2013-04-24 Nr. AB-1305-3-65-3-00016-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-192/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00016-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. P. skundą atsakovui Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-0108 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Sprendimu Tarnyba atsisakė teikti jam antrinę teisinę pagalbą, motyvuodama tuo, jog jo turtas ir pajamos viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą turto ir pajamų lygį. Teigė, kad Sprendimas yra neteisėtas, kadangi prieštarauja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 1 straipsnio ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 272 straipsnio nuostatoms. Teigė, kad nors jo pajamos ir turimas turtas įvertintas kaip pakankamas, tačiau jis realiai negali realizuoti savo teisės į mokamo advokato pagalbą, nes materialiai remia pilnamečius savo vaikus ir todėl jaučia pajamų stygių. Pareiškėjas paaiškino, kad teisinė pagalba jam reikalinga Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje. Pareiškėjo manymu, Tarnyba neįvertino, kad jis materialiai išlaiko ne tik aukštojoje mokykloje studijuojantį sūnų J. P., bet ir dukrą A. P. Nurodė, kad sūnus stipendijos negauna, nuomojasi būstą ir turi kitokių išlaidų, kurias pareiškėjas apmoka, o dukra yra netekėjusi, viena augina mažametį vaiką.

Be to, pareiškėjas 2012 m. balandžio 10 d. teismui pateikė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą (b. l. 40-46). Pareiškėjas prašyme nurodė, kad jam kyla pagrįstų abejonių, ar VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalies 1 punktas, nustatantis, jog antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei jos 31 straipsnio 6 daliai. Taip pat pareiškėjas abejoja, ar VGTPĮ 12 ir 21 straipsniai, nenumatydami administracinę bylą nagrinėjančio teisėjo teisės motyvuota nutartimi (nutarimu) pripažinti, kad advokato ir kito administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovo dalyvavimas būtinas ir kitais atvejais, jeigu, jų nuomone, be advokato atstovo ir pagalbos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir jos 31 straipsnio 6 daliai.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 8-10, 51-53) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad, priimant Sprendimą, buvo vadovautasi VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nustatančiomis sąrašą asmenų, turinčių teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjo teisė gauti šią pagalbą priklausė nuo jo turto ir gaunamų pajamų lygio. Pareiškėjas nustatyta tvarka deklaravo savo turtą bei gaunamas pajamas ir Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (toliau – ir Deklaracija) pateikė atsakovui. Šioje deklaracijoje L. P. nurodė, kad jo turtas ir gaunamos pajamos sudaro 26 956 Lt per metus. Todėl pareiškėjo turtas ir pajamos viršijo Vyriausybės nustatytą pajamų lygį antrinei teisinei pagalbai gauti. Atsakovas teigė, kad antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis yra suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Nurodė, kad nors pareiškėjas skunde tvirtino išlaikantis keturis vaikus, tačiau prašyme jis nurodė, jog išlaiko tik vieną studijuojantį sūnų – J. P., todėl, skaičiuojant turto normatyvą, buvo atsižvelgta tik į šį vienintelį išlaikytinį. Tarnyba nesutiko su pareiškėjo prašyme dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą išdėstytais teiginiais. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentas dėl VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalies 1 punkto prieštaravimo Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai nepagrįstas, nes šios normos taikytinos baudžiamosiose bylose ir baudžiamajame procese, o pareiškėjo prašymas teikti antrinę teisinę pagalbą yra susijęs su administracinio teisės pažeidimo byla. Teigė, kad nėra pagrindo abejoti dėl VGTPĮ 12 ir 21 straipsnių neprieštaravimo Konstitucijai. VGTPĮ įtvirtintos nuostatos nustato, kad antrinė teisinė pagalba yra suteikiama tik tuo atveju, jei asmuo atitinka Įstatymo nustatytus kriterijus. Tačiau tokių kriterijų neatitikus ir valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą neteikti antrinės teisinės pagalbos, pareiškėjo teisės į teisminę gynybą nėra ribojamos - jis gali kreiptis į privatų advokatą ir savarankiškai ginti savo teises ir įstatymų saugomus interesus teisme.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu (b. l. 86-90) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad L. P. 2012 m. sausio 4 d. Tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą ginti ir atstovauti jo interesams administracinio teisės pažeidimo byloje dėl 2010 m. gruodžio 13 d. eismo įvykio. Atsakovas 2012 m. sausio 5 d. raštu Nr. (1.3)SR1 pareiškėjui nurodė, kad jis privalo pateikti Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (forma FR0001) ir, vadovaudamasis VGTPĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu, išaiškino, jog antrinė teisinė pagalba teikiama tik tiems asmenims, kurių turtas ir pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių.

Pareiškėjas 2012 m. sausio 12 d. parengė Deklaraciją ir pateikė ją Tarnybai. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus duomenis, 2012 m. sausio 16 d. Sprendimu antrinės teisinės pagalbos administracinio teisės pažeidimo byloje L. P. nesuteikė, nustačiusi, kad jo pajamos viršija Vyriausybės nustatytą pajamų lygį nemokamai teisinei pagalbai gauti. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar Tarnyba teisėtai 2012 m. sausio 16 d. Sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, motyvuodama, jog pareiškėjo pajamos neatitiko pajamų lygio antrinei teisinei pagalbai gauti.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi VGTPĮ 3 straipsnio 2 punktu, 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009, 2009 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1207/2009, 2011 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-71/2011. Teismas konstatavo, kad VGTPĮ nustatyti turto ir pajamų lygius, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, pavedė Vyriausybei.

Asmenų turto ir pajamų lygiai antrinei teisinei pagalbai gauti yra įtvirtinti Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas). Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusio Nutarimo (2011 m. gruodžio 14 d. Nr. 1447 redakcija) 1.1 ir 1.2 punktuose nustatyta, kad asmenų, norinčių gauti antrinę teisinę pagalbą, pirmasis turto ir pajamų lygis yra, kai asmens turto vertė neviršija turto vertės normatyvo, nustatyto šeimai (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 14 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija Vyriausybės patvirtintų 8 minimalių mėnesinių algų (toliau – ir MMA), pridedant po 3 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio; antrasis turto ir pajamų lygis - kai asmens turto vertė neviršija 1,5 turto vertės normatyvo, nustatyto šeimai (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 14 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 12 MMA, pridedant po 4,5 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio.

Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 14 straipsnis numato, kad kiekvieno tipo (būsto ir žemės sklypo) nekilnojamojo turto vertės normatyvas šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui nustatomas atitinkamo tipo nekilnojamojo turto normatyvą dauginant iš pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos (kai neturi gyvenamosios vietos - vietovės, kurioje gyvena) vidutinės nekilnojamojo to tipo turto rinkos vertės. VGTPĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinė pagalbą įrodo gyventojo turto deklaracija su vietos mokesčio administratoriaus žyma, jog deklaracija pateikta.

L. P. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu 100 procentų apmokama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba buvo teikiama Panevėžio mieste gyvenantiems asmenims, kurių turto vertė neviršija 120 660 Lt, pajamos – 8 800 Lt, o 50 procentų apmokama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba – asmenims, kurių turto vertė neviršija 180 000 Lt, pajamos – 13 200 Lt. Nurodytu laiku galiojusiu Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” buvo patvirtinta 800 Lt dydžio minimali mėnesinė alga.

Šios aplinkybės bylos proceso dalyvių nėra ginčijamos. Spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo išlaikytinių, teismas rėmėsi Nutarimo 2 punktu. Jame nustatyta, kad išlaikytiniais laikomi, pirma, bendrai su pareiškėju gyvenantys ir jo išlaikomi vaikai (įvaikiai) iki 18 metų; antra, nedirbantys nesusituokę ir su kitu asmeniu bendrai negyvenantys vaikai (įvaikiai) nuo 18 iki 24 metų: besimokantys dieninėse bendrojo lavinimo mokyklose ir kitų formaliojo švietimo įstaigų dieniniuose skyriuose, taip pat asmenys nuo dieninių bendrojo lavinimo mokyklų baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos; trečia, bendrai su pareiškėju gyvenantys ir jo išlaikomi kiti asmenys.

Tarnybos pateiktame prašyme L. P. nurodė, kad jis turi vieną išlaikytinį - sūnų J. P., gim. (duomenys neskelbtini), besimokantį Vilniaus verslo kolegijos dieniniame skyriuje. Teismo posėdyje pareiškėjas taip pat patvirtino, kad jo išlaikomas pilnametis sūnus J. P. yra studentas. Taip pat teigė, kad jis dar išlaiko ir dukterį A. P., gimusią (duomenys neskelbtini), kuri yra netekėjusi ir viena augina nepilnametį vaiką. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir remdamasis Nutarimo 2 punktu, padarė išvadą, kad tik pareiškėjo nepilnametis sūnus J.

P. patenka į Nutarimo 2.2 punkte nurodytą išlaikytinių kategoriją. Teismas pažymėjo, kad Deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai numato, jog mokesčių administratoriaus žyma ant Deklaracijos patvirtina šio dokumento priėmimo iš asmens faktą, o ne Deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas asmuo, deklaruojantis turtą ir pajamas (LVAT administracinės bylos Nr. A146-769/2008; Nr. A146-755/2008). Pareiškėjas Deklaracijoje nurodė, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jis gavo 26 956 litų pajamų ir buvo įgijęs turto už 107 808 litų.

Taigi, pareiškėjo turimas turtas neviršija antrinei teisinei pagalbai gauti nustatytų pirmojo asmens turto lygio – 120 660 Lt, ir antrojo asmens turto lygio – 180 990 Lt, normatyvo. Tokiu būdu pareiškėjo teisę į antrinę teisinę pagalbą lemia jo gaunamos pajamos. Pareiškėjo nurodytos gautos pajamos sudarė 26 956 Lt per metus, o tai akivaizdžiai viršija aukščiau nurodytus tiek pirmąjį pajamų lygį – 6 400 Lt ((8 x 800 Lt) + 3 MMA vienam išlaikytiniui) = 8 800 Lt), tiek antrąjį pajamų lygį – 9 600 Lt ((12 x 800 Lt) + 4,5 MMA vienam išlaikytiniui = 13 200 Lt).

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas faktines aplinkybes bei remdamasis VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, konstatavo, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą L. P., todėl naikinti skundžiamą Sprendimą nėra pagrindo. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nurodė, kad administracinėje jurisprudencijoje dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų priimtų sprendimų yra pripažįstama, jog antrinę teisinę pagalbą valstybė suteikia tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti.

Tokios nuostatos kyla iš VGTPĮ įtvirtintų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų, tarp jų - ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (3 str. 2 ir 4 p.). ATPK 272 straipsnis, reglamentuojantis administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises, nenumato būtino advokato dalyvavimo administracinio teisės pažeidimo byloje. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatos teisę į gynybą, taip pat ir teisę turėti advokatą nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuoja asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam, t. y. tik baudžiamajame procese.

Pareiškėjas siekė gauti antrinę teisinę pagalbą administracinio teisės pažeidimo byloje. Konstitucinis Teismas 2005 m. balandžio 12 d. nutarime yra nurodęs, jog asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo konstitucinė teisė į gynybą yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų, būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Tačiau Konstitucinis Teismas savo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarime pažymėjo, kad asmenų, traukiamų administracinėn teisinėn atsakomybėn, ir asmenų, traukiamų baudžiamojon teisinėn atsakomybėn, teisinė padėtis negali nesiskirti, nes skiriasi pats šios teisinės atsakomybės pagrindas: pirmieji yra padarę administracinius teisės pažeidimus, apibrėžtus ATPK, o antrieji - nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, apibrėžtus Baudžiamajame kodekse.

Įvairių rūšių teisinės atsakomybės už teisės pažeidimus įtvirtinimas savaime negali būti pagrindu kvestionuoti atitinkamo įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniams lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams. Taip pat Konstitucinis Teismas išaiškino, kad vien tai, jog įstatymuose tam tikros teisei priešingos veikos apibrėžiamos kaip administraciniai teisės pažeidimai (net jeigu už juos nustatytos administracinės nuobaudos savo griežtumu prilygsta kriminalinėms bausmėms), o kitos - kaip nusikaltimai ar kitos baudžiamuosius įstatymus pažeidžiančios veikos, savaime nereiškia, kad yra nukrypstama nuo konstitucinių teisinės valstybės ar asmenų lygiateisiškumo principų.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, nurodė, kad neturi pagrindo abejoti dėl VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalies 1 punkto, VGTPĮ 12 ir 21 straipsnių atitikties Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 92-94) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą dėl Tarnybos 2012 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-0108 panaikinimo, arba gražinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo patenkinti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar teisės aktai, reglamentuojantys nemokamos teisinės pagalbos skyrimą, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas nesigilino į jo paaiškinimus, pateikiamus rašytinius įrodymus apie realias jo gaunamas pajamas, kurios jam lieka, kai pareiškėjas, kaip sąžiningas ir padorus tėvas ir Lietuvos Respublikos pilietis, siekdamas, jog sūnus gautų atitinkamą išsilavinimą, išleidžia sūnui išlaikyti didžiąją dalį savo pajamų. LVAT, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsisakymo teikti, nutraukimo, turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (VGTPĮ 9 str., 18 str. 7 d.).

Vadinasi, šiuo atveju Tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui, turėjo teisę ir pareigą atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl jo turtinės padėties. Dėl to teismas savo sprendime nepasisakė. Pareiškėjas, manydamas, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys nemokamos teisinės pagalbos skyrimą, konkrečiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti kriterijai yra labai nepastovūs, siejami su kitais teisės aktais, nėra skirtingais laikotarpiais nusistovėję, manydamas, kad galimai taip yra pažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas teisinis aiškumas, prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar minėti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Tačiau teismas prašymo nepatenkino. Tuo pačiu teismas, netenkindamas prašymo paskirti įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių nemokamos teisinės pagalbos skyrimą, teisinę ekspertizę, šiurkščiai pažeidė jo teisę vesti bylą per advokatą. Čia buvo pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Konstitucijoje, Civilinio proceso kodekse, Teismų įstatyme bei VGTPĮ įtvirtintos asmens teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei teisė ginti savo pažeistas ar ginčijamas teises arba įstatymų saugomus interesus atstovaujant advokatui.

Teisę turėti veiksmingą teisinę gynybą garantuoja ir tarptautiniai teisės aktai, kuriuos yra ratifikavusi Lietuva. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta asmenų teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą. Dokumente konstatuota, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Europos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Kiekvienas asmuo turi turėti galimybę gauti teisinę pagalbą, būti ginamas ir atstovaujamas. Asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą. Dėl aukščiau išdėstytų motyvų teismas neatskleidė bylos esmės, visapusiškai ir objektyviai bylos neišnagrinėjo. Prie prašymo dar prideda rašytinius įrodymus, kad jis dar padeda savo pilnametei dukrai, kuriai, jo nuomone, tikrai reikalingas išlaikymas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 471 straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d., 8 straipsniu buvo pakeista šio Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinis skundas surašytas bei pateiktas po 2012 m. liepos 1 d., žodiniam nagrinėjimui būtinumo nekilo, todėl byla apeliacine tvarka ir nagrinėta rašytinio proceso būdu.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba teisėtai 2012 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-0108, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 13 straipsnio 1 dalimi, atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

Asmens teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra absoliuti. Jos teikimo tvarką ir sąlygas jai gauti reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d.) 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą.

Vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 14 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 468 nustatė asmenų turto ir pajamų lygius antrinei teisinei pagalbai pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą gauti.

VGTPĮ 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta.

Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo L. P. 2012 m. sausio 4 d. pateiktą prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl eismo įvykio, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, nustatė, kad pareiškėjo nurodytos gautos pajamos sudaro 26 956 Lt per metus, kurios viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 707 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimo Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ pakeitimo nustatytą pajamų lygį antrinei teisinei pagalbai gauti.

Tarnyba pagrįstai bei teisėtai pareiškėjo turto ir pajamų lygį nustatė pagal 2012 m. sausio 12 d. užpildytoje Metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje (ataskaitinis laikotarpis nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjo nurodytus duomenis. Įvertinę nurodytoje Deklaracijoje pateiktus duomenis Tarnyba ir pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad metinės pareiškėjo pajamos ataskaitiniu laikotarpiu buvo 26 956 Lt, todėl neatitiko nei pirmojo, nei antrojo asmens pajamų lygio, numatyto antrinei teisinei pagalbai gauti.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir remdamasis ginčijamo Tarnybos sprendimo priėmimo metu galiojusia Nutarimo redakcija, padarė pagrįstą išvadą, kad tik pareiškėjo nepilnametis sūnus J. P. patenka į Nutarime nurodytą išlaikytinių kategoriją. Be to, Tarnybos pateiktame prašyme L. P. nurodė, kad jis turi vieną išlaikytinį - sūnų J. P., gim. (duomenys neskelbtini), besimokantį Vilniaus verslo kolegijos dieniniame skyriuje. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad jis padeda savo pilnametei dukrai, kuriai, jo nuomone, reikalingas išlaikymas, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Taigi Tarnyba skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalies 1 punktas, VGTPĮ 12 ir 21 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai, pažymėtina, jog, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-678/2013). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjo nurodytų VGTPĮ teisės normų atitikimo Konstitucijai, todėl šis pareiškėjo prašymas netenkintinas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčą, tinkamai pritaikė aktualų teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius