2022-05-25 Nr. AB-14066-3-61-3-03528-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-128-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03528-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Lietuvos architektų rūmams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti atsakovo Lietuvos architektų rūmų (toliau – ir atsakovas, Rūmai) veiksmus nuo 2017 m. sausio 1 d. iki skundo pateikimo dienos (pareiškėjo įtraukimą į Rūmų narių sąrašus, reikalavimų vykdyti Rūmų nario prievoles teikimą, nepateikimą sprendimo pagal pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 16 d. prašymą išbraukti jį iš Rūmų narių sąrašo ir sugrąžinti jam sumokėtą nario mokestį) vilkinimu vykdyti Lietuvos Respublikos architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) reikalavimus pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. sausio 7 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 45 straipsnio 3, 5 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarimas) suformuluotą konstitucinę privalomos narystės asociacijose doktriną ir įpareigoti atsakovą nedelsiant išbraukti pareiškėją iš Rūmų narių sąrašo; 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovo sumokėtus Rūmų narystės ir nario draudimo mokesčius, t. y. jam padarytos turtinės žalos atlyginimą (289,82 Eur); 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo jam neteisėtais Rūmų veiksmais (vilkinimu vykdyti Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) reikalavimus pagal Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarime suformuluotą konstitucinę privalomos narystės asociacijose doktriną) padarytos neturtinės žalos atlyginimą (5 000 Eur).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2016 m. lapkričio 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos architektų rūmų įstatymo Nr. X-914 1, 2, 3, 4, 11 straipsnių pakeitimo ir 18 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą Nr. XII-2725, kuriuo pakeitė Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir joje, be kita ko, nustatė, kad „Rūmų nariai yra visi Lietuvos Respublikoje atestuoti architektai“. Nepaisydami konstitucinės privalomos narystės asociacijose doktrinos esmės, kad privaloma narystė gali būti taikoma tik besiverčiantiems (už atlygį) valstybės kontroliuojama profesine veikla asmenims, Rūmai, be pareiškėjo sutikimo, Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) pagrindu įtraukė pareiškėją į Rūmų narių sąrašus, nors pareiškėjas atestuoto architekto veikla nesivertė ir už ją atlygio negavo. Įtraukę pareiškėją į Rūmų narius, Rūmai reikalavo, kad pareiškėjas vykdytų Rūmų nario prievoles ir mokėtų Rūmų narystės bei nario draudimo mokestį. Pareiškėjas niekada nesutiko su naryste Rūmuose, nei raštu, nei savo veiksmais nedavė sutikimo narystei Rūmuose, nedalyvavo jokiuose Rūmų renginiuose ir nemokėjo Rūmų narystės bei nario draudimo mokesčių, o atsakovą ne kartą elektroniniu paštu ir telefonu informavo, kad Rūmų veiksmai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 35 straipsnio 2 dalyje garantuojamą pareiškėjo teisę prievarta nesijungti į asociacijas. Nepaisydami to, Rūmai už Rūmų nario prievolių nevykdymą (narystės mokesčio nemokėjimą) priėmė aktus dėl sankcijų skyrimo pareiškėjui: 2018 m. rugpjūčio 7 d. aktu Nr. S18/08/359 Rūmai priėmė sprendimą panaikinti kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą, o Architektų profesinio atestavimo komisijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje Nr. 144 priimta išvada ir sprendimas panaikinti kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą (toliau – ir Aktai).

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. rugsėjo 5 d. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Aktus bei priteisti iš Rūmų 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-623-1063/2019 (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Aktus ir priteisė pareiškėjui iš Rūmų 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismui priėmus Sprendimą, 2019 m. birželio 20 d. Rūmai vėl pareikalavo iš pareiškėjo sumokėti Rūmų narystės ir nario draudimo mokesčius.

4. Pareiškėjas nurodė, kad jis, atsižvelgęs į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4571-968/2019 (toliau – ir Nutartis) Sprendimą paliko nepakeistą, o Rūmai, grasindami papildomomis sankcijomis, toliau reikalavo sumokėti Rūmų narystės ir nario draudimo mokesčio įsiskolinimus, 2019 m. gruodžio 18 d. sumokėjo Rūmams 289,82 Eur.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad jis kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta architekto kvalifikacijos atestatus turinčių architektų, nesiverčiančių atestuoto architekto veikla, privaloma narystė Rūmuose. Konstitucinės justicijos bylos proceso metu Seimas pateikė 2020 m. birželio 30 d. išaiškinimą (įtrauktas į Konstitucinio Teismo nutarimą), kad Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) normos taikymas ir aiškinimas negalėjo pažeisti konstitucinės privalomos narystės asociacijose doktrinos nuostatų, nes norma netaikoma atestuoto architekto veikla nesiverčiantiems asmenims.

6. Pareiškėjas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas priėmė 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimą Nr. KT166-AN14/2020 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pripažino, kad Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta atestuotų architektų, nesiverčiančių atestuoto architekto veikla, privaloma narystė Rūmuose, prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaudamasis Nutarimu, konstitucine oficialiųjų konstitucinių doktrinų privalomumo doktrina ir Konstitucinio Teismo išaiškinimais dėl pamatines konstitucines vertybes pažeidusių teisės aktų pasekmių antikonstitucingumo, pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 16 d. su prašymu (toliau – ir Prašymas) kreipėsi į Rūmus, prašydamas: 1) išbraukti pareiškėją iš Rūmų narių sąrašų; 2) sugrąžinti pareiškėjui jo sumokėtą Rūmų narystės mokestį (289,82 Eur); 3) neteismine tvarka atlyginti 1 000 Eur neturtinę žalą, kuri nebuvo priteista pareiškėjui, teismams pritaikius antikonstitucinę Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) normą.

7. Pareiškėjas nurodė, kad Rūmai priėmė sprendimą 2020 m. spalio 2 d. akte Nr. S20/10/368 „Dėl išbraukimo iš Lietuvos architektų rūmų sąrašų, sumokėto nario mokesčio gražinimo ir neteisėtais aktais padarytos žalos neteisminio atlyginimo įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimą Nr. KT166-AN14/2020“ (toliau – ir Atsakymas), kuriuo neatsakė į Prašyme keliamus klausimus, tik informavo, kad jie nagrinėjami ir į juos bus kuo greičiau atsakyta.

8. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Atsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų (2 str. 15 d., 3 str., 8 str., 34 str. 1 d.). Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad 2020 m. spalio 7 d. vyko Rūmų aukščiausiojo valdymo organo Rūmų narių susirinkimo posėdis, kuriame viešai ir užkulisiuose buvo aptarinėjamas Nutarimas, pareiškėjo veiksmai ir Prašymas. Juridinių asmenų registre 2017 m. liepos 12 d. įregistruoto Rūmų statuto VIII skirsnyje „Rūmų narių susirinkimas“ įtvirtinta Rūmų narių susirinkimo teisė priimti ir keisti Rūmų statutą, t. y. nustatyti jame tokį teisinį reguliavimą, kuris neprieštarautų Konstitucijai ir leistų Rūmams administracinių procedūrų sprendimus priimti oficialiųjų konstitucinių doktrinų pagrindu, tiesiogiai taikant Konstituciją. Pareiškėjas teigė, kad tokios aplinkybės, jog Rūmų sprendimas Atsakyme buvo priimtas iki Rūmų narių susirinkimo, o išsiųstas pareiškėjui po jo, suponuoja išvadą, kad neteisėta Rūmų valdymo organų veikla po Nutarimo vykusiame Rūmų narių susirinkime nebuvo pasmerkta ir leista ją tęsti.

9. Pareiškėjas nurodė, kad Rūmai jam padarė 289,82 Eur turtinę žalą, sukėlė ilgalaikį ir intensyvų dvasinį diskomfortą (jo teisėti ir Konstitucija pagrįsti veiksmai laikomi neteisėtais, už juos taikomos baudžiamosios sankcijos, jis laikomas atskalūnu ir kliūtimi architektų profesinėje bendruomenėje, jo nuomonė ir gebėjimai menkinami, jis verčiamas vietoje laisvalaikio, savišvietos, meninės kūrybos ar tobulinimosi daug laiko skirti dėl bylinėjimosi teismuose), dvasinius pergyvenimus (nusivylimą pamatines konstitucines vertybes užtikrinančių valstybės institucijų veikla) ir dvasinius (asmeninio įvaizdžio, profesinės reputacijos, orumo, bendravimo galimybių ir savivertės) praradimus. Pareiškėjas akcentavo, kad jis yra pripažintas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurio atlikta pamatinių konstitucinių vertybių gynimo veikla buvo neigiamai įvertinta Rūmų susirinkime bei jo užkulisiuose, ir, įvertinus priemonių, kurias pareiškėjas buvo priverstas panaudoti savo teisių apgynimui (kreipimasis į Konstitucinį Teismą), išskirtinį sudėtingumą, apimtis ir intensyvumą, pareiškėjui padaryta neturtinė žala gali būti kompensuojama tik priteisiant jam iš Rūmų ne mažiau kaip 5 000 Eur kompensaciją.

10. Atsakovas Rūmai atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Rūmai nurodė, kad 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, numačiusi, kad Rūmų nariai yra visi Lietuvos Respublikoje atestuoti architektai. Rūmų nariais gali būti ir architektai, kurių teisė verstis atestuoto architekto veikla pripažinta Lietuvos Respublikoje. Pagal Lietuvos Respublikos architektų rūmų įstatymo Nr. X-914 1, 2, 3, 4, 11 straipsnių pakeitimo ir 18 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, architektai, šio įstatymo įsigaliojimo metu turintys galiojantį Lietuvos Respublikoje išduotą architekto kvalifikacijos atestatą, Rūmų nariais tampa nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. visi architektai, 2017 m. sausio 1 d. turėję galiojantį Lietuvos Respublikoje išduotą architekto kvalifikacijos atestatą, įstatymo pagrindu tapo Rūmų nariais. Pareiškėjas Rūmų nariu 2017 m. sausio 1 d. taip pat tapo įstatymo pagrindu, nes 2017 m. sausio 1 d. turėjo galiojantį Lietuvos Respublikoje išduotą architekto kvalifikacijos atestatą. Taip pat įstatymo pagrindu jam kilo Rūmų nario teisės ir pareigos, įskaitant ir pareigą mokėti Rūmų nario mokestį (Architektų rūmų įstatymo 4 str. 6 d. 2 p.). Konstitucinis Teismas Nutarimu pripažino, kad Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta atestuotų architektų, nesiverčiančių atestuoto architekto veikla, privaloma narystė Rūmuose, prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas Nutarimu taip pat pripažino, kad Architektų rūmų įstatymo (2006 m. lapkričio 21 d. redakcija) 4 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad narystės Rūmuose sustabdymo ir pasibaigimo pagrindai yra numatomi Rūmų statute, prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 3 daliai ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

12. Rūmai paaiškino, kad, Konstituciniam Teismui priėmus Nutarimą, susidarė įvairių teisės spragų, įstatymų leidėjas jų nėra išsprendęs. Konstituciniam Teismui nagrinėjant bylą ir priimant Nutarimą, Rūmai nebuvo dalyvaujančiu byloje asmeniu, t. y. nebuvo proceso dalyviu, Rūmams nebuvo siunčiamas Nutarimas. 2020 m. rugsėjo 16 d. (praėjus dviem darbo dienoms po Nutarimo priėmimo) pareiškėjas pateikė Rūmams Prašymą. Rūmai, atsižvelgdami į susiklosčiusią itin sudėtingą teisės taikymo ir aiškinimo situaciją, konsultavosi su konstitucinės teisės profesionalais, siekdami kuo didesnio operatyvumo teisėkūroje susijusiais klausimais, bendravo su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovais, kartu ieškojo galimų susidariusios situacijos sprendimo būdų. Apie tai, kad situacija yra nagrinėjama, Rūmai informavo pareiškėją Atsakymu. Iki 2020 m. rugsėjo 11 d. teismuose pagal pareiškėjo skundą niekada nebuvo nagrinėjamas Rūmų nario įmokos grąžinimo pareiškėjui klausimas ar klausimas dėl to, kad Rūmai, vadovaudamiesi įstatymu, atsisakė išbraukti pareiškėją iš Rūmų narių sąrašo. Pareiškėjo skunde minimų administracinių bylų ginčo dalyku buvo Aktai, kuriais Rūmai nusprendė panaikinti pareiškėjo kvalifikacijos atestato galiojimą, o ne Rūmų atsisakymas išbraukti pareiškėją iš Rūmų narių sąrašo ir / ar Rūmų nario mokesčio rinkimas. Nė vienas iš teismų nevertino galimo turtinės žalos atlyginimo, manant, kad žala pasireiškė neteisėtu Rūmų narystės mokesčio rinkimu. Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą kreipėsi dėl Seimo priimto įstatymo prieštaravimo Konstitucijai, o ne dėl Rūmų priimtų Aktų.

13. Rūmai nurodė, kad, vertinant pareiškėjo pirmojo reikalavimo pagrįstumą, atskirai analizuotini du laikotarpiai: 1) nuo 2017 m. sausio 1 d. (Architektų rūmų įstatymo 4 str. 1 d. numačiusios, kad Rūmų nariai yra visi Lietuvos Respublikoje atestuoti architektai, įsigaliojimas) iki 2020 m. rugsėjo 11 d. (Nutarimo priėmimas); 2) nuo 2020 m. rugsėjo 11 d. (Nutarimo priėmimas). Nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 11 d. Rūmai, vadovaudamiesi įstatymo konstitucingumo bei viršenybės principais, veikė pagal įstatymą, aiškiai ir nedviprasmiškai numačiusį visų atestuotų architektų privalomą narystę Rūmuose. Įstatymo formuluotės nedviprasmiškumas nekėlė abejonių ir Konstituciniam Teismui. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad būtent įstatymų leidėjas, Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) įtvirtinęs teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyta nesiverčiančių profesine veikla atestuotų architektų privaloma narystė Rūmuose, viršijo jam pagal Konstituciją, inter alia (be kita ko), jos 35 straipsnį, suteiktus įgaliojimus įstatymu nustatyti tik besiverčiančių tam tikra valstybės kontroliuojama profesine veikla asmenų privalomą narystę asociacijoje, užtikrinančioje šios profesijos savivaldą, inter alia vienodus profesinės etikos standartus ir jų laikymosi priežiūrą. Visų architektų, turinčių galiojantį Lietuvos Respublikoje išduotą architekto kvalifikacijos atestatą, privalomą narystę Rūmuose numatė Architektų rūmų įstatymas (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija), kurį priėmė Lietuvos Respublikos Seimas (įstatymų leidėjas), o Rūmai nevykdyti įstatymo ar jį vykdant kažkaip kitaip interpretuoti jo taikymą neturėjo teisės. Pagal Konstitucijos 68 straipsnį įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Visi šiame Konstitucijos straipsnyje nurodyti subjektai turi teisę, o atitinkamais atvejais ir pareigą inicijuoti įstatymų ar jų dalių priėmimą arba jų pakeitimą, panaikinimą Seime.

14. Rūmai akcentavo, kad Konstitucinis Teismas Nutarime nekonstatavo, jog Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) prieštaravimas Konstitucijai pripažintinas, remiantis Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarime jau suformuotu išaiškinimu, o tokią išvadą padarė, sistemiškai apžvelgęs ir įvertinęs privalomą atestuotų architektų narystę Rūmuose reglamentuojančiuose Architektų rūmų įstatymo nuostatuose, taip pat ir priežastis, kodėl būtent atestuoti architektai, kurie nesiverčia atestuoto architekto veikla, turėtų ar neturėtų būti Rūmų nariais.

15. Rūmai nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytu prašymu Rūmų veiksmus pripažinti vilkinimu vykdyti Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) reikalavimus pagal Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarime suformuluotą konstitucinę privalomos narystės asociacijose doktriną ir dėl to įpareigoti atsakovą Rūmus nedelsiant išbraukti pareiškėją iš Rūmų narių sąrašo. Iki Nutarimo pareiškėjas turėjo vykdyti Architektų rūmų įstatymu nustatytą pareigą mokėti Rūmų nario mokestį (Architektų rūmų įstatymo 4 str. 1 d. ir 6 d. 2 p.).

16. Rūmai teigė, kad Nutarimo galia yra nukreipta į ateitį. Tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Konstitucinis Teismas, priėmęs Nutarimą, nekonstatavo esminio nepriklausomybės, demokratijos, respublikos ar prigimtinio žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio paneigimo ir niekada nepripažino antikonstituciniais Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) taikymo padarinių.

17. Rūmai nurodė, kad po Nutarimo priėmimo susidarė teisinė situacija, kuomet Rūmai be įstatymo leidėjo valios neturi teisės spręsti dėl narystės Rūmuose sustabdymo ar pasibaigimo pagrindų, o įstatymo leidėjas šių klausimų nėra išsprendęs, kaip ir nėra išsprendęs klausimo, kada laikoma, jog atestuotas architektas atitinkama veikla nesiverčia. Konstitucinis Teismas Nutarime pažymėjo, kad Konstituciją atitiktų, be kita ko, toks įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nustatyta atestuotų architektų, nesiverčiančių atestuoto architekto veikla, teisė sustabdyti narystę Rūmuose, tačiau tokio teisinio reglamentavimo nėra. Nuo Nutarimo priėmimo Rūmai neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų iškreipta Nutarimo esmė. Po Nutarimo Rūmai nereikalavo iš pareiškėjo sumokėti Rūmų nario įmoką ar draudimo įmoką, o pareiškėjas nėra sumokėjęs Rūmams šių įmokų už 2020 metus. Rūmai akcentavo, kad, kol nėra išreikšta įstatymų leidėjo valia, Rūmai yra atlikę visus veiksmus, kokius jie turi galimybę atlikti esant susiklosčiusiai situacijai, kad pareiškėjo teisės nebūtų pažeidžiamos, t. y. netaiko pareiškėjui Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija), kartu ir kitų iš to kylančių teisių ir pareigų (jo narystė Rūmuose, galima teigti, yra sustabdyta, nors pareiškėjas turi galiojančius atestatus).

18. Rūmai paaiškino, kad aplinkybė, jog 2020 m. spalio 7 d. Rūmų narių susirinkime Rūmų statutas nebuvo pakeistas, nereiškia to, kad Rūmai nevykdo Nutarimo. Įstatymų leidėjas nėra išreiškęs valios, kaip aukštesnės nei Rūmų statutas galios teisės aktai, visų pirma, Architektų rūmų įstatymas, reglamentuos Rūmų nario, kuris nevykdo atestuoto architekto veiklos, sąvokos, narystės ar narystės sustabdymo ir kitus susijusius klausimus, todėl neaišku, ką įtvirtinti Rūmų statute. Tiek įstatymų, tiek Statuto pakeitimai turi būti kompleksiniai, apimti visus susijusius klausimus, o Rūmų statuto pakeitimai galės būti atlikti tik įstatymų leidėjui išreiškus savo valią. Iki tol Rūmai, tiek taikydami Architektų rūmų įstatymą, tiek Rūmų statutą, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų iškreipta Nutarimo esmė.

19. Rūmai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo prievolė mokėti nario mokestį yra įvykdyta, todėl tai negali būti laikoma žala, atsiradusia dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), nes, sumokėdamas Rūmų nario mokestį, pareiškėjas vykdė ne Rūmų, kaip jis teigia, neteisėtą reikalavimą (iš esmės priminimą apie turimą įstatymo nustatytą pareigą), o tuo metu jam galiojusio įstatymo reikalavimą, numačiusį Rūmų nario pareigą mokėti nario mokestį. Rūmai pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo S. G. skundą atmetė; atsakovui Rūmams iš pareiškėjo priteisė 1 754,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

21. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad:

21.1. Rūmai 2019 m. birželio 20 d. elektroniniu laišku informavo pareiškėją, kad įmokos už papildomą nario draudimą (24 Eur) laukia iki 2019 m. liepos 1 d., informavo, jog negavo pareiškėjo 2017–2019 metų nario mokesčio įmokų – 431,94 Eur, todėl pareiškėjo mokėtina suma yra 455,94 Eur.

21.2. Pareiškėjas 2019 m. birželio 20 d. elektroniniu laišku informavo Rūmus, kad ginčas dėl jo narystės yra nagrinėjamas teisme. Pareiškėjas taip pat prašė pateikti finansines išklotines dėl jam nustatyto apmokėjimo. Rūmai 2019 m. liepos 12 d. elektroniniu laišku atsiuntė pareiškėjui detalų mokėjimo pranešimą dėl Rūmų nario mokesčio.

21.3. Rūmai 2019 m. liepos 12 d. mokėjimo pranešimu Nr. 1389 informavo pareiškėją apie Rūmų nario mokesčio įsiskolinimą už 2017–2019 metų laikotarpį, taip pat apie susidariusius delspinigius nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d., iš viso pareiškėjo įsiskolinimas sudarė 289,82 Eur.

21.4. Rūmų buhalterija 2019 m. gruodžio 13 d. elektroniniu laišku informavo pareiškėją apie tai, kad Rūmai negavo pareiškėjo 2017–2019 metų nario mokesčio įmokos – 283,03 Eur bei priskaičiuotų delspinigių – 6,79 Eur.

21.5. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 18 d. Rūmams sumokėjo 289,82 Eur (akcinės bendrovės „Swedbank“ 2019 m. gruodžio 18 d. mokėjimo nurodymas).

21.6. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 16 d. Rūmams pateikė Prašymą, prašydamas išbraukti jį iš Rūmų narių sąrašų, sugrąžinti sumokėtą narystės Rūmuose mokestį 289,82 Eur bei atlyginti 1 000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas, remdamasis Nutarimu, Prašyme nurodė, kad niekada nebuvo pareiškęs sutikimo būti Rūmų nariu ir teismuose ginčijo neteisėtą jo įrašymą į Rūmų narių sąrašus nustatant jam (pareiškėjui) Rūmų nario pareigas.

21.7. Rūmai Atsakymu informavo pareiškėją, kad dėl susidariusios neįprastos situacijos Prašymo nagrinėjimas užtruko, bet jis yra nagrinėjamas, todėl apie Rūmų sprendimą dėl Prašyme keliamų klausimų Rūmai informuos pareiškėją kaip įmanoma greičiau.

22. Teismas apžvelgė Architektų rūmų įstatymo nuostatas (4 str. 1 ir 4 d., 6 d. 1 p., 7 str. 2 d. 3 p., 8 str. 3 d. 4 p.), Nutarimą ir bylos faktines aplinkybes dėl Rūmų nario mokesčio mokėjimo. Teismas akcentavo, kad Nutarimas, kuriuo pripažinta, jog privaloma architektų narystė Rūmuose, kurie nesiverčia privaloma atestuotų architektų veikla, neatitinka draudimo versti asmenis priklausyti kokiai nors asociacijai bei prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, yra priimtas 2020 m. rugsėjo 11 d., t. y. Nutarimas, kuriuo pareiškėjas vadovaujasi, teigdamas, jog jam neteisėtai buvo nustatytos Rūmų nario įmokos, priimtas po to, kai pareiškėjas apmokėjo Rūmų nario įmokas bei delspinigius.

23. Teismas, atsižvelgęs į lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą, padarė išvadą, kad pareiškėjas, būdamas Rūmų nariu, turėjo pareigą mokėti įmokas bei kitus su tuo susijusius mokesčius. Nutarimas priimtas 2020 m. rugsėjo 11 d., o pareiškėjas turėjo sumokėti įmokas bei delspinigius tuo laikotarpiu, kai dar nebuvo pripažinta, jog privalomas architektų, kurie nesiverčia privaloma atestuotų architektų veikla, įtraukimas į Rūmų narius neatitinka Konstitucijos nuostatų. Teismas pabrėžė, kad, kadangi įstatymas (Nutarimas) atgal negalioja, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog Rūmai neteisėtai reikalavo sumokėti Rūmų nario įmoką. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog Rūmai yra atlikę visus veiksmus, kokius jie turi galimybę atlikti esant susiklosčiusiai situacijai, kad pareiškėjo teisės nebūtų pažeidžiamos, t. y. netaiko pareiškėjui Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, kartu ir kitų iš to kylančių teisių ir pareigų (jo narystė Rūmuose, galima teigti, yra sustabdyta, nors pareiškėjas turi galiojančius atestatus). Teismas nurodė, kad atsakovo pateiktas paaiškinimas patvirtina, jog po Nutarimo įsigaliojimo pareiškėjui nėra skaičiuojamos Rūmų nario privalomos įmokos, ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

24. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas pateiktame skunde neginčijo Atsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat nenustatęs, kad pareiškėjas Atsakymą būtų ginčijęs nustatytais terminais ir tvarka, padarė išvadą, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas Atsakymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, todėl Atsakymo atitikimas VAĮ reikalavimams nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

25. Teismas pabrėžė, kad, nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų, negalimas ir pareiškėjo kildinamos žalos atlyginimas. Teismas nurodė, kad pareiškėjo kildinama turtinė žala sietina su Rūmų veiksmais, kuriais jis įtrauktas į Rūmų narius bei iš to išplaukiančiomis pareigomis, tačiau teismui nenustačius, jog pareiškėjas buvo neteisėtai įtrauktas į Rūmų narių sąrašą, nėra pagrindo priteisti turtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo įvardijama neturtinė žala bei su tuo susijusios neigiamos pasekmės yra sietinos su pareiškėjo nurodoma patirta turtine žala, o, nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

26. Teismas konstatavęs, kad Rūmų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra pagrįstas bei teisėtas, jį tenkino ir Rūmams iš pareiškėjo priteisė 1 754,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. 27. Pareiškėjas S. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo reikalavimus tenkinti.

28. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

28.1. Teismo sprendimu nėra išspręstas pirmasis pareiškėjo skundo reikalavimas, teismas taip pat netyrė pareiškėjo pateiktų įrodymų (Seimo atstovų konstitucinės justicijos byloje Nr. 4-A/2020 pateikto Architektūros rūmų 4 straipsnio 1 dalies normos 2020 m. birželio 30 d. išaiškinimo; Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarimo), todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas dėl įrodymų vertinimo taisyklių.

28.2. Teismas analizavo tik dalį pirmojo reikalavimo, t. y. dalį, kuri susijusi su Nutarimo galiojimu ginčo klausimų atžvilgiu, tačiau dėl šios dalies teismas sprendė prieštaringai, nepaisė oficialiųjų konstitucinių doktrinų bei taikė Konstitucijai prieštaraujančius teisės aktus.

28.3. Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarime ir 2016 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. KT31-N17/2016 suformuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos skunde nurodytu laikotarpiu (nuo 2017 m. sausio 1 d.) jau galiojo, todėl principas lex retro non agit šioje byloje jų atžvilgiu negali būti taikomas.

28.4. Teismas vadovavosi Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu (Architektūros rūmų įstatymo 4 str. 1 d.).

28.5. Teismas neišsiaiškino teisinio santykio, kad pareiškėjas po Nutarimo priėmimo, kai sužinojo, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. visi skunde nurodyti Rūmų veiksmai prieš pareiškėją, kurie grindžiami pareiškėjo prievartine naryste Rūmuose, buvo neteisėti ir sukelia Rūmams atsakomybę pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, nedelsdamas pradėjo pažeistų teisių gynimo veiksmus – 2020 m. rugsėjo 16 d. pareikalavo nutraukti tebesitęsiantį jo teisių pažeidimą (narystę Rūmuose) ir atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą, o, per įstatyme nustatytą terminą Rūmams nepriėmus sprendimo dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo ir žalos atlyginimo, kreipėsi į teismą, nepažeisdamas įstatymuose nustatytų terminų.

28.6. Neišsiaiškinęs byloje nagrinėtino teisinio santykio, teismas nepaisė ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje nustatytos taisyklės, kad pagal įstatymą preziumuojami faktai yra neįrodinėjami, t. y. pareiškėjas, vadovaudamasis Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalimi, neturėjo papildomai įrodinėti, kad Rūmų veiksmai nuo 2017 m. sausio 1 d. buvo neteisėti.

28.7. Pareiškėjas skunde, be kita ko, prašė sprendimo nepateikimą pagal Prašymą pripažinti vilkinimu atlikti veiksmus, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šį pareiškėjo reikalavimą. Pareiškėjas skunde teigė, kad nėra priimtas administracinis sprendimas pagal pareiškėjo Prašymą, todėl teismo argumentai, kad pareiškėjas turėjo skųsti Atsakymą, yra nepagrįsti.

28.8. Teismo sprendimo dalis, kuria Rūmai neįpareigoti nutraukti pareiškėjo narystę Rūmuose vykdant Konstitucijos reikalavimus ir konkrečiam pareiškėjo atvejui pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio taisykles taikomą Nutarimą, pažeidžia ne tik proceso ir materialiosios teisės normas, bet ir prilygsta privalomam nurodymui nesilaikyti Konstitucijos.

28.9. Teismo sprendimo dalis, kuria atmestas skundo reikalavimas priteisti iš Rūmų turtinės žalos atlyginimą (289,82 Eur), neteisėtai grindžiama išvadomis, kurios padarytos pritaikius Konstitucijai prieštaraujančio Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą.

28.10. CK 6.250 straipsnyje neturtinė žala apibrėžta kaip savarankiška neteisėtų veiksmų aukos turtinė teisė ir jos realizavimo nenulemia aplinkybė, ar kartu su neturtine žala buvo patirta ir turtinė žala, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad: „Pareiškėjo įvardijama neturtinė žala bei su tuo susijusios neigiamos pasekmės yra sietinos su pareiškėjo nurodoma patirta turtine žala, o nenustačius Rūmų neteisėtų veiksmų ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.“

28.11. Teismas, nuspręsdamas priteisti iš pareiškėjo Rūmams 1 754,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, pažeidė proceso teisės normas, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo šioje srityje suformuotos teismų praktikos.

29. Atsakovas Rūmai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovas sutinka su teismo išvadomis, pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus ir akcentuoja, kad teismas tinkamai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinę bylą bei priėmė teisingą sprendimą.

31. Atsakovas taip pat pažymi, kad teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punkte nurodytais kriterijais bei teisingumo ir protingumo principais, teisingai pripažino atsakovo turėtas advokato išlaidas pagrįstomis ir Rūmams iš pareiškėjo priteisė 1 754,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Pareiškėjas S. G. skunde suformulavo šiuos reikalavimus: pripažinti atsakovo Rūmų veiksmus nuo 2017 m. sausio 1 d. iki skundo padavimo (2020 m. spalio 29 d.) (pareiškėjo įtraukimą į Rūmų narių sąrašus, reikalavimų vykdyti Rūmų nario prievoles teikimą, nepateikimą sprendimo pagal pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 16 d. prašymą išbraukti jį iš Rūmų narių sąrašo ir sugrąžinti jam sumokėtą nario mokestį) vilkinimu vykdyti Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) reikalavimus pagal Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarime suformuluotą konstitucinę privalomos narystės asociacijose doktriną ir įpareigoti atsakovą nedelsiant išbraukti pareiškėją iš Rūmų narių sąrašo; priteisti pareiškėjui iš atsakovo jo sumokėtus Rūmų narystės ir nario draudimo mokesčius, t. y. jam padarytos turtinės žalos atlyginimą (289,82 Eur), ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

33. Pareiškėjas šiuos reikalavimus grindžia tuo, kad Rūmai nuo 2017 m. sausio 1 d. iki skundo padavimo (2020 m. spalio 29 d.) pažeidžia jo (pareiškėjo) teisę prievarta nesijungti į asociacijas, nes Rūmai Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) neaiškino ir netaikė pagal konstitucinę privalomos narystės asociacijose doktrinos esmę, kuri buvo suformuluota Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarime, – neteisėtai įtraukė nesiverčiantį atestuoto architekto veikla pareiškėją į Rūmų narių sąrašus ir atsisako išbraukti, tuo pagrindu neteisėtai reikalavo vykdyti Rūmų nario prievoles, grasindami papildomoms sankcijomis, t. y. sumokėti Rūmams 289,82 Eur, ir atsisako šiuos neteisėtai pasisavintus pinigus grąžinti. Patirtą neturtinę žalą, kurią jam turi atlyginti Rūmai, pareiškėjas sieja su tuo, kad jis yra pripažintas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurio atlikta pamatinių konstitucinių vertybių gynimo veikla buvo neigiamai įvertinta Rūmų susirinkime bei jo užkulisiuose, ir dėl to jis buvo priverstas panaudoti savo teisių apgynimui kreipimąsi į Konstitucinį Teismą (o tai išskirtinai buvo sudėtinga). Akcentuotina, kad iš esmės skundas grindžiamas Konstitucinio Teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimu, kuris priimtas išnagrinėjus pareiškėjo individualų konstitucinį skundą dėl Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) prieštaravimo Konstitucijai ir konstitucinės valstybės principui.

34. Įvertinus pareiškėjo skunde suformuluotus reikalavimus (skundo dalykas) ir skunde nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiami šie reikalavimai (skundo pagrindas), darytina išvada, kad pareiškėjas šioje byloje pareikštais reikalavimais iš esmės siekia, jog atsakovas išbrauktų jį iš Rūmų narių sąrašo nuo įrašymo dienos (2017 m. sausio 1 d.) ir grąžintų jo (pareiškėjo) sumokėtą Rūmų nario mokestį už 2017–2019 metus ir delspinigius (289,82 Eur); kad jam būtų atlyginta jo patirta neturtinė žala.

35. Dėl pareiškėjo reikalavimo pripažinti atsakovo veiksmus vilkinimu pažymėtina, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas reikalavimų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo. Dėl vilkinimo (ne)pripažinimo per se (pats savaime) pareiškėjo teisinė padėtis nepasikeis, nes dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų, taip pat tokios situacijos reglamentavimo ypatumų atsakovas negali būti įpareigojamas priimti aktą, kurio nepriėmė (taip pat šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015 ir kt.). Dėl to pagrįstai pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimo dėl atsakovo veiksmų pripažinimo vilkinimu kaip atskiro skundo reikalavimo.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo šioje byloje pareikštus reikalavimus, atkreipia dėmesį, jog administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės (ABTĮ 80 str. 2 d.).

Dėl pareiškėjo išbraukimo iš Rūmų narių sąrašo ir sumokėtų mokesčių priteisimo

37. Pirmosios instancijos teismas netenkino šių reikalavimų, nustatęs, kad pareiškėjo, kuris nuo 2016 m. gruodžio mėnesio nevykdė atestuoto architekto veiklos, narystė Rūmuose prasidėjo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Architektų rūmų įstatymo (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies nuostatai, pagal kurią Rūmų nariai yra visi Lietuvos Respublikoje atestuoti architektai, pareiškėjas 2019 m. gruodžio 18 d. Rūmams sumokėjo 289,82 Eur mokesčių už 2017–2019 metus (nario mokestį ir delspinigius), o Konstitucinio Teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimas, kuriuo nustatyta, kad Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta atestuotų architektų, nesiverčiančių atestuoto architekto veikla, privaloma narystė Rūmuose, prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, negalioja atgal ir negali būti taikomas juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, įvykusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Pirmosios instancijos teismo teigimu, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo teisėtai įtrauktas į Rūmų narius.

38. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti šioje byloje netaikytinas Konstitucinio Teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimas, o pareiškėjo buvimas Rūmų nariu nuo 2017 m. sausio 1 d. yra teisėtas, bei konstatuoja, jog šios bylos faktinės ir teisinės aplinkybės sudaro pagrindą taikyti Konstitucinio Teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimo teisines pasekmes (poveikį) pareiškėjo padėčiai atkuriant jo Konstitucijai prieštaraujančiu įstatymu pažeistą teisę nebūti asociacijos nariu.

39. Konstitucinio Teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimo 1 punktu pripažinta, kad Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta atestuotų architektų, nesiverčiančių atestuoto architekto veikla, privaloma narystė Rūmuose, prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nutarime nurodyta, kad tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas viršijo jam pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnį, suteiktus įgaliojimus įstatymu nustatyti tik besiverčiančių tam tikra valstybės kontroliuojama profesine veikla asmenų privalomą narystę asociacijoje, užtikrinančioje šios profesijos savivaldą, inter alia vienodus profesinės etikos standartus ir jų laikymosi priežiūrą. Tokiu teisiniu reguliavimu atestuotų architektų, kurie nesiverčia šia profesine veikla, asociacijų laisvė yra apribota labiau, negu būtina konstituciškai svarbiam tikslui pasiekti.

40. Konstitucinio Teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimas priimtas pagal pareiškėjo prašymą ištirti, ar Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta architekto kvalifikacijos atestatus turinčių architektų, nesiverčiančių architektų veikla, privaloma narystė Rūmuose, neprieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

41. Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų, taip pat Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens kreipimąsi priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, yra pagrindas įstatymo nustatyta tvarka atnaujinti procesą dėl pažeistų to asmens konstitucinių teisių ar laisvių įgyvendinimo (Konstitucijos 107 str. 3 d. (2019 m. kovo 21 d. redakcija)).

42. Konstitucinis Teismas 2019 m. lapkričio 25 d. nutarime, aiškindamas Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį (2019 m. kovo 21 d. redakcija) ir 107 straipsnio 3 dalį (2019 m. kovo 21 d. redakcija), yra pažymėjęs, kad individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimas Konstitucijoje nėra savitikslis. Juo siekiama sudaryti galimybę veiksmingai apginti asmens konstitucines teises ar laisves, kurios galėjo būti pažeistos sprendimais, priimtais Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (jų dalių) pagrindu. Pagal Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalį kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją galimybė ginti pažeistas teises turi būti reali. Atsižvelgiant į tai, Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) įtvirtintas pagrindas atnaujinti procesą siekiant apginti Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyto asmens konstitucines teises ar laisves – Konstitucinio Teismo sprendimas, kad įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, – yra būtinas tam, kad, įgyvendinant Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeistos, teisę kreiptis į teismą, Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto (jo dalies) pagrindu priimtas sprendimas būtų peržiūrėtas, siekiant pašalinti asmens konstitucinių teisių ar laisvių pažeidimą ir (arba) atlyginti juo padarytą žalą.

43. ABTĮ 156 straipsnio 13 punkte (2019 m. liepos 16 d. redakcija) nustatyta, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, kai Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens prašymą, pripažįsta, kad įstatymas ar kitas Seimo priimtas aktas, Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jų dalis), kurio (kurios) pagrindu priimtas asmens konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, prieštarauja Konstitucijai.

44. Taigi Konstitucinio Teismo nutarimas individualų konstitucinį skundą pateikusiam asmeniui sukelia retroaktyvaus pobūdžio teisines pasekmes. Dėl to asmeniui sėkmingai pasinaudojus individualaus konstitucinio skundo institutu, t. y. Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktų (jų dalių), kurių pagrindu priimtas asmeniui nepalankus ir jo konstitucines teises ar laisves pažeidžiantis sprendimas, prieštaravimą Konstitucijai, ir tokiu atveju taikant Konstitucijoje numatytas individualaus konstitucinio skundo pagrindu priimto Konstitucinio Teismo nutarimo teisines pasekmes, administracinio teismo sprendimu (-ais) turi būti užtikrinamas veiksmingas, realus ir visapusiškas antikonstitucinių teisinių padarinių pašalinimas – tokio asmens pažeistų teisių visiškas atkūrimas ir / arba teisingas nekonstituciniu aktu padarytos žalos atlyginimas.

45. Atsižvelgiant į šioje byloje teikiamus atsakovo atsikirtimus ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvaciją, pažymėtina, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog ši Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį; tačiau ši taisyklė nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

46. Konstitucijos 110 straipsnyje yra įtvirtinta taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, išimtis, t. y. nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pirmiau aptartose Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) ir 107 straipsnio 3 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) įtvirtintas Konstitucinio Teismo nutarimų, priimtų išnagrinėjus individualų konstitucinį skundą, retroaktyvus veikimas.

47. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kad atnaujinus procesą administracinėje byloje, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-4571-968/2019), kuria paliktas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimas (byla Nr. eI-623-1063/2019), po to, kai pagal pareiškėjo individualų konstitucinį skundą Konstitucinis Teismas 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimu pripažino, kad Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta atestuotų architektų, nesiverčiančių atestuoto architekto veikla, privaloma narystė Rūmuose, prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nebuvo nagrinėti ir spręsti klausimai, susiję su Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) nustatyta pareiškėjo privaloma naryste Rūmuose nuo 2017 m. sausio 1 d. ir iš šios narystės išplaukiančios pareigos mokėti Rūmų nario mokesčius įvykdymu.

48. Šiuo aspektu primintina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus: 1) panaikinti Rūmų 2018 m. rugpjūčio 7 d. aktą Nr. S18/08/359 (toliau – ir Aktas) ir jame priimtą sprendimą panaikinti kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą; 2) panaikinti Architektų profesinio atestavimo komisijos (toliau – ir Atestavimo komisija) 2018 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje Nr. 144 priimtą išvadą ir sprendimą panaikinti kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą; 3) įpareigoti Rūmus sprendimą apie Atestavimo komisijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje Nr. 144, Aktu priimtų sprendimų panaikinimą viešai paskelbti jos administruojamame interneto puslapyje Atestuotų architektų sąraše; 4) priteisti iš Rūmų 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 5) tuo atveju, jei nebūtų tenkinami skundo 1, 2 ir 3 reikalavimai, iš Rūmų priteisti 230 Eur turtinę ir 5 000 Eur neturtinę žalą.

49. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu minėtus skundo reikalavimus tenkino iš dalies, t. y. panaikino Aktu priimtą sprendimą panaikinti kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą ir Atestavimo komisijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje Nr. 144 priimtą išvadą ir sprendimą panaikinti kvalifikacijos atestato Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimą; įpareigojo Rūmus apie Atestavimo komisijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje Nr. 144 ir Aktu priimtų sprendimų panaikinimą viešai paskelbti Rūmų administruojamame interneto puslapyje Atestuotų architektų sąraše; priteisė iš Rūmų pareiškėjui 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 29 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą.

50. Minėti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniai sprendimai be kita ko grindžiami ir tuo, kad pagal Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija), Rūmų nariai yra visi Lietuvos Respublikoje atestuoti architektai, architektų narystės privalomumas Rūmų nariams yra įtvirtintas įstatymu (nuostatos teisėtumas nepripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams), o šiuo aspektu pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai (abejonės) dėl prievartinės narystės yra nepagrįsti.

51. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog pareiškėjas skunde, ginčydamas Aktus, nurodė argumentus, kuriais remdamasis jis teigė, kad jis nėra ir negali būti pripažįstamas nuo 2017 m. sausio 1 d. Rūmų nariu, pabrėždamas netinkamą Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) interpretavimą ir taikymą (žr. pareiškėjo patikslinto skundo 13 p.).

52. Atnaujinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartimi užbaigtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-3-602/2021), 2021 m. birželio 9 d. priimta nutartis (administracinė byla Nr. eA-3074-575/2021), kuria Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis panaikinta ir priimtas naujas procesinis sprendimas, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimas pakeistas ir priteistas iš Rūmų pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo dalis palikta nepakeista.

53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartyje nurodyta, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nuspręsta priteisti iš atsakovo 500 Eur neturtinę žalą, ir tvirtina, kad jeigu teismas būtų tinkamai išnagrinėjęs bylą, nedaręs klaidų taikant materialiosios ir proceso teisės normas, pareiškėjui būtų priteisęs visą prašomą 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjas objektyviai dėl atsakovo veiksmų galėjo patirti dvasines ir fizines kančias, o įvertinęs tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies pagal pareiškėjo pareikštus reikalavimus apginantis pareiškėjo teises, priimtas remiantis teisiniu reguliavimu, kuris pagal pareiškėjo individualų skundą vėliau pripažintas Konstitucinio Teismo prieštaraujančiu Konstitucijai, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, bei į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinos neturtinės žalos dydį, įvertinęs, kad pareiškėjas nario mokesčio nebuvo sumokėjęs ir tai buvo kilusių nepatogumų priežastis, darė išvadą, kad yra pagrindas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 1 000 Eur.

54. Kaip matyti iš pareiškėjo teikto apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 18 d. sprendimo, pareiškėjas prašė panaikinti tik tą sprendimo dalį, kuria jam priteistas iš Rūmų 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priteisti jam iš Rūmų 1 500 Eur.

55. Atsižvelgiant į tai, kad kiti skundo reikalavimai buvo patenkinti ir pareiškėjui nebuvo reikalinga dar kartą reikalauti šiuos reikalavimus nagrinėti, taip pat į tai, jog pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų, akivaizdu, jog minėtoje byloje atnaujinus procesą negalėjo būti sprendžiama dėl pareiškėjo išbraukimo iš Rūmų narių sąrašo (Rūmų narystės) ir sumokėtų mokesčių grąžinimo. Dėl to padariniai dėl pareiškėjui taikyto Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo, pagal kurį buvo įtvirtinta privaloma pareiškėjo narystė Rūmuose, ir iš jos išplaukiančių pareigų mokėti Rūmų nario mokesčius liko nepašalinti.

56. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju gali būti tenkinami pareiškėjo pareikšti reikalavimai dėl jo pažeistų teisių gynimo (dėl neteisėto privalomo įtraukimo į Rūmų narius ir sumokėtų Rūmų nario mokesčių grąžinimo) atskiroje administracinėje byloje remiantis Konstitucinio Teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimu, kuriuo Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) nuostatos dėl atestuotų architektų, nesiverčiančių atestuoto architekto veikla, privalomos narystės Architektų rūmuose konstitucingumas buvo paneigtas būtent pagal pareiškėjo individualų konstitucinį skundą, akcentuotina, kad teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimai). Vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas). Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai).

57. Įvertinus tai, kad šioje byloje pareiškėjo pareikšti reikalavimai yra tiesiogiai susiję su jau išnagrinėtu pirmiau aptartoje administracinėje byloje ginču ir kilę iš tų pačių teisinių santykių (tarp abiejų bylų egzistuoja glaudus ryšys), pareiškėjas prieštaravimus (nesutikimą) dėl jam neteisėtai taikomos Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) nuostatos, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškė iki Konstitucinio Teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. priimto nutarimo, bei atsižvelgus į teismų konstitucinę funkciją vykdyti teisingumą ir pareigą garantuoti žmogaus teisių gynybą, konstatuotina, kad šioje byloje yra faktinis ir teisinis pagrindas apginti pareiškėjo konstitucinę teisę nebūti asociacijos nariu, kuri buvo pažeista taikant Konstitucijai prieštaraujančias Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) nuostatas.

58. Pareiškėjas skunde prašo įpareigoti Rūmus jį išbraukti Rūmų narių sąrašo, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Rūmų nariu tapo įstatymo (Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija)) pagrindu, teisės aktai nesuteikė teisės Rūmams priimti tokio pobūdžio sprendimų (nuo 2021 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Architektų rūmų įstatymo 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad Rūmai priima sprendimą dėl atestuoto architekto įrašymo į Rūmų narių sąrašą), todėl toks pareiškėjo suformuluotas reikalavimas negali būti tenkinamas.

59. Vis dėlto, kaip minėta, bylą po individualaus konstitucinio skundo nagrinėjantis teismas privalo užtikrinti visišką Konstitucijos nuostatų laikymąsi ir apsaugoti teises, kurias šios nuostatos suteikia asmenims. Pažymėtina ir tai, kad ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia teisę administraciniam teismui išspręsti ginčą ne tik panaikinant ginčijamą administracinį aktą ar įpareigojant priimti atitinkamą administracinį aktą, bet ir kitu įstatymų nustatytu būdu (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.)

60. Atsižvelgiant į pareiškėjo išsakytus argumentus dėl neteisėtų Rūmų veiksmų (neveikimo), akcentuotina, kad Konstitucinis Teismas 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimo 7.3 punkte nurodė, jog apibendrinant Architektų rūmų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2016 m. lapkričio 3 d. redakcija) nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą kartu su minėtomis Architektūros įstatymo 2 straipsnio 1, 5 dalių, 7 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 1, 2, 4 dalių nuostatomis, pažymėtina, kad pagal jį nustatyta privaloma atestuotų architektų narystė Rūmuose; Rūmų nariai yra visi atestuoti architektai, t. y. architektai, turintys Rūmų išduotą architekto kvalifikacijos atestatą, suteikiantį teisę verstis atestuoto architekto veikla, nepaisant to, ar jie verčiasi atestuoto architekto profesine veikla, ar ja nesiverčia; narystė Rūmuose yra neatsiejama nuo architekto kvalifikacijos atestato turėjimo: įgijęs architekto kvalifikacijos atestatą asmuo yra Rūmų narys, o panaikinus šio atestato galiojimą pasibaigia asmens narystė Rūmuose ir kartu netenkama teisės užsiimti atestuoto architekto veikla.

61. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimo 2 punktu Architektų rūmų įstatymo (2006 m. lapkričio 21 d. redakcija) 4 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad narystės Rūmuose sustabdymo ir pasibaigimo pagrindai yra numatomi šių rūmų statute, prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 3 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

62. Šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teisės turi būti ginamos, įpareigojant Rūmus laikyti, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. nėra Rūmų narys, priteisiant pareiškėjui jo Rūmams sumokėtą 289,82 Eur mokesčių sumą, nes pareiškėjas neprivalėjo vykdyti Rūmų nario pareigų, iš jų ir susijusių su mokesčių mokėjimu.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

63. Veiksminga teismine gynyba asmenims, nukentėjusiems dėl jų teisių pažeidimo, taip pat užtikrinama galimybė gauti žalos atlyginimą teisme.

64. Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

65. Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).

66. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

67. Akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

68. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patirtą neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais (priteista 5 000 Eur), grindžia tuo, kad Rūmai sukėlė ilgalaikį ir intensyvų dvasinį diskomfortą (jo teisėti ir Konstitucija pagrįsti veiksmai laikomi neteisėtais, už juos taikomos baudžiamosios sankcijos, jis laikomas atskalūnu ir kliūtimi architektų profesinėje bendruomenėje, jo nuomonė ir gebėjimai menkinami, jis verčiamas vietoje laisvalaikio, savišvietos, meninės kūrybos ar tobulinimosi daug laiko skirti dėl bylinėjimosi teismuose), dvasinius pergyvenimus (nusivylimą pamatines konstitucines vertybes užtikrinančių valstybės institucijų veikla) ir dvasinius (asmeninio įvaizdžio, profesinės reputacijos, orumo, bendravimo galimybių ir savivertės) praradimus. Pareiškėjas akcentavo, kad jis yra pripažintas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurio atlikta pamatinių konstitucinių vertybių gynimo veikla buvo neigiamai įvertinta Rūmų susirinkime bei jo užkulisiuose, ir dėl to jis buvo priverstas panaudoti savo teisių apgynimui kreipimąsi į Konstitucinį Teismą (o tai išskirtinai buvo sudėtinga).

69. Vertinant šiuos pareiškėjo nurodytus argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas byloje neteikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog Rūmai jį (pareiškėją) laiko atskalūnu ir kliūtimi architektų profesinėje bendruomenėje, menkina jo nuomonę ir gebėjimus, kad jo veikla buvo neigiamai įvertinta Rūmų susirinkime bei jo užkulisiuose. Nesant pateiktų įrodymų, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti patirtos neturtinės žalos minėtu aspektu.

70. Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 53 punkte, pareiškėjui yra priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl nepagrįstai ir neteisėtai Rūmų taikytos jam atsakomybės, įvertinus Konstitucinio Teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimą. Dėl to nėra faktinio ir teisinio pagrindo dar kartą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už tuos pačius jo patirtus nepatogumus, dvasinį diskomfortą. Taip pat ta aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas priteisia pareiškėjui jo sumokėtus Rūmams mokesčius, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

71. Kreipimasis į teismą asmenims paprastai sukelia tam tikrus nepatogumus, tačiau tai yra natūrali galbūt pažeistų teisių gynimo, naudojantis teisės aktais nustatytomis procedūromis, pasekmė, bet tai savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jie patiria neturtinę žalą. Neturtinės žalos atsiradimui pagrįsti tokiu atveju reikalingi papildomi įrodymai dėl sukelto streso, rūpesčių pasekmių, prarastų tam tikrų galimybių ir pan., kurie pagrįstų, kad asmuo, kuris kreipėsi gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

72. Įvertinus tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog dėl susiklosčiusios padėties ypatumų patyrė neturtinę žalą bei tai, kad neturtinė žala yra priteista, konstatuotina, kad pareiškėjo šioje byloje pareikštas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

73. Apibendrinant nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo esmės yra teisiškai nepagrįstos ir neteisingos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinimas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundo reikalavimai tenkinami iš dalies, t. y. atsakovas įpareigojamas laikyti, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. nėra Rūmų narys, ir pareiškėjui iš atsakovo priteistina 289,82 Eur (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p., 147 str.), skundo reikalavimas priteisti jam (pareiškėjui) iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą netenkinamas.

74. Atsakovui pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista iš pareiškėjo 1 754,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, taip pat atsakovas prašo priteisti jam iš pareiškėjo 847 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

75. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013 ir kt.).

76. Tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015 ir kt.).

77. ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

78. Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad šioje byloje esminis ginčas buvo nagrinėjamas dėl pareiškėjo Rūmų narystės ir jo Rūmams sumokėtos 289,82 Eur mokesčių sumos grąžinimo ir šis ginčas išspręstas pareiškėjo naudai, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra išvestinis reikalavimas, konstatuotina, kad pareiškėjas bylą laimėjo ir atsakovui iš pareiškėjo nepriteisiamos jo patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose bylinėjimosi išlaidos.

79. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus, kad už apeliacinį skundą jis sumokėjo 11,25 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgus į šioje byloje pareiškėjo pareikštus skundo reikalavimus, darytina išvada, kad jis neturėjo mokėti žyminio mokesčio (ABTĮ 36 str. 1 d. 1 ir 10 p., 3 d.), todėl sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas pareiškėjui. Išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo S. G. skundą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovą Lietuvos architektų rūmus laikyti, kad pareiškėjas S. G. nuo 2017 m. sausio 1 d. nėra Lietuvos architektų rūmų narys.

Priteisti pareiškėjui S. G. iš atsakovo Lietuvos architektų rūmų 289,82 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus ir 82 ct).

Netenkinti pareiškėjo S. G. reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Grąžinti pareiškėjui S. G. 11,25 Eur (vienuolika eurų ir 25 ct) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė