2017-04-19 Nr. AB-8547-3-64-3-03148-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-550-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03148-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su 2015 m. spalio 29 d. skundu (skundas išsiųstas 2015 m. spalio 30 d., b. l. 10, teisme gautas 2015 m. lapkričio 2 d., b. l. 2–9), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 25 308 Eur neturtinei žalai atlyginti; taip pat atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. sausio 23 d. iki 2012 m. spalio 15 d. buvo kalinamas Šiaulių TI nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, kameroje, kurios plotas buvo 16 kv. m, buvo kalinama 12-19 asmenų, tad ploto teko labai mažai, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai. Pasivaikščioti buvo galima tik 1 valandą per dieną mažame kiemelyje. Kameros langai maži ir yra aukštai, pastoviai pūtė vėjas ir skersvėjis. Ventiliacijos nebuvo, nors kamerose buvo rūkoma. Tualetai tinkamai neatitverti, be atskiros ventiliacijos, sklido nemalonūs kvapai. Valymo priemonių nebuvo. Kameroje drėgna, krenta tinkas, dažai, pelėsis, žiemą šalta, vasarą karšta. Rankšluosčiai, patalynė baisūs, dėmėti, sušokę guzais. Dušuose grindys slidžios, pavojingos, galimybės reguliuoti vandens temperatūrą nėra, persirengimo kambarys šaltas. Kamerose žiurkės ir tarakonai, kirpykloje dirbama nehigieniškai. Dėl to jam buvo sukeltos dvasinės kančios, pažemintas orumas. Tuo jam buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių TI, priteisti 25 308 Eur neturtinei žalai atlyginti. Prašydamas atnaujinti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas nurodė, kad tokio ieškinio senaties termino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nenumato, jam apie jo teises nebuvo tinkamai pranešta, jis pats prancūzų kalbos nemoka, tad apie savo teisių pažeidimus nežinojo, be to, bijojo skųstis, bijojo nuobaudų, perkėlimo į kitas kameras, susidorojimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (b. l. 38–50) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2012 m. sausio 23 d. iki 2012 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo, nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisėtų interesų, todėl manytina, kad į teismą kreipėsi tik siekdamas pasipelnyti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 8 d. sprendimu (b. l. 164–168) pareiškėjo A. S. prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą atmetė; pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 23 d. iki 2012 m. spalio 15 d., suėjus senaties terminui, atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų, neužtikrinamas tinkamas pasivaikščiojimas.

Remdamasis CK 6.271, 6.246 – 6.249 straipsniais, teismas nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009).

Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista.

Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.

LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 nurodė, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimas, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas, prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodydamas, kad jis nemoka prancūzų kalbos, tad nebuvo susipažinęs su Konvencija, jam jo teisės nebuvo tinkamai išaiškintos, tad apie tai, jog jos buvo pažeidžiamos, jis sužinojo tik išvykęs iš Šiaulių TI. Teismas pabrėžia, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Suimtų asmenų teisės, tame tarpe tokios, kaip teisė į minimalų kameros plotą, ar tinkamų higienos normų užtikrinimą, yra numatytos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, kurie skelbiami valstybine kalba. Šiuo atveju atsakovo veiksmai yra tinkamas, užtikrinant teisės aktais nustatytų pareiškėjo teisių įgyvendinimą, pareiškėjo kalinimas Šiaulių TI. Neužtikrinant tokių teisių, kaip minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, higienos normų laikymasis apgyvendinimo kamerose, yra neteisėti atsakovo veiksmai, tačiau tokiu atveju teisės pažeidimas atsiranda tą pačią dieną, kai atsakovas tokius neteisėtus veiksmus atlieka, ir nuo tos dienos skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Tam, kad išsiaiškinti, kokios yra galiojančios higienos normos Lietuvos Respublikoje, nereikia žinoti prancūzų kalbos. Pareiškėjo nurodytos pasekmės dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ir prašoma priteisti neturtinei žalai atlyginti suma leidžia daryti išvadą, jog pažeidimai buvo dideli ir suvokiami, be to, teismas atkreipia dėmesį į vienas kitam prieštaraujančius pareiškėjo argumentus, kai jis nurodo, jog nežinojo, kad jo teisės buvo pažeidžiamos, todėl niekur ir nesikreipė, bet tuo pačiu nurodo, kad jis bijojo kreiptis dėl jo teisių pažeidimo (o tam reikia žinoti, kad jo teisės pažeidžiamos) dėl galinčių kilti jam neigiamų pasekmių. Be to, pareiškėjas, jei pats negalėjo ginti savo teisių, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Įvertinus visa tai, pareiškėjo A. S. prašymas atnaujinti ieškinio senaties terminą atmestinas.

Kaip matyti iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2015 m. lapkričio 10 d. pažymos Nr. 69/06-37355 „Dėl A. S.“, pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2012 m. sausio 23 d., ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. spalio 15 d. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nuo 2012 m. sausio 23 d. iki 2012 m. spalio 15 d. periodiškai kalintas Šiaulių TI, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų. Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m, ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbti teisės aktai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2015 m. spalio 30 d. (spaudas ant voko, b. l. 10), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 30 d.

Teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų senaties terminą bei atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį bei reikalavimą, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 23 d. iki 2012 m. spalio 15 d., yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir skundas yra atmestinas.

III. Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu (b. l. 172–174) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 8 d. sprendimą, atnaujinti senaties terminą skundui paduoti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Jo manymu, jis negalėjo suprasti savo teisių pažeidimo, nes neturi gero išsilavinimo. Pareiškėjo teigimu, jis suprato tik tiek, kad kalinimo sąlygos buvo baisios, tačiau kur ieškoti teisės aktų ar pagalbos (advokato), kokių teisės aktų ieškoti, jis nesuvokė. Iki šiol nežino, kur tokių teisės aktų ieškoti. Apie teisių pažeidimą sužinojo tik atvykęs į pataisos namus, kuriuose bausmę atliko kitas nuteistasis, kuris jam papasakojo, kokiomis sąlygomis jis turėjo būti kalinamas. Pasak pareiškėjo, skundą laiku pateikti trukdė ir baimė, kad su juo bus susidorota.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (b. l. 179–181) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka, atsiliepimą grindžia teismo sprendime išdėstytais teiginiais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 8 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė A. S. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo Šiaulių TI sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 23 d. iki 2012 m. spalio 15 d. Su skundu į teismą pareiškėjas kreipėsi 2015 m. spalio 30 d. (skundas išsiųstas paštu, b. l. 10).

Šiuo atveju pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas atmetė tenkinęs atsakovo prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad nesutinka su taikytu ieškinio senaties terminu, nes, jo teigimu, suvokti tai, kad jo teisės buvo pažeidžiamos jam trukdė išsilavinimo stoka, be to, jo teisės, garantuojamos Konvencijoje, buvo pažeistos, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), tiek ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujintas. Teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytų argumentų nekartoja.

Papildomai šiuo aspektu kolegija pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. LVAT savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2010 m. birželio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą, kadangi tokį terminą taikyti prašė atsakovas.

Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog apie teisių pažeidimus – kalinimą teisės aktuose nustatytų ploto bei higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose, kuris nuolat kėlė intensyvius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį ir fizinį skausmą (juos nagrinėjamu atveju nurodo ir pareiškėjas), asmuo turi žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Vadinasi, jei pareiškėjas jautė diskomfortą (kuo, be kita ko, pareiškėjas nagrinėjamu atveju grindžia neturtinės žalos jam padarymo faktą), jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Išsilavinimo nebuvimas ar jo stoka pati savaime negali būti laikoma aplinkybe, pateisinančia termino praleidimą.

Taigi, kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra ir tokių įrodymų, kad pats pareiškėjas, manydamas, jog jam trūksta informacijos apie kalinimo atitikimą teisės aktų reikalavimams, būtų kreipęsis į atsakovo atstovus dėl informacijos suteikimo (b. l. 52).

Apelianto teiginys, kad jis ir šiuo metu nežino, kur galima būtų ieškoti teisės aktų, susijusių su kalinimo sąlygomis, nepagrįstas, kadangi pareiškėjas savo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui, grindžia ne tik Lietuvos teisės aktais, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, ABTĮ, Lietuvos higienos norma HN 76:2010, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis ir kt., bet ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, Konvencijos, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos bei kitų aktų nuostatomis, taip pat EŽTT praktika.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 23 d. iki 2012 m. spalio 15 d. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (lot. – pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinį skundą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 8 d. sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė