2017-01-10 Nr. AB-674-3-61-3-01339-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-491-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01339-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi skundu (b. l. 1–3) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš kalinimo Lukiškių TI-K nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d. sąlygų, kurios esą neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas paaiškino, kad kamerų, kuriose buvo laikomas, plotas buvo per mažas, sąlygos jose antisanitarinės, nežmoniškos, todėl jis patyrė dvasinį sukrėtimą, depresiją, dėl maisto ir vitaminų stygiaus iškrito keli dantys, pablogėjo regėjimas, dažnai kentėjo nuo galvos skausmo, tapo dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės. Kalėjimo dalyje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo kilęs gaisras, dėl kurio kilo panika. Kameroje buvo pilna dūmų, todėl pareiškėjas išsigando, kad gali sudegti ir nuo to laiko atsirado uždarų patalpų baimė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 9–16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimams Lukiškių TI-K prašė taikyti 3 metų senaties terminą. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovas pažymėjo, kad visos kameros įrengtos pagal miegamųjų vietų skaičių, o papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų įrengti ne visada įmanoma dėl kameros ploto. Sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant 1,5 m aukščio sienele atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – ir HN 76:2010) nuostatas. Langai pritaikyti vėdinimui, o asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi bėdų dėl pelėsio ar drėgmės. Dėl 2012 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K kilusio gaisro paaiškino, kad pareigūnai pradėjo evakuaciją dar iki atvykstant priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, visus asmenis apžiūrėjo medicinos darbuotojai, suteikė jiems reikalingą pagalbą, taip pat ir psichologinę. Lukiškių TI-K pareigūnai veikė aktyviai, ėmėsi veiksmų gaisro židiniui lokalizuoti ir gesinti, asmenims evakuoti, t. y. padarė viską, kas įmanoma susiklosčiusiose situacijoje. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, neįrodė patirtos žalos, todėl jos priteisti nebuvo pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu (b. l. 68–73) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K atskirais laikotarpiais nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d. sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti 3 metų senaties terminą.

Teismas nurodė, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Teismas pažymėjo, jog įstatymu, kuriuo nustatytas laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekiama ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl ir nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus. Teismas akcentavo, jog CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis atskirais laikotarpiais, kurie prasidėjo nuo 2011 m. kovo 22 d. ir truko iki 2012 m. gruodžio 5 d.

Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. vasario 25 d. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikomas atitinkamomis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2015 m. vasario 25 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, taikė ieškinio senatį reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2012 m. vasario 24 d., konstatuodamas, kad reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d. trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Nagrinėjamu atveju delsimą kreiptis į teismą su skundu pareiškėjas motyvavo tuo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai skundo padavimo teismui atveju grasino jam pabloginsiantys laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, be to, pareiškėjas nebuvo susipažinęs su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika analogiškose bylose. Kitų aplinkybių, kurios sukliudė laiku kreiptis į teismą, pareiškėjas nenurodė.

Teismas nusprendė, jog pareiškėjo nurodytos uždelsto kreipimosi į teismą aplinkybės buvo subjektyvios ir nepagrįstos objektyviais duomenimis, todėl nelaikė jų svarbia priežastimi, sutrukdžiusia laiku kreiptis į teismą, ir objektyviu pagrindu atnaujinti praleistą 3 metų senaties terminą dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2006 m. spalio 23 d. iki 2012 m. vasario 24 d. Atitinkamai nevertino pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu; pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumas šioje byloje buvo nagrinėtas dėl laikotarpio nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d.

Teismas, pasisakydamas dėl žalos atlyginimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsniu ir nurodė, kad neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008 , A502-734/2009). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pranešimas Nr. 871/02).

Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Teismas pabrėžė, kad analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs: Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, o šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrintų, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, pareiškimas Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 44558/98).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 straipsnio nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimas Nr. 28524/95).

Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 53254/99).

Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą teismas vadovavosi 1996 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) Nr. I-1175 3 straipsniu, 44 straipsnio 1 dalimi, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 104 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas rėmėsi HN 76:2010 6 punktu, kuriame nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos norma minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Teismas akcentavo, kad bylos medžiaga patvirtino ir nebuvo ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d. buvo laikomas šiose kamerose: 6,83 kv. m ploto kameroje Nr. 229 (1 asmuo), 7,86 kv. m ploto kameroje Nr. 89 (1–2 asmenys), 7,64 kv. m ploto kameroje Nr. 88A (1–2 asmenys), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 83 (2 asmenys). Per šį laikotarpį reikalavimas dėl ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitiko 2012 m. liepos 11 d. ryte (kamera Nr. 88A) ir 2012 m. rugsėjo 11 d. ryte (kamera Nr. 83).

Teismas, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir išdėstytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau, nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Kadangi pareiškėjas jokių kitų argumentų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nenurodė, teismas dėl jų nepasisakė. Teismas nustatė, kad gaisras Lukiškių TI-K buvo kilęs 2012 m. sausio 5 d., t. y. laikotarpiu, kuriam teismas taikė senaties terminą, todėl šios aplinkybės taip pat nenagrinėjo.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, buvo laikomas nepilnai dvi dienas, dėl kilusių neigiamų pasekmių į Lukiškių TI-K nesikreipė, žala buvo grindžiama bendromis prielaidomis, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo kriterijais, padarė išvadą, jog nebuvo pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012; 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1028/2014).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 80) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisingas, nes senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai jis išvažiavo į pataisos namus – 2012 m. gruodžio 5 d., o ne nuo 2011 m. kovo 22 d. iki 2012 m. vasario 24 d., kaip skaičiavo teismas. Teismas senaties terminą skaičiavo ir laikotarpiui, kada kalėjime įvyko gaisras (2012 m. sausio 5 d.).

2. Teismas neįvertino, jog pareiškėjas bausmę atlieka pirmą kartą ir jam nebuvo suteikta jokia informacija apie jo pažeistas pagrindines žmogaus teisės. Prašė atsižvelgti į tai, kad bausmę atlieka pirmą kartą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos, nes nenustatė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui atsirado tokios pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tik argumentus, susijusius su senaties taikymu pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai. Pareiškėjas akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai skaičiavo senaties terminą.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad šiuo atveju žala kildinama iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo), t. y. nagrinėjama situacija niekaip nėra susijusi su pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamu termino skaičiavimo metodu – išvykimo iš Lukiškių TI-K data, todėl pareiškėjo prašymas netaikyti ieškinio senaties reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai yra pripažįstamas nepagrįstu.

LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tikrinamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 24 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo reikalavimą (CK 1.126 str. 1 d.) ir bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį. Atitinkamai pirmosios instancijos teisme galėjo būti spręstina tik dėl pareiškėjo reikalavimo dalies už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d.

Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pasisakant dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikyta ieškinio senatis, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo pas atsakovą sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų dėl bylos esmės nenurodo, taip pat nepateikia jokių kitokių konkrečių motyvų, kurie patvirtintų skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, susiję su teiginiais dėl atsakovo netinkamo senaties termino skaičiavimo būdo, taip pat yra nepagrįsti, abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių įrodomąją reikšmę turinčių aplinkybių, patvirtinančių (galinčių patvirtinti), kad faktinės nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos neteisingai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis sutinka. Remdamasi EŽTT ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, buvo laikomas nepilnai dvi dienas, dėl kilusių neigiamų pasekmių į Lukiškių TI-K nesikreipė, žala grindžiama prielaidomis, todėl, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai (CK 6.271 straipsnis).

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius