2019-09-12 Nr. AB-17241-3-61-3-00776-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4862-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00776-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. kovo 8 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 1 339,06 Eur turtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad, atkuriant nuosavybės teises, nebuvo nustatyti kelio servitutai privažiavimui prie pareiškėjui ir V. K. nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, todėl, teismams nustatant kelio servitutą per V. ir J. V. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, taip pat per E. V. priklausantį žemės sklypą, pareiškėjas patyrė išlaidas, kurias sudaro bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir kompensacijos už nustatytą kelio servitutą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas neįrodė Tarnybos neteisėtų veiksmų. Teigė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. (duomenys neskelbtini) patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte privažiavimo kelias nuo esamo bendro naudojimo kelio iki pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo Nr. 984-1 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) pažymėtas per kitus žemės sklypus, ir, vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu, iki pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo Nr. 984-1 galėjo būti formuojamas tik servitutinis kelias. Nuosavybės teisių atkūrimo dieną pareiškėjas susipažino ir įvertino ginčo žemės sklypo būklę, jo kokybę, ir pareiškė, kad turto būklė ir kokybė jam priimtina, atitinka šalių sutartą valią, jis susipažino su žemės sklypo planu, žemės sklypo ribos jam buvo suprantamos, jis jokių pastabų ar pretenzijų nereiškė. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, prieš įsigydamas žemės sklypą (atkuriant nuosavybės teises), galėjo išsiaiškinti, ar yra suformuotas privažiavimas prie jam priklausysiančio žemės sklypo, ir tokiu būdu išvengti neigiamų padarinių. Be to, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors nuosavybės teisės į žemės sklypą Nr. 984-1 pareiškėjui buvo atkurtos 2010 m. balandžio 8 d., jis į teismą dėl servituto nustatymo kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 5 d., taigi, jis trejus metus į ginčo žemės sklypą galėjo patekti ir nesant nustatyto kelio servituto, todėl neaišku, kokiu pagrindu remdamasis pareiškėjas įžvelgia Tarnybos ar jos darbuotojų kaltę. Pareiškėjas dėl kelio servituto nustatymo į teismą kreipėsi tik po to, kai žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo padalytas į du žemės sklypus (kadastro Nr.: (duomenys neskelbtini)), pakeista pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis iš žemės ūkio į kitą (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos), dėl ko žemės sklypo vidutinė rinkos vertė žymiai padidėjo. Atsakovas tvirtino, kad žala pareiškėjui atsirado tik dėl jo paties didelio neatsargumo ir netinkamų veiksmų, o pareiškėjas nenurodė įstatymų ar juos įgyvendinančių teisės aktų, kuriuos pažeidė arba pagal kuriuos neveikė Tarnyba, Tarnybos kaltė pareiškėjo nurodytose civilinėse bylose nebuvo konstatuota.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. J. skundą.

6. Teismas pirmiausiai atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, konstatuodamas, kad pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečiai teisės aktus pažeidė arba pagal kuriuos neveikė Tarnyba, kaip būtent jo atžvilgiu pasireiškė atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas teigia patyręs žalą, be to, nėra aišku, kokias pasekmes sukėlė būtent pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos darbuotojų neteisėti veiksmai (neveikimas).

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog kelio servitutas (duomenys neskelbtini)kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto planuose, patvirtintuose Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. (duomenys neskelbtini), yra pažymėtas, tačiau nenagrinėjo ir nevertino aplinkybių, susijusių su servitutų žemės sklypuose Nr. 792-2 ir Nr. 74-5 nenustatymu.

8. Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 2.7-79-18799 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant 0,36 ha ploto žemės sklypą Nr. 984-1 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). 2009 m. birželio 18 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto 9 grafoje yra įrašas, kad „servitutas nustatytas prieš tą sklypą esančiame sklype Nr. 551-5“. Šiame akte yra sutikimas su paženklinto žemės sklypo ribomis ir plotu (parašu patvirtino pareiškėjo įgaliotas asmuo K. J. (K. J.)).

9. Pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas suprojektuotas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. (duomenys neskelbtini) patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. Šiame žemės reformos žemėtvarkos projekto plane privažiavimo kelias nuo esamo bendro naudojimo kelio iki pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo Nr. 984-1 pažymėtas per žemės sklypus Nr. 551-5 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Nr. 73-4 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Nr. 822 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Nr. 792-2 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Nr. 74-5 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Žemės sklypai Nr. 73-4, Nr. 822, Nr. 792-2 ir Nr. 74-5 suprojektuoti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. (duomenys neskelbtini) patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte. Žemės reformos žemėtvarkos projekto plane privažiavimo kelias suprojektuotas per žemės sklypus Nr. 73-4, Nr. 822, Nr. 792-2 ir Nr. 74-5. Formuojant nurodytus žemės sklypus, šių žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktuose, abrisuose, planuose servitutinis privažiavimo kelias iki pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo Nr. 984-1 yra pažymėtas. Servitutinio kelio žemės sklypų Nr. 551-5, Nr. 73-4 ir Nr. 822 planuose pažymėjimo vieta atitinka (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto planuose, patvirtintuose Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. (duomenys neskelbtini), pažymėtą vietą.

10. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą (tarp jų – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.126 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 str.) ir priėjo prie išvados, kad Tarnyba administraciniu aktu nustatyti kelio servitutą privačiam žemės sklypui galėtų tik tuo atveju, jei reikėtų privažiuoti arba prieiti prie visuomeninės paskirties ir kultūros paveldo objektų bei tiesti inžinerinės infrastruktūros tinklus, kelius ar kitus inžinerinius statinius, tačiau tuo atveju, kai servituto nustatymo atvejis patenka į Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį ir servitutas privačios žemės sklypui gali būti nustatytas administraciniu aktu, jis turi būti projektuojamas ir nustatomas Žemės įstatymo 23 straipsnio ir Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 (toliau – ir Taisyklės), nustatyta tvarka. Šiuo atveju kelio servitutas buvo nustatytas teismo sprendimu (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1788-803/2015).

11. Teismas, įvertinęs anksčiau minėtas aplinkybes, kad kelias, reikalingas privažiuoti iki pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo Nr. 984-1, buvo suprojektuotas dar 2004 m. ir 2007 m. žemės reformos žemėtvarkos projektuose, ir kad pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo dieną susipažino su sklypo būkle, jo kokybe, su žemės sklypo planu, nurodė, kad žemės sklypo ribos jam aiškios, jokių pastabų nepareiškė, bei sutikdamas su atsakovo pozicija, jog pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, prieš įsigydamas žemės sklypą (atkuriant nuosavybės teises), turėjo domėtis, kaip išvengti neigiamų padarinių jo atžvilgiu, ir įvertindamas aplinkybę, kad pareiškėjui nuosavybės teisės į žemės sklypą Nr. 984-1 atkurtos dar 2010 m., o dėl servituto nustatymo į teismą jis kreipėsi 2013 m. gruodžio 5 d., konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad, nustatant kelio servitutą, buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Teismas akcentavo, jog jis 2019 m. balandžio 10 d. nutarti pasiūlė proceso šalims pateikti paaiškinimus ir įrodymus dėl minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išdėstytų motyvų, tačiau proceso šalys šia galimybe nepasinaudojo. Taigi, Tarnyba jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

12. Teismas papildomai akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinės žalos atlyginimą iš esmės siejamas su jo patirtomis bylinėjimosi išlaidomis Trakų rajono apylinkės teisme bei Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant civilinę bylą, tačiau iš šių teismų priimtų procesinių sprendimų negalima daryti išvados, jog buvo nustatyta Tarnybos ar jos darbuotojų kaltė (nei Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2614-272/2015, nei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1335-450/2016).

III. 13. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat priteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

14. Pareiškėjas apžvelgia skundžiamo teismo sprendimo turinį ir savo skundo argumentus. Mano, kad teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, jog teisinis reglamentavimas leidžia Tarnybai administraciniu aktu nustatyti kelio servitutą privačiam žemės sklypui tik tuo atveju, jei reikėtų privažiuoti arba prieiti prie visuomeninės paskirties ir kultūros paveldo objektų bei tiesti inžinerinės infrastruktūros tinklus, kelius ar kitus inžinerinius statinius. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju nėra svarbu, kad jo reikalavimas priteisti turtinės žalos atlyginimą iš esmės siejamas su jo patirtomis bylinėjimosi išlaidomis Trakų rajono apylinkės teisme bei Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant civilinę bylą ir kad iš šių teismų priimtų procesinių sprendimų negalima daryti išvados, jog buvo nustatyta Tarnybos ar jos darbuotojų kaltė.

Tarnybos darbuotojų kaltė pasireiškė tuo, kad kelio servitutai (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto planuose, patvirtintuose Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. (duomenys neskelbtini), buvo pažymėti, tačiau servitutai žemės sklypuose Nr. 792-2 ir Nr. 74-5 nebuvo nustatyti. Pareiškėjas tvirtina, kad, jei planuose kelias buvo pažymėtas kaip servitutinis, tai, remiantis Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – ir Projektų rengimo metodika) 7.12 ir 55.3 papunkčiais, buvo privalu tokį servitutą nustatyti.

Trakų rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2614-272/2015 konstatavo, kad servitutas buvo būtinas, nes kitaip pareiškėjas neturėtų jokios galimybės patekti į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Pareiškėjas teigia, kad ta aplinkybė, jog nuosavybės teisių atkūrimo dieną jis susipažino su sklypo būkle, jo kokybe, su žemės sklypo planu, taip pat nurodė, kad žemės sklypo ribos jam aiškios, jokių pastabų nereiškė, neturi įtakos šio klausimo sprendimui, nes matydamas suformuotą privažiavimą ir nekilus jokių kliūčių patekti į sklypą, pareiškėjas negalėjo numatyti, kad vėliau kils problemos.

Pareiškėjas nėra nei teisininkas, nei žemėtvarkininkas, jis pasitikėjo valstybės institucijų darbu. Pareiškėjas tik po kelių metų sužinojo, kad pažymėtas servitutinis kelias neįteisintas, ir tuomet kreipėsi į teismą.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, apžvelgia ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Pažymi, kad žemės reformos žemėtvarkos projektus bei žemės sklypų kadastro bylas rengė valstybės įmonė Valstybinis žemėtvarkos institutas (nuo 2010 m. spalio 21 d. – valstybės įmonė Valstybės žemės fondas), todėl pareiškėjo išdėstytos pastabos ir nurodyti neva neteisėti veiksmai turėtų būti taikomi žemės reformos žemėtvarkos projektą rengusiai įmonei, o ne Tarnybai. Tarnyba, vykdydama pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią sudaro kompensacijos už kelio servitutų nustatymą ir bylinėjimosi išlaidos bei kuri pareiškėjui galbūt buvo padaryta Tarnybos neveikimu nenustatant kelio servitutų, skirtų pareiškėjui privažiuoti prie žemės sklypo Nr. 984-1, į kurį jam atkurtos nuosavybės teisės, atlyginimo priteisimo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

20. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 2.7-79-18799 (b. l. 75–76) buvo iš dalies atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 0,51 ha žemės sklypą, kurį sudaro 0,36 ha ploto žemės sklypas Nr. 984-1 ir 0,15 ha ploto žemės sklypas Nr. 984-2 (toliau bendrai – žemės sklypas Nr. 984-1). 2009 m. birželio 18 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte (b. l. 86–87) nurodyta ir 2009 m. birželio 18 d. abrise, skl. Nr. 984-1 (b. l. 89) pažymėta, jog į žemės sklypą Nr. 984-1 galima patekti servitutu, nustatytu prieš tą sklypą esančiame žemės sklype Nr. 551-5 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Iš Tarnybos Trakų skyriaus ir Tarnybos 2013 m. vasario 20 d. ir 2013 m. balandžio 10 d. raštų (atsakymų į prašymus) V. K. (b. l. 59–66) matyti, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą Nr. 551-5 (taip pat vadinama Nr. 551-4) Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 2.7-79-17753 buvo atkurtos V. K. ir šiame žemės sklype yra nustatytas kelio servitutas, patekimas į žemės sklypą Nr. 551-5 suprojektuotas per žemės sklypus Nr. 73-4 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Nr. 822 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Nr. 792-2 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Nr. 74-5 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (šią aplinkybę patvirtina ištraukos iš (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektų, patvirtintų Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. (duomenys neskelbtini), b. l. 46, 47). Nors, formuojant žemės sklypus Nr. 73-4 ir Nr. 822, šių žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktuose, abrisuose, planuose bei kituose žemės sklypų kadastro duomenyse servitutinis privažiavimas yra pažymėtas, pažymėjimo vieta atitinka (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto planuose, patvirtintuose Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. (duomenys neskelbtini), pažymėtai vietai, tačiau, formuojant žemės sklypus Nr. 792-2 ir Nr. 74-5, šių žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktų 7 grafoje nėra įrašo apie numatytus servitutus, kituose žemės sklypų kadastro duomenyse nėra pažymėtas bendro naudojimo ar servitutinis privažiavimo kelias.

22. Iš byloje esančių dokumentų (minėti Tarnybos Trakų skyriaus ir Tarnybos raštai, pareiškėjo pateiktos teismų sprendimų civilinėje byloje, teisminio proceso Nr. 2-48-3-02977-2013-8, kopijos) bei pareiškėjo paaiškinimų taip pat nustatyta, jog po nuosavybės teisių atkūrimo 2010 metais pareiškėjas į žemės sklypą Nr. 984-1 galėjo patekti be kliūčių, net ir nesant teisės aktų nustatyta tvarka nustatyto ir įregistruoto kelio servituto žemės sklypuose Nr. 792-2 ir Nr. 74-5, tačiau po poros metų pastarųjų žemės sklypų savininkai savo žemės sklypus apsitvėrė tvora. Atsižvelgiant į pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 9 d. skundą, Tarnybos Trakų skyriuje 2012 m. spalio 25 d. buvo suorganizuotas susirinkimas situacijai spręsti, tačiau žemės sklypo Nr. 792-2 bendrasavininkių įgaliotas V. V. nesutiko, kad per šį sklypą būtų suprojektuotas kelias, o žemės sklypo Nr. 74-5 savininkas per nustatytą terminą nepateikė raštiško apsisprendimo dėl privažiavimo kelio atstatymo per jo nuosavybės teise valdomą žemės sklypą. Ieškovai V. J. (pareiškėjas) ir V. K. kreipėsi į Trakų rajono apylinkės teismą su prašymu nustatyti kelio servitutą per V. ir J. V. priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (projektinis Nr. 74-5), bei per E. V. priklausantį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (žemės sklypas Nr. 792-2 buvo padalytas į žemės sklypus kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Civilinė byla užbaigta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartimi, byloje ieškovų reikalavimas nustatyti kelio servitutus buvo tenkintas, o E. V. iš ieškovų V. K. ir V. J. priteista po 150 Eur kompensacija ir papildomai po 1 000 Eur kompensacija, V. V. – po 75 Eur kompensacija, J. V. – po 75 Eur kompensacija, bei tarp šalių paskirstytas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Pareiškėjo skaičiavimu, jis patyrė iš viso 1 339,06 Eur (150 Eur + 75 Eur + 75 Eur + 9,06 Eur + 1 000 Eur + 30 Eur) dydžio turtinę žalą.

23. Pareiškėjas skunde Tarnybos neteisėtais veiksmais, dėl kurių jam kilo prašoma atlyginti turtinė žala, laiko tai, jog nebuvo nustatyti kelio servitutai privažiavimui prie jam ir V. K. nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, o apeliaciniame skunde pabrėžia, kad kelio servituto nustatymas buvo akivaizdžiai ir objektyviai būtinas jam naudotis žemės sklypu Nr. 984-1, toks servitutas buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto planuose, patvirtintuose Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. (duomenys neskelbtini) ir 2007 m. (duomenys neskelbtini), todėl, formuojant žemės sklypus, buvo privalu nustatyti servitutą.

24. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas Nr. 34/2000-28/01), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas visų pirma yra išplėtoti bei detalizuoti Civilinio kodekso normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalis). Taigi nuosavybė, būdama viena iš prigimtinių asmens teisių, jos savininkui, be teisių (valdyti, naudoti, disponuoti), sukelia ir tam tikrų pareigų. Visų pirma savininkas savo teises gali įgyvendinti tik tokiu būdu, kad nepažeistų galiojančių įstatymų reikalavimų. Be to, savininko nuosavybės teisių įgyvendinimas yra neatskiriamas nuo pareigos nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Nuosavybės teisė gali būti ribojama, tačiau tik laikantis tam tikrų sąlygų, tarp jų – nuosavybės teisės apribojimas galimas, jeigu tam yra įstatyme nustatytas pagrindas, t. y. tik remiantis įstatymu. Nuosavybės teisės apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, teisėtus interesus bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir konstituciškai svarbius tikslus. Nuosavybės teisių apribojimai turi nepažeisti proporcingumo principo – įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Be to, taikomi apribojimai negali paneigti nuosavybės teisės esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2008).

25. Civilinio kodekso 4.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti apribota trimis atvejais: paties savininko valia, įstatymų, teismo sprendimo. Taigi savininkas, įgyvendindamas savo teises, gali perduoti kitam asmeniui dalį savo teisių į nuosavybės objektą. Ypatingais atvejais toks perdavimas gali būti ir be savininko valios – įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu, pavyzdžiui, nustatant servitutą (Civilinio kodekso 4.123 str. 1 d.). Servituto nustatymas yra daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymas, kuris yra nustatytas teisės aktais. Civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servituto turinys nusako tarnaujančiojo daikto apribojimus. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (Civilinio kodekso 4.112 str. 1 d.). Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai (Civilinio kodekso 4.112 str. 3 d.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2013, 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-565-415/2016).

26. Servituto nustatymo pagrindai yra įtvirtinti Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalyje: įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. To paties kodekso 4.126 straipsnio 1 dalyje pažymėta, jog teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

27. Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka nustatyti Žemės įstatymo 23 straipsnyje. Žemės įstatymo 23 straipsnio (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, įsigaliojusi 2004 m. vasario 21 d. ir galiojusi iki 2010 m. birželio 30 d.) 2 dalyje įtvirtinta, kad apskrities viršininkas savo sprendimu – administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustato servitutus: 1) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti; 2) valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis; 3) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų; 4) išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti; 5) valstybinės, savivaldybių ir privačios žemės sklypams, konsoliduotiems (pertvarkytiems) pagal žemės konsolidacijos projektą (papildyta 5 punktu 2010 m. sausio 19 d. įstatymu Nr. XI-660, įsigaliojusiu 2010 m. balandžio 1 d.). Kompetencija administraciniu aktu nustatyti servitutus nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo perduota Nacionalinės žemės tarnybos vadovui arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovui (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija), tačiau servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai išliko iš esmės nepakitę iki šiol.

28. Teisėjų kolegija, išanalizavusi aptartą teisinį reglamentavimą, prieina prie išvados, kad pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo metu jam perduodant žemės sklypą Nr. 984-1, t. y. 2010 m. balandžio 8 d., įstatymas numatė įgaliojimus apskrities viršininkui savo sprendimu – administraciniu aktu nustatyti servitutus privačios žemės sklypams tik tais atvejais:

1) kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų;

2) kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti; arba 3) kai žemės sklypai buvo konsoliduoti (pertvarkyti) pagal žemės konsolidacijos projektą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje pažymėta, jog konstatavus, kad servitutas privačios žemės sklypui administraciniu aktu nustatytas Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nenumatytu pagrindu, laikytina, jog toks servitutas buvo nustatytas apskrities viršininkui viršijant įgalinimus (ultra vires), t. y. neteisėtai, ir tai lemia, kad priimtas niekinis ir negaliojantis administracinis aktas, nesukeliantis jokių teisinių padarinių – teisių ir pareigų, kylančių iš servituto, viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkams (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra nurodęs, jog Tarnybos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu kelio servitutas administraciniu aktu gali būti nustatytas tik Žemės įstatyme įtvirtintais atvejais, kurių baigtinis sąrašas nurodytas šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje; be to, toks servitutas turi būti numatytas teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-552/2017). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, pagal teisinį reglamentavimą, Tarnyba administraciniu aktu nustatyti kelio servitutą privačiam žemės sklypui galėtų tik tuo atveju, jei reikėtų privažiuoti arba prieiti prie visuomeninės paskirties ir kultūros paveldo objektų bei tiesti inžinerinės infrastruktūros tinklus, kelius ir kitus inžinerinius statinius, o visais kitais atvejais Tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio skyriaus vadovas teisės aktų nustatyta tvarka nėra įgaliotas administraciniu aktu privačiam žemės sklypui vienašališkai nustatyti kelio servitutą, tačiau tokia pareiškėjo pozicija yra deklaratyvi, nepagrįsta jokiais konkrečiais argumentais (pvz., kodėl Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas negali būti pripažintas baigtiniu) ir atmestina.

29. Byloje nėra ginčo, kad kelio servitutas pareiškėjo ir V. K. naudai buvo nustatytas privačios žemės sklypams, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (projektinis Nr. 74-5) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo Nr. 792-2 dalis), ir toks servitutas nepateko į Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje išvardytus atvejus. Taigi, žemės sklypo, kuris grąžinamas pareiškėjui atkuriant nuosavybės teises (sklypo Nr. 948-1), formavimo metu Vilniaus apskrities viršininkas, o vėliau – Nacionalinė žemės tarnyba, neturėjo teisinio pagrindo nustatyti kelio servitutą privačios žemės sklypams Nr. 792-2 ir Nr. 74-5. Kadangi pareiškėjas ir minėtų žemės sklypų savininkai nepasiekė susitarimo dėl kelio servituto nustatymo, toks servitutas galėjo būti nustatomas tik teismo (Civilinio kodekso 4.126 str. 1 d.).

30. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog žemės sklypai Nr. 792-2 ir Nr. 74-5 buvo suprojektuoti dar (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto plane, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. (duomenys neskelbtini). Šiame plane virš žemės sklypo Nr. 74-5 esančiame plote, kuris vėliau buvo padalytas į žemės sklypus Nr. 551-5 ir Nr. 984-1, joks numeris nenurodytas, todėl manytina, kad joks žemės sklypas (t. y. viešpataujančiu galintis tapti daiktas) dar nebuvo suformuotas. Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendime konstatuota, kad žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (projektinis Nr. 74-5), kadastriniai duomenys buvo nustatyti 2005 m. rugpjūčio 18 d., kelio servitutas jame nenustatytas, o žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (projektinis Nr. 792-2) buvo suformuotas 2005 m. birželio 2 d., kelio servitutas šiame sklype nenustatytas. Žemės sklypas virš žemės sklypo Nr. 74-5, t. y. žemės sklypas Nr. 551-5, buvo suprojektuotas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto plane, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perduodant žemės sklypą Nr. 551-5 V. K. buvo atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. 2.7-79-17753. Taigi, tuo metu, kai buvo suformuotas viešpataujančiu galintis tapti daiktas – žemės sklypas Nr. 551-5, – patekimas į jį buvo galimas tik per jau privačius žemės sklypus. Paties pareiškėjo žemės sklypas Nr. 948-1 buvo suprojektuotas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto plane, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės į jį atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 2.7-79-18799.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į Projektų rengimo metodikos (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugpjūčio 15 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) 7.12 papunktį („Žemėtvarkos projektai rengiami turint šią žemėtvarkos skyrių pateiktą medžiagą: <...> informaciją apie patvirtintus ar pradėtus rengti detaliuosius planus ar kitus teritorijų planavimo dokumentus teritorijose, kuriose yra valstybinė žemė“) ir 55.3 papunktį („Projektuojamus teritorinio tvarkymo elementus sudaro: <...> nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose suprojektuoti keliai, gatvės, aikštelės, želdiniai, individualios statybos žemės sklypų ir kitų žemės sklypų ribos“). Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje byloje nėra vertinamas kokių nors žemėtvarkos projektų teisėtumas ir pagrįstumas bei nėra ginčo, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto planuose, patvirtintuose Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. (duomenys neskelbtini), 2007 m. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. (duomenys neskelbtini), kelio servitutas per žemės sklypus Nr. 792-2 ir Nr. 74-5 buvo numatytas. Akcentuotina, jog kelio servituto numatymas teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte negali būti tapatinamas su servituto nustatymu, ši aplinkybė taip pat nesuteikia kompetencijos atitinkamam viešojo administravimo subjektui kelio servitutą nustatyti administraciniu aktu, nesant Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto pagrindo. Taigi, pareiškėjo įsitikinimas, jog Projektų rengimo metodikos 7.12 papunkčio ir 55.3 papunkčio nuostatos yra teisiškai reikšmingos kilusiam ginčui, yra nepagrįstas.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių ir pagrįstų argumentų, įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti, jog Vilniaus apskrities viršininkas ar jo teisių perėmėjas Tarnyba turėjo įgaliojimus ir pareigą ginčo kelio servitutą nustatyti administraciniu aktu pareiškėjui formuojant žemės sklypą Nr. 948-1, taip pat prieš ar po to, o tai, kad kelio servitutas nebuvo suformuotas, reiškia neteisėtus Vilniaus apskrities viršininko ar jo teisių perėmėjo Tarnybos veiksmus (konkrečių teisės normų arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą), dėl kurių pareiškėjui kilusi žala turėtų būti atlyginama. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovo (jo atstovo Tarnybos) veiksmų Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinės žalos atlyginimą yra atmestinas.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, o tam tikri neesminiai skundžiamo teismo sprendimo motyvacijos trūkumai pasisakant dėl aplinkybių, susijusių su servitutų žemės sklypuose Nr. 792-2 ir Nr. 74-5 nenustatymu, yra pašalinami šia nutartimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius