2018-05-09 Nr. AB-9174-3-62-3-01066-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-483-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01066-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. birželio 19 d. Nuo 2013 m. liepos mėn. pabaigos buvo uždrausta gauti siuntiniuose vokus, pašto ženklus, atvirutes, tušinukus, taksofono korteles, nors šie daiktai nėra įtraukti į draudžiamų turėti daiktų sąrašą. Negavus vokų, pašto ženklų, taksofono kortelių, jam buvo atimta galimybė bendrauti su šeima, vaikais, advokatu, o tai sukėlė pyktį, nervingumą, barnius su pareigūnais, dvasinį sukrėtimą.

3. Teigė, kad dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 5 d. pradėjo bado akciją, kuri tęsėsi 10 dienų. Dėl priverstinio badavimo, negalėjo paskambinti advokatui, todėl turėjo kalėti pagal neįsiteisėjusį nuosprendį. Dėl badavimo, po kelerių metų atsirado skrandžio skausmai.

4. Pareiškėjo nuomone, bendravimo galimybių sumažėjimas – neleidimas gauti pašto ženklų, vokų, taksofono kortelių – yra bausmės griežtinimas bei stiprinimas. Dėl tokių Kauno TI veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 3 000 Eur ir prašė ją priteisti iš atsakovo.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reglamentavimą galimybės suimtųjų gaunamuose paketuose be spaudos siųsti kitus daiktus nebuvo numatyta. Pažymėjo, kad galimybė gauti taksofono korteles nėra numatyta ir naujos redakcijos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 24 straipsnio 1 dalyje.

7. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas sąskaitoje turėjo pakankamai pinigų, ja aktyviai naudojosi, todėl galėjo įsigyti telefono kortelių Kauno TI parduotuvėje. Patikrinus pareiškėjo asmens bylos įrašus nustatyta, kad pareiškėjui buvo leisti daugkartiniai telefoniniai pokalbiai, todėl jo argumentus dėl trukdymo telefonu bendrauti su artimaisiais atsakovas laikė nepagrįstais.

8. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas privalėjo įrodyti atsiradusius skrandžio skausmus bei jų ryšį su badavimu 2013 metais. Pažymėjo, jog Kauno TI pareigūnai, neleisdami perduoti pareiškėjui taksofono kortelių paketuose su spauda, tinkamai vykdė įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

II. 9. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, jog pareiškėjas skunde neįvardino konkretaus atvejo, kada jam buvo neperduoti vokai, pašto ženklai, atvirutės, tušinukai ir taksofono kortelės, buvę jo artimųjų atsiųstuose (atneštuose) siuntiniuose, tačiau iš pareiškėjo pateiktų papildomų duomenų matyti, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d. jam nebuvo perduoti pašto ženklai, buvę voke, atsiųstame kartu su pareiškėjos žmonos laišku (b. l. 16–17), taip pat 2013 m. rugsėjo mėnesį atsisakius priimti iš pareiškėjo žmonos atneštus daiktus, t. y. vokus, pašto ženklus, atvirukus ir pan. (b. l. 13–15). Atsakovas neginčijo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad ginčui aktualiu laikotarpiu dėl Kauno TI taikyto draudimo jam nebuvo perduoti jo artimųjų atsiųsti ar atnešti perduoti daiktai: vokai, pašto ženklai, atvirutės, rašikliai, taksofono kortelės.

11. Teismas, atsižvelgęs į Suėmimo vykdymo įstatymo (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės, Taisyklės) (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d.) nuostatas, reglamentuojančias suimtųjų teisę gauti pašto ar perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus su spauda, terminus bei siuntinių / paketų perdavimo suimtiesiems tvarką, darė išvadą, kad suimtajam gali būti perduodami laiškai, drabužių, avalynės siuntinys ir smulkieji paketai su spauda.

12. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, jog vokai, pašto ženklai, atvirukai, taksofono kortelės, rašikliai nepriskiriami prie draudžiamų gauti daiktų, kurie išvardinti Taisyklių 16 priede, tačiau vertindamas tai, jog šių daiktų perdavimas kartu su pašto siuntiniu ar smulkiuoju paketu su spauda Suėmimo vykdymo įstatyme nėra numatytas, teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovas, neperduodamas šių daiktų pareiškėjui, laikėsi teisės aktų reikalavimų ir neteisėtų veiksmų neatliko.

13. Teismas pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas, suimtiesiems leidžiama gauti pinigines perlaidas (25 str. 1 d.), už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius ir žurnalus (26 str. 1 d.), už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti tardymo izoliatoriaus parduotuvėje, įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų (28 str. 1 d.). Taisyklių 16 priede įtvirtintas suimtiesiems draudžiamų įsigyti būtiniausių reikmenų sąrašas.

14. Teismas vertino, kad pareiškėjo nurodyti daiktai: vokai, pašto ženklai, rašymo priemonės, atvirukai, taksofono kortelės į minėtą Taisyklių 16 priedo sąrašą nepatenka. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas gaudavo pinigines perlaidas, asmeninėje sąskaitoje turėjo pinigų (b. l. 45–50), todėl, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę Kauno TI veikiančioje parduotuvėje įsigyti reikmenų, reikalingų bendravimui su artimaisiais palaikyti, todėl pareiškėjo argumentus dėl galimybės bendrauti su šeima ribojimo atmetė.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Kauno TI) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), todėl jo skundą atmetė.

III. 16. Pareiškėjas S. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

18. Nurodo, kad administraciniai teismai privalo remtis ne nacionaline, o tarptautine teise bei laikytis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų, jog valstybė privalo užtikrinti, kad asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo.

19. Pareiškėjo nuomone, Kauno TI administracijos veiksmai – nuo 2013 m. liepos mėnesio neleisti kartu su pašto paketu gauti taksofono korteles, pašto ženklus, vokus, pažeidė jo teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galbūt patyrė dėl neteisėtų Kauno TI veiksmų. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš to, kad negavo vokų, pašto ženklų, taksofono kortelės ir tai sukėlė jam pyktį, nerimą, barnius su pareigūnais, dvasinį sukrėtimą. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis pradėjo bado akciją, dėl kurios po kelerių metų pasireiškė skrandžio skausmai.

21. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Kita vertus, Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija yra ta, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad teismai turi vadovautis Konvencija, o ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie reglamentuoja konkrečius teisinius santykius ir jų realizavimo būdus.

22. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno TI veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

23. CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

24. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. birželio 19 d. Pareiškėjo teigimu, nuo 2013 m. liepos mėnesio jam buvo uždrausta siuntiniuose gauti vokus, pašto ženklus, atvirukus, tušinukus, taksofono korteles. 2013 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjui nebuvo perduoti pašto ženklai, buvę voke, atsiųstame kartu su pareiškėjo žmonos laišku, 2013 m. rugsėjo mėnesį buvo atsisakyta iš pareiškėjo žmonos paimti atneštus daiktus: vokus, pašto ženklus, atvirukus ir pan. Kauno TI šių duomenų neneigė.

25. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog suimtieji turi teisę kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jeigu suimtasis asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų vokams, pašto ženklams, rašymo priemonėms ir popieriui įsigyti ir jų prašo, tardymo izoliatoriaus administracija privalo aprūpinti jais suimtąjį iš šios įstaigos lėšų. Taip pat, Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog suimtieji turi teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų, o šio straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys suimtieji. Jeigu suimtasis pageidauja susirašinėti su savo gynėju, bet asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų vokams, pašto ženklams, rašymo priemonėms ir popieriui įsigyti ir jų prašo, tardymo izoliatoriaus administracija privalo aprūpinti jais suimtąjį iš šios įstaigos lėšų.

26. Atsižvelgiant į tai, jog Suėmimo vykdymo įstatymas reglamentuoja suimtųjų teisę susirašinėti bei teikti pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus, teisėjų kolegija vertina, jog buvo užtikrinta pareiškėjo teisė susirašinėti su artimaisiais, todėl nėra pagrindo konstatuoti neturtinės žalos atsiradimo.

27. Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog suimtiesiems telefoninių pokalbių su giminaičiais, sutuoktiniu ar sugyventiniu skaičius neribojamas, tačiau telefoninį pokalbį tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio paskambinti telefonu suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suimtajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas pokalbis telefonu negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats suimtasis. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d.) 74 punkte nustatyta, jog tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad suimtiesiems būtų sudarytos sąlygos paskambinti telefonu ir nustato taksofono kortelių įsigijimo tvarką.

28. Bylos duomenimis nustatyta, jog Kauno apygardos teismo teisėjo leidimu, suimtajam S. V. leista daugkartiniai (po 1 kartą į savaitę, 12 mėnesių laikotarpiu) telefoniniai pokalbiai su žmona L. V. ir daugkartiniai (po 1 kartą į savaitę iki bylos išnagrinėjimo) telefoniniai pokalbiai su motina V. V. (b.l. 43, 44).

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, jog suimtiesiems sudaromos sąlygos paskambinti telefonu bei įsigyti taksofono kortelių, tuo tarpu byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su nusiskundimais, jog jam atimta galimybė paskambinti sutuoktinei ar motinai, daro išvadą, jog nebuvo pažeista teisės aktuose užtikrinta pareiškėjo teisė bendrauti su artimaisiais telefonu. Kartu pažymėtina, jog suimtajam S. V. suteiktas leidimas bendrauti su sutuoktine ir motina, todėl nesant duomenų, jog pareiškėjui neteisėtai buvo uždrausta skambinti artimiesiems ar įsigyti taksofono kortelių, teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė nepatogumus, sukrėtimą, išgyvenimus ar bendravimo galimybių sumažėjimą.

30. Dėl pareiškėjo teiginio, jog jis negalėjo bendrauti su advokatu, pažymėtina, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta suimtojo teisė susitikti su savo gynėju. Susitikimų su gynėju tvarka numatyta Vidaus tvarkos taisyklėse, kuriose nurodoma, jog susitikimų skaičius ir trukmė neribojami.Gynėjams tardymo izoliatoriuje leidžiama susitikti su ginamaisiais pateikus advokato orderį arba sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą (33 punktas). Vertinant tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo draudžiama susitikti su savo advokatu, tuo tarpu pareiškėjas nedetalizavo kada konkrečiai jam buvo apribota teisė bendrauti su advokatu, teisėjų kolegija vertina, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į susitikimą su savo gynėju.

31. Taip pat įvertintini nagrinėjamoje byloje pateikti įrodymai, jog pareiškėjas, būdamas Kauno tardymo izoliatoriuje, gaudavo pinigines perlaidas bei asmeninėje sąskaitoje turėjo pinigų, bei darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę Kauno TI veikiančioje parduotuvėje įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, reikalingų asmeniniams suimtojo poreikiams tenkinti, taip ir reikmenų reikalingų susirašinėjimui bei bendravimui su artimaisiais.

32. Suėmimo vykdymo įstatyme įtvirtintos suimtųjų teisės į susirašinėjimą, bendravimą su artimaisiais, telefoninius pokalbius, susitikimą su gynėju, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamos bylos kontekste, nebuvo apribota pareiškėjo teisė į pokalbius telefonu.

33. Pareiškėjas nurodė, jog dėl galimai neteisėtų Kauno TI veiksmų patyrė dvasinį sukrėtimą bei fizinį skausmą (skrandžio skausmai). Pažymėtina, jog įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, nėra nustatyta, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs pasinaudoti teisės aktais garantuotomis savo teisėmis, todėl pareiškėjo nurodomas dvasinis ar fizinis skausmas nėra sietini su tariamu jo teisių pažeidimu. Teisėjų kolegija vertina, jog nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė žalą. Nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. žalos, nekyla pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

34. Patikrinusi bylą administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendime iš esmės tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, vadovavosi ginčui aktualia teismų praktika, bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatė ir vertino iš esmės teisingai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius Dainius Raižys