2025-03-19 Nr. AB-5332-3-61-3-06090-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1489-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06090-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.3; 8.6.1

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. Z. (toliau – pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos Departamentas, atsakovas) 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 24S212129, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 24S235862, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę (ji įpareigota savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini))) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. lapkričio 21 d. (toliau – ir Sprendimas 2) (toliau abu kartu – ir sprendimai).

2. Pareiškėja nurodė, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Priimant Sprendimą 1 nebuvo tinkamai įvertinti pareiškėjos ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika.

3. Pareiškėja akcentavo, kad gimė, užaugo ir baigė mokyklą Lietuvos Respublikoje, gyvena Vilniuje su senyvo amžiaus savo motina, (duomenys neskelbtini) piliete, turinčia leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Vilniuje taip pat gyvena pareiškėjos sesuo, kuri prižiūri neįgalią dukrą. Pareiškėja tvirtino, jog Lietuvos Respublika yra pagrindinė valstybė, su kuria ji turi ryšį.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad Sprendimas 1 yra neproporcingas ir neadekvatus. Nurodė, kad nėra teista ir visą savo gyvenimą, išskyrus paskutinius 5 m., gyveno bei kūrė socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja teigė turinti keliautojos prigimtį, o į Tailando Karalystę išvyko ne siekdama emigruoti, bet vedina savo pačios paieškų, siekdama studijuoti ir mokyti kitus, dvasiškai tobulėti. Tačiau pareiškėjai nepavyko to padaryti, nes trūko pinigų, ji buvo apvogta ir susirgo (duomenys neskelbtini). Dėl šių aplinkybių ir ilgai trukusios pandemijos pareiškėja neturėjo galimybės anksčiau grįžti į Lietuvos Respubliką.

5. Pareiškėja tvirtino, jog Migracijos departamentas tinkamai neįvertino jos šeiminių ryšių. Paaiškino, kad išvykdama į Tailando Karalystę nebuvo išsideklaravusi iš savo gyvenamosios vietos ir buvo įsitikinusi, jog tikroji jos gyvenamoji vieta yra Vilniuje. Sugrįžusi iš Tailando Karalystės į Lietuvos Respubliką pareiškėja užsiregistravo Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba), taip pat pradėjo tvarkyti susidariusią skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra). Nors formaliai pareiškėja turi (duomenys neskelbtini) pilietybę, save laiko Lietuvos Respublikos gyventoja ir lietuve. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad būtų anksčiau kreipusis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, tačiau tam sutrukdė pandemija.

6. Pareiškėja nurodė, kad Sprendimu 2 ji buvo įpareigota savanoriškai grįžti į (duomenys neskelbtini), tačiau joje neturi giminių, draugų ir turto, be to, su kilmės valstybe jos niekas nesieja – ten ji nesijaustų saugi. Tačiau vykdydama įpareigojimą, pareiškėja išvyko į (duomenys neskelbtini), kurioje taip pat neturi jokių ryšių, gyvena nuomojamame bute ir jaučiasi prislėgta.

7. Pareiškėja teigė, kad skundžiami sprendimai buvo priimti formaliai, o juos priimant nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių įvertinimas. Sprendimai neatitinka suformuotos teismų praktikos.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko.

9. Atsakovas paaiškino, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė Sprendimą 1, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, nes buvo nustatyta, jog 2019 m. lapkričio 27 d. ji išvyko iš Lietuvos Respublikos ir grįžo tik 2024 m. rugpjūčio 16 d., t. y. ilgiau kaip 12 mėn. gyveno ne Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsakovas priėmė Sprendimą 2, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota savanoriškai grįžti į (duomenys neskelbtini).

10. Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neginčija ir pripažįsta, kad egzistavo faktinės aplinkybės, kurios sudaro Įstatyme nustatytą pagrindą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir tai atitinka suformuotą teismų praktiką.

11. Atsakovas tvirtino, jog ginčijamuose sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės, t. y. gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmė, šeiminiai, ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika, šeimos narių padėtis, deklaruotos gyvenamosios vietos aplinkybės, išvykimo ir grįžimo į Lietuvos Respubliką aplinkybės ir kt. Ginčijami sprendimai priimti laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų, yra motyvuoti, grindžiami Migracijos departamento surinktais duomenimis, faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas. Kadangi pareiškėja nepateikė įrodymų ar svarių argumentų, patvirtinančių skundžiamų sprendimų neteisėtumą, atsakovo nuomone, nėra pagrindo jų panaikinti.

12. Atsakovas akcentavo, jog pareiškėja gavusi naują leidimą nuolat gyventi, t. y. 2019 m. lapkričio 20 d., iš karto išvyko iš Lietuvos Respublikos, t. y. 2019 m. lapkričio 27 d., o grįžo tik 2024 m. rugpjūčio 16 d. ir po kelių dienų, t. y. 2024 m. rugpjūčio 19 d., pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Atsakovo įsitikinimu, toks pareiškėjos elgesys, priešingai nei ji teigia, rodo, kad jos tikslas nebuvo gyventi Lietuvos Respublikoje ir kad Lietuvos Respublika nėra jos suinteresuotumo centras. Pareiškėja nepaaiškino, kodėl ji negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką pasibaigus COVID-19 pandemijai. Atsakovas pareiškėjos nurodytos aplinkybes, kad ji išvažiavo ieškoti savęs į Tailando Karalystę, mokėsi, trūko pinigų, ją apvogė, vertino kaip gynybinę poziciją, nepagrįstą jokiais įtikinamais įrodymais.

II. 13. Regionų administracinis teismas Kauno rūmai 2025 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.

14. Teismas pažymėjo, kad neginčijamai nustatyta, jog pareiškėja turi (duomenys neskelbtini) pilietybę, tačiau yra gimusi ir užaugusi Lietuvos Respublikoje, be to, nustatyta, kad pareiškėjai nuo 2005 m. reguliariai buvo išduodami leidimai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai 2019 m. lapkričio 20 d., vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punktu, buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7494331, galiojantis iki 2024 m. lapkričio 20 d. Teismas taip pat nurodė, kad, vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, buvo priimtas skundžiamas Sprendimas 1, o jo pagrindu, vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kaip išvestinis, buvo priimtas Sprendimas 2.

15. Teismas akcentavo, jog nustatyta ir nėra ginčo, kad pareiškėja 2019 m. lapkričio 27 d. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir į ją grįžo 2024 m. rugpjūčio 16 d. didžiąją laiko dalį praleidusi Tailando Karalystėje, t. y. ilgiau nei 12 mėn. gyveno ne Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Pareiškėja 2024 m. rugpjūčio 19 d., vadovaudamasi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Pareiškėja 2024 m. rugpjūčio 26 d., pateikdama paaiškinimus į Migracijos departamento klausimus dėl gyvenimo laikotarpio ne Lietuvos Respublikoje nurodė, kad 2019 m. išvyko į Tailando Karalystę tęsti tailandiečių kalbos mokslų. Planavo vykti laikinai, tačiau dėl COVID-19 pandemijos judėjimo apribojimų Tailando Karalystėje užsidarė kalbų mokyklos, ir ji neturėjo darbo. Sugrįžti į Lietuvos Respubliką jai pavyko tik 2024 m. rugpjūčio 16 d., kai sukaupė pakankamai lėšų kelionei. Tailando Karalystėje pareiškėja užsiėmė savanoriška veikla, gilinosi į meditaciją ir budizmą kartu su vienuoliais, mokėsi kovų menų, keliavo autostopu, padėjo mokiniams, dirbo sode ir kitus darbus. Tailando Karalystėje gyveno sudėtingomis sąlygomis. Pareiškėja taip pat nurodė, kad sukauptą patirtį nori perkelti į Lietuvos Respubliką ir planuoja įkurti meditacijos centrą Užupyje. Pažymėjo, jog siekia gauti Lietuvos Respublikos pilietybę ir šiam procesui ruošiasi, be to, pasisako prieš karą (duomenys neskelbtini). Atliekant tyrimą Migracijos departamente buvo nustatyta, jog nuo 2005 m. pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta yra deklaruojama Lietuvos Respublikoje, o paskutinė asmens gyvenamoji vieta deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo, jog tuo pačiu adresu gyvena pareiškėjos motina, gimusi (duomenys neskelbtini), kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, turinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, be kita ko, nustatė, jog pareiškėjos tėvas, gimęs (duomenys neskelbtini), o miręs (duomenys neskelbtini), buvo (duomenys neskelbtini) pilietis, niekada nebuvo įdarbintas Lietuvos Respublikoje ir draudžiamosios pajamos jam niekada nebuvo mokėtos.

16. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, jog pareiškėja gyveno ne Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės, todėl pagal nustatytas faktines aplinkybes situaciją vertinant formaliuoju aspektu būtų pagrindas panaikinti leidimą pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

17. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, be kita ko, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai.

18. Teismas vertino, kad priimant Sprendimą 1, nebuvo tinkamai įvertinti pareiškėjos ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja yra gimusi ir augusi Vilniuje, 2010 m. baigė (duomenys neskelbtini) gimnaziją ir įgijo vidurinį išsilavinimą. Laisvai kalba lietuviškai, turi ilgalaikio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą (tokią aplinkybę atsakovas pripažino Sprendime 1). Pareiškėja iki išvykimo į užsienio valstybę gyveno Vilniuje kartu su motina, (duomenys neskelbtini) piliete, gimusia (duomenys neskelbtini), turinčia leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir kuri yra pensininkė ir jai reikalinga priežiūra. Pareiškėjos gyvenamoji vieta iki šiol deklaruota minėtu adresu. 2024 m. spalio 10 d. užsieniečio apklausos lape nurodyta, jog pareiškėjos gimtoji kalba yra lietuvių kalba, o su (duomenys neskelbtini) jokie ryšiai nesieja. Neturėdama jokios gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), pareiškėja bijo išvykti į agresyvią šalį, jos visi giminaičiai gyvena Lietuvos Respublikoje, o namai yra Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nurodė, jog Vilniuje taip pat gyvena ir pareiškėjos sesuo, kuri prižiūri neįgalią dukrą. Teismas sprendė, kad tokie duomenys nepaneigti, o pateiktas Sodros Vilniaus skyriaus sprendimas įrodo, kad ta pačia pavarde, kaip ir pareiškėjos, asmeniui, gimusiam (duomenys neskelbtini), paskirta šalpos pensija dėl neįgalumo.

19. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos ryšių su Lietuvos Respublika buvimą patvirtina jos paaiškinimai, kurie yra nuoseklūs, prieštaravimų nenustatyta, todėl jais abejoti nėra pagrindo. Remdamasis pareiškėjos paaiškinimais ir įrodymais, teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog su (duomenys neskelbtini), į kurią pareiškėja Migracijos departamento Sprendimu 2 įpareigota savanoriškai išvykti, jos nesieja jokie socialiniai, ekonominiai ryšiai. Tai įrodo ir pareiškėjos elgesys, nes vykdydama Sprendimą 2, verčiama objektyvių aplinkybių, pareiškėja savanoriškai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir laikinai apsigyveno (duomenys neskelbtini), o ne išvyko į (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė į bylą priešingas aplinkybes patvirtinančių duomenų.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja paaiškino, jog (duomenys neskelbtini) negali gauti tinkamo gydymo ir pasibaigė Lietuvos Respublikoje išrašyti vaistai ((duomenys neskelbtini)). Teismas vertino, kad pareiškėjos paaiškinimai ir medicininiai duomenys, t. y. (duomenys neskelbtini), iš esmės patvirtina, jog pareiškėjai reikalingi šeimos ryšiai dėl pablogėjusios sveikatos ir psichinės būklės. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, taip pat nurodė, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje naudojasi teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis ir garantijomis, o jos paaiškinimais nustatyta, kad yra registruota Sodros sistemoje, ir dėl įmokų Sodrai nesumokėjimo susidariusi skola.

21. Teismas darė išvadą, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, jog pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja susiklostę ilgalaikiai šeimyniniai, socialiniai ryšiai ir ekonominiai ryšiai, kurie nėra nutrūkę, ji turi ilgalaikio Lietuvos Respublikos gyventojo statusą (tokią aplinkybę atsakovas pripažįsta Sprendime 1), o į užsienio valstybę pareiškėja buvo išvykusi ne emigracijai, bet savęs ieškojimo ir dvasinio tobulėjimo tikslais, mokėsi tailandiečių ir anglų kalbų. Teismas sprendė, jog tokias aplinkybes, be pareiškėjos paaiškinimų, patvirtina ir rašytiniame įrodyme – užsieniečio apklausos lape – užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjos gimtoji kalba yra lietuvių kalba, kad ji gali kalbėti, skaityti rašyti rusų, anglų, tailandiečių kalbomis, o pragyvenimo šaltinis – iš tėvų.

22. Teismas akcentavo, kad į bylą nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjos veikla prieštarautų valstybės saugumui ir visuomenės viešajam interesui. Vien ta aplinkybė, jog pareiškėja Lietuvos Respublikoje iki išvykimo nebuvo gavusi su darbine veikla susijusių pajamų, nebuvo įregistravusi individualios veiklos ir pan., nėra pagrindas pripažinti, jog su Lietuvos Respublika yra nutrūkę ekonominiai, socialiniai ryšiai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nurodė, jog kreipėsi į Užimtumo tarnybą dėl įdarbinimo, ketina panaudoti užsienio valstybėje įgytas žinias Lietuvos Respublikoje, planuoja įkurti meditacijos centrą, o tokios aplinkybės byloje nėra paneigtos. Teismas atkreipė dėmesį, kad skundžiamame Migracijos departamento Sprendime 1 dalis tokių aplinkybių nurodytos kaip nustatytos, tačiau, įvertinus Sprendimo 1 turinį matyti, kad Migracijos departamentas jų nevertino proporcingumo aspektu. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nurodė, jog sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo asmeniui, kuris gimė ir visą laiką iki išvykimo į užsienio valstybę gyveno su šeima Lietuvos Respublikoje, yra tampriai integravęsis į jos visuomenę, turi ypač skausmingų pasekmių, todėl toks sprendimas turi būti ypač argumentuotas ir motyvuotas, proporcingas bei adekvatus.

23. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas neatliko individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo. Nevertinant pareiškėjos integracijos Lietuvos Respublikoje, jos ryšių su šeima, nenustačius pareiškėjos ryšių su (duomenys neskelbtini), skundžiami sprendimai priimti pažeidžiant proporcingumo principą, nes sukelia neigiamų pasekmių pareiškėjai. Sprendimais taikomos priemonės nėra proporcingos Įstatymo siekiamam tikslui. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas darė išvadą, kad skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl tenkino pareiškėjos skundą, o skundžiamus sprendimus panaikino kaip neteisėtus, kadangi juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

III. 24. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. Atsakovas pakartoja faktines bylos aplinkybes ir nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, sprendime motyvai išdėstyti apsiribojant ir nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.

26. Atsakovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėja gyveno ne Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės, todėl pagal nustatytas faktines aplinkybes situaciją vertinant formaliuoju aspektu būtų pagrindas panaikinti leidimą pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja minėtos aplinkybės neginčija. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat nurodoma, jog minėta aplinkybė nėra pakankama ginčijamam Sprendimui 1 priimti. Įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jog Įstatyme nenustatyta išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėnesių užsieniečiams, įgijusiems leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti. Atsakovas teigia, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi buvo išduotas ne Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, be to, iš Lietuvos Respublikos ji buvo išvykusi visą turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo terminą, todėl jokios Įstatyme nustatytos išimtys dėl galimybės nepanaikinti leidimą nuolat gyventi pareiškėjos atžvilgiu nėra ir negali būti taikomos.

27. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad priimant ginčijamus sprendimus nebuvo tinkamai įvertinti pareiškėjos ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Atsakovas nurodo, kad ginčijamuose sprendimuose yra nustatyti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika: pirmasis leidimas nuolat gyventi pareiškėjai buvo išduotas 2005 m. kovo 15 d., vėliau jis buvo nuolat keičiamas; pareiškėjos motina yra (duomenys neskelbtini) pilietė, turinti leidimą nuolat gyventi, o pareiškėjos tėvas, miręs (duomenys neskelbtini), buvo (duomenys neskelbtini) pilietis; pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruojama nuo 2005 m., o paskutinė jos gyvenamoji vieta deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini); taip pat nustatyta, kad pareiškėja niekada nebuvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje ir jai niekada nebuvo mokamos draudžiamosios pajamos. Atsakovo nuomone, minėti ryšiai nesudaro pagrindo nukrypti nuo imperatyvių Įstatymo nuostatų bei aiškiai suformuotos ir vieningos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kad asmuo neatitinkantis imperatyvių Įstatymo nuostatų, negali tikėtis jam palankaus sprendimo.

28. Atsakovas pažymi, kad Įstatyme įtvirtintas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas yra imperatyvus, todėl, jį nustačius, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi. Įstatyme nėra numatyta, kad teismo išdėstytos aplinkybės gali sudaryti išimtį netaikyti imperatyvių normų. Vien tai, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos giminaičiai užsieniečiai, jog ji moka lietuvių kalbą ir Lietuvos Respublikoje baigė mokyklą, nesuteikia pareiškėjai teisės nesilaikyti Įstatymo reikalavimų. Be to, Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl pareiškėja, norėdama gyventi Lietuvos Respublikoje, gali kreiptis dėl naujo leidimo gyventi išdavimo, jeigu atitinka tokio leidimo išdavimo sąlygas, pagrindą ir tvarką.

29. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės: kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) negali gauti tinkamo gydymo; jog Lietuvos Respublikoje išrašyti vaistai ((duomenys neskelbtini)) pasibaigė; kad pateiktas (duomenys neskelbtini) medicinos išrašas; jog į užsienio valstybę pareiškėja buvo išvykusi ne emigracijai, o savęs ieškojimo ir dvasinio tobulėjimo tikslais, mokėsi tailandiečių ir anglų kalbų, nepaneigia ginčo esmės, kad pareiškėja gyveno ne Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės, kuris sudaro imperatyvų pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

30. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų ir įrodymo vertinimo, atsakovas pažymi, jog pareiškėja neįrodė, kad (duomenys neskelbtini) ar jos kilmės valstybėje ji negalės gauti tinkamo gydymo dėl savo psichologinės sveikatos būsenos, nes pareiškėja, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, todėl neaišku, kokiais dokumentais ar įrodymais remiantis pirmosios instancijos teismas daro tokią išvadą. Atsakovas nurodo, jog pareiškėjai buvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus, tačiau nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui ji nepateikė jokių argumentų ar motyvų, susijusių su jos psichologinę sveikata ar būklę, o tokie pareiškėjos argumentai buvo nurodyti tik teismo posėdyje, teismui uždavus klausimus dėl kokių priežasčių buvo praleistas terminas Sprendimo 1 apskundimui.

Todėl atsakovo nuomone, tokie pareiškėjos motyvai ir argumentai turi būti vertinami kaip jos gynybinė pozicija. Atsakovas akcentuoja, kad Įstatyme nenustatyta išimčių, kai užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas. Tačiau pareiškėjos nurodomos priežastys, t. y. į užsienio valstybę išvyko savęs ieškojimo ir dvasinio tobulėjimo tikslais, mokėsi tailandiečių ir anglų kalbų, kuriomis ji siekia pateisinti savo nebuvimą Lietuvos Respublikoje ginčijamu laikotarpiu, nėra objektyvios, ne nuo jos valios priklausiusios aplinkybės, o jos sąmoningai pasirinktas elgesio modelis.

Tokią išvadą patvirtina tai, jog pareiškėja, gavusi naują leidimą nuolat gyventi, t. y. 2019 m. lapkričio 20 d. beveik iš karto išvyko iš Lietuvos Respublikos, t. y. 2019 m. lapkričio 27 d., o grįžo tik 2024 m. rugpjūčio 16 d., ir po kelių dienų, t. y. 2024 m. rugpjūčio 19 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Taigi, pareiškėjos elgesys, kad gavusi leidimą nuolat gyventi iš karto išvyko ir grįžo tik su tikslu pateikti prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, rodo, kad jos tikslas nebuvo gyventi Lietuvos Respublikoje ir Lietuvos Respublika nėra jos suinteresuotumo centras.

Nors skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad pareiškėja kreipėsi į Užimtumo tarnybą dėl įdarbinimo, jog ketina panaudoti užsienio valstybėje įgytas žinias Lietuvos Respublikoje, kad planuoja įkurti meditacijos centrą, o tokios aplinkybės byloje nepaneigtos, tačiau, atsakovo nuomone, neaišku, kokiais dokumentais ar įrodymais remiantis pirmosios instancijos teismas daro tokią išvadą. Atsakovo vertinimu, pareiškėja, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos teiginius.

Atitinkamai neįmanoma paneigti aplinkybių, kurios nėra įrodytos. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), t. y. kad ji įvykdė ginčijamą Sprendimą 2, kadangi išvyko iš Lietuvos Respublikos, todėl, atsakovo įsitikinimu, ginčijamo Sprendimo 2 panaikinimas neturi jokios įtakos pareiškėjai, nes jis yra įvykdytas, o pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai ignoravo tokią aplinkybę.

31. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai, todėl pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 1 dalį yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą. Taip pat yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir pagal ABTĮ 147 straipsnį dėl materialiosios teisės normų taikymo ir jų aiškinimo pažeidimo.

32. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

33. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja faktines bylos aplinkybes ir tvirtina, jog Migracijos departamento argumentai prieštarauja ir ignoruoja proporcingumo principą, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT ne kartą akcentavo, įvertinant individualias aplinkybes, susijusias su asmens ryšiais su valstybe. Pareiškėjos teigimu, Migracijos departamentas remiasi tik formaliais pagrindais, ignoruodamas faktines jos gyvenimo Lietuvos Respublikoje aplinkybes ir ilgalaikius socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika. Akcentuoja, kad ji gimė ir augo Lietuvos Respublikoje, baigė (duomenys neskelbtini) gimnaziją, kurioje įgijo vidurinį išsilavinimą, nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje iki 2019 m. lapkričio 27 d., kai laikinai išvyko į Tailando Karalystę, visą laiką deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, t. y. (duomenys neskelbtini), o grįžusi į Lietuvos Respubliką 2024 m. rugpjūčio 16 d. nedelsdama pradėjo spręsti socialinius klausimus: užsiregistravo Sodroje ir pradėjo tvarkytis susidariusias skolas, taip pat kreipėsi į Užimtumo tarnybą.

34. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad ji gyvena su motina, turinčia leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kuri yra senyvo amžiaus ir reikalauja pagalbos bei priežiūros, jog pareiškėjos sesuo gyvena Vilniuje ir prižiūri neįgalią dukrą, o tai taip pat patvirtina stiprius šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, kad pareiškėja neturi jokio turto, giminių ar socialinių ryšių (duomenys neskelbtini), todėl jos išsiuntimas į šią šalį prieštarautų humanizmo principui.

35. Pareiškėjos vertinimu, Migracijos departamento sprendimas neatitinka gero administravimo principo. Vadovaudamasi VAĮ, pareiškėja teigia, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus neįvertino visų svarbių jos pateiktų įrodymų, t. y. ilgalaikių ryšių su Lietuvos Respublika, šeimyninės padėties, sveikatos problemų. Migracijos departamentas taip pat nepateikė pakankamų argumentų, kodėl jos ryšiai su Lietuvos Respublika buvo vertinti kaip nepakankami, todėl priėmė sprendimus vadovaudamasis vien formaliais kriterijais ir pažeidė proporcingumo bei objektyvumo principus.

36. Vadovaudamasi EŽTT praktika, pareiškėja pažymi, kad sprendimai, susiję su asmens gyvenamosios vietos klausimais, turi atsižvelgti į asmens šeiminius ir socialinius ryšius. Pareiškėja taip pat akcentuoja, jog EŽTT 2012 m. sprendime byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę yra nurodyta, kad asmens ryšiai su priimančiąja valstybe, jo integracija bei galimybė gyventi kilmės šalyje yra esminiai veiksniai sprendžiant išsiuntimo klausimus. Todėl pareiškėjos įsitikinimu, Migracijos departamento sprendimai ignoruoja tokius principus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo 1, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi, ir Sprendimo 2, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą, panaikino Sprendimą 1 ir Sprendimą 2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad priimant Sprendimą 1, nebuvo tinkamai įvertinti pareiškėjos ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjos ryšių su Lietuvos Respublika buvimą patvirtina jos paaiškinimai, kurie yra nuoseklūs, prieštaravimų nenustatyta, todėl jais abejoti nėra pagrindo. Remdamasis pareiškėjos paaiškinimais ir įrodymais, teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog su (duomenys neskelbtini), į kurią pareiškėja Migracijos departamento Sprendimu 2 įpareigota savanoriškai išvykti, jos nesieja jokie socialiniai, ekonominiai ryšiai. Tai įrodo ir pareiškėjos elgesys, nes vykdydama Sprendimą 2, verčiama objektyvių aplinkybių, pareiškėja savanoriškai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir laikinai apsigyveno (duomenys neskelbtini), o ne išvyko į (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė į bylą priešingas aplinkybes patvirtinančių duomenų.

38. Apeliaciniame skunde atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, o pareiškėjos skundą atmesti. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėja gyveno ne Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės, todėl pagal nustatytas faktines aplinkybes situaciją vertinant formaliuoju aspektu būtų pagrindas panaikinti leidimą pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja minėtos aplinkybės neginčija. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat nurodoma, jog minėta aplinkybė nėra pakankama ginčijamam Sprendimui 1 priimti. Įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jog Įstatyme nenustatyta išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėnesių užsieniečiams, įgijusiems leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti. Atsakovas teigia, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi buvo išduotas ne Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 punkte nustatytu pagrindu, be to, iš Lietuvos Respublikos ji buvo išvykusi visą turimo leidimo nuolat gyventi galiojimo terminą, todėl jokios Įstatyme nustatytos išimtys dėl galimybės nepanaikinti leidimą nuolat gyventi pareiškėjos atžvilgiu nėra ir negali būti taikomos. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad priimant ginčijamus sprendimus nebuvo tinkamai įvertinti pareiškėjos ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika.

39. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas bus tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

40. Pasisakydama dėl Sprendimo 1 teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad jis priimtas pritaikius Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriame nustatyta, jog leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuris gavo leidimą nuolat gyventi šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės. Byloje nustatyta, kad pareiškėja Europos Sąjungoje iš eilės negyveno beveik penkerius metus, taigi, jai tinkamai buvo pritaikyta Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata.

Šiame kontekste paminėtina, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata buvo priimta, įgyvendinant 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvą 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES (toliau – ir Direktyva). Direktyvos 9 straipsnio „Statuso panaikinimas arba praradimas“ 1 dalies c papunktyje yra numatyta, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos.

Direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nukrypstant nuo šios nuostatos, valstybės narės gali nustatyti, kad prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas arba prarandamas. Tokiomis ypatingomis arba išskirtinėmis priežastimis gali būti nuo užsieniečių valios nepriklausančios priežastys, pavyzdžiui, epidemija ir pan., kurios sutrukdo užsieniečiams grįžti į Europos Sąjungos valstybę. Šioje nagrinėjamoje byloje tokių priežasčių nėra nustatyta, nes COVID-19 epidemija jau 2023 m. netrukdė keliauti, o pareiškėja iš esmės tik dėl savo interesų, norų, užgaidų negyveno Lietuvos Respublikoje ir apskritai visoje Europos Sąjungoje beveik penkerius metus.

Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c papunkčio nuostatos yra itin svarbios užtikrinant ekonominę ir socialinę Europos Sąjungos sanglaudą: antai, Direktyvos preambulėje yra nustatyta, kad pagrindinis kriterijus, kad būtų suteiktas ilgalaikio gyventojo statusas turi būti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė; gyvenama turi būti teisėtai ir nuolat, kad būtų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje šalyje (6 pastraipa); trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija yra esminis elementas skatinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, kurią Sutartis nurodo pagrindiniu Bendrijos tikslu (4 pastraipa).

Vadinasi, ilgalaikiai gyventojai yra tokie, kurie gyvena nuolat Europos Sąjungoje, patys dirba, kelia gerovę ne tik sau, bet Europos Sąjungos visiems gyventojams. Todėl Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c papunkčio nuostatas būtina taikyti itin preciziškai, nes jų pernelyg „švelnus“ taikymas nepadėtų pasiekti Europos Sąjungos tikslo – ekonominės ir socialinės Europos Sąjungos sanglaudos.

41. Pirmosios instancijos teismas, siedamas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymą su pareiškėjos ilgalaikiais socialiniais ir ekonominiais ryšiais su Lietuvos Respublika, padarė materialinės teisės, net loginę, klaidą: pareiškėja Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje beveik penkerius pastaruosius metus nebuvo dėl savo interesų ir pageidavimų, o ankstesni pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika visiškai neatitinka Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos ir jos taikymo prasmės (žr. šio sprendimo 40 p.). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl Sprendimo 1 panaikinimo yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikinamas.

42. Sprendime 2, pareiškėja, neturinti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, įpareigota savanoriškai grįžti į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini) (Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sprendimas 2 priimtas, nes pareiškėja neturi jokių ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, nes joje nedirbo, buvo išlaikoma tėvų, vėliau ilgą laiką Lietuvos Respublikoje apskritai negyveno. Sprendime 2 įvertinta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos mama, (duomenys neskelbtini) pilietė, kad, nors pareiškėja teigia, kad mama pensininkė ir jai reikalinga priežiūra, tačiau jokių tai įrodančių duomenų neteikė, o pastaruosius penkerius metus gyveno Tailando Karalystėje ir mamos neprižiūrėjo. Be to, Sprendimu 2, kuriuo pareiškėja įpareigota savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, pareiškėja nėra išsiunčiama – todėl juo nėra pažeidžiamos Direktyvos 12 straipsnio nuostatos. Vadinasi, Sprendimo 2 negalima laikyti neteisėtu, nes įvertinti pareiškėjos kaip silpni socialiniai ryšiai Lietuvos Respublikoje (ekonominių ryšių nenustatyta), pareiškėja turi galimybę teisėtai grįžti į Lietuvos Respubliką ir pateikti prašymą dėl leidimo gyventi (tai nurodyta Sprendime 2). Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl Sprendimo 2 panaikinimo yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikinamas.

43. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino materialinės teisės normas, atitinkamai padarė netinkamas teisines išvadas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu, jis naikinamas, o apeliacinio teismo teisėjų kolegija priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos E. Z. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis