jų ateina V.

L., mergina ir dar vienas vyras. Sustojo supratę, kad jie kažkÄ nori pasakyti. V. L. priėjo prie B. R., suėmė jį už pečių ir tampė. Paleidęs deÅ¡inę savo rankÄ nuo B. R., iÅ¡ už nugaros iÅ¡sitraukė guminę lazdÄ ir ja smogė B. R.. Sudavė apie 3-4 smÅ«gius. B. R. atsitraukė nuo jo, iÅ¡ pradžių dangstėsi nuo smÅ«gių ranka, o po to sudavė vyrui į veidÄ . B. R. V. L. sudavė vienÄ kartÄ . Tada V. L., mergina ir su juo buvęs vyras nuėjo, sakė, kad eina skambinti policijai.

Å iai įvykių sekai neprieÅ¡tarauja ir liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklausto V. B. nurodytos įvykio aplinkybės, kad įvykio dienÄ jis ėjo su B. R. ir K. S. iÅ¡ parduotuvės, rankose nešėsi nusipirkę giros, traÅ¡kučių bei gumos. Jiems einant gatve, V. L. kažkÄ Å¡Å«ktelėjo, tačiau jie negirdėjo kÄ , nes garsiai lojo Å¡unys. Sustojo, bet vis tiek neiÅ¡girdo, ko jis nori. V. L. nuėjo namo, o jie ėjo toliau. Paėję kokius 100 metrų pamatė, kad V. L. juos atsiveja beveik bėgdamas.

Su juo buvo dar vienas vyras ir mergina. Jie sustojo. B. R. buvo arčiausiai V. L.. Å is ėmė kaltinti B. R., kad jie rėkauja, „kolioja“ V. L., varto konteinerius. Jam atrodė, kad V. L. buvo neblaivus, kalbėjo neriÅ¡liai, buvo agresyvus. B. R. buvo ramus. V. L. ėmė B. R. tampyti už rankos, kaltino, kad Å¡is negražiai su juo elgėsi, negražiai kalbėjo. Taip jie kurį laikÄ tampėsi. Netrukus V. L. iÅ¡sitraukė „bananÄ â€œ, kuriuo trenkė B. R. 3-4 kartus. Å is bandė gintis, gindamasis sudavė V.

L. ranka į veidÄ , po ko, vyras užsikiÅ¡o lazdÄ atgal už nugaros ir nuėjo. Tokiu bÅ«du, tiek K. S., tiek V. B. iÅ¡ esmės patvirtino B. R. iÅ¡dėstytas aplinkybes, tuo pačiu betarpiÅ¡kai patvirtindami ir tai, jog nukentėjusiuoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažintas V. L., pasivijęs jaunuolių kompanijÄ , suėmė B. R. už peties, iÅ¡ už nugaros iÅ¡sitraukė turėtÄ guminę lazdÄ ir trenkė ja B. R., po ko, Å¡is, gindamasis nuo neteisėtų V. L. veiksmų, trenkė jam vienÄ smÅ«gį į veidÄ .

Tikrinant teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklaustų K. S. ir V. B. parodymų patikimumÄ , pažymėtina, kad jų iÅ¡dėstytas aplinkybes, o bÅ«tent: V. L. smÅ«gio sudavimo B. R. faktÄ , patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto iÅ¡vada Nr. G2880/13(02), kurioje konstatuota, kad B. R. nustatyta viena muÅ¡tinė žaizda kairio antakio srityje, poodinės kraujosruvos akies virÅ¡utiniame voke, kairiame dilbyje; sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti užduotyje nurodomu laiku – 2013 m. lapkričio 3 d. ne mažiau dviejų trauminių poveikių pasėkoje, kontakto su buku daiktu ar pavirÅ¡iumi metu; sužalojimai B.

R. galėjo bÅ«ti padaryti tiek griÅ«nant, tiek nuo paÅ¡alinės jėgos poveikio; sužalojimai B. R. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymÄ (b. t. 1, b. l. 44-45). Sutinkamai su Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto iÅ¡vada Nr. pG 635/14 (02), pagal esamus medicininius duomenis pasakyti apie žalojančio daikto/įrankio individualias savybes nėra galimybės; B. R. nustatyti sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, kuo taip pat galėjo bÅ«ti ir guminė lazda (b. t. 1, b. l. 47).

Aptartų duomenų visumoje vertinant B. R. konstatuotus sužalojimus bei jų padarymo mechanizmÄ , pagrįstai manytina, kad Å¡ios aplinkybės iÅ¡ esmės atitinka tiek B. R., tiek kartu su juo įvykio metu buvusių liudytojų iÅ¡dėstytas analizuojamo įvykio aplinkybes, t. y., kad V. L., priėjęs prie B. R., suėmė jį už peties, pradėjo tampyti, po ko iÅ¡ už nugaros iÅ¡sitraukė turėtÄ lazdÄ , kuria smogė B. R., Å¡is nuo smÅ«gių dangstėsi ranka (jam nustatytas sužalojimas kairiame dilbyje), po ko, B.

R. trenkė V. L. kumščiu į veidÄ . Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad B. R. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai nesutampa su jam konstatuotais sužalojimais, kas, apelianto vertinimu, leidžia pagrįstai abejoti B. R. parodymų patikimumu, tačiau teisėjų kolegija su tokiais argumentais sutikti negali. Akivaizdu, kad analizuojamas įvykis truko vos kelias sekundes, B. R., kaip jis pats pažymėjo apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, buvo Å¡oko bÅ«senoje, todėl visiÅ¡kai natÅ«ralu, jog tam tikrų aplinkybių, t. y. kur bÅ«tent jam buvo pataikyta V.

L. smÅ«giais, jis galėjo ir neužfiksuoti. Å iuo aspektu pažymėtina, kad vieningai formuojamoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tam tikri mažareikÅ¡miai neatitikimai asmenų parodymuose, negali bÅ«ti laikomi esmine sÄ lygÄ jų parodymus atmesti kaip nepatikimus. Nagrinėjamu atveju pagrįstais ir objektyviais duomenimis (specialisto iÅ¡vada) nustačius B. R. įvykio metu padarytus sužalojimus, abejonių esminėmis jo iÅ¡dėstytomis analizuojamo įvykio aplinkybėmis teisėjų kolegijai nekyla.

Sprendžiant B. R. kaltės klausimÄ jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentų kontekste, atkreiptinas dėmesys ir į paties V. L. teisiamojo posėdžio metu iÅ¡dėstytas aplinkybes. Jis parodė, kad 2013 m. lapkričio 3 d. vakare jis išėjo į laukÄ Ä¯ gatvės pusę parÅ«kyti. Pamatė garsiai kalbėjusius tris jaunuolius bei ant žemės stovinčias skardines. Kai jaunuoliai jį pamatė, jo atžvilgiu ėmė kažkÄ negražiai sakyti.

Jis paklausė, ar tai jam jie taiko. Tada vienas iÅ¡ jų pasakė, kad jis (V. L.) iÅ¡eitų į gatvę pakalbėti, po ko jis (V. L.) nuėjo į namus pasiimti telefono. Å eimos nariams pasakė, kad jaunuoliai jį užkabino gatvėje. Jis (V. L.) vėl išėjo į laukÄ , paskui jį išėjo sÅ«nus ir dukra. Išėjęs į gatvę, paklausė, ko vaikinai nori. B. R. kalbėjo su juo labai nemandagiai, įžūliai, gliaudė saulėgrÄ Å¾as, spjaudė lukÅ¡tus jam ant batų, „tujino“ jį.

Ramino jaunuolius, kad taip nesielgtų. B. R. kažkÄ atsakė, po ko, jis (V. L.) paėmė jam už peties. B. R. numušė jo rankÄ ir jam smogė. Pajuto smÅ«gį į nosį, apsvaigo, dar pajuto smÅ«gį į smakrÄ . Nematė, kas sudavė. Po antrojo smÅ«gio sudavė B. R. ir tik tuomet pastebėjo, kad rankoje turi stacionarų telefonÄ . Tuo metu link jų pradėjo eiti kaimynas B. T.. Visi trys jaunuoliai nuėjo, o jis grįžo namo paimti mobilaus telefono ir iÅ¡kviesti į įvykio vietÄ policijos pareigÅ«nus, kadangi jo paimtas stacionarus telefonas lauke jau „nebegaudė“.

Lauke susirinko kaimynai. Jis (V. L.) pamatė grįžtant savo vaikus, kurie buvo nuėję paskui jaunuolius. Vėliau jaunuoliai taip pat grįžo atgal. Tuo metu jis (V. L.) stovėjo lauke su kaimynais, sutuoktine bei savo vaikais. Visi laukė policijos. Atvykus pareigūnams, iš automobilio išlipo iki tol nepažįstamas policijos pareigūnas, kurio pavardę sužinojo vėliau - N. B.. Jis pakalbėjo su B. R. ir kitais dviem su juo buvusiais vaikinais, po ko, priėjęs prie V. L. pasakė, kad jis (V. L.) yra kaltas ir liepė jam sėsti į policijos automobilį.

Priekyje, Å¡alia vairuotojo, atsisėdo B. R.. Važiuojant N. B. pradėjo jam (V. L.) sakyti, kad Å¡is praras darbÄ , o B. R. vis klausė, kas jam buvo padaryta. B. R. nurodė, kad galbÅ«t jam lūžo ranka. Atvežus juos į Santakos policijos komisariatÄ , jį pristatė budinčiam pareigÅ«nui. Suprato, kad tai jis (V. L.) yra kaltinamas. Nors, nukentėjusiojo teigimu, jo parodymai yra esminis B. R. kaltės jam inkriminuojamų nusikaltimų padaryme įrodymas, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į V.

L. parodymų prieÅ¡taravimus bei nenuoseklumÄ , su tokiu apelianto vertinimu sutikti negali. IÅ¡ V. L. parodymų analizės seka, kad B. R. su draugais bÅ«nant netoli jo paties namo, jie pradėjo jį užgaulioti, po ko, V. L. įbėgo į savo namus (kaip pats pažymėjo, buvo labai susinervinęs), pasiėmė stacionarų telefonÄ (tikėdamasis juo iÅ¡kviesti policijos pareigÅ«nus), tačiau policijos pareigÅ«nų dėl netinkamo jaunuolių elgesio jis nekvietė, vietoje to, ėmė vytis jį užgauliojusius jaunuolius, jo paties teigimu, siekdamas juos sudrausminti.

Pasivijęs juos, jis paėmė B. R. už peties, ko pasėkoje, Å¡is trenkė V. L. į veidÄ , po to, jis pajuto dar vienÄ smÅ«gį ir tuomet sudavė B. R., sprendžiant iÅ¡ nukentėjusiojo parodymų visumos, rankoje turėtu stacionariu telefonu. Objektyviai vertinant analizuojamÄ situacijÄ aptartų V. L. parodymų visumoje, daroma iÅ¡vada, kad asmuo, kaip teigia pats V. L., siekdamas sudrausminti netinkamai besielgiančius jaunuolius, esant tokiai situacijai – pasak nukentėjusiojo, agresyviai nusiteikusiam B.

R., bei dar dviem jo draugams, būtų pranešęs tai policijos pareigūnams, tačiau nagrinėjamu atveju V. L. to nepadarė, pasivijo jaunuolius ir pats, nepaisydamas B. R. agresyvumo (nukentėjusiojo teigimu), bandė juos sudrausminti, kai jaunuoliai buvo jau nuėję nuo V. L. namo. Aptariamu atveju nurodyti B. R. veiksmai atlikti iki smūgio sudavimo galėtų būti vertinami tik kaip administracinis teisės pažeidimas, todėl nesudaro pagrindo teigti, kad nukentėjusysis turėjo teisę veikti BK 29 str. pagrindu, o B.

R. neturėjo teisės į bÅ«tinÄ jÄ gintį. Å iame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiojo teigimu, jis, nekreipdamas dėmesio į B. R. agresyvumÄ , leido savo vaikams po įvykio sekti jaunuolius, kad Å¡ie nepasiÅ¡alintų iÅ¡ įvykio vietos, o pats grįžo į namus, siekdamas iÅ¡kviesti policijos pareigÅ«nus. VisiÅ¡kai nelogiÅ¡ki ir V. L. parodymai dėl stacionaraus telefono atsiradimo jo rankose aplinkybių - V. L. po B. R. užgauliojimų sugrįžus į namus vien tik pasiimti mobiliojo ryÅ¡io telefono, jo sprendimas vietoje to į laukÄ iÅ¡sineÅ¡ti stacionarų telefonÄ , kuris patrauktas tam tikru atstumu nuo pagrindinės jo stotelės (esančios namo viduje), nebeveikia, prieÅ¡tarauja sveikai logikai.

Vertinant nukentėjusiojo išdėstytas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, jog įvykio metu V. L. buvo neblaivus, jam 2013-11-03, 22.30 val. nustatytas 0,84 promilių (lengvas) girtumo laipsnis (b. t. 1, b. l. 27), tuo tarpu B. R. - visiškai blaivus (b. t. 1, b. l.

26) kas vėlgi paneigia nukentėjusiojo parodymus apie vaikinų alaus gėrimÄ . Nors, nukentėjusiojo teigimu, jis buvo iÅ¡gėręs tik alaus, todėl nesijautė apsvaigęs, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, alkoholio vartojimo faktas nagrinėjamu atveju galėjo turėti įtakos tiek V. L. parodymų patikimumui, tiek jo suvokimui apie analizuojamo įvykio aplinkybes, kadangi jam kaip jau minėta, net po įvykio praėjus apie 1.30 val. nustatytas ne toks ir mažas – 0,84 promilės girtumas.

IÅ¡vados dėl V. L. parodymų tokio vertinimo, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nepaneigia ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų – K. A. S., V. Z., A. Å ., L. L. bei B. T. iÅ¡dėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės. Konstatuojant Å¡iÄ iÅ¡vadÄ , pažymėtina, kad nei vienas iÅ¡ iÅ¡vardintų asmenų, tiesiogiai analizuojamo įvykio nematė. Kaip teisiamojo posėdžio metu patvirtino K. A. S., jis pamatė tik tai, kaip vaikinai (B. R., K. S. ir V.

B.) eina toliau, o V. L. jau buvo kruvinas; V. Z. – smÅ«gio sudavimo momento jis nematė, viskÄ sužinojo kitÄ rytÄ iÅ¡ V. L.; A. Å . – V. L. jis jau matė einantį nuo vaikinų, besilaikantį už nosies; L. L. teigimu, tiriamo įvykio aplinkybes ji sužinojo iÅ¡ savo sutuoktinio V. L. ir vaikų A. L. bei J. L.; B. T. nurodė, kad paties konflikto jis taip pat nematė, į įvykio vietÄ atėjo tik tuomet, kai V. L. jau ėjo namo kruvina nosimi, nagrinėjamo įvykio aplinkybes jam papasakojo V.

L. vaikai. Tokiu būdu, aukščiau aptartų asmenų parodymai nagrinėjamu atveju neturi jokios esminės reikšmės, kadangi analizuojamo įvykio jie tiesiogiai nematė ir negali patvirtinti/paneigti objektyviam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, t. y. kas pirmasis sudavė smūgį konflikto metu. Analogiška išvada darytina įvertinus ir liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklausto N. B. parodymus. Jis paties konflikto tarp B. R. ir V. L. nematė, po konflikto jam paskambino B. R. ir papasakojo, kas nutiko.

Tuo tarpu vertinant, A. L. ir J. L. parodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienu atveju, ar gauti duomenys laikytini įrodymais ir kokios bylai reikÅ¡mingos aplinkybės jais nustatytos, sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 2 d.). Svarbu tai, kad tie duomenys bÅ«tų gauti teisėtais bÅ«dais ir juos galima bÅ«tų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 4 d.). Ä®rodymų patikimumo klausimÄ teismas spendžia atsižvelgdamas į byloje esančių aplinkybių visumÄ , vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.

Atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamo įvykio pobūdį (konfliktas, kurio metu buvo sužalotas tiek V. L., tiek B. R.), į tai, kad liudytojai įvykį stebėjo ne vienu metu ir iš skirtingų vietų, teisėjų kolegija šioje byloje apklaustų asmenų parodymus vertina iš esmės pagal tai, kiek jų parodymai sutampa su kitais objektyviais bylos duomenimis. Įvertinus A. L. ir J. L. parodymus bendrame nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, kitų byloje apklaustų asmenų išdėstytų aplinkybių bei paties V.

L. parodymų visumoje, nustačius, jog jų parodymai iš esmės, iki menkiausių smulkmenų sutampa tik su jų tėvo V. L. išdėstytomis aplinkybėmis, šių liudytojų parodymai, o būtent tai, kad B. R. pirmasis sudavė smūgį V. L., kelia abejones. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek A. L., tiek J. L. su V. L. yra susiję itin artimais asmeniniais ryšiais – yra nukentėjusiojo vaikai, todėl neatmestina galimybė, jog savo parodymais jie gali siekti padėti V.

L..IÅ¡dėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų iÅ¡vadų dėl bÅ«tinosios ginties sÄ lygų buvimo B. R. veiksmuose ir tėra V. L. savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog atliekant tyrimÄ nebuvo ieÅ¡komas kaltinamojo nurodytas įrankis – guminė lazda, nėra pagrindu teigti, jog jos nebuvo, o tai, jog Å¡ioje dalyje ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neiÅ¡samiai, nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to yra kaltas ir gali bÅ«ti pripažintas kaltu B.

R., juolab, kad nustačius, jog pirmas smÅ«gį sudavė nukentėjusysis, teisiniam aptariamų veiksmų vertinimui esminės reikÅ¡mės neturi, kokiu įrankiu tai buvo padaryta. Å iame kontekste pažymėtina, kad bylos medžiaga nepatvirtina ir nukentėjusiojo parodymų dėl netinkamo B. R. elgesio gatvėje, nukentėjusiajam dar esant savo namo kieme. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias iÅ¡vadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimÄ nei tikėjosi nukentėjusysis, savaime nereiÅ¡kia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo iÅ¡vados.

Iš to seka, kad V. L. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad B. R. veiksmai prieš V. L., kai pastarasis neva dėl išvartytų šiukšlių konteinerių, B. R. žodžių ir panašių įvykio nagrinėjimui nereikšmingų aplinkybių, puolė mušti B.

R., praskėlė jam antakį bei padarė kitus specialisto iÅ¡vada jam nustatytus sužalojimus, o Å¡is, reaguodamas į agresyvius V. L. veiksmus, taip pat sudavė atsakomÄ jį smÅ«gį, taip siekdamas iÅ¡vengti daugiau smÅ«gių, rodo, jog jis veikė atsiradus teisei į bÅ«tinÄ jÄ gintį nuo pradėto, pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Nukentėjusiojo skundo motyvai, kad dėl nagrinėjamo įvykio yra kaltas tik B. R., nes jis pirmasis sudavė smÅ«gį į V. L. veidÄ , yra argumentuotai paneigti jau minėtais liudytojų parodymais bei kitais apylinkės teismo nuosprendyje iÅ¡dėstytais įrodymais.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatydamas bÅ«tinosios ginties sÄ lygas B. R. veiksmuose, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos iÅ¡tyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Sutinkant su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei pritariant apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad, pripažinęs B. R. baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančiÄ aplinkybę (BK 28 str.), apylinkės teismas priėmė netinkamÄ procesinį sprendimÄ , skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendis naikintinas BPK 327 str. 1 p. numatytu pagrindu (t. y. esant Å¡io Kodekso 3 str. 1 d. 2-9 punktuose numatytoms aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas), baudžiamoji byla B.

R. atžvilgiu nutrauktina.Kadangi B. R. veikė bÅ«tinosios ginties pagrindu, apylinkės teismas pagrįstai nukentėjusiojo civilinį ieÅ¡kinį paliko nenagrinėtu, kadangi tokiu atveju negalimas pats baudžiamasis procesas, tačiau, kadangi nuosprendis naikinamas, Å¡is klausimas atitinkamai spręstinas Å¡ia nutartimi – nukentėjusiojo V. L. civilinis ieÅ¡kinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 3 str. 1 d. 9 p.). Atitinkamai, kadangi byla nutraukiama, B. R. 2014-09-19 nutarimu paskirta kardomoji priemonė – raÅ¡ytinis pasižadėjimas neiÅ¡vykti, panaikinama (BPK 139 str.).Dėl iÅ¡laidų už teisinę pagalbÄ priteisimo.Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos B.

R., iÅ¡laidos iki 2015 m. liepos 7 d. sudaro 20,27 Eur (t. 2, b. l. 78). Sutinkamai su BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidas, susidariusias dėl bÅ«tino gynėjo dalyvavimo, iÅ¡skyrus Å¡io Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

IÅ¡ Å¡ios teisės nuostatos seka, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidos, susidariusios dėl bÅ«tino gynėjo dalyvavimo, gali bÅ«ti priteisiamos tik iÅ¡ asmens, kurio atžvilgiu yra priimamas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Nagrinėjamu atveju nustačius B. R. baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančiÄ aplinkybę, įtvirtintÄ BK 28 str. nuostatose, Å¡ia nutartimi baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina, kas, atsižvelgiant į BPK 106 str. 2 d. formuluotę, leidžia pagrįstai konstatuoti, kad Å¡iuo atveju valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidos, susijusios su advokato V.

K. dalyvavimu bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iÅ¡ B. R. nepriteistinos.AnalogiÅ¡ka iÅ¡vada darytina ir dėl nukentėjusiojo V. L. turėtų iÅ¡laidų už teisinę pagalbÄ priteisimo. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad 2015 m. liepos 7 d. teismo posėdžio metu nukentėjusiojo V. L. atstovas G. T. pateikė teismui 2015 m. liepos 7 d. pinigų priėmimo perdavimo kvitÄ , patvirtinantį, jog V. L. G. T. už atstovavimÄ apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 200 eurų sumÄ (b. t. 2, b. l. 83).

Atsižvelgiant į aukščiau aptartÄ BPK 106 str. 2 d. formuluotę, įvertinus tai, kad Å¡ia nutartimi baudžiamoji byla B. R. atžvilgiu nutraukiama, V. L. turėtos iÅ¡laidos už teisinę pagalbÄ iÅ¡ B. R. taip pat nepriteistinos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu teismasn u t a r i a :nukentėjusiojo V. L. apeliacinį skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies.Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendį panaikinti.

BaudžiamÄ jÄ bylÄ B. R. atžvilgiu pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., esant B. R. baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančiai aplinkybei (BPK 3 str. 1 d. 9 p.), nutraukti.Panaikinti 2014-09-19 nutarimu B. R. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę – raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti.Nukentėjusiojo V. L. civilinį ieÅ¡kinį B. R. palikti nenagrinėtÄ .IÅ¡ B. R. antrinės teisinės pagalbos tarnybos iÅ¡laidų ir nukentėjusiojo V. L. turėtų iÅ¡laidų nepriteisti. Kolegijos pirmininkas                                                                          Albinas Antanaitis              Teisėjai :                                                                                                Viktoras PreikÅ¡as                                                                                                                                                                                                                  Evaldas Gražys