2021-01-07 Nr. CB-241-2-24-3-00643-2018-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. e3K-3-173-916/2021

Teisminio proceso Nr. 2-24-3-00643-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.3, 2.5.5, 2.5.7,

2.5.8, 2.4.2.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. O., P. O., M.A. O. ir M. T. O. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. O., P. O., M.A. O. ir M. T. O. ieškinį atsakovams Ž. K. ir R. J. dėl paveldėjimo teisės liudijimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais bei nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, tretieji asmenys notarė Alfreda Bluškienė ir A. S. (A. S.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą ir iš to kylančius teisinis padarinius, įpėdinių savitarpio santykius ir palikimo pasidalijimą bei civilinės bylos nutraukimą CPK 293 straipsnio 1 punkte įtvirtintu pagrindu, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami: 1) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento Palangos miesto savivaldybės 1-ojo notaro biuro notarės A. B. 2016 m. gegužės 23 d. atsakovei Ž. K. (ankstesnė pavardė – F.) išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro (duomenys neskelbtini)); 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2018 m. sausio 26 d. atsakovų R. J. ir Ž. K. sudarytą dovanojimo sutartį (notarinio registro (duomenys neskelbtini)); 3) pripažinti ieškovams lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/2 dalį pastato – sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir inžinerinių statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau kartu – ginčo statiniai), kiekvienam po 1/6 dalį. Tuo atveju, jei teismas netenkintų ieškinio 1–3 punktuose pareikštų reikalavimų, ieškovai, pareikšdami alternatyvų reikalavimą, prašė Ž. K. ir R. J. 2018 m. sausio 26 d. sudarytą dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia (apsimestine), pripažįstant ją pirkimo–pardavimo sutartimi, bei perkelti ieškovams pirkėjų teises ir pareigas, nustatant, kad Ž. K. 2018 m. sausio 26 d. pardavė, o ieškovai nupirko 1/2 dalį ginčo statinių už 4126 Eur kainą, priteisti šią sumą iš ieškovų atsakovui R. J..

3. Ieškovai nurodė, kad, 2013 m. gegužės 27 d. mirus A. J. R., jo turtą pagal įstatymą paveldėjo T. R. (sutuoktinė), atsakovė Ž. K. (duktė) ir ieškovai (palikėjo mirusios dukters R. A. O. vaikai, t. y. palikėjo anūkai). Tarp paveldėto turto buvo palikėjui bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine T. R. priklausęs 0,4799 ha žemės sklypas Klaipėdos r. sav., Karklės k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas). Paveldint 1/2 dalį šio žemės sklypo, paveldėtojams išduotu 2013 m. rugsėjo 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu buvo nustatytos paveldėtojų dalys tame žemės sklype: 1/8 dalis atiteko T. R., 3/16 dalys – Ž. K., o po 3/64 dalis atiteko ieškovams J. O., M. A. O., M. T. O. ir P. O.. Tą pačią dieną sudaryta 2013 m. rugsėjo 16 d. paveldėto turto pasidalijimo sutartimi įpėdiniai susitarė dėl paveldėto turto, kartu dėl T. R. ir Ž. K. bendrai paveldėtų 5/16 dalių žemės sklypo, pasidalijimo. Šios sutarties pagrindu minėtos 5/16 dalys žemės sklypo atiteko ieškovams asmeninės nuosavybės teise – kiekvienam po 1/8 dalytino žemės sklypo dalį. Be to, tą pačią dieną sudaryta 2013 m. rugsėjo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi T. R. pardavė, o ieškovai M. A. O., P. O. ir J. O. nupirko kitą 1/2 dalį žemės sklypo – kiekvienas po 1/6 dalį. Ieškovai nurodė, kad jų bendrosios dalinės nuosavybės teise paveldėjimo, paveldėto turto pasidalijimo sutarties ir pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgytas žemės sklypas yra užstatytas – jame yra sandėlis ir kiti inžineriniai statiniai (toliau kartu – ginčo statiniai). Nors ginčo statiniai 2013 m. rugsėjo 16 d. nebuvo įtraukti į paveldėjimo teisės liudijimą kaip atskiri paveldimo turto vienetai, tačiau, ieškovų manymu, šie statiniai perėjo jų nuosavybėn jiems priimant palikimą, pasidalijant paveldėtą turtą bei žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgyjant nuosavybėn likusią žemės sklypo dalį. Tiek 2013 m. rugsėjo 16 d. paveldėto turto pasidalijimo sutartyje, tiek nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nustatyta, kad 0,4799 ha ploto žemės sklypas yra visiškai užstatytas.

4. Ieškovai iš atsakovo J. J. sužinojo, kad atsakovė Ž. K. 2018 m. sausio 26 d. sudaryta dovanojimo sutartimi perdavė jo nuosavybėn 1/2 dalį ginčo statinių, į kurią ji nuosavybės teises įgijo 2016 m. gegužės 23 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu. Nurodė, kad šis paveldėjimo teisės liudijimas pažeidžia ieškovų nuosavybės teisių į ginčo statinius neliečiamumą, todėl yra išduotas neteisėtai ir yra niekinis. Taip pat niekinė ir negaliojanti yra ir ginčijama dovanojimo sutartis.

5. Jei teismas nuspręstų netenkinti ieškinio reikalavimų dėl 2016 m. gegužės 23 d. paveldėjimo teisės liudijimo ir 2018 m. sausio 26 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, nagrinėjamu atveju, ieškovų manymu, būtų pagrindas tenkinti alternatyvų reikalavimą ir ginčijamą 2018 m. sausio 26 d. dovanojimo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu, kadangi atsakovė Ž. K. šios sutarties pagrindu perdavė atsakovui R. J. 1/2 ginčo statinių dalį, kaip savo prievolės dėl egzistuojančios skolos šiam atsakovui įvykdymą, taip buvo pridengtas pirkimo–pardavimo sandoris, siekiant išvengti ieškovų, kaip bendraturčių, pirmumo teisės įsigyti perleidžiamą turtą pažeidimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. liepos 26 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento Palangos miesto savivaldybės 1-ojo notaro biuro notarės A. B. 2016 m. gegužės 23 d. atsakovei Ž. K. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų R. J. ir Ž. K. 2018 m. sausio 26 d. sudarytą dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria atsakovė Ž. K. padovanojo atsakovui R. J. 1/2 dalį ginčo pastatų; pripažino ieškovams lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo pastatų – kiekvienam ieškovui po 1/8 dalį, taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas nustatė, kad 2016 m. gegužės 23 d. Ž. K. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą į 1/2 dalį ginčo statinių liudijimas, o 2016 m. birželio 1 d. ieškovams buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą kiekvienam į 1/8 dalį ginčo statinių liudijimas.

8. Iš 2013 m. rugpjūčio 30 d. valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad žemės sklype nėra jokių duomenų apie jame esančius įregistruotus statinius. Iš 2016 m. gegužės 20 d. valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad pastato – sandėlio ir kitų inžinerinių statinių įregistravimo pagrindas – 1993 m. gruodžio 20 d. teismo sprendimas Nr. 2-669/93. Teismas nurodė, kad 1993 m. gruodžio 20 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-669/93 buvo nustatytas juridinis faktas, jog A. J. R. 1978 m. paveldėjo ir valdo asmeninės nuosavybės teisėmis Klaipėdos r., Kretingalės apyl., Karklės k. tvartą, du šulinius, sodą, gyvenamojo namo pamatus. Sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodyta, kad 0,4799 ha ploto žemės sklypas, kuriame yra šie statiniai, potvarkiu paskirtas pareiškėjui. Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad ginčo statiniai mirusio A. J. R. vardu buvo įregistruoti ir suformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai dar 1994 metais ir jam priklausė asmeninės nuosavybės teise, o žemės sklypas po ginčo statiniais buvo įgytas 2003 metais kaip bendroji jungtinė sutuoktinių A. J. R. ir T. R. nuosavybė. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo statiniai buvo įregistruoti A. J. R. vardu jam esant gyvam, teismas nusprendė, kad po jo mirties mirusiojo palikimą priimdami įpėdiniai pagal įstatymą įgijo nuosavybės teisę ir į ginčo statinius: T. R. turėjo atitekti 1/4 dalis ginčo statinių, atsakovei Ž. K. – 3/8 dalys ginčo statinių, o ieškovams – 3/8 dalis ginčo statinių, atitinkamai turėjo būti išduotas ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Tačiau 2013 m. rugsėjo 16 d. išduotame paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime ginčo statiniai nebuvo įrašyti, nors ir buvo įregistruoti mirusiojo vardu.

9. Teismo vertinimu, notarė, išduodama 2013 m. rugsėjo 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, tarp šalių susiklostė ginčo situacija, nors notarės paveldėjimo byloje turėtuose dokumentuose buvo pakankamai duomenų, kurių pagrindu buvo galima patikrinti, kieno vardu yra įregistruoti ginčo statiniai.

10. Tiek paveldėto turto pasidalijimo sutartyje, tiek ir 2013 m. rugsėjo 16 d. pirkimo–pardavimo sutartyje buvo įrašyta, kad ginčo žemės sklypas yra užstatytas, tai patvirtina, jog visiems įpėdiniams šių sandorių sudarymo metu buvo žinoma, kad žemės sklype yra ginčo statiniai.

11. Teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, nurodė, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento, nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 straipsnio 1 dalis), o paveldėjimo teisės liudijimas yra tik įpėdinio teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento ir šių teisių apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009, 2009 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2009, 2008 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2008 ir kt.).

12. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad šalys, sudarydamos paveldimo turto pasidalijimo ir pirkimo–pardavimo sutartis, neturėjo teisės spręsti ginčo statinių nuosavybės perėjimo klausimo, kadangi, teismo vertinimu, tiek T. R., tiek atsakovė Ž. K., tiek ieškovai teisę į ginčo statinius įgijo nuo palikimo priėmimo momento, t. y. nuo to momento, kai pateikė notarei pareiškimus dėl palikimo priėmimo po A. J. R. mirties. Vien tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo laiku išduotas paveldėjimo teisės į ginčo statinius liudijimas, teismo vertinimu, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė Ž. K., T. R. ir ieškovai, sudarydami paveldimo turto pasidalijimo sutartį, ar T. R., sudarydama su ieškovais 1/2 dalies žemės sklypo, esančio po ginčo statiniais, pirkimo–pardavimo sutartį, neturėjo teisės į ginčo statinius, kadangi palikėjo įpėdiniai teisę į ginčo statinius įgijo nuo palikimo priėmimo momento, t. y. nuo to momento, kai pateikė notarei pareiškimus dėl palikimo priėmimo po A. J. R. mirties.

13. Teismas, spręsdamas, ar ieškovai įgijo nuosavybėn ginčo statinius, kaip žemės sklypo priklausinius, paveldimo turto pasidalijimo sutartimi ir pirkimo–pardavimo sutartimi įgydami nuosavybėn žemės sklypą, ant kurio jie yra pastatyti, nurodė, kad CK 4.40 straipsnį reikia taikyti atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 31 straipsnį, kuriame nustatyta, kad iki CK įsigaliojimo dienos ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo žemės priklausiniais, jeigu galioję įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita. Kadangi nagrinėjamu atveju paveldimo turto pasidalijimo bei pirkimo–pardavimo sutartys, kuriomis ieškovai įsigijo žemės sklypą, buvo sudarytos 2013 m. rugsėjo 16 d., t. y. jau įsigaliojus CK (2001 m. liepos 1 d.), akivaizdu, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalies norma ginčo teisiniams santykiams privalo būti taikoma.

14. CK 6.395 straipsnio 1 dalis nustato, kad parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas; jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui.

15. Teismas iš byloje esančių įrodymų visumos padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju šalys, 2013 m. rugsėjo 16 d. sudarydamos paveldimo turto pasidalijimo ir pirkimo–pardavimo sutartis, turėjo teisę spręsti ginčo statinių nuosavybės perėjimo klausimus, tačiau, šalims to nepadarius, laikytina, kad nuosavybės teisė į ginčo statinius, kaip žemės sklypo priklausinius, perėjo ieškovams kartu su žemės sklypo įsigijimu (CK 1.80, 4.14 straipsniai, 4.40 straipsnio 1 dalis, 6.395 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad ginčijamas 2016 m. gegužės 23 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas yra neteisėtas bei pripažintinas negaliojančiu nuo sudarymo momento, pripažįstant, kad ginčo statinių 1/2 dalis priklauso ieškovams lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teise – kiekvienam po 1/8 dalį.

16. Teismas, spręsdamas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nustatė, kad Klaipėdos apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. e2-10497-867/2018 pagal R. J. ieškinį atsakovei Ž. K. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi minėta civilinė byla buvo nutraukta, teismui patvirtinus ginčo šalių sudarytą taikos sutartį, kuria R. J. atsisakė dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), gauto turto ir grąžino turtą atsakovei Ž. K., o Ž. K. priėmė R. J. dovanotą turtą ir sutiko jį įregistruoti kaip savo asmeninę nuosavybę. Teismo nutartis dėl taikos sutarties patvirtinimo įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 1 d.

17. Teismas pripažino, kad ginčo statinių dovanojimo sandoris buvo atlygintinis ir nors teismo posėdžio metu atsakovai neįvardijo atsakovės Ž. K. atsakovui R. J. turimo įsiskolinimo dydžio, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad už dovanotus ginčo statinius buvo įskaityta dalis dovanotojos Ž. K. turimų priešpriešinių prievolių atsakovui R. J., t. y. skoliniai įsipareigojimai už suteiktas teisines konsultacijas, dalis paskolos, jos atidėjimo terminas. Teismas pažymėjo, kad pagrindinis ir būtinas dovanojimo sutarties požymis yra jos neatlygintinumas. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad atsakovų 2018 m. sausio 26 d. sudaryta dovanojimo sutartis yra apsimestinė, todėl tenkino ieškovų reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia (CK 1.78 straipsnis, 6.466 straipsnio 3 dalis).

18. Įvertinęs, kad Klaipėdos apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-10497-867/2018 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria apdovanotasis atsisakė ginčijama dovanojimo sutartimi gauto turto, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo pirkimo–pardavimo sutartimi, perkeliant ieškovams pirkėjų teises ir pareigas pagal šią sutartį.

19. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų Ž. K. ir R. J. apeliacinius skundus, 2020 m. vasario 27 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. liepos 26 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo atmetė ieškinio dalį dėl 2016 m. gegužės 23 d. paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, o kitą civilinės bylos dalį nutraukė.

20. Kolegija nustatė, kad po A. J. R. mirties notarė 2013 m. rugsėjo 16 d. mirusiojo turto paveldėtojams išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą į visą mirusiojo turtą, išskyrus ginčo pastatus, liudijimą. Dėl šių aplinkybių ginčo pastatai Nekilnojamojo turto registre liko įregistruoti mirusiojo A. J. R. vardu.

21. Kolegija atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-538-916/2018, suformuluotus kasacinio teismo išaiškinimus, kad laikotarpiu nuo palikimo priėmimo iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo įpėdinis savo dispozicijoje turi paveldėjimo teises, bet ne teises į konkretų turtą; kai iki teisių apie turimas teises į paveldėtą turtą išviešinimo – paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo – palikimo turinį sudarantis turtas lieka registruotas mirusiojo vardu, įpėdiniai, priėmę palikimą, disponuoti, t. y. parduoti, dovanoti ir kitaip perleisti, gali tik paveldėjimo teisėmis, bet ne jo turinį sudarančiu konkrečiu turtu.

22. Šių išaiškinimų pagrindu kolegija nusprendė, kad nors pagal 2013 m. rugsėjo 16 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, paveldėto turto pasidalijimo sutartį bei 1/2 žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartį ieškovai įgijo nuosavybės teises į visą žemės sklypą, esantį po ginčo statiniais, tačiau ieškovai paveldėto turto pasidalijimo sutartimi ir 1/2 žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartimi negalėjo įgyti visų ginčo pastatų – tiek atsakovė Ž. K. paveldėto turto pasidalijimo sutartimi, tiek T. R. 1/2 žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartimi dar negalėjo laisvai disponuoti savo paveldimomis ginčo pastatų dalimis ir jų perleisti ieškovams.

23. Nors notarė 2013 metais neišdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą į ginčo pastatus liudijimo, paveldėjimo bylos dokumentuose turėdama pakankamai duomenų ginčo pastatų registracijai patikrinti, tačiau ši notarės klaida negali apriboti atsakovės Ž. K. teisės į paveldimą turtą.

24. Kolegija, pripažinusi, kad atsakovė Ž. K. turėjo teisę paveldėti dalį mirusio A. J. R. turto ir, pasinaudodama šia teise, kreipėsi į antstolę dėl paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo, atmetė ieškinio reikalavimą dėl 2016 m. gegužės 23 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pripažinimo negaliojančiu.

25. Kolegija, spręsdama dėl 2018 m. sausio 26 d. atsakovų R. J. ir Ž. K. sudarytos dovanojimo sutarties, kuria atsakovė Ž. K. buvo padovanojusi atsakovui R. J. 1/2 dalį ginčo statinių, pripažinimo negaliojančia nuo sudarymo momento, padarė išvadą, kad šio reikalavimo patenkinimas nesukeltų ieškovams materialiųjų teisinių padarinių, dėl to kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 punktu, civilinę bylą nutraukė. Tokią savo išvadą kolegija pagrindė tuo, kad 2018 m. sausio 26 d. dovanojimo sutartis, kurią ieškovai prašė pripažinti negaliojančia, neteko galios įsiteisėjus Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarčiai, priimtai civilinėje byloje Nr. e2-10497-867/2018, kuria teismas patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

26. Ieškovai kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 27 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. liepos 26 d. sprendimą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

26.1. Apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas civilinės bylos dalį dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pažeidė ieškovų teisę į teisminę gynybą bei civilinės bylos nutraukimą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos:

26.1.1. CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik tuo atveju, kai byla pagal ginčo pobūdį apskritai negali būti nagrinėjama teisme civilinio proceso tvarka, o reiškiamų reikalavimų sprendimas priskirtas ne teismams, o kitoms institucijoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2011).

26.1.2. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, ginčo dovanojimo sandoris negalėjo netekti galios nuo Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-10497-867/2018, įsiteisėjimo, kadangi šis sandoris buvo apsimestinis ir niekuomet neturėjo jokios teisinės galios. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. CK 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Sandorių negaliojimui būdingas retroaktyvumo (grįžtamosios galios) principas, kuris pasireiškia siekiu sugrąžinti negaliojančio sandorio šalis į tą turtinę padėtį, kurioje jos buvo iki sandorio sudarymo.

26.1.3. Apeliacinės instancijos teismai visiškai ignoravo specifinį ginčo apsimestinio sandorio teisinių pasekmių reglamentavimą. CK 4.79 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendraturčių pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad, žemės sklypo dovanojimo sandorį pripažinus negaliojančiu ir nustačius, jog žemės sklypo savininkas iš tikrųjų siekė parduoti savo valdomą žemės sklypą ar jo dalį, turi būti nustatyta, kokios yra tikrojo sandorio, kurio siekė ginčijamą sandorį sudariusios šalys, sąlygos, pavyzdžiui, dalykas, kaina, ir ar yra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2018 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-313/2018). Aptartas teisinis reglamentavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad tais atvejais, kai yra sudarytas apsimestinis sandoris, kuriuo pažeidžiama bendraturčio pirmenybės teisė įsigyti kito bendraturčio parduodamą bendrosios nuosavybės dalį, ir tokį sandorį ginčijantis bendraturtis siekia, kad jo teisės būtų apgintos perkeliant jam pirkėjo teises ir pareigas, bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti visas esmines tikrojo sandorio, kurio siekė ginčijamą sandorį sudariusios šalys, sąlygas.

26.1.4. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovai Ž. K. ir R. J. jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai, pažeidė bendradarbiavimo pareigą ir veikė prieš teisingą bylos išnagrinėjimą, kadangi ėmėsi veiksmų, kuriais siekė sukurti ginčo objekto išnykimo iliuziją, ir šia be jokio pagrindo patikėjęs apeliacinės instancijos teismas leido atsakovams nepagrįstai išvengti neigiamų padarinių, kylančių pažeidus bendrąją sąžiningumo pareigą. Esant tokioms aplinkybėms, egzistuoja pagrindas pripažinti, jog ginčas nagrinėjamoje byloje buvo išspręstas tik formaliai, visapusiškai neatskleidus bylos esmės, klaidingai aiškinant ir taikant aktualias teisės normas.

26.1.5. Atsakovų veiksmai, sudarant apsimestinį sandorį, netapo teisėti dėl to, kad po ginčo iškėlimo jie atskiroje byloje, apie kurios iškėlimą ieškovai net nebuvo informuoti, taikos sutarties pagrindu nusprendė dėl tarpusavio teisių ir pareigų. Atsakovai, sudarydami taikos sutartį civilinėje byloje Nr. e2-10497-867/2018, siekė neteisėtų tikslų, t. y. formaliai išvengti apsimestinio sandorio teisinių pasekmių. Vien tai, kad šalys po apsimestinio sandorio sudarymo tęsė nesąžiningus veiksmus, kurių pagrindu ginčo turtas buvo pakartotinai įregistruotas kaip pradinio savininko nuosavybė, savaime dar nereiškia, kad išnyko ginčo objektas. Be to, tai nesudaro jokių kliūčių retrospektyviai įvertinti sandorį bei taikyti atitinkamas pasekmes, jei byloje nustatytos faktinės aplinkybės iš tiesų patvirtintų atsakovų veiksmų neteisėtumą.

26.1.6. Apsimestiniu sandoriu pažeistos ieškovų teisės galėjo būti realiai apgintos, tenkinant ieškovų pareikštą alternatyvų reikalavimą, todėl nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo nutraukti civilinę bylą CPK 293 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Tai, kad ginčo sandoris neteko galios, nėra kliūtis įvertinti visas su jo sudarymu susijusias aplinkybes ir, nustačius atsakovų nesąžiningą elgesį, taikyti atitinkamas teisines pasekmes.

26.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimą. Priimdamas skundžiamą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi formaliu pagrindu, kad šalys ginčo statiniais po A. J. R. mirties negalėjo disponuoti tol, kol nebuvo išduotas paveldėjimo teisės į šį turtą liudijimas. Su tokia apeliacinės instancijos išvada sutikti nėra pagrindo, kadangi nagrinėjamu atveju visiems suinteresuotiems asmenims buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Vien tai, kad dėl notarės klaidos jame nebuvo nurodyti ginčo statiniai, negali apriboti suinteresuotų asmenų teisės šiuo turtu disponuoti. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, paveldėjimo teisės liudijimas yra tik įpėdinio teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento ir šių teisių apimties, taip pat iš esmės negali riboti savininko teisių disponuoti šiuo turtu vien dėl formalios priežasties.

26.3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žemės sklypo priklausinių perleidimą, remiantis kuriomis antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip (CK 4.14 straipsnis). Remiantis CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos aiškinimu kasacinio teismo praktikoje, neįrodžius kito nuosavybės teisės į statinius atsiradimo pagrindo, statiniai pripažįstami žemės sklypo priklausiniais. Be to, CK 6.395 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui.

26.4. Atsakovės Ž. K. teisė paveldėti turtą, įskaitant ir statinius, buvo įgyvendinta, išduodant 2013 m. rugsėjo 16 d. paveldėjimo teisės liudijimą ir sudarant 2013 m. rugsėjo 16 d. paveldėto turto pasidalijimo sutartį. Kadangi paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas nekeičia teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento ir šių teisių apimties, šalys 2013 m. rugsėjo 16 d. turėjo teisę spręsti ginčo statinių nuosavybės perėjimo klausimus, todėl laikytina, kad nuosavybės teisė į ginčo statinius, kaip žemės sklypo priklausinius, perėjo ieškovams kartu su žemės sklypo įsigijimu.

26.5. Jei kasacinis teismas nuspręstų, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, byla turėtų būti perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, įpareigojant pirmosios instancijos teismą nustatyti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-378/2020, pateiktais išaiškinimais, tokiu atveju pirmosios instancijos teismas visų pirma turėtų nustatyti kainą, už kurią atsakovė Ž. K. ginčo statinius perleido atsakovui R. J..

27. Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą atsakovė Ž. K. prašo kasacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

27.1. Kasacinio skundo argumentas, kad CPK 293 straipsnio 1 punkte įtvirtintas bylos nutraukimo pagrindas yra skirtas tiems atvejams, kai reiškiamų reikalavimų išsprendimas priskirtinas ne teismams, o kitoms institucijoms, yra nepagrįstas ir grindžiamas kasacinio teismo nutartimis, neturinčiomis precedento galios nagrinėjamoje byloje. Laikantis nuosekliai formuojamos kasacinio teismo praktikos, tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo proceso situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013; kt.).

27.2. Kasacinio skundo argumentas, kad notarės padaryta klaida, paveldėjimo teisės liudijime nenurodant ginčo statinių, negali apriboti ieškovų teisės disponuoti šiuo turtu, prieštarauja kasacinio teismo praktikoje esantiems išaiškinimams, kuriais pagrįstai vadovavosi apeliacinės instancijos teismas. Palikimo turinį sudarančiu turtu, kaip nuosavybės teisės objektu, įpėdinis gali disponuoti tik po to, kai notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą. Iki šio liudijimo išdavimo paveldėjimo procedūros nėra baigtos, dėl to negalima daryti kategoriškos išvados apie įpėdinio paveldėjimo teisių į turtą, t. y. to turto nuosavybės teisių, įgijimą, iki šis faktas nebus patvirtintas notaro išduotu liudijimu. Šiuo atveju būtent pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, o apeliacinės instancijos teismas ištaisė pirmosios instancijos padarytas materialiosios teisės taikymo klaidas.

27.3. Ieškovams turi būti taikomi sąžiningo, atidaus ir rūpestingo elgesio standartai. Jei ieškovai žinojo apie ginčo statinių egzistavimą, jie privalėjo aiškintis, kodėl ginčo statiniai nėra nurodyti 2013 m. rugsėjo 16 d. paveldėjimo teisės liudijime, žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje, turto pasidalijimo sutartyje. Priešingai, ieškovai nesiėmė jokių veiksmų: nesiteiravo, ar įgijo nuosavybės teisę į ginčo pastatus; nesiaiškino, kodėl Nekilnojamojo turto registre kaip ginčo statinių savininkas išviešintas miręs A. J. R.; praėjus beveik 3 metams nuo palikimo priėmimo, kreipėsi dėl paveldėjimo pagal įstatymą liudijimų ginčo statiniams išdavimo. Ieškovų ginčo inicijavimas teisme turi būti vertinamas kaip jų taktika be teisinio pagrindo nuginčyti atsakovei teisėtai išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Tokie veiksmai yra akivaizdžiai nesąžiningi, todėl ieškovų kasacinis skundas turi būti atmestas.

27.4. Kadangi palikimo turinį sudarančiu turtu, kaip nuosavybės teisės objektu, įpėdinis gali disponuoti tik po to, kai notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą, ieškovai paveldėto turto pasidalijimo sutartimi ir 1/2 žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartimi negalėjo įgyti ginčo pastatų, kadangi tiek atsakovė Ž. K. paveldėto turto pasidalijimo sutartimi, tiek T. R. 1/2 žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartimi dar negalėjo laisvai disponuoti savo paveldimomis ginčo pastatų dalimis ir jų perleisti ieškovams.

27.5. Remiantis 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, iki CK įsigaliojimo ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo priklausiniais, jeigu įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita; taigi CK 4.40 straipsnio 1 dalies nuostata taikoma tik statiniams, pastatytiems įsigaliojus šiam kodeksui (2001 m. liepos 1 d.). Byloje buvo nustatyta, kad pastatas – sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo pastatytas 1938 m., renovuotas – 1954 m., šulinys (2 vnt.) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatytas 1954 m., todėl jiems, kaip pastatytiems iki naujojo CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), CK 4.40 straipsnio 1 dalies nuostata negalėjo būti taikoma. Pirmosios instancijos teismas CK 4.40 straipsnio taikymą klaidingai susiejo su šalių sudaryto sandorio data, o ne su pastatų pastatymo data.

27.6. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad jeigu tam pačiam asmeniui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ir ant jo esantys statiniai iki naujojo CK įsigaliojimo buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip atskiri objektai, kaip šio ginčo atveju, tai statiniai laikomi žemės sklypo priklausiniais tik tuomet, kai savininko prašymu padaromi specialūs pakeitimai šiame registre. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo pastatas – sandėlis ir kiti inžineriniai statiniai į viešąjį registrą buvo įtraukti 1993 m. spalio 13 d. (sudarymo data) ir suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai. Byloje nėra duomenų, kad A. J. R. nuo nuosavybės teisių į ginčo statinius įgijimo momento būtų pateikęs registro tvarkytojui prašymą dėl ginčo statinių pripažinimo žemės sklypo priklausiniais. Tuo metu žemės sklypas, kuriame stovėjo ginčo statiniai, priklausė valstybei nuosavybės teise ir tik 2003 m. balandžio 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu A. J. R. įgijo nuosavybės teisę į šį žemės sklypą. Nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kad 2003 m. balandžio 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog ant žemės sklypo yra ginčo statiniai, nes, be to, sutartyje nėra jokių duomenų, kad ginčo statiniai yra žemės sklypo priklausiniai. Ir šiuo metu žemės sklypas bei jame esantys ginčo pastatai yra registruoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, todėl traktuoti, jog ginčo statiniai yra žemės sklypo priklausiniai, nėra jokio teisinio pagrindo.

27.7. CK 6.395 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kuria kasaciniame skunde remiasi ieškovai, yra taikoma nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartims, tai reiškia, kad ji negali būti taikoma paveldėto turto pasidalijimo sandoriui, kurį reglamentuoja CK 5.70 straipsnyje įtvirtintos teisės normos.

27.8. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas atmetė alternatyvius ieškinio reikalavimus dėl dovanojimo sandorio pripažinimo apsimestiniu, perkeliant ieškovams pirkėjų teises, o ieškovai neginčijo šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, ieškovai neturi teisės kasaciniu skundu reikšti prašymą bylą nagrinėti iš naujo, įpareigodami pirmosios instancijos teismą nustatyti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Todėl šiuo aspektu kasacinis skundas taip pat turi būti atmestas.

28. Atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą atsakovas R. J. prašo kasacinį skundą atmesti, o Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

28.1. Kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad apeliacinės instancijos teismas, CPK 293 straipsnio 1 punkte įtvirtintu pagrindu nutraukdamas civilinės bylos dalį dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pripažinimo apsimestiniu, perkeldamas ieškovams pirkėjų teises, pažeidė ieškovų teisę į teisminę gynybą. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrįstumą patvirtina jame išdėstyti argumentai, paremti aktualia kasacinio teismo praktika, kuria remiantis materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas.

28.2. Kadangi įpėdinis teisę disponuoti turtu įgyja tik po to, kai notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą, kasacinio skundo argumentai dėl statinių, kaip žemės sklypo priklausinių (antraeilių daiktų), perleidimo paveldėto turto pasidalijimo sutartimi neturi teisinės reikšmės.

28.3. Ieškovai prašo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl ginčo sandorio pripažinimo apsimestiniu sandoriu, perkeliant jiems pirkėjų teises, nors pirmosios instancijos teismas šio ieškovų reikalavimo netenkino, o ieškovai tos pirmosios instancijos teismo dalies sprendimo neskundė. Be to, ieškovai net ir kasaciniu skundu neginčija šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą ir iš to kylančius teisinius padarinius, aiškinimo ir taikymo

29. Paveldėjimas yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 2 punktas). Pagal CK 5.1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sampratą pavedėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, kai įpėdiniai paveldi visą palikėjo turtą – materialius ir nematerialius dalykus, palikėjo turtines teises ir prievoles. Palikimas pereina įpėdiniams kaip vientisa teisių ir pareigų visuma tokios būklės, kokios jis buvo palikėjo mirties momentu. Palikimas gali būti priimamas tik besąlygiškai. Vadovaujantis CK 5.50 straipsnio 1 dalimi, draudžiama priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą.

30. Pagal CK 5.50 straipsnio 2 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo.

31. Priėmęs palikimą, įpėdinis įgyja turtinę teisę, t. y. paveldėjimo teisę į palikimą kaip visumą – aktyvą (turtą, turtines teises) ir pasyvą (palikėjo skolas ir kitus turtinius įsipareigojimus), o esant įpėdinių daugetui – idealiąją paveldėjimo teisės dalį.

32. Laikotarpiu nuo palikimo priėmimo iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo galioja paveldėjimo teisių režimas, kadangi įpėdinis disponuoja paveldėjimo teisėmis į palikimą, bet ne palikimą sudarančiu turtu. Paveldėjimo teisių perleidimas yra vienas iš teisių pirkimo–pardavimo sandorių, reglamentuojamų CK 6.426 straipsnyje. Teisių pirkimo–pardavimo sutarties specifiką atskleidžia skiriamasis (kvalifikuojantis) šios pirkimo–pardavimo sutarties rūšies bruožas – materialios formos neturintis sutarties dalykas, aiškiai susijęs su konkrečiu asmeniu. Kaip nustatyta CK 6.426 straipsnio 1 dalyje, priėmęs palikimą asmuo, parduodamas paveldėjimo teises, kai nedetalizuojamas palikimą sudarantis turtas, privalo garantuoti pirkėjui savo, kaip įpėdinio, teisinį statusą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-969/2018, 17 punktas).

33. Palikimas kaip paveldima turto masė (aktyvas ir pasyvas) egzistuoja ribotą laiką – iki paveldėjimo procedūrų užbaigimo. Esant įpėdinių daugetui ir jų valiai dėl paveldėto turto pasidalijimo paveldėjimo procese, paveldėjimo procedūros užbaigiamos bendru įpėdinių susitarimu dėl paveldėto turto pasidalijimo, o kitais atvejais – tik nuosavybės teises patvirtinančio dokumento (paveldėjimo teisės liudijimo) išdavimu.

34. Vadovaujantis CK 5.66 straipsnio 1 dalimi, įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą arba testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. Pagal šią įstatymo nuostatą įpėdiniai gali, tačiau neprivalo kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, nes nuosavybės teisės į paveldėtą turtą yra įgyjamos palikimo priėmimu, inter alia (be kita ko) į paveldimą turtą nukreiptais faktiniais veiksmais, išreiškiančiais įpėdinio valią priimti palikimą. Paveldėjimo teisės liudijimas – tai valstybės nustatytos formos dokumentas, kuris patvirtina, kad įpėdinis priėmė palikimą ir įgijo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą. Notaras paveldėjimo teisės liudijimą išduoda tik palikimą nustatyta tvarka ir terminais priėmusiems įpėdiniams. Paveldėjimo teisės liudijime nurodomi duomenys apie palikėją, įpėdinį (įpėdinius), paveldėjimo pagrindą bei aprašomas palikimą sudarantis turtas, t. y. identifikuojami konkretūs daiktai, kitas turtas ar teisės. Taigi paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas – tai būdas įpėdiniams formalizuoti savo turimas teises, kad jie galėtų disponuoti konkrečiu paveldėjimo turinį sudarančiu turtu, kaip nuosavybės teisės objektu. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai paveldimas registruotinas turtas, nes paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu yra registruojamos įpėdinio nuosavybės teisės į konkretų paveldėtą turtą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 27 straipsnio 1 dalį).

35. Pagal bendrąją taisyklę nuosavybės teisių teisinei registracijai suteikiama trečiųjų asmenų informavimo reikšmė. Vadovaujantis CK 1.75 straipsnio 2 dalimi, neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Be to, įstatymų leidėjas, įtvirtindamas, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis), suteikia aukštesnį apsaugos lygį sąžiningam įgijėjui, kuris remiasi viešo registro duomenimis.

36. Taigi paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra įpėdinio paveldėtą turtą ir jo dalis konkretizuojantis dokumentas, kurio pagrindu atliekama įpėdinio nuosavybės teisių į paveldėtą turtą teisinė registracija ir kurio išdavimas nekeičia nei nuosavybės teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei jų apimties. Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento. Tai reiškia, kad palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo momento.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių įpėdinių savitarpio santykius ir palikimo pasidalijimą, aiškinimo ir taikymo

37. Išdavus paveldėjimo teisių liudijimą, pasibaigia paveldėjimo teisių režimas, o įpėdiniai įgyja teisę disponuoti konkrečiu paveldėtu turtu ar jo dalimis. Pirminiame disponavimo paveldėtu turtu etape, kuris tęsiasi iki įpėdinių nuosavybės teisių į paveldėtą turtą įregistravimo viešame registre, įpėdiniai gali disponuoti paveldėtu turtu tarpusavyje susitardami dėl paveldėto turto pasidalijimo (CK 5.70 straipsnio 1 dalimi). Tuo tarpu įregistravę savo nuosavybės teises į daiktus viešame registre įpėdiniai įgyja teisę disponuoti paveldėtu turtu, sudarydami sandorius su trečiaisiais asmenimis.

38. CK 5.68 straipsnyje yra nurodyta, kad tuo atveju, kai yra keletas įpėdinių, jų paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu testamentu nenustatyta kitaip. Taigi, testatoriui nenurodžius, kam paliekami konkretūs daiktai, kiekvienas iš palikimą priėmusių įpėdinių yra paveldėto turto bendraturtis. Kiekvienas toks įpėdinis turi bendrosios dalinės nuosavybės teisę į kiekvieną palikėjo daiktą, kaip bendraturtis įgyvendina reikalavimo teises ir vykdo prievoles.

39. Gavę paveldėjimo teisės liudijimą, iki teisių į daiktus įregistravimo viešame registre įpėdiniai gali paveldėtą turtą pasidalyti, sudarydami paveldėto turto pasidalijimo sutartį, nurodydami, kokie daiktai, kokia dalimi kuriam iš įpėdinių atitenka ir kaip yra atsiskaitoma su kitais įpėdiniais, jei pasidalijama kitaip, nei nustatyta įstatymu ar testamentu (CK 5.70 straipsnis). Taigi pirmiausiai išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas, o tik po to (vėliau) kitu notariniu veiksmu patvirtinama paveldėto turto pasidalijimo sutartis.

40. Paveldėto turto pasidalijimo sutartis – tai daugiašalis, konsensualinis sandoris, kurio šalys – palikimą priėmę įpėdiniai. Nekilnojamųjų daiktų padalijimas forminamas notarine sutartimi (CK 5.70 straipsnio 1 dalis). Ji taip pat turi būti įregistruota viešame registre. Vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 3 dalimi, notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Jei įpėdiniai dalijasi kitokius, nei nekilnojamieji, daiktus ar su nekilnojamaisiais daiktais nesusijusias teises, jie tai gali padaryti ir rašytine ar žodine sutartimi. Kilus ginčui, šios sutartys vertinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles.

41. Paveldėto turto pasidalijimo sutartis nustato, kaip ir kokiomis dalimis įpėdiniai paveldėtą turtą pasidalijo, nes būtent paveldėjimo teisės liudijimo ir šios sutarties, nustatančios kitokias paveldėto turto dalis nei paveldėjimo teisės liudijimas, pagrindu viešame registre registruojamos įpėdinių nuosavybės teisės į paveldėtą turtą.

42. Paveldėtam turtui pasidalyti taikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios bendrąją dalinę nuosavybę, kartu su specialiąsias taisykles nustatančiomis paveldėjimo teisės normomis. CK 5.70 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalūs daiktai dalijami natūra, nedalūs paskiriami vienam iš įpėdinių, atsižvelgiant į daikto pobūdį ir įpėdinio poreikius, kitiems įpėdiniams tokio daikto vertę kompensuojant kitais daiktais arba pinigais. Galima visą palikimą arba atskirus daiktus bendru įpėdinių susitarimu parduoti aukcione ir gautą sumą pasidalyti arba tarp įpėdinių surengti varžytynes dėl atskirų daiktų ir daiktą perduoti tam, kuris iš įpėdinių pasiūlys už jį didžiausią kainą (CK 5.70 straipsnio 3 dalis). Pavienių daiktų perdavimo konkrečiam įpėdiniui klausimas bendru sutarimu gali būti išspręstas burtais (CK 5.70 straipsnio 4 dalis). Įpėdiniams nesutarus dėl turto pasidalijimo, pagal kiekvieno ieškinį turtą padalija teismas (CK 5.70 straipsnio 1 dalis).

43. Įstatymas nedraudžia įpėdiniams savo valia atsisakyti dalies paveldimo turto ar nereikalauti kompensacijos tuo atveju, jei kitam iš įpėdinių atitenka didesnė paveldimo turto dalis. Įstatyme nenustatyta, kad įpėdiniai privalo turtą pasidalyti atsižvelgdami į jiems priklausančias paveldimo turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-313/2018, 19 punktas). Tokia sutartis galėtų būti laikoma mišria sutartimi, turinčia tiek turto pasidalijimo, tiek dovanojimo sutarčių požymių.

44. Įpėdiniai, įregistravę savo nuosavybės teises į atskirus daiktus viešame registre, nebegali sudaryti paveldimo turto pasidalijimo sutarties, tačiau gali įgyvendinti paveldėto turto savininko teises, disponuodami paveldėtu turtu ir sudarydami sandorius tarpusavyje bei su trečiaisiais asmenimis.

45. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad palikėjas A. J. R. mirė 2013 m. gegužės 28 d. ir nuo jo mirties momento atsirado palikimas. Palikimo atsiradimo momentu buvo šeši mirusiojo įpėdiniai (sutuoktinė T. R., duktė Ž. K. ir keturi vaikaičiai: J. O., M. A. O., M. T. O., P. O., paveldėję atstovavimo teise, nesant gyvos jų motinos R. A. O., kuri buvo palikėjo duktė ir būtų paveldėjusi kartu su pirmos eilės įpėdiniais), paveldėję palikėjo turtą pagal įstatymą (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Įpėdiniai palikimą priėmė paduodami palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimus dėl palikimo priėmimo.

46. Byloje nustatyta, kad iki palikėjo mirties jam, be kita ko, bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktine T. R. priklausė 0,4799 ha ploto žemės sklypas Klaipėdos r. sav., Karklės k., o ant to žemės sklypo esantys ginčo statiniai (pastatas – sandėlis ir kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai (du šuliniai)) priklausė palikėjui asmeninės nuosavybės teise.

47. 2013 m. rugpjūčio 30 d. išduotu nuosavybės teisės liudijimu patvirtinus sutuoktinį pergyvenusios T. R. nuosavybės teises į 1/2 dalį 0,4799 ha ploto žemės sklypo Klaipėdos r. sav., Karklės k., palikimą priėmę įpėdiniai įgijo teisę paveldėti palikėjui priklausiusią 0,4799 ha žemės sklypo Klaipėdos r. sav., Karklės k., 1/2 dalį ir ant to žemės sklypo esančius jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusius statinius.

48. Notarui atliekant paveldėjimo procedūras, 2013 m. rugsėjo 16 d. išduotu Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu buvo patvirtintos įpėdinių nuosavybės teisių į jame nurodytą turtą dalys, taip pat į 1/2 dalį 0,4799 ha ploto žemės sklypo Klaipėdos r. sav., Karklės k. Tą pačią dieną sudaryta ir notaro patvirtinta Paveldėto turto pasidalijimo sutartimi įpėdiniai, pasidalydami paveldėtą turtą, susitarė, kad būtent ieškovams atiteks įpėdinėms T. R. ir Ž. K. priklausančios minėto 0,4799 ha žemės sklypo Klaipėdos r. sav., Karklės k., dalys. Be to, kai 2013 m. rugsėjo 16 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi palikėją pergyvenusi sutuoktinė T. R. pardavė sau nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį 0,4799 ha ploto žemės sklypo Klaipėdos r. sav., Karklės k., įpėdiniams M. A. O., P. O. ir J. O. (kiekvienam po 1/6 dalį), ieškovai tapo viso 0,4799 ha ploto žemės sklypo Klaipėdos r. sav., Karklės k., bendraturčiais, kuriems šis sklypas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.

49. Nagrinėjamoje byloje, kaip nurodė ieškovai, ginčas kilo dėl jų nuosavybės teisių į ginčo statinius, esančius ant ieškovams nuosavybės teise priklausančio 0,4799 ha ploto žemės sklypo Klaipėdos r. sav., Karklės k., gynimo, kadangi 2016 m. gegužės 23 d. notarė išdavė atsakovei Ž. K. paveldėjimo pagal įstatymą teisės į 1/2 dalį ginčo statinių liudijimą, o ši, disponuodama šiuo turtu, 2018 m. sausio 26 d. sudaryta dovanojimo sutartimi perleido nuosavybės teises į jai tariamai priklausančią ginčo statinių dalį atsakovo R. J. nuosavybėn. Ieškovai pareikštu ieškiniu įrodinėjo, kad nors ginčo statiniai 2013 m. rugsėjo 16 d. nebuvo įtraukti į paveldėjimo teisės liudijimą ir paveldėto turto pasidalijimo sutartį kaip atskiri paveldimo turto vienetai, tačiau jie perėjo ieškovų nuosavybėn šiems priimant palikimą, pasidalijant paveldėtą turtą bei žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgyjant nuosavybėn likusią žemės sklypo dalį.

50. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus, nusprendė, jog tai, kad ginčo statiniai nebuvo įtraukti į 2013 m. rugsėjo 16 d. paveldėjimo teisės liudijimą, lėmė, jog įpėdinės T. R. ir Ž. K., kaip ir ieškovai, neįgijusios nuosavybės teisių į ginčo statinius, negalėjo jomis disponuodamos susitarti dėl ginčo statinių pasidalijimo ar atitinkamų joms priklausiusių ginčo statinių dalių perleidimo ieškovams. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šios apeliacinės instancijos teismo išvados yra nepagrįstos, padarytos netinkamai taikant ir aiškinant teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių į ginčo statinius atsiradimą paveldėjimu.

51. Taigi nagrinėjamoje civilinėje byloje yra kilęs disponavimo paveldėtu, tačiau į paveldėjimo teisės liudijimą neįtrauktu daiktu, kaip nuosavybės teisės objektu, klausimas.

52. Kaip minėta, nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento. Atsižvelgiant į CK 5.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, priėmęs palikimą įpėdinis laikomas įgijusiu nuosavybės teises į visą palikimą sudarantį turtą, o esant įpėdinių daugetui – į atitinkamą palikimą sudarančio turto dalį. Išdavus paveldėjimo teisių liudijimą, pasibaigia paveldėjimo teisių režimas, kuriam esant įpėdiniai gali disponuoti paveldėjimo teisėmis, o ne konkrečiu paveldėtu turtu. Paveldėjimo teisių režimas pasibaigia viso paveldėto turto atžvilgiu, nepaisant to, kad koks nors į palikimą įeinantis turtas dėl nežinomų priežasčių lieka neįtrauktas į paveldėjimo teisės liudijimą. Todėl vien konkretaus paveldėto daikto neįtraukimo į paveldėjimo teisės liudijimą aplinkybė nereiškia, kad neįtraukto daikto atžvilgiu lieka galioti paveldėjimo teisių režimas ir kad įpėdiniai pirminiame disponavimo paveldėtu turtu etape negali disponuoti į paveldėjimo teisės liudijimą neįtrauktu daiktu, tarpusavyje susitardami dėl paveldėto turto pasidalijimo ar perleidimo.

53. Nagrinėjamoje byloje ieškovams įrodinėjant, kad nuosavybės teisės į ginčo statinių dalis, kurios priklausė įpėdinėms T. R. ir Ž. K., perėjo jų nuosavybėn 2013 m. rugsėjo 16 d. pasidalijant paveldėtą turtą bei tą pačią dieną sudarant žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, bylą nagrinėję teismai turėjo aiškintis minėtus sandorius sudariusių šalių valią. Sandorio šalių valia ir jais prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Poreikis aiškinti sutartį, be kita ko, atsiranda tada, kai kyla ją sudariusių šalių ginčas dėl sutarties sąlygų turinio, šalių teisių bei pareigų apimties ir pan.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas, taigi vien atskirų ginčo šalių sudarytų sutarčių sąlygų vertinimas negalėtų būti kasacinio nagrinėjimo dalykas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 48 punktą; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-421/2020 22 punktą; kt.).

55. Tiek iš pirmosios, tiek iš apeliacinės instancijos teismų priimtų sprendimų matyti, kad, nagrinėdami bylą, teismai netyrė ir nevertino, ar, atliekant paveldėjimo procedūras, įpėdiniai, pasidalydami palikimą, susitarė dėl ginčo statinių paskyrimo ieškovams, kompensuojant kitiems įpėdiniams jų vertę kitais daiktais ar pinigais, taip pat netyrė ir nevertino, ar įpėdinių 2013 m. rugsėjo 16 d. sudaryta Pirkimo–pardavimo sutartis apėmė šalių valią tik dėl pardavėjai priklausiusios žemės sklypo dalies, ar ir dėl ant to žemės sklypo esančių statinių pardavėjai priklausiusios atitinkamos dalies perleidimo.

56. Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Sutarties šalių ketinimus lemia kiekvienos iš šalių individualios savybės ir poreikiai, taigi šalių ketinimai gali nesutapti. Be to, kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018 23 punktą; 2019 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019 30, 31 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2020 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

57. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė.

58. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl ieškinio reikalavimų pripažinti ieškovams lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo statinių (kiekvienam po 1/6 dalį) bei pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2016 m. gegužės 23 d. atsakovei Ž. K. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atsiradimą paveldėjimu ir disponavimo paveldėtu turtu galimybes, taip pat nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nesiaiškino sandorių šalių valios, siekdami nustatyti, kokio rezultato, susijusio su nuosavybės teisių į ginčo statinius perleidimu, siekė įpėdiniai, 2013 m. rugsėjo 16 d. sudarydami Paveldėto turto pasidalijimo sutartį ir Pirkimo–pardavimo sutartį. Tai sudaro pagrindą panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. liepos 26 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 26 d. sprendimo atitinkamas dalis, priimtas išsprendžiant minėtus ieškinio reikalavimus, ir civilinę bylą dėl šių ieškinio reikalavimų perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis), siekiant ištirti ir įvertinti įrodymus dėl minėtus sandorius sudariusių šalių valios, nes nuo to priklauso ir šių sandorių pagrindu atsiradusių teisinių pasekmių įpėdinių nuosavybės teisėms į ginčo statinius aiškinimas.

Dėl civilinės bylos nutraukimo CPK 293 straipsnio 1 punkte įtvirtintu pagrindu

59. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesų gynimas – įstatyme įtvirtintas civilinio proceso tikslas (CPK 2 straipsnio 1 dalis). Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2020 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-1075/2020 20 punktą).

60. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, be kita ko, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013; 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-1075/2020, 21 punktas).

61. Nagrinėjamoje byloje ieškovai pareikštu ieškiniu, be kita ko, prašė teismo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2018 m. sausio 26 d. atsakovų R. J. ir Ž. K. sudarytą dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), o alternatyviu reikalavimu prašė pripažinti minėtą dovanojimo sutartį apsimestine, laikant ją pirkimo–pardavimo sutartimi ir perkeliant ieškovams pirkėjų teises ir pareigas. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad šių ieškinio reikalavimų tenkinimas nesukeltų ieškovams materialiųjų teisinių padarinių, vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 1 punktu, civilinę bylą dėl šių ieškinio reikalavimų nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme. Šią savo išvadą apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, jog įsiteisėjusia Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-10497-867/2018, patvirtinus ieškovo R. J. ir atsakovės Ž. K. sudarytą taikos sutartį, 2018 m. sausio 26 d. dovanojimo sutartis neteko galios.

62. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-10497-867/2018, patvirtinta taikos sutartimi apdovanotasis R. J. atsisakė 2018 m. sausio 26 d. dovanojimo sutartimi (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) gauto turto ir jį grąžino dovanotojai Ž. K., o pastaroji priėmė dovanotą turtą ir sutiko jį įregistruoti kaip savo asmeninę nuosavybę.

63. CK 6.465 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Dovanojimo sutartis yra ne tik neatlygintinė, vienašalė, bet ir realinė, laikoma sudaryta perdavus dovanojamą daiktą. CK 6.468 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad apdovanotasis turi teisę bet kada iki dovanos perdavimo jam atsisakyti priimti dovaną.

64. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad dovanotoja Ž. K., vadovaujantis 2018 m. sausio 26 d. dovanojimo sutarties 4.1 punktu, perdavė apdovanotajam daiktus dar prieš šios sutarties sudarymą, o įstatymų leidėjas, vadovaujantis CK 6.468 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu, suteikia teisę apdovanotajam atsisakyti priimti dovaną bet kada, tačiau dar iki jos perdavimo dovanos gavėjui, pripažįsta, kad perduotos dovanos atsisakymas ir jos grąžinimas pagal savo teisines pasekmes atitinka dovanojimo sutarties nutraukimą, taikant vienašalę restituciją. Šalims bendru susitarimu nutraukus dovanojimo sutartį ir grąžinus ginčo statinių dalį dovanotojos Ž. K. nuosavybėn, pati dovanojimo sutartis laikytina pasibaigusia, todėl jos negaliojimo ab initio (nuo pradžių) klausimo išsprendimas ieškovams, kaip tretiesiems asmenims šios sutarties atžvilgiu, nebesukeltų jokių kitų materialiųjų teisinių padarinių nei tie, kurie atsirado dovanojimo sutarties šalims susitarus dėl restitucijos taikymo. Tas pats pasakytina ir dėl alternatyvaus ieškinio reikalavimo pareiškimo galimybės, kadangi, šalių susitarimu nutraukus sutartį ir pritaikius restituciją, nebėra pagrindo spręsti dėl pasibaigusios dovanojimo sutarties negaliojimo, jos pripažinimo pirkimo–pardavimo sutartimi ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo ieškovams.

65. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovų pareikšto reikalavimo dėl 2018 m. sausio 26 d. dovanojimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažinimo negaliojančia nuo jos sudarymo momento ar apsimestine, taikant pirkimo–pardavimo sutarties taisykles, patenkinimas ieškovams nesukeltų jokių materialiųjų teisinių padarinių, daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas civilinę bylą dėl šios ieškinio reikalavimų dalies CPK 293 straipsnio 1 punkte įtvirtintu pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti remiantis ieškovų kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

66. Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į kasacinio teismo šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus ir procesinę bylos baigtį, laikytini teisiškai nereikšmingais, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

67. Kasaciniam teismui nusprendus bylos dalį dėl atsakovei Ž. K. išduoto 2016 m. gegužės 23 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažinimo negaliojančiu ir ieškovų bendrosios dalinės nuosavybės teisių į 1/2 dalį ginčo statinių pripažinimo (kiekvienam po 1/6 dalį) perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. liepos 26 d. sprendimo dalį, kuria, tenkinant ieškinio reikalavimus, buvo nuspręsta: 1) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento Palangos miesto savivaldybės 1-ojo notaro biuro notarės A. B. 2016 m. gegužės 23 d. atsakovei Ž. K. išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 2) pripažinti ieškovams lygiomis dalimis bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo pastatų – kiekvienam ieškovui po 1/8 dalį, taip pat Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti minėtą Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. liepos 26 d. sprendimo dalį, ir civilinę bylą dėl šių ieškinio reikalavimų grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta nutraukti civilinę bylą dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2018 m. sausio 26 d. atsakovų R. J. ir Ž. K. sudarytą dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat dėl alternatyvaus ieškinio reikalavimo pripažinti 2018 m. sausio 26 d. dovanojimo sutartį apsimestine, laikant ją pirkimo–pardavimo sutartimi ir perkeliant ieškovams pirkėjų teises ir pareigas, palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Algirdas Taminskas

Dalia Vasarienė