2021-06-23 Nr. AB-13420-3-61-3-03691-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-419-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03691-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2019 m. spalio 20 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad maždaug nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2019 m. spalio 20 d. buvo etapuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą nežmoniškomis sąlygomis. Sėdimose vietose nebuvo saugos diržų. Automobiliai buvo nešildomi, juose taip pat nebuvo vėdinimo. Todėl pareiškėjui ne kartą buvo pasidarę bloga. Pasak pareiškėjo, konvojavimo metu automobilyje būdavo 4–6 žmonės, kiekvienas jų turėjo 30 kg turimų daiktų. Tokiu būdu buvo žeminamas pareiškėjo orumas, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Be to, prašė taikyti senaties terminą nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2016 m. spalio 28 d.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Tarnyba asmens duomenų pagrindu nekaupia bei nesistemina (nesudarinėja duomenų registrų) informacijos apie asmenų konvojavimo įvykius. Teisės aktai nenustato Tarnybai pareigos ar teisės rinkti ir (ar) kaupti informaciją, susijusią ar susietą su konkrečių asmenų konvojavimu. Tarnyba neturi skaitmenizuotų asmenų konvojavimo duomenų bazių (registrų). Pagal Tarnybos dokumentacijos planą, patvirtintą Tarnybos vado 2018 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 47D-1566, konvojaus dokumentai saugomi 3 metus. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikoje konvojavimą gali vykdyti ir vykdo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos ir jam pavaldžios įstaigos, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžios įstaigos, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės sausumo departamentas, Lietuvos Kariuomenės Karo policija bei kitos kompetentingos institucijos. Pareiškėjas nenurodė kokie konkretūs konvojavimo įvykiai sietini su konkrečiu viešojo administravimo subjektu bei jo atsakomybe dėl galimai neteisėtų veiksmų, nes reikalavimai grįsti spėlionėmis, o ne pagrįstais teiginiais apie skundo faktinio pagrindo aplinkybes. Tarnybos vertinimu, pareiškėjo reiškiami skunde reikalavimai, nenurodant aktualių bei detalių skundo faktinio pagrindo aplinkybių, yra nepagrįsti. Pareiškėjas pateikė skunde abstrakčius teiginius, neatitinkančius Tarnybos vykdyto pareiškėjo konvojavimo objektyvių faktinių aplinkybių, nedetalizavo jo galimai pažeistų teisių konkretaus konvojavimo įvykio metu. Pareiškėjas skunde iš esmės neindividualizavo skundžiamų konvojavimo įvykių ir nedetalizavo aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus.

5. Tarnyba pažymėjo, kad negalėjo atsikirsti į pareiškėjo deklaratyvius teiginius, nes neįmanoma atsakyti į ką neįmanoma atsikirsti, kaip galima pažeisti imperatyvius teisės aktų reikalavimus, kurie neįvardinti bei neapibrėžti laike ir erdvėje, galimai yra tik pareiškėjo nepagrįstos subjektyvios nuomonės apie asmeninius nepatogumus išdava ir objektyvioje tikrovėje neegzistuoja. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Tarnyba, atstovaudama Lietuvos valstybę šioje administracinėje byloje, atmetė bet kokias pareiškėjo aliuzijas į Tarnybos galimai padarytus teisės pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu ir kitus galimai padarytus teisės pažeidimus skundo teisminio nagrinėjimo dalyko ribose. Konvojavimas yra tik ginkluotas asmenų lydėjimas ir pristatymas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą, vykdant kompetentingų įstaigų priimtą sprendimą dėl asmens pristatymo į paskirties punktą, konvojavimo įvykis yra apibrėžtas laike ir erdvėje. Asmens konvojavimas (konvojavimo įvykis) vyksta konkrečią dieną, bet ne laikotarpį. Konvojavimas nėra sulaikymo, įkalinimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Akcentavo, kad pareiškėjo skundas yra šabloniškas, surašytas abstrakčiai ir yra nekonkretaus pobūdžio.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad Tarnybos planinių konvojų metu naudojami specialieji automobiliai atitiko teisės aktų reikalavimus, konvojavimui skirtiems specialiesiems automobiliams išduoti jų eksploatacijai reikalingi dokumentai, kurie liudijo apie minėtų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad turimais duomenimis, Tarnybos pareigūnai pareiškėją konvojavo konvojų maršrutais: Vilnius–Klaipėda–Vilnius 2 kartus, Vilnius–Kaunas–Vilnius 1 kartą. Konvojų metu naudoti specialieji automobiliai: Mercedes Benz (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iveco (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pareiškėjo konvojavimo metu naudoti specialieji automobiliai atitiko teisės aktų reikalavimus, konvojavimui skirtiems specialiesiems automobiliams buvo išduoti jų eksploatacijai reikalingi dokumentai, kurie liudijo apie minėtų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Pareiškėjo konvojavimo metu naudotos transporto priemonės buvo tinkamos konvojavimui ir konvojuojamųjų pervežimams vykdyti, įrengtos tinkamos šildymo ir ventiliacijos sistemos, tiekiančios lauko orą; konvojuojamiesiems pagal higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos individualios sėdimos vietos su atlošais (kėdės). Nebuvo nustatyta, kad specialios paskirties automobilių kamerose, skirtose konvojuojamiesiems pervežti, esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis. Prieš pradedant konvojavimą, konvojus privalomai patikrino specialiojo automobilio būklę, jo tinkamumą konvojavimui atlikti, pastabų neturėjo. Pabrėžė, kad vien patirti nepatogumai nėra pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

8. Atsakovo atstovas tvirtino, kad Tarnybos transportas, naudojamas vadovaujantis dviem dokumentais, t. y., Transporto priemonės registracijos liudijimu su transporto priemonės paskirties nurodymu bei periodinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Pažymėjo, kad specialiojo transporto, skirto asmenų konvojavimui, eksploatacija grindžiama išvardintais dokumentais, o ne emocijomis ar nuomonėmis. Visų Tarnybai priklausančių specialiųjų konvojavimo automobilių atliekamas teisinis – techninis vertinimas, kurio metu, vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, Kelių eismo taisyklių ir Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) reikalavimais nustatoma, ar automobiliai atitinka registracijos liudijime nurodytiems tikslams. Tarnybos vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl teisės pažeidimų, susijusių su automobiliais buvo pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie netinkamas konvojavimo sąlygas.

9. Dėl ploto automobiliuose Tarnyba paaiškino, jog specialiųjų automobilių kamerose sėdimos vietos yra techniškai įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus individualios sėdimos vietos su atlošais (kėdės). Specialiųjų konvojavimo automobilių kėbulų išorėje yra įrengti atskiri bagažo skyriai. Todėl Tarnybos vertinimu, pareiškėjo teisės negalėjo būti pažeistos. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja specialiųjų automobilių kamerų, skirtų pervežti konvojuojamuosius, ploto standartų (normatyvų), vienam konvojuojamam asmeniui tenkančio minimalaus ploto bei asmens bagažo pervežimo.

10. Dėl saugos diržų Tarnyba paaiškino, kad pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Konvojavimo taisyklių 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, neįtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamajam asmeniui. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl neigiamų padarinių dėl saugos diržų nebuvimo.

11. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas, manydamas, jog jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pažeidžiant pareiškėjo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus ar pretenzijas žodžiu ar raštu. Po konvojavimo konkrečius galimus pažeidimus, apibrėždamas juos laike ir erdvėje, kreiptis su skundais ar prašymais raštu į Tarnybą. Tokiu atveju savalaikis kreipimasis būtų sudaręs galimybes objektyviai bei visapusiškai ištirti nusiskundimus, objektyvizuoti faktines konvojavimo įvykio aplinkybes o nustačius pažeidimus – imtis prevencinių priemonių jiems užkardinti. Tarnyba neturi duomenų, kad pareiškėjas pasinaudojo tokia galimybe ginti savo teises, teikdamas skundus ar prašymus. Atkreipė dėmesį, kad atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytų galimai padarytų teisių pažeidimų pobūdį bei jam galimai sukeltas pasekmes, pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti ir ginti savo galimai pažeistas teises dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo pat jo pirmojo konvojavimo įvykio. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra ne vienintelis galimas žmogaus galimai pažeistų teisių gynimo būdas.

12. Tarnybos tvirtinimu, pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Nepagrįstais kaltinimais pareiškėjas nurodė save kaip nukentėjusįjį, o jo reikalavimas atlyginti tariamai patirtą neturtinę žalą Tarnybos traktuotinas kaip galimai nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Manė, kad pareiškėjas neįrodė Tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų, nepateikė neturtinės žalos įrodymų, neįrodė priežastinio ryšio tarp neva neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos dydžio, todėl nėra būtinų sąlygų atsirasti valstybės civilinei atsakomybei.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą atmetė.

14. Svarstydamas dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų saugumo aspektu teismas pažymėjo, kad transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techniniuose motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose, Konvojavimo taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatyti specialieji reikalavimai. Pagal Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ 3 punktą, specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros konvojuoti.

15. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2019 m. spalio 22 d., todėl reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2016 m. spalio 22 d. pareikšti praleidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senatį, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2016 m. spalio 22 d. galimai padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas (CK 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Taigi, teismas nurodė, kad vertins pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes nuo 2016 m. spalio 22 d. iki 2019 m. spalio 20 d.

16. Dėl saugos diržų automobiliuose, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, nebuvimo teismas pažymėjo, kad šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog Konvojavimo taisyklės nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti Tarnybos neteisėtus veiksmus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl neigiamų padarinių dėl saugos diržų nebuvimo, t. y. pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kad dėl saugos diržų neįrengimo konkrečiu atveju jis nukrito, susižeidė ar patyrė kitokių neigiamų pasekmių. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad teikė nusiskundimus dėl konvojavimo sąlygų, nėra duomenų, apie padarytą įrašą dėl pareiškėjo nusiskundimų konvojaus kelionės žurnale, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas su skundu kreipėsi į Tarnybą. Priešingai, atsiliepime Tarnyba nurodė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į ją dėl netinkamo konvojaus.

17. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė kokio konvojavimo įvykio metu ir kokius galimai neteisėtus veiksmus ar neveikimą patyrė savo atžvilgiu, kada buvo konvojuojamas Tarnybos pareigūnų. Pareiškėjas skunde pateikė abstrakčius teiginius dėl konvojavimo bei konvojavimo sąlygų, nurodė galimus nepatogumus, pagrįsdamas juos subjektyvia nuomone. Pareiškėjas skunde nenurodė detalizuotų konvojavimo įvykių aplinkybių.

18. Atsakovo atstovas į bylą pateikė Tarnybos Štabo bendrojo skyriaus 2019 m. lapkričio 14 d. tarnybinį pranešimą „Dėl gautų dokumentų“, kuriame nurodoma, kad Tarnyboje laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. spalio 28 d. A. D. prašymų ir skundų nėra gauta ir registruota. Iš atsakovo atstovo pridėtų į bylą pateiktų dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolų, ventiliacijos efektyvumo tyrimo protokolų buvo matyti, kad konvojavimo automobilių, naudotų pareiškėjo pervežimui, apšvieta ir ventiliacija iš esmės atitiko Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus reikalavimus, jokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą, teismas nenustatė. Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos konvojavimo automobilių Techninės apžiūros rezultatų kortelės, UAB „Šiaulių techninės apžiūros centras“ konvojavimo automobilių Techninės apžiūros rezultatų kortelė, bei VĮ Regitra transporto priemonėms išduoti registracijos pažymėjimai patvirtino, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas, atitiko techninius reikalavimus. Teismas pabrėžė ir tai, kad atsakovo atstovas paaiškino, jog asmens duomenų pagrindu nekaupia bei nesistemina (nesudarinėja duomenų registrų) informacijos apie asmenų konvojavimo įvykius. Teisės aktai nenustatė Tarnybai pareigos ar teisės rinkti ir (ar) kaupti informaciją, susijusią ar susietą su konkrečių asmenų konvojavimu. Tarnyba neturėjo skaitmenizuotų asmenų konvojavimo duomenų bazių (registrų).

19. Teismas pastebėjo, kad vien atitinkami nepatogumai konvojavimo metu nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus Tarnybos pareigūnų veiksmus, nes tai yra sudedamoji bausmės atlikimo dalis. Pareiškėjo argumentai, susiję su nepatogiai įrengtais automobiliais buvo pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie jo pageidaujamas konvojavimo sąlygas.

20. Įvertinęs visumą paminėtų aplinkybių, pareiškėjui neįrodžius neteisėtų atsakovo veikų, nenustačius neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio prasme patyrimo, teismo vertinimu, nėra valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį. Pats savaime asmens konvojavimas (ginkluotas asmens saugojimas ir palydėjimas) sukelia tam tikrus nepatogumus, tačiau nenustatyta byloje aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjo konvojavimo sąlygos būtų tokio sunkumo, kuris leistų konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos draudžiamą nežmonišką ar žeminantį elgesį. Dėl to pareiškėjo skundas teismo atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. 21. Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su 3 metų ieškinio senaties terminu, nurodo, kad Konvencijos 3 straipsnyje nėra numatyta jokio senaties termino ir šiame straipsnyje saugoma teisė yra absoliuti, todėl tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė. Pareiškėjas teigia, jog tai, kad konvojavimo metu nebuvo sužeistas, neįrodo, kad neturėjo būti saugos diržų, kadangi pagal kelių transporto taisykles yra privaloma užsisegti diržus važiuojant transportu. Pareiškėjas nurodo, kad konvojavimo metu, kreipiantis į pareigūnus, sulaukdavo grasinimų. Be to, pareigūnai šildymą įjungdavo tik sau, o nuteistiesiems neįjungdavo.

23. Atsakovo atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus, ir priimdamas motyvuotą bei pagrįstą sprendimą materialinės ir proceso teisės normų nepažeidė. Pareiškėjas skundo reikalavimus grindė abstraktaus pobūdžio subjektyviomis prielaidomis, klaidinančiomis ir neatitinkančiomis Tarnybos vykdyto pareiškėjo konvojavimo objektyvių faktinių aplinkybių. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, naujų objektyvių faktinių duomenų, pagrindžiančių apeliacinio skundo reikalavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų konvojavimo sąlygų.

26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas dėl jam neužtikrintų tinkamų konvojavimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, kadangi nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai (neveikimas), nurodyti CK 6.271 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas taip pat pareiškėjo reikalavimui atlyginti jo patirtą neturtinę žalą nuo 2010 m. birželio 7 d. iki 2016 m. spalio 22 d. taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir šį reikalavimą atmetė.

27. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad jis buvo konvojuojamas netinkamomis sąlygomis, dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta. Taip pat pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai pritaikė trejų metų senaties terminą.

28. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93). Taigi pagal EŽTT, kuris taiko ir aiškina Konvencijos nuostatas, jurisprudenciją nėra draudžiama taikyti nacionaliniuose valstybių teisės aktuose įtvirtintą ieškinio (skundo) senaties terminą.

30. Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio kaip kilęs šioje byloje ginčus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018).

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo iki 2016 m. spalio 22 d. patirtą neturtinę žalą. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad jis laiku negalėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kad jam nebuvo žinomi nacionalinės teisės aktai, suteikiantys teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Teisinių žinių trūkumas nelaikytinas svarbia priežastimi, dėl kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjui neturint galimybių pačiam tinkamai ginti savo galbūt pažeistas teises ir įgyvendinti interesus, tokiems veiksmams atlikti galėjo būti pasitelktas teisines paslaugas teikiantis asmuo arba kreiptasi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir tuo pagrindu šioje byloje nagrinėjo tik ginčo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo konvojavimo sąlygomis nuo 2016 m. spalio 22 d. iki 2019 m. spalio 20 d.

33. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

34. Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su specialiosios paskirties automobiliuose neįrengtais saugos diržais, neužtikrintu tinkamu šildymu, akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

35. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų.

36. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl konvojavimo automobilyje neįrengtų saugos diržų, pagrįstai sprendė, jog teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, kurioje yra išaiškinta, jog Konvojavimo taisyklės nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti Tarnybos neteisėtus veiksmus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015; 2016 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016; 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016).

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad konvojus nereagavo į prašymus ir grąsino. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo teiktus skundus ar prašymus dėl konvojavimo sąlygų ar įvykių, pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kad teikė konkrečius prašymus ar skundus, šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir abstraktaus pobūdžio, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas aptariamais klausimais laikyti nepagrįstomis ir konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

38. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, jog byloje nenustatyta aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą spręsti, kad pareiškėjo konvojavimo sąlygos buvo tokio sunkumo, kuris leistų konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos draudžiamą nežmonišką ar žeminantį elgesį. Nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstai atmestas.

39. Atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė