2026-02-04 Nr. AB-5304-3-61-3-04905-2025-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1553-789/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04905-2025-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti 2025 m. rugpjūčio 29 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 25S191963 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta: 1) nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3) savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: 3.1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3.2) uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 3.3) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o, jeigu išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos. Pareiškėja skunde taip pat prašė įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 109 punkto kriterijų ir jai negali būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje šiuo pagrindu. Pareiškėjai turi būti taikomas Tvarkos aprašo 109 punktas, nes jos sūnui buvo suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

2.2. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančią informaciją, atsakovui neužtikrinus bendradarbiavimo pareigos, nebuvo tinkamai atskleista ir įvertinta pareiškėjos pasakojimo dalis apie (duomenys neskelbtini) režimo kritiką ir su tuo siejamą baimę patirti persekiojimo veiksmus kilmės valstybėje, atsakovas taip pat nepagrįstai nustatė pareiškėjos parodymų neatitikimus. Pareiškėjos pasakojimas apie teisėsaugos institucijų susidomėjimą ja, apie dalyvavimą proteste, pasakojimas apie jos sūnaus veiklą, vadovaujantis Tvarkos aprašo 99 punkte įtvirtintomis abejonės privilegijos taisyklėmis, turėjo būti vertintas jos naudai ir pripažintas nustatytu materialiniu faktu. Pareiškėjos pateikta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

2.3. Pareiškėjai pateikus duomenis, kad ji serga (duomenys neskelbtini), ir teigiant, jog ji negali gauti gydymo / medikamentų kilmės valstybėje, esant visuotinai žinomam faktui, kad, neužtikrinus šių ligų gydymo, asmuo gali mirti, atsakovas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 97.1 papunkčiu, privalėjo surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją apie patvirtinančią ar paneigiančią pareiškėjos teiginius apie gydymą / medikamentų prieinamumą. Atsakovas, vertindamas pareiškėjos atitiktį pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimo kriterijams, neužtikrino objektyvaus ir nešališko, išsamaus vertinimo.

2.4. Migracijos departamentui nesilaikius skubos procedūros nagrinėjimo terminų (vietoje 10 darbo dienų jos prieglobsčio prašymas nagrinėtas beveik dvejus metus), sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, uždraudžiant jai pasimatyti ir atvykti pas Lietuvoje nuolatinius leidimus gyventi turintį sūnų, marčią ir anūkus, laikytinas ne tik neteisingu, bet ir neprotingu / neproporcingu.

2.5. Pareiškėja yra prieglobsčio prašytoja, jos sūnui, kuris atvyko į Lietuvą, buvo suteiktas pabėgėlio statusas, pareiškėja atvyko į Šengeno erdvę teisėtai, jai išduota Šengeno viza, kuri galiojo nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d. (63 dienas). Dar galiojant Šengeno vizai, pareiškėja pateikė prieglobsčio prašymą. Sprendimas įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS II) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 2 dalį metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos negali būti laikomas pagrįstu ir proporcingu.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nesutiko su pareiškėjos skundu ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Atsakovas nesutinka, kad pareiškėja turėtų būti laikoma jos sūnaus šeimos nariu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir UTPĮ) 2 straipsnio 22 dalies prasme. Šioje nuostatoje yra aiškiai apibrėžta, kad prieglobsčio prašytojo šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo prieglobsčio prašytojas yra sudaręs registruotos partnerystės sutartį, šių porų arba vieno iš jų nesusituokę nepilnamečiai vaikai (įvaikiai, nepaisant to, ar jie įvaikinti pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus), taip pat nesusituokusio nepilnamečio prieglobsčio prašytojo tėvas (įtėvis), motina (įmotė) (toliau – tėvas, motina) ar globėjas (rūpintojas), jeigu šeiminiai santykiai jau buvo kilmės valstybėje ir prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos arba šio Įstatymo IV skyriaus antrojo skirsnio įgyvendinimo tikslais – kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje. Pareiškėjos sūnus, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvoje, yra pilnametis, todėl, pagal minėtą reguliavimą, ji negali būti laikoma šio asmens šeimos nariu tos nuostatos prasme. Tai yra speciali nuostata, kuri apibrėžia konkretų statusą turinčio asmens šeimos narius. Pareiškėja skunde nepagrįstai siekia praplėsti šios nuostatos taikymo apimtį.

3.2. Pareiškėja iš esmės siekia, kad jai būtų suteiktas prieglobstis Lietuvoje ne dėl jai tariamai kylančios persekiojimo grėsmės kilmės valstybėje, o dėl to, kad jos sūnus gavo prieglobstį Lietuvos Respublikoje, ji yra pensinio amžiaus, taip pat dėl kitų individualių aplinkybių, kurios nėra susijusios su konvencinėmis persekiojimo priežastimis. Pareiškėjos noras gyventi su sūnumi nėra smerktinas, tačiau nustačius, kad pareiškėjai dėl jos individualių aplinkybių (jos tariamo dalyvavimo proteste) negresia persekiojimas kilmės valstybėje, o ji pati klaidino tyrimą, laikytina, kad nėra pagrindo suteikti jai prieglobstį.

3.3. Dėl pareiškėjos skundo teiginio, kad Migracijos departamentas nenagrinėjo pareiškėjos priklausymo nuo jos sūnaus aplinkybių, atsakovas nurodė, jog pareiškėja nenurodė tokio argumento nei vienoje jos apklausoje. Pareiškėja nepagrindė šių argumentų konkrečiais įrodymais ir duomenimis. Be to, iš pareiškėjos apklausos metu pateiktų duomenų matyti, kad kilmės valstybėje ji gebėjo pasirūpinti ne tik savimi, bet ir dviem nepilnamečiais anūkais, sūnaus teikiama finansinė parama buvo prieinama, jai gyvenant (duomenys neskelbtini), nes ji gaudavo sūnaus bankinius pavedimus.

3.4. Sprendime aiškiai nurodyta, kad aplinkybė dėl pareiškėjos tariamo dalyvavimo proteste nelaikoma nustatytu faktu, nes pareiškėjos pasakojimas šiuo aspektu nepasižymėjo išsamumu ir detalumu, ji teikė nenuoseklius duomenis (netinkamai nurodė protesto datą, keitė parodymus dėl asmenų, su kuriais dalyvavo proteste), t. y. pareiškėjai nėra taikoma abejonės privilegija. Pareiškėjos skunde pateikta kilmės valstybės informacija nėra nei nauja, nei praplečianti ginčijamame Sprendime pateiktą informaciją, nei paneigianti ją. Vien aplinkybė, kad pareiškėjos pateiktas dokumentas (šaukimas) yra laikomas autentišku, neatsižvelgiant į nustatytus trūkumus, nesuponuoja išvados, kad jos pasakojimai, kurie nebuvo nuoseklūs, ir jos veiksmai, kuriais ji klaidino tyrimą, yra pateisinami ar turi būti sumenkinti. Kai nustatoma, jog asmeniui nėra taikoma abejonės privilegija, jis turi įrodyti kiekvieną aplinkybę, kiekvieną pasakojimo dalį ir patvirtinti rašytiniais įrodymais. Tai, kad pareiškėja rašytiniu dokumentu įrodė tik vieną pasakojimo aplinkybę (šaukimo gavimą), nesuponuoja, kad šis dokumentas patvirtina ir kitas jos pasakojimo dalis. Dėl nurodytos aplinkybės (gauto šaukimo) ir tariamų pasekmių ginčijamame Sprendime yra detaliai pasisakyta.

3.5. Nepagrįstais laikytini pareiškėjos skundo teiginiai dėl jos tariamo atleidimo iš darbo. Kaip nurodyta Sprendime, pareiškėja teikė skirtingus paaiškinimus, t. y. vieną kartą pareiškėja teigė, kad jos darbo vieta buvo keičiama darbdavio nurodymu, kitą kartą nurodė, kad ji buvo priversta išeiti iš darbo savo valia. Pareiškėja skunde teigia, kad įrodymai dėl jos tariamo atleidimo motyvų buvo teikiami jos sūnaus prieglobsčio byloje. Pareiškėjos sūnaus prieglobsčio byloje nenustatyti dokumentai, įrodantys minėtą aplinkybę. Pareiškėjos pasakojimas dėl šių aplinkybių nebuvo detalus.

3.6. Pareiškėja apklausos metu siejo grėsmę kilmės valstybėje su savo komentarais socialiniame tinkle „Facebook“ ir nurodė, kokius komentarus rašė, bei patvirtino, kad galės pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tačiau iš skundo matyti, kad jos veikla „Facebook“ tinkle iš esmės apsiribojo tik tuo, kad jos sūnus pažymėjo ją viename savo įrašų. Taigi, priešingai nei nurodoma skunde, yra nustatyta, kad pareiškėja teikė prieštaringus parodymus dėl savo veiklos „Facebook“, nepateikė su šiomis aplinkybėmis susijusių įrodymų; jos sūnaus byloje taip pat nenustatyta, kad būtų pateikti įrodymai apie pareiškėjos veiklą socialiniame tinkle „Facebook“. Jos skunde pateikti paaiškinimai dėl nenustatytų prieštaravimų ar informacijos nepateikimo yra akivaizdžiai melagingi ir neatspindi faktinės situacijos.

3.7. Pareiškėjos skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas nesurinko kilmės valstybės informacijos apie prašytojos socioekonominę ir sveikatos padėtį (duomenys neskelbtini), taip pat yra melagingi. Pažymi, kad ginčijamame Sprendime yra surinkta kilmės valstybės informacija šiuo aspektu ir nustatyta, kad surinkta informacija nepatvirtina hipotezės, kad prieiga prie maisto ar medicinos paslaugų būtų dirbtinai ribojama konvenciniais pagrindais. Pareiškėja tyrimo metu nesiejo ir nepagrindė rašytiniais įrodymais, kad jos individuali socioekonominė padėtis ar sveikatos būklė būtų tikslingai bloginama (duomenys neskelbtini) režimo konvenciniais pagrindais (dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų pagrindu). Be to, jos sveikatos būklė nėra kritinė, todėl nėra pagrindo teigti, jog grįžimo į kilmės valstybės atveju ji patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Pareiškėja nenurodė, kad iki atvykimo į Lietuvos Respubliką būtų negavusi reikiamos sveikatos pagalbos ar kad tokia pagalba būtų ribojama dirbtinai. Pareiškėja kilmės valstybėje turi valstybės skirtą butą, kuriame iki išvykimo iš kilmės valstybės ji gyveno kartu su savo vyru. Ji taip pat yra įgijusi teisę į (duomenys neskelbtini) senatvės pensiją.

3.8. Pareiškėjos skundo teiginiai dėl ginčijamo Sprendimo dalies, kuria nuspręsta įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos, o, neįvykdžius jo, išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metams, nuo išsiuntimo, atmestini kaip nepagrįsti. Buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios individualios aplinkybės, pareiškėja nenurodė naujų ar kitokių aplinkybių, kurios nebūtų žinomos, priimant ginčijamą Sprendimą ar nebūtų įvertintos jame. Aplinkybė, kad pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimas užtruko, nėra pagrindas pripažinti, kad sprendimas jai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, jai neįvykdžius grąžinimo sprendimo ir išsiuntus ją iš Lietuvos, yra neproporcingas ar pažeidžiantis UTPĮ ar kitų teisės aktų nuostatas. UTPĮ nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. UTPĮ nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, taigi tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą (jei nesuėjęs senaties terminas šioms procedūroms vykdyti).

3.9. Pareiškėjai neįvykdžius grąžinimo sprendimo, įvertinus tai, kad pareiškėja bus išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, jai neįvykdžius savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos, taip pat tai, kad ji ateityje gali siekti pasislėpti ir neteisėtai pasilikti gyventi Lietuvos Respublikoje, tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas, tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, pareiškėjos duomenys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir NAS taisyklės) 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS. Šios Sprendimo dalys bus įvykdytos tik tuo atveju, jeigu pareiškėja neįvykdys įpareigojimo savarankiškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjai yra suteikiama galimybė savanoriškai išvykti iš Lietuvos ir tokiu atveju jai nebus uždrausta atvykti į Lietuvą, t. y. tai priklauso nuo pačios pareiškėjos veiksmų.

3.10. Pareiškėja atvyko į Lietuvos Respubliką su (duomenys neskelbtini) išduota C tipo Šengeno viza, t. y. ji jau siekė apeiti migracines procedūras, nes deklaruota atvykimo šalis nebuvo pareiškėjos tikslas. Nagrinėjamu atveju buvo pagrįstas pagrindas uždrausti pareiškėjai atvykti, įtraukiant perspėjimą į SIS, jei ji neįvykdys grąžinimo sprendimo. Draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę. Šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS. Migracijos departamentas turi pagrindą nustatyti pareiškėjai papildomas priemones, t. y. perspėjimo įvedimą į SIS, kurį Migracijos departamentas susiejo su ginčijamame Sprendime nurodytais pagrindais, nes yra pagrindas manyti, kad pareiškėja gali nesąžiningai siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 24 d. sprendimu patenkino pareiškėjos skundą iš dalies. Teismas panaikino 2025 m. rugpjūčio 29 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. 25S191963 dalį, kuria nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos. Teismas atmetė kitą pareiškėjos skundo dalį kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:

5.1. 2022 m. lapkričio 18 d. (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pareiškėja buvo šaukiama atvykti į apklausą.

5.2. Pareiškėja turėjo (duomenys neskelbtini) išduotą Šengeno vizą, galiojusią nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d.

5.3. 2023 m. rugsėjo 24 d. ji atvyko į Lietuvą. (duomenys neskelbtini) pilietė, pateikė Migracijos departamentui prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėja pateikė tokius paaiškinimus – kilmės šalyje ji yra persekiojama, stebima, kadangi jos sunūs yra valdžioje esančios daugumos politinis oponentas, jam yra suteiktas prieglobstis Lietuvoje, dėl sūnaus jaučia grėsmę kilmės valstybėje.

5.4. 2023 m. spalio 20 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį.

5.5. 2024 m. kovo 6 d. Migracijos departamento darbuotojas atliko pareiškėjos apklausą. Jos metu pareiškėja nurodė, kad prašo prieglobsčio, nes yra (duomenys neskelbtini) režimo oponentė, jos sūnus priklauso opoziciniam judėjimui, jis gavo prieglobstį Lietuvoje.

5.6. 2024 m. gegužės 15 d. Migracijos departamento sprendimu nuspręsta nesuteikti (duomenys neskelbtini) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Migracijos departamentas konstatavo, kad tyrimo metu prieglobsčio prašytoja teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl tariamai reikštos kritinės nuomonės jos asmeninėje „Facebook“ paskyroje. Atsižvelgus į tai, prieglobsčio prašytojos veiksmai kvalifikuoti kaip tyrimo klaidinimas, ir jai netaikyta abejonės privilegija parodymams, kurie nepagrįsti rašytiniais įrodymais. Įvertinus prieglobsčio prašytojos parodymus kilmės valstybės informacijos kontekste, konstatuota, kad prieglobsčio prašytoja nepagrindė tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės, todėl jos deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pripažinta, kad (duomenys neskelbtini) neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio prašytoja taip pat neatitiko UTPĮ 87 straipsnio nuostatų dėl papildomos apsaugos suteikimo, kadangi tyrimo metu nenustatyta, kad kilmės valstybėje jai grėstų nežmoniškas elgesys arba mirties bausmė. Prieglobsčio prašytoja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kadangi (duomenys neskelbtini) nevyksta ginkluotas vidaus ar išorės konfliktas, kaip jis suprantamas pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/EU) 15 straipsnio c punktą.

5.7. 2024 m. gegužės 24 d. pareiškėja kreipėsi su skundu į Regionų administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 24S121740 ir įpareigoti iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. 2024 m. spalio 1 d. Regionų administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-10817-422/2024 pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.

5.8. 2024 m. spalio 15 d. pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jos nurodytas individualias aplinkybes ir naujausią informaciją apie padėtį kilmės valstybėje.

5.9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2507-602/2024 tenkino pareiškėjos apeliacinį skundą, panaikino Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 1 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo tenkino pareiškėjos skundą, panaikino Migracijos departamento 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 24S121740 ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Minėtame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas:

5.9.1. nesutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Migracijos departamentas atliko išsamų pareiškėjos situacijos vertinimą. Atsižvelgęs į tai, kad pabėgėlio statusas pareiškėjos sūnui ir jo sutuoktinei suteiktas dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamiems dėl jų politinių įsitikinimų ir politinės veiklos kilmės valstybėje, teismas vertino, jog Migracijos departamentas nepagrindė, kodėl pareiškėjos atvejo negalima vertinti taip pat kaip jos sūnaus. Migracijos departamentas nepagrindė, ar pareiškėjai nėra būtina skirti papildomą apsaugą, jeigu nebūtų pagrindo suteikti prieglobstį;

5.9.2. pažymėjo, kad pareiškėja akcentavo esanti priklausoma nuo savo sūnaus, nes sūnus išlaiko ją, todėl ši aplinkybė turėtų būti įvertinta, sprendžiant pareiškėjos prieglobsčio prašymą (UTPĮ 2 straipsnio 26 dalis);

5.9.3. atkreipė dėmesį, kad nuo pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką iki procesinio sprendimo priėmimo praėjo daugiau nei vieneri metai, todėl Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į dabartinę politinę situaciją (duomenys neskelbtini), papildomai turėtų ištirti aplinkybes, ar pareiškėjos atvykimas į Lietuvą ir grįžimas į (duomenys neskelbtini) turėtų įtakos netinkamam elgesiui su ja kilmės valstybėje ir (arba) suponuotų įtarimus ar kaltinimus administracinio ar baudžiamojo proceso kontekste;

5.9.4. darė išvadą, kad Migracijos departamento sprendimas nebuvo pakankamai pagrįstas faktiniais duomenimis, todėl yra pagrindas panaikinti jį ir perduoti šį klausimą Migracijos departamentui nagrinėti iš naujo, siekiant surinkti daugiau naujų įrodymų bei priimti pakartotinį sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo arba nesuteikimo.

5.10. Migracijos departamentas priėmė šioje administracinėje byloje skundžiamą Sprendimą. Sprendime konstatuota, kad pareiškėja tyrimo metu teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl tariamai reikštos kritinės nuomonės jos asmeninėje „Facebook“ paskyroje. Atsižvelgus į tai, prieglobsčio prašytojos veiksmai kvalifikuoti kaip tyrimo klaidinimas, ir jai netaikyta abejonės privilegija parodymams, kurie nepagrįsti rašytiniais įrodymais. Įvertinus prieglobsčio prašytojos parodymus kilmės valstybės informacijos kontekste, konstatuota, kad prieglobsčio prašytoja nepagrindė tarptautinės apsaugos suteikimo būtinybės, todėl jos deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, (duomenys neskelbtini) neatitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio prašytoja taip pat neatitiko UTPĮ 87 straipsnio nuostatų dėl papildomos apsaugos suteikimo, kadangi tyrimo metu nenustatyta, kad kilmės valstybėje jai grėstų nežmoniškas elgesys arba mirties bausmė, (duomenys neskelbtini) nevyksta ginkluotas vidaus ar išorės konfliktas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2011/95/EU 15 straipsnio c punktą.

6. Teismas, pasisakydamas dėl šeimos narių sąvokos, priėjo prie išvados, kad Tvarkos aprašo 109 punkte yra tikslingai daroma nuoroda būtent į UTPĮ 2 straipsnio 22 dalyje įtvirtintą prieglobsčio prašytojo šeimos nario sąvoką, atspindint įstatymų leidėjo valią taikyti atitinkamą teisinį reguliavimą siauresniam ratui asmenų, nei numatyta UTPĮ 2 straipsnio 26 dalyje. Teismas nustatė, kad byloje nekyla ginčas, jog pareiškėja nepatenka į UTPĮ 2 straipsnio 22 dalyje nustatytą prieglobsčio prašytojo šeimos nario sąvoką. Todėl teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo pagrindo taikyti Tvarkos aprašo 109 punktą.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjos situaciją grėsmės kilmės valstybėje nustatymo aspektu, teigė, kad jos giminystės su prieglobstį Lietuvoje gavusiu sūnumi aplinkybė yra reikšminga, nors pareiškėja ir nepatenka į UTPĮ 2 straipsnio 22 dalyje nustatytą prieglobsčio prašytojo šeimos nario sąvoką. Teismas laikėsi pozicijos, kad Migracijos departamentas pagrįstai vertino skirtingai pareiškėjos ir jos sūnaus situacijas. Pabrėžė, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) valdžios institucijoms buvo žinoma apie pareiškėjos sūnaus išvykimą iš (duomenys neskelbtini) pareiškėjos apklausos policijos nuovadoje metu. Tačiau, pareiškėjai gavus šaukimą ir nuvykus apklausai į policijos nuovados padalinį, jos buvo paprašyta daugiau neįsivelti į protestus, būti protingai ir gyventi ramiai. Į bylos medžiagą nepateikta daugiau jokių įrodymais patvirtintų duomenų apie (duomenys neskelbtini) režimo domėjimąsi pareiškėja dėl jos sūnaus opozicinės veiklos (įspėjimus ar grasinimus). Teismas konstatavo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro prielaidų konstatuoti, kad dėl pareiškėjos sūnaus opozicinės veiklos pačiai pareiškėjai galėtų kilti grėsmė jos kilmės valstybėje.

8. Dėl pareiškėjos akcentuojamo priklausomumo nuo jos sūnaus teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime įvertino pareiškėjos priklausomumo nuo jos sūnaus, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvoje ir kuris finansiškai išlaiko pareiškėją, aplinkybę ir darė išvadą, kad tokia aplinkybė neturi įtakos vertinimui, ar galbūt prieš pareiškėją vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu, ar UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksniais, ypač atsižvelgus į tai, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog pareiškėja kilmės valstybėje būtų patyrusi persekiojimo veiksmus. Teisėjų kolegija neturėjo pagrindo nesutikti su tokiu atsakovo vertinimu, ypač atsižvelgdama į tai, kad sūnaus teikiama finansinė parama pareiškėjai buvo prieinama jai gyvenant (duomenys neskelbtini), gaunant bankinius pavedimus, be to, ji gyveno valstybės suteiktame bute (pareiškėja neginčijo šių aplinkybių).

III. 9. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti atsakovo Sprendimą.

10. Pareiškėja nurodo tokius apeliacinio skundo argumentais:

10.1. Tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo pozicija nepagrįsta, atitinkamai nesuderinama ir su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m gruodžio 4 d. nutartyje, priimtoje administracinėj byloje Nr. eA-2507-602/2024, pateiktu išaiškinimu. Pakartotinai nagrinėjant pareiškėjos prieglobsčio prašymą, atsakovas neištaisė minėta nutartimi konstatuotų tyrimo trūkumų ir pakartotinai nevertino pareiškėjos priklausomumo santykio nuo sūnaus, sprendžiant pareiškėjos prieglobsčio prašymą (UTPĮ 2 straipsnio 26 dalis).

10.2. Atsakovo sprendime pateiktas prieštaringas pareiškėjos dalyvavimo (duomenys neskelbtini) proteste vertinimas. Sprendimo pradžioje nurodoma, jog pareiškėjos dalyvavimas proteste nelaikomas nustatyta aplinkybe, tačiau vėlesnėje Sprendimo dalyje šis epizodas vis tiek analizuojamas pareiškėjos prieglobsčio prašymo kontekste taip, tarsi atsakovas jį laikytų reikšmingu faktiniu pagrindu. Pareiškėja kartu su skundu pateikė pirmosios instancijos teismui kilmės valstybės informaciją, patvirtinančią, kad (duomenys neskelbtini) protestų dalyvių persekiojimas (duomenys neskelbtini) tęsiasi iki šiol, tačiau ši informacija ir su ja susiję argumentai teismo nebuvo įvertinti. Pareiškėja taip pat nurodo, kad jos pasakojimas buvo pakankamai nuoseklus ir detalus, o, atsakovui pripažinus sūnaus aktyvią opozicinę veiklą, suteikus jam pabėgėlio statusą ir konstatavus, kad pareiškėja dėl šių aplinkybių buvo kviesta į policiją šaukimu, atitinkamos pareiškėjos paaiškinimų dalys turėjo būti vertinamos jos naudai ir pripažintos nustatytomis, taikant abejonės privilegiją (Tvarkos aprašo 99 punktas). Be to, pareiškėja ginčija atsakovo išvadą dėl tariamo tyrimo klaidinimo socialinių tinklų aspektais. Aplinkybė, kad pareiškėja buvo pažymėta sūnaus viešame įraše, savaime patvirtina jos ryšį su režimui nepalankiu turiniu. Jei toks turinys neatitiktų pareiškėjos pozicijos, ji galėjo pašalinti žymėjimą ar pranešti apie įrašą, tačiau ji nepadarė to, o jos duomenys įraše išliko. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėja pateikė ir papildomas nuotraukas / išrašus iš bendrų įrašų bei komentarų, kuriuos atsakovas galėjo įvertinti dar administracinėje stadijoje, jeigu, vykdydamas bendradarbiavimo pareigą, būtų informavęs pareiškėją apie neatsidarančias nuorodas ar prašęs pateikti turinį kitu formatu (Tvarkos aprašo 89 punktas). Atsakovas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir, neužtikrinęs bendradarbiavimo pareigos, neatskleidė bei tinkamai neįvertino jos pasakojimo apie (duomenys neskelbtini) režimo kritiką ir su tuo siejamos baimės patirti persekiojimą kilmės valstybėje.

10.3. Migracijos departamentas nekvestionavo pareiškėjos teiginių dėl jos sveikatos būklės, todėl nesuprantama pirmosios instancijos teismo pozicija, kurioje akcentuojama, kad asmuo nepateikė šiuos teiginius patvirtinančių dokumentų. Nekilo poreikis papildomai įrodinėti šiuos teiginius, atsakovas neginčijo šios aplinkybės ir 2024 m. gegužės 15 d. sprendime Nr. 24S121740, kai pirmą kartą atmetė pareiškėjos prieglobsčio prašymą. Pareiškėja pateikė teismui medicininius dokumentus, kurie tiesiogiai patvirtina jos nurodytas diagnozes – (duomenys neskelbtini), vartojamus vaistus. Pareiškėjai pateikus duomenis, kad ji serga (duomenys neskelbtini) ir teigiant, kad ji negali gauti gydymo / medikamentų kilmės valstybėje, esant visuotinai žinomam faktui, kad, neužtikrinus šių ligų gydymo, asmuo gali mirti, atsakovas, vadovaujantis Tvarkos aprašo 97.1 puntu, privalėjo surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją, patvirtinančią ar paneigiančią pareiškėjos teiginius apie gydymo / medikamentų prieinamumą kilmės valstybėje. Pareiškėja kartu su skundu pateikė viešai prieinamą kilmės valstybės informaciją, patvirtinančią jos teiginius dėl trūkstamų medikamentų būtent (duomenys neskelbtini) gydyti (kurios atsakovas nesurinko), tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino šios informacijos, nors ji iš esmės paneigia atsakovo išvadą, kad pareiškėjai nekyla grėsmė susidurti su veiksmais, pažeidžiančiais EŽTK 3 straipsnį.

11. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą ir palikti galioti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 24 d. sprendimą. Atsakovas nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

11.1. Nėra ginčo, kad pareiškėja yra prieglobsčio prašytoja, atitinkamai jai yra taikomi šį statusą turinčio asmens apibrėžimai, įtvirtinti UTPĮ. Pareiškėjos sūnus yra pilnametis, todėl ji negali būti laikoma sūnaus, kuris yra gavęs prieglobstį Lietuvoje, šeimos nariu. Pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai siekia praplėsti šią konkrečią nuostatą.

11.2. Teismo sprendime yra atliktas vertinimas, ar pareiškėjos teiginiai, kad ji dalyvavo proteste, atitinka tikrovę. Ginčijamame sprendime aiškiai nurodyta, kad pareiškėjos nurodoma aplinkybė (tariamas dalyvavimas proteste) nelaikoma nustatytu faktu, nes pareiškėjos pasakojimas šioje dalyje nepasižymėjo išsamumu ir detalumu, ji teikė nenuoseklius duomenis (netinkamai nurodė protesto datą, keitė parodymus dėl asmenų, su kuriais dalyvavo proteste), t. y. jai nėra taikoma abejonės privilegija.

11.3. Pareiškėjos akcentuojama pateikta kilmės valstybės informacija nėra nei nauja, nei praplečianti ginčijamame sprendime pateiktą informaciją, nei paneigianti ją. Vien aplinkybė, kad pareiškėjos pateiktas dokumentas (šaukimas) yra vertinamas kaip autentiškas, nepriklausomai nuo nustatytų trūkumų, nesuponuoja išvados, kad jos pasakojimai, kurie nebuvo nuoseklūs ir jos veiksmai, kuriais ji klaidino tyrimą, yra pateisinami ar turi būti sumenkinti ar ignoruojami. Kai nustatoma, jog asmeniui nėra taikoma abejonės privilegija, jis turi įrodyti kiekvieną aplinkybę, kiekvieną pasakojimo dalį ir patvirtinti rašytiniais įrodymais. Tai, kad pareiškėja rašytiniu dokumentu įrodė tik vieną pasakojimo aplinkybę, nesuponuoja, kad šis dokumentas patvirtina ir kitas jos pasakojimo dalis.

11.4. Pakartotinai vertinant pareiškėjos teiginius dėl jos tariamos veiklos socialiniame tinkle „Facebook“, pažymėtina, kad jie nedera su jos pačios apklausos metu pateiktais paaiškinimais. Apklausos metu, atsakydama į klausimą, ar po pokalbio su policija ji dar dalyvavo protestuose, pareiškėja nurodė, jog protestuose nedalyvavo, tačiau „pradėdavo komentuoti“ savo „Facebook“ paskyroje, kelis kartus pakartojo, kad rašė komentarus, nurodė jų pobūdį ir patvirtino, kad galės pateikti šią veiklą patvirtinančius įrodymus. Skunde ir teismo posėdžio metu pareiškėja teigė, kad jos veikla „Facebook“ tinkle iš esmės apsiribojo tuo, jog sūnus pažymėjo ją viename įraše. Vadinasi, byloje nustatyta, kad pareiškėja teikė prieštaringus parodymus dėl savo asmeninio aktyvumo socialiniame tinkle, nors buvo pareiškusi, kad gali pateikti įrodymus, tačiau nepateikė jų. Pareiškėjos sūnaus byloje nenustatyta įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos deklaruotą „Facebook“ aktyvumą. Dėl to pareiškėjos skunde pateikiami aiškinimai apie tariamai nenustatytus prieštaravimus ar informacijos nepateikimo priežastis nepaneigia administracinio sprendimo išvadų dėl jos parodymų nepatikimumo. Ginčijamame Sprendime buvo atskirai ir detaliai įvertintas pareiškėjos sūnaus įrašas ir aplinkybė, kad pareiškėja yra pažymėta jame, todėl šio fakto egzistavimas savaime neeliminuoja nustatytų neatitikimų tarp pareiškėjos apklausos parodymų ir vėlesnių teiginių. Byloje nėra duomenų, kad Migracijos departamentas administracinės procedūros metu negalėjo atidaryti pareiškėjos pateiktų nuorodų. Atidarius nuorodas, buvo matomas pranešimas, kad turinys yra nepasiekiamas (paprastai dėl įrašo matomumo nustatymų pakeitimo arba jo pašalinimo), todėl pareiškėjos teiginiai, jog institucija neįvykdė pareigos įvertinti pateiktas nuorodas dėl techninių kliūčių, nelaikytini pagrįstais.

11.5. Sprendime yra surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina hipotezės, kad prieiga prie maisto ar medicinos būtų dirbtinai ribojama konvenciniais pagrindais. Pareiškėja tyrimo metu nesiejo ir nepagrindė rašytiniais įrodymais, kad jos individuali socioekonominė padėtis ar sveikatos būklė būtų tikslingai bloginama (duomenys neskelbtini) režimo konvenciniais pagrindais (jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų pagrindu). Pareiškėjos sveikatos būklė nėra kritinė, todėl nėra pagrindo teigti, jog grįžimo atveju į kilmės valstybės atveju ji patirs elgesį, kuris prieštarauja EŽTK 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui.

11.6. Iki atvykimo į Lietuvos Respubliką pareiškėja nenurodė, kad ji negavo jai reikiamos sveikatos pagalbos ar kad pagalba jai buvo ribojama dirbtinai. Pareiškėja kilmės valstybėje turi valstybės jai skirtą butą, kuriame ji gyveno kartu su savo vyru. Ji taip pat yra įgijusi teisę į (duomenys neskelbtini) senatvės pensiją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

13. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą iš dalies, atmetė pareiškėjos skundo dalį dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo, konstatavęs, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog egzistuoja individualaus ir objektyvaus pobūdžio visiškai pagrįsta pareiškėjos persekiojimo baimė UTPĮ 86 ir 87 straipsnio prasme. Teismas panaikino Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

14. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nagrinės šią bylą apeliacine tvarka ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

16. Pabėgėlio statuso suteikimas reglamentuojamas UTPĮ 86 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio UTPĮ 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

17. Papildomos apsaugos suteikimas reglamentuojamas UTPĮ 87 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 punktas); yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija (2 punktas); yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (3 punktas).

18. Aiškindamas aptariamas UTPĮ nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, kad UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš UTPĮ 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

19. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta, remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje N. A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė. Jos sūnui, kuris atvyko į Lietuvą, buvo suteiktas pabėgėlio statusas. Pareiškėja atvyko į Šengeno erdvę teisėtai, jai išduota Šengeno viza, kuri galiojo nuo 2023 m. rugsėjo 15 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d. (63 dienas). Galiojant Šengeno vizai, pareiškėja 2023 m. spalio 18 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą suteikti prieglobstį pateikė prieglobsčio prašymą. 2024 m. gegužės 15 d. Migracijos departamento sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). 2024 m. gegužės 24 d. pareiškėja kreipėsi su skundu į Regionų administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 24S121740 ir įpareigoti iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. 2024 m. spalio 1 d. Regionų administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-10817-422/2024 pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas. 2024 m. spalio 15 d. pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2507-602/2024 patenkino pareiškėjos apeliacinį skundą, panaikino Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 1 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo patenkino pareiškėjos skundą, panaikino Migracijos departamento 2024 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 24S121740 ir įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

21. Atsakovas nagrinėjamoje byloje priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nuspręsta: 1) nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos; 3) savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą: 3.1. išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3.2. uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos; 3.3. įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

22. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, jog, pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis). Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

23. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teisėjų kolegijos vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime objektyviai ir išsamiai įvertino pareiškėjos prašyme suteikti prieglobstį bei papildomą apsaugą nurodytus argumentus ir jį pagrindžiančius įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą, kad nustatytų faktinių aplinkybių ir pagrįstų prielaidų visuma, vertinant jas surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, neįrodo ir nesudaro pagrindo spręsti, jog pareiškėjai kilmės valstybėje kyla reali persekiojimo grėsmė. Teisėjų kolegija nenustatė, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė nustatytų įrodymų vertinimo taisykles.

24. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti UTPĮ 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

25. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas, nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

26. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) UTPĮ 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

27. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

28. Byloje nustatyta, kad pareiškėja grindė savo prieglobsčio prašymą tuo, jog kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) ji patiria (ir grįžusi į kilmės valstybė patirtų) politinio pobūdžio persekiojimą ir institucijų dėmesį dėl savo bei sūnaus opozicinės veiklos, kurią pareiškėja įrodinėja šiomis aplinkybėmis: dalyvavimu (duomenys neskelbtini) proteste, šaukimo gavimu ir apklausa policijoje, kritiškais pasisakymais dėl (duomenys neskelbtini) režimo socialiniuose tinkluose. Pareiškėja taip pat teigia, kad dėl jos sveikatos būklės ir vaistų / gydymo neprieinamumo (duomenys neskelbtini) jai kiltų reali nežmoniško ar žeminančio elgesio rizika. Pareiškėja pažymi, jog ji yra priklausoma nuo sūnaus (pirmiausia finansiškai ir praktiškai), nes sūnus išlaikė ją dar gyvenant (duomenys neskelbtini), o Lietuvoje ji gyvena kartu su sūnaus šeima, neturi kitų artimųjų, galinčių pasirūpinti ja, yra vyresnio amžiaus ir turi sveikatos sutrikimų, todėl jos grąžinimas į (duomenys neskelbtini) reikštų faktinį šeimos ryšių nutraukimą ir pablogintų jos padėtį. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Migracijos departamentas 2023 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 23M42645 pareiškėjos sūnui ir jo sutuoktinei suteikė pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

29. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, kadangi tyrimo metu neidentifikavo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju prieglobsčio prašytojai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, taip pat pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

30. Tvarkos aprašo 109 punktas nustato, kad, priėmus sprendimą suteikti prieglobsčio prašytojui prieglobstį, jo šeimos nariams, kaip jie apibrėžti UTPĮ 2 straipsnio 22 dalyje, kurių prašymai suteikti prieglobstį taip pat nagrinėjami iš esmės, suteikiamas tos pačios formos prieglobstis, išskyrus atvejus, kai prieglobsčio prašytojo šeimos nariui nebūtų suteikiamas prieglobstis Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 88 straipsnio 2 dalies 3–5 punktus arba 3 dalį.

31. Pagal UTPĮ 2 straipsnio 22 dalį, prieglobsčio prašytojo šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo prieglobsčio prašytojas yra sudaręs registruotos partnerystės sutartį, šių porų arba vieno iš jų nesusituokę nepilnamečiai vaikai (įvaikiai, nepaisant to, ar jie įvaikinti pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus), taip pat nesusituokusio nepilnamečio prieglobsčio prašytojo tėvas (įtėvis), motina (įmotė) (toliau – tėvas, motina) ar globėjas (rūpintojas), jeigu šeiminiai santykiai jau buvo kilmės valstybėje ir prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos arba šio Įstatymo IV skyriaus antrojo skirsnio įgyvendinimo tikslais – kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje.

32. Pagal UTPĮ 2 straipsnio 26 dalį, šeimos nariais laikomi sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, byloje nustatytas aplinkybes ir teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, atliko išsamų pareiškėjos situacijos vertinimą. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti Tvarkos aprašo 109 punktą vien dėl to, kad pareiškėjos sūnui suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

34. Tarptautinė apsauga (pabėgėlio statusas / papildoma apsauga) suteikiama, įrodžius UTPĮ 86 ar 87 straipsnių kriterijų egzistavimą. Aplinkybės, kad pareiškėjos sūnui yra suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, pareiškėja yra finansiškai priklausoma nuo sūnaus, sūnus išlaiko ją ir rūpinasi ja, gali būti vertinamos kaip faktinės aplinkybės, patvirtinančios pareiškėjos individualią situaciją, tačiau jos savaime nesudaro pagrindo suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas, remdamiesi pareiškėjos paaiškinimais ir kitais bylos duomenimis, nustatė, kad finansinė parama pareiškėjai buvo realiai prieinama ir jai gyvenant kilmės valstybėje, nes ji gaudavo bankiniais pavedimais sūnaus paramą. Tai reiškia, kad pareiškėjos materialinis išlaikymas nebuvo susietas vien su jos fiziniu buvimu Lietuvos Respublikoje ir savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog, pareiškėjai grįžus į (duomenys neskelbtini), pareiškėja patektų į situaciją, prilygstančią persekiojimui ar didelei žalai. Be to, nustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje buvo suteiktas būstas, ji ir buvo įgijusi teisę į socialines garantijas (senatvės pensiją). Šių byloje nustatytų aplinkybių kontekste priklausomumo nuo sūnaus argumentas nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas skirti pareiškėjai tarptautinę apsaugą.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos giminystės ryšys su sūnumi, kuriam Lietuvos Respublikoje suteiktas prieglobstis dėl politinių įsitikinimų, yra reikšminga aplinkybė, vertinant pareiškėjos individualią situaciją ir galimą kilmės valstybės institucijų dėmesį jai. Vis dėlto vien šios aplinkybės konstatavimas nesukuria automatinės prezumpcijos, jog pareiškėjai savaime kyla tokio lygmens grėsmė, kuri atitiktų UTPĮ 86 straipsnyje įtvirtintą „visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam“ standartą ar UTPĮ 87 straipsnyje apibrėžtą „didelės žalos“ riziką. Tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijai reikalauja individualizuoto ir konkrečiais duomenimis pagrįsto vertinimo, t. y. nustatymo, kad egzistuoja reali tikimybė pareiškėjai patirti persekiojimo veiksmus arba didelę žalą kilmės valstybėje, o šie veiksmai būtų susiję su konvenciniu pagrindu (pvz., priskiriamomis politinėmis pažiūromis dėl giminystės ryšio).

36. Direktyvos 2011/95 preambulėje nurodyta, jog šeimos nariams vien dėl giminystės su pabėgėliu paprastai gali grėsti tokie persekiojimo veiksmai, kurie gali būti pabėgėlio statuso suteikimo pagrindu. Tačiau tokia formuluotė savaime nereiškia, kad kiekvienu atveju giminystė su tarptautinės apsaugos gavėju automatiškai perkelia persekiojimo riziką ir šeimos nariui. Priešingai – ši nuostata įpareigoja kompetentingas institucijas ir teismą patikrinti, ar konkrečioje situacijoje giminystės ryšys realiai lemia padidėjusią riziką, atsižvelgiant į kilmės valstybės institucijų interesą, priemonių taikymo praktiką ir asmens individualias aplinkybes.

37. Byloje nustatyta, kad pareiškėja gavo šaukimą atvykti į policijos padalinį ir reagavo į tai, vykdama į apklausą. Tačiau kiti byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad šios aplinkybės pačios savaime sudarytų pagrįstą pagrindą manyti, kad pareiškėjai kilmės valstybėje grėstų persekiojimas. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjos sulaikymą, laisvės suvaržymą, sistemingą tardymą, kaltinimų ar įtarimų pareiškimą, administracinės ar baudžiamosios atsakomybės taikymą, grasinimus, sankcijas ar kitokias priemones, kuriomis būtų siekiama nubausti ar atgrasyti pareiškėją dėl jai priskiriamų politinių pažiūrų arba dėl ryšio su sūnumi. Nenustatyta, kad pareiškėjos patirtas kontaktas su policija būtų sukėlęs realias neigiamas pasekmes (pvz., socialinių garantijų praradimą, kitų diskriminacinių priemonių taikymą ir pan.).

38. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos pasakojimu patvirtintos apklausos pasekmės buvo riboto intensyvumo. Pareiškėja kilmės valstybėje nebuvo tardoma taip, kad tai indikuotų tikslą išgauti prisipažinimus ar surinkti duomenis, siekiant pareikšti kaltinimus, jai nebuvo pareikšti formalūs įtarimai, nebuvo taikyta sankcija. Tai, kad pareiškėja be jokių ribojimų išvyko iš (duomenys neskelbtini) per tarptautinį oro uostą, taip pat patvirtina, jog jos atžvilgiu nebuvo pradėti atitinkami veiksmai, kurie realiai ribotų jos judėjimo laisvę ar reikštų realius persekiojimo veiksmus.

39. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, kad kilmės valstybės institucijos būtų taikiusios pareiškėjai ilgalaikio pobūdžio kontrolės priemones (pvz., nuolatinį sekimą, reguliarius kvietimus į apklausas, priežiūros režimą, pareigą registruotis), kurios, vertinant jų pobūdį ir dažnumą, galėtų pasiekti Direktyvos 2011/95 9 straipsnyje numatytą pakankamai rimtų veiksmų slenkstį.

40. Taigi byloje nenustatyta, kad vien dėl to, kad pareiškėja yra sūnaus, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, motina, jai kiltų reali persekiojimo grėsmės kilmės valstybėje tikimybė.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo vertintos dvi atskiros aplinkybių grupės: pirma, ar pareiškėjos dalyvavimas (duomenys neskelbtini) proteste gali būti laikomas nustatytu faktu, ir antra, net jeigu toks dalyvavimas būtų preziumuojamas, ar yra pakankamai duomenų daryti išvadą, kad pareiškėja buvo identifikuota kaip protesto dalyvė ir dėl to patyrė (ar realiai galėtų patirti) persekiojimo veiksmus.

42. Pagal UTPĮ 83 straipsnyje ir Tvarkos aprašo 99 punkte įtvirtintą reglamentavimą, prieglobsčio prašytojo teiginiai gali būti pripažįstami nustatytais ir be rašytinių įrodymų tik tada, kai tenkinamas kriterijų visetas: pasakojimas yra pakankamai detalus, nuoseklus, neprieštaringas, neprieštarauja turimai kilmės valstybės informacijai, prieglobsčio prašytojas pagrįstai paaiškina, kodėl neturi patvirtinančių dokumentų. Tai reiškia, kad abejonės privilegija taikoma tik tada, kai pareiškėjo pasakojimas iš esmės pasižymi patikimumo požymiais.

43. Šiuo atveju Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos pasakojimas apie dalyvavimą (duomenys neskelbtini) proteste neatitiko patikimumo reikalavimų, kadangi buvo nurodomi nenuoseklūs duomenys (dėl protesto datos, aplinkybių, asmenų, su kuriais dalyvauta proteste), pasakojimas nepasižymėjo konkrečiomis detalėmis, be to, nepateikti objektyvūs pareiškėjos dalyvavimą šiame proteste patvirtinantys įrodymai (pvz., nuotraukos, įrašai, kitų asmenų paaiškinimai). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tokio pobūdžio neatitikimai vertintini pagal Tvarkos aprašo 99 punkto kriterijus. Net ir tuo atveju, jei būtų nustatytas pareiškėjos dalyvavimas (duomenys neskelbtini) proteste, sprendžiant dėl tarptautinės apsaugos suteikimo, turi būti nustatyta, kad pareiškėja buvo (ar galėtų būti) identifikuota ir kad dėl to jai kilo (ar galėtų kilti) individualizuota rizika patirti persekiojimo veiksmus (Direktyvos 2011/95 9 straipsnis ir UTPĮ 86 –87 straipsniai). Vien abstrakti aplinkybė, kad protestų dalyviai gali būti persekiojami, savaime neįrodo, kad konkrečiai pareiškėja patirs persekiojimo veiksmus.

44. Pareiškėjos pasakojimas apie grėsmę kilmės valstybėje buvo grindžiamas, be kita ko, teiginiais apie jos aktyvią veiklą socialiniuose tinkluose (ji sistemingai komentavo, reiškė kritinę nuomonę). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju faktinė situacija vertintina pagal bendrą patikimumo testą: ar pasakojimas nuoseklus, ar galima patikrinti jį, ar pareiškėja pateikė bent minimalius įrodymus, ar nėra reikšmingų prieštaravimų. Šiuo atveju Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjos apklausos metu teikta informacija apie jos veiklą „Facebook“ tinkle nesutampa su faktine informacija, kurią pavyko patikrinti tyrimo metu (nebuvo patvirtintas pareiškėjos deklaruotas įrašų / komentarų mastas, dalis pateiktų nuorodų neatskleidė pareiškėjos nurodyto turinio). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad nustatyti neatitikimai yra esminiai. Taigi pareiškėjos pateiktos informacijos pagrindu nebuvo nustatyta tokia pareiškėjos veikla socialiniuose tinkluose, dėl kurios jai grėstų patirti persekiojimo veiksmus. Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, jog pareiškėja buvo pažymėta sūnaus įraše ir / ar buvo susieta su jo vieša komunikacija, nepatvirtina pareiškėjos teiginių apie jos pačios sistemingą ir savarankišką politinį aktyvumą.

45. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjos pasakojimo dalys dėl jos aktyvios veiklos socialiniuose tinkluose negali būti laikomos nustatytais faktais.

46. Pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą, papildomos apsaugos suteikimas siejamas su realia rizika patirti kankinimą, nežmonišką ar žeminantį elgesį kilmės valstybėje. Sveikatos būklės argumentai prieglobsčio bylose turi būti pagrįsti, kad asmens grąžinimas sukeltų rimtą, greitą ir negrįžtamą sveikatos pablogėjimą ar intensyvias kančias dėl realaus gydymo nepasiekiamumo, o ne vien dėl bendrų sveikatos sistemos trūkumų ar socioekonominių sunkumų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė pakankamai individualizuotų medicininių duomenų, kurie pagrįstų jos sunkią sveikatos būklę, būtinybę gauti gydymo paslaugas, būtinus vaistus ir pan., be to, byloje nepateikti objektyvūs duomenys, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad yra rimtos kliūtys gauti reikiamas gydymo paslaugas bei vaistus kilmės valstybėje ir dėl to tikėtinas pareiškėjos sveikatos būklės pablogėjimas, jai grįžus į kilmės valstybę.

47. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas vertino kilmės valstybės informacijos aspektus apie sveikatos sistemos ypatumus ir, nors pripažino, kad egzistuoja sisteminiai trūkumai (pvz., vaistų prieinamumo problematika), tačiau nebuvo nustatyta, kad medicinos pagalba kilmės valstybėje būtų apskritai neprieinama pareiškėjai arba kad pareiškėja dėl individualių aplinkybių realiai negalėtų pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra įrodyta tokio intensyvumo individualizuota ir reali rizika, kuri leistų konstatuoti papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjai būtinybę vien sveikatos būklės pagrindu (UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1 puktas).

48. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai pagrįstai nesuteiktas prieglobsčio statusas ir papildoma apsauga, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.

49. Nagrinėjamoje byloje, be kita ko, ginčijama atsakovo Sprendimo dalis, kuria nustatyta, jog, pareiškėjai savanoriškai neišvykus per nustatytą terminą, ji būtų išsiųsta iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (Sprendimo 3.1 p.), o taip pat jai būtų uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos (Sprendimo 3.2 p.). Šios priemonės, nors ir suformuluotos kaip taikomos ateityje, priklausomai nuo pareiškėjos elgesio, savaime yra individualaus pobūdžio teisių ribojimai, kurių teisėtumas ir proporcingumas privalo būti vertinami Sprendimo priėmimo metu, atsižvelgiant į pareiškėjos individualią situaciją.

50. Sprendžiant dėl grąžinimo priemonių taikymo, turi būti įvertintos ne tik migracijos kontrolės užtikrinimo aplinkybės, bet ir pareiškėjos asmeniniai bei šeiminiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, taip pat jos sveikatos būklė ir su ja bei kitomis aplinkybėmis susijusi pareiškėjos pažeidžiamumo tikimybė. Toks vertinimas negali būti pakeičiamas vien abstrakčiomis prielaidomis apie galimą pareiškėjos elgesį ateityje (pvz., galimybę pasislėpti ar neteisėtą išvykimą į kitą valstybę). Vadovaujantis proporcingumo principu, turi būti įvertinta, kad pasirinkta priemonė yra būtina ir tinkama konkrečioje situacijoje.

51. Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra vyresnio amžiaus, turi sveikatos sutrikimų, vartoja vaistus, jai reikalingos sveikatos priežiūros paslaugos. Aplinkybės, susijusios su pareiškėjos sveikatos būkle, vertintinos individualiai, ir, atsižvelgiant į jas, vertintinas pareiškėjos pažeidžiamumas, artimųjų priežiūros poreikis ir pan. Nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės (pareiškėja gyvena kartu su sūnaus, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, šeima, pareiškėja yra finansiškai priklausoma nuo sūnaus, sūnus teikia jai kasdienę pagalbą, organizuoja jos sveikatos priežiūrą ir pan.) turi būti įvertintos, sprendžiant dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, taip pat sprendžiant dėl galimybės pareiškėjai gyventi Lietuvos Respublikoje kitais pagrindais, jei pareiškėja naudosis teise teikti atitinkamus prašymus.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Sprendimo 3.1–3.2 punktuose numatytos priemonės (priverstinis išsiuntimas ir draudimas atvykti) nustato pareiškėjai reikšmingus ribojimus. Tokių ribojimų intensyvumas reikalauja aiškaus individualizuoto pagrindimo, įvertinant, ar šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamos švelnesnės priemonės.

53. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėja atvyko į Šengeno erdvę teisėtai, galiojant vizai pateikė prieglobsčio prašymą, aktyviai dalyvavo administracinėse procedūrose, jos buvimas Lietuvos Respublikoje ilgą laiką buvo susijęs su vykstančiu administraciniu procesu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja keltų grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, kad pareiškėja būtų nevykdžiusi institucijų reikalavimų, nebendradarbiavusi ar kitaip demonstravusi elgesį, kuris konkrečiai ir realiai pagrįstų išvadą, jog bet kokiu atveju yra būtina taikyti pareiškėjai priverstinio grąžinimo priemones ir draudimą atvykti.

54. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Sprendimo 3.1–3.2 punktuose išdėstytos priemonės priimtos, neišanalizavus pareiškėjos individualios situacijos, t. y. neįvertinus pareiškėjos sveikatos būklės ir jos ryšio su sūnumi ir jo šeima jos priverstinio grąžinimo į kilmės valstybės kontekste. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo palikta galioti Sprendimo dalis dėl pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę ir draudimo atvykti (Sprendimo 3.1 – 3.2 p.) laikytina nepagrįsta, todėl naikintina.

55. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, panaikinant jo dalį, kuria palikti galioti Sprendimo 3.1. ir 3.2. punktai, panaikinant Sprendimo 3.1. ir 3.2. punktus, kuriais nustatyta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, pareiškėjai savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos per Sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą. Kita pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria palikta galioti Sprendimo dalis, kuria pareiškėjai nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga (Sprendimo 1 p.) ir pareiškėja įpareigota savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (Sprendimo 2 p.), kuria panaikinta Sprendimo dalis, kuria nuspręsta įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos (Sprendimo 3.3. p.), taip pat kuria netenkintas išvestinis pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini)apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos (duomenys neskelbtini)skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 25S191963 dalį (3 punktas), kurioje nuspręsta, (duomenys neskelbtini) savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos per šiame sprendime nurodytą savanoriško išvykimo terminą, išsiųsti (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu (duomenys neskelbtini) išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos, įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 1 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o, jeigu išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.

Kitą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 25S191963 dalį (1–2 punktai), kurioje nuspręsta nesuteikti (duomenys neskelbtini) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir įpareigoti (duomenys neskelbtini) savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, palikti nepakeistą.

Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Milda Vainienė