2018-09-06 Nr. AB-15374-3-61-3-01950-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-623-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01950-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų M. B., O. B. (O. B.) ir jų nepilnamečio vaiko A. B. (A. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. B., O. B. (O. B.) ir jų nepilnamečio vaiko A. B. (A. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. liepos 17 d. gautas pareiškėjų M. B., A. B. (A. B.) bei O. B. (O. B.) (toliau – ir pareiškėjai) 2018 m. liepos 17 d. prašymas, kuriame pareiškėjai prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos struktūriniam padaliniui Užsieniečių registracijos centrui vykdyti pareiškėjų perdavimą (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo.

Pareiškėjai prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos struktūriniam padaliniui Užsieniečių registracijos centrui vykdyti pareiškėjų perdavimą (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 19 d. nutartimi pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjų prašymas netenkinamas, nes jis būtų neproporcingas. Paaiškino, kad pareiškėjai visiškai nepagrindė, kokia bus padaryta neatitaisoma žala, jeigu jie bus perduoti (duomenys neskelbtini). Argumentus dėl netinkamo atstovavimo, teismas vertino kaip nereikšmingus.

III. Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo panaikinti 2018 m. liepos 19 d. teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y., taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t.y. uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui vykdyti pareiškėjų perdavimą (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo.

Pareiškėjai atskirajame skunde akcentuoja, kad prašyme pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nurodė, jog vadovaujantis Sutarties priedo Nr. 1 1.1.10 punktu pareiškėjų atstovas – SGKA LEGAL – yra įsipareigojęs „teikti paslaugas tik užsieniečiui esant Lietuvos Respublikoje, o teisių ir teisėtų interesų gynimą pirmojoje bei apeliacinėje instancijose vykdyti tik užsieniečiui asmeniškai dalyvaujant arba raštu teismui pateikus jo prašymą, kad teismo posėdžiai vyktų jam nedalyvaujant. Todėl pareiškėjų teigimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. uždraudimo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui vykdyti pareiškėjų perdavimą (duomenys neskelbtini), pareiškėjai bus perduota (duomenys neskelbtini), o užsieniečiams nesant Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas neužsakys atstovo teisinių paslaugų, t. y., prieglobsčio prašytojų teisių ir teisėtų interesų gynimo (žr. Sutarties priedo Nr. 1 1.1.10 p., priedas Nr. 1), ir pareiškėjų atstovai neturės teisės atstovauti pareiškėjų interesų Vilniaus apygardos administraciniame teisme paskirtame posėdyje.

Pareiškėjai rėmėsi Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, kuriame nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Paaiškino, kad jeigu per skundo nagrinėjimo procesą, prieglobsčio prašytojas neišklausomas, apribojama jo teisė į gynybą, kuri yra Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinto veiksmingos teisminės gynybos principo dalis. Apeliantų įsitikinimu, kiekvienu atveju turėtų būti įsitikinta, kad užsienietis nepageidauja dalyvauti teismo posėdyje ir tik esant tokiam patvirtinimui, teismui nebūtų pagrindo konstatuoti užsieniečio teisės į gynybą pažeidimo.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jeigu susidarytų tokia situacija, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priimtų teigiamą sprendimą, apsunkėtų jo įvykdymas, kadangi pareiškėjai jau būtų perduoti (duomenys neskelbtini), o priėmus neigiamą – jie nebeturėtų galimybės pasinaudoti apskundimo procedūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė, teisėtumas ir pagrįstumas.

Tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses (audiatur et altera pars) (2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-139/2012). Teisės būti išklausytam, žodinio proceso, tinkamo pranešimo ir kiti proceso principai reikalauja, kad apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje būtų tinkamai informuoti visi byloje dalyvaujantys asmenys, kurie turi teisę bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, teikti paaiškinimus ir naudotis kitomis teisėmis (2008 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-193/2008). Remiantis ABTĮ 52 straipsnio 2 dalimi, proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo numatytomis teisėmis. Be to, Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą, privalo išklausyti proceso šalių paaiškinimų.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., Kress prieš Prancūziją [DK], Nr. 39594/98, 72 par., ECHR 2001-VI). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr., 2008 m. lapkričio 25 d sprendimo Š. prieš Lietuvą, Nr. 37259/04, 25 punktą).

Dalyvavimas teismo posėdyje įgalina vieną šalį pateikti argumentus dėl bylos esmės, o šių argumentų neperdavimas kitai šaliai, dėl ko ji negali į juos atsakyti, juolab kad poveikis teismo sprendimui, kurį būtų turėjusios priešingos šalies pateiktos pastabos, a priori negali būti įvertintas, kelia grėsmę byloje dalyvaujančio asmens pasitikėjimui teisingumo vykdymu, paremtam inter alia žinojimu, kad dėl kiekvieno byloje esančio dokumento bus galima pareikšti savo nuomonę (žr. sprendimo 29 punktą, taip pat 1997 m. vasario 18 d. sprendimo Nideröst-Huber prieš Šveicariją, Reports of judgments and decisions 1997-I, 29 par.). Be to, nors Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad proceso greitumas yra svarbi siekiamybė, tačiau ji negali pateisinti vieno iš esminių principų – šalių teisės į rungtynišką procesą – nepaisymo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, Reports of judgments and decisions 1997-I, 30 par.).

Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjai išreiškė norą dalyvauti bylos nagrinėjime teismo posėdyje ir siekia, kad jų interesus atstovautų profesionalus teisininkas, įvertinusi tai, kad pareiškėjams nesant Lietuvoje bus užkirsta galimybė patiems būti išklausytiems, taip pat jiems nebebus užtikrinamas advokato atstovavimas jų interesams teisme, nustačiusi, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjai yra išsiųsti iš Lietuvos valstybės, sprendžia, kad šiuo atveju yra tikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti šioje administracinėje byloje ginčijamo akto galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo.

Vadovaujantis aukščiau nurodytais argumentai teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjų atskirąjį skundą, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį ir sustabdyti šioje byloje ginčijamo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo šioje administracinėje byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 154 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų M. B., O. B. (O. B.) ir A. B. (A. B.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį panaikinti.

Sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (15/6-7) 20PR-6 „Dėl prieglobsčio prašytojų perdavimo (duomenys neskelbtini)“ galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo šioje administracinėje byloje.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė