N-575-663-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-663/2012

Teisminio proceso Nr. 4-01-3-05792-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4; 45.4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. nutarimo E. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. kovo 29 d. nutarimu E. P. (toliau – ir E. P.) pripažino kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus ir skyrė jam galutinę nuobaudą – 3400 Lt (trijų tūkstančių keturių šimtų litų) dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog administracinėn atsakomybėn E. P. patrauktas už tai, jog jis 2010 m. rugpjūčio 29 d., apie 11 val. 30 min., ties Ukmergės g. 282 pastatu, Vilniuje, vairuodamas automobilį „Peugeot 605“, pravažiuodamas stovintį automobilį „Toyota Avensis“ nepaliko tarpo iš šono ir kliudė paminėtą automobilį, apgadino jį ir iš eismo įvykio pasitraukė, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 132 ir 232 punktų reikalavimus. Nurodė, jog nors E. P. savo kaltės dėl jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų nepripažino, teigdamas, jog jokio eismo įvykio nebuvo ir jis nėra kaltas jo padarymu, eismo įvykio faktą ir jo kaltę patvirtina nukentėjusiojo A. L., liudytojų A. L. ir V. L. parodymai, eismo įvykio vietos schema, transporto priemonės techninės apžiūros aktas bei fotolentelės, kuriose užfiksuota, jog ant automobilių „Peugeot 605“ ir „Toyota Avensis“ esančių sugadinimų aukštis atitinka. Pažymėjo, jog nors E. P. teigia nesuvokęs, kad sukėlė eismo įvykį, tokius jo paaiškinimus teismas vertino kritiškai, kaip siekimą išvengti atsakomybės, kadangi E. P. paaiškinimai paneigti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, jog E. P. turėjo matyti ir jausti automobilių kontaktą, be to, nukentėjusysis E. P. pranešė apie eismo įvykį, o pastarasis ir pats neneigia matęs nukentėjusiojo automobilio apgadinimus. Konstatavo, jog dėl to įrodyta, kad E. P. tyčia pasišalino iš eismo įvykio. Skirdamas nuobaudą, teismas E. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė, tačiau atsižvelgė į tai, jog jis yra baustas administracine tvarka už KET pažeidimus.

II. E. P., nesutikdamas su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. nutarimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 81 – 85), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutarimą panaikinti bei administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi prieštaringais nukentėjusiojo sutuoktinės A. L. ir bendradarbio V. L., kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais. Pažymi, jog nukentėjusysis A. L. savo pirminiame paaiškinime policijai nurodė, jog liudytojas V. L. eismo įvykį matė „eidamas pro šalį“ <...> tuo tarpu pats liudytojas V. L. savo paaiškinime nurodė, jog įvykį matė vairuodamas savo automobilį Ukmergės gatve link Ukmergės plento, prieš užsukant į ūkininkų turgelį. Priduria, jog teismo posėdžio metu tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas pakeitė savo parodymus:

A. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad V. L. eismo įvykį matė ir sakė, kad jis neva pravažiavo labai arti nukentėjusiojo automobilio, o teisėjai paklausus, kur buvo V. L. eismo įvykio metu, A. L. nurodė, kad liudytojas važiavo savo automobiliu iš turgaus aikštelės paskui jo vairuojamą automobilį. Atkreipia dėmesį, jog byloje nebuvo apklausti policijos pareigūnai, fiksavę įvykio aplinkybes. Nurodo, jog 2010 m. rugpjūčio 28 d. bendraujant su A. L., jis parodė jam ant jo automobilio esantį nežymų nubrėžimą, kuris buvo baltos spalvos, tačiau jo automobilis „Peugeot 605“ yra pilkos spalvos, todėl akivaizdu, kad kontakto tarp šių dviejų automobilių negalėjo būti.

Be to, A. L. automobilis iki to, kada buvo apžiūrimi abu automobiliai ir buvo padarytos fotonuotraukos, pateko į kitą eismo įvykį, kurio metu buvo padaryti automobilio apgadinimai lygiai toje pačioje vietoje, t. y. buvo apgadinta automobilio „Toyota Avensis“ galinio bamperio dešinioji pusė. Pažymi ir tai, kad informacija apie minėtą įvykį jam nebuvo pateikta, kas leidžia daryti išvadą, kad bylai svarbios faktinės aplinkybės liko neištirtos. Taip pat pažymi, jog transporto priemonės techninės apžiūros akte nurodyta, jog jo automobiliui „Peugeot 605“ yra subraižyta galinių dešinės pusės durelių apdaila, nežymiai įlenktos ir įbrėžtos dešinės pusės galinės durelės ir dešinės pusės sparnas ties arba prie durelių, tačiau, kaip matyti iš darytų fotolentelių, jo automobilio galinių dešinės pusės durelių apdailos apgadinimai tik apytiksliai sutampa su automobilio „Toyota Avensis“ galinio bamperio apgadinimais ir visiškai nesutampa su jo automobilio galinės dešiniosios pusės arkos apgadinimais.

Priduria, jog aplinkybę, kad automobilio „Peugeot 605“ defektai buvo padaryti anksčiau nei tariamas eismo įvykis, patvirtina ir UAB „Garvitas“ teismui pateikta pažyma.

Mano, jog pats A. L. pažeidė KET 105, 113, 155.8 ir 164 punktų reikalavimus, todėl net jei kontaktas tarp automobilių ir buvo, dėl jo yra kaltas A. L., be to, byloje nebuvo nustatyta, ar tuo metu kai įvyko susidūrimas A. L. automobilis stovėjo ar judėjo. Tikina, jog atsižvelgiant į tai, jog jis nesukėlė eismo įvykio, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, jog jis pažeidė KET 232 punkto reikalavimą, įpareigojantį kviesti policiją į eismo įvykio vietą, jei dėl eismo įvykio aplinkybių nesutariama, nes joks eismo įvykis neįvyko ir A. L. neketino ir nepranešė jam, jog kvies policijos pareigūnus. Tikina, jog abejonių kelia ir ta aplinkybė, kad policijos pareigūnai buvo iškviesti 11 val. 39 min., tuo tarpu 2010 m. rugpjūčio 29 d. vyr. patrulio O. S. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog pareigūnai atvyko 11 val. 40 min., taigi – per vieną minutę, per kurią jis nebūtų pasišalinęs iš eismo įvykio vietos, jei tarp jo ir nukentėjusiojo būtų vykęs ginčas.

Nukentėjusysis A. L. atsiliepimu į E. P. apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutarimą palikti nepakeistą, o apeliacinio skundo netenkinti.

Atsiliepime nurodo, jog paties E. P. paaiškinimai apie įvykio aplinkybes yra prieštaringi, nes pirminiame paaiškinime jis nurodė, jog už jo automobiliui padarytą įbrėžimą siūlė jam 100 litų, o teisme šią aplinkybę neigė ir pradėjo įrodinėti, kad apgadinimai atsirado anksčiau, t. y. iki 2010 m. rugpjūčio 29 d. Pažymi, jog apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ant jo automobilio „Toyota Avensis“ įbrėžimas buvo baltos spalvos, tuo tarpu apelianto automobilis „Peugeot 605“ yra pilkas, todėl kontakto tarp šių automobilių nebuvo, yra tik bandymas suklaidinti teismą, nes po automobilių kontakto nubraukus nuo bamperio dažus, matosi po dažais esantis gruntas, kuris yra baltos spalvos. Nurodo, jog taip pat nepagrįstai teigiama, kad automobilių apžiūros metu objektyviai nebuvo galima nustatyti, koks buvo jo automobilio apgadinimas, nes po įvykio jis pateko į dar vieną eismo įvykį, kadangi po 2010 m. rugpjūčio 29 d. jis buvo nuvykęs pas apelianto draudiką „PZU Lietuva“, kuriame automobilis buvo apžiūrėtas ir kur buvo padarytos nuotraukos, pateiktos apžiūros metu. Akcentuoja, jog byloje nėra jokių duomenų apie jo padarytus KET pažeidimus, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo vertinti bei pasisakyti dėl šio fakto. Tikina, jog KET nepažeidė, o apeliaciniame skunde yra klaidingai aiškinamos šių taisyklių nuostatos. Atkreipia dėmesį, jog tiek paaiškinime policijai, tiek posėdžio metu apeliantas nurodė, kad atmetė jo kaltinimus ir išvažiavo, todėl policija turėjo būti kviečiama, nes dėl eismo įvykio aplinkybių tarp jų kilo ginčas. Tikina, jog apeliantas taip pat bando suklaidinti teismą, nurodydamas, kad nei vienas liudytojas nepatvirtino jo nurodytos aplinkybės, kad jis jam minėjo apie ketinimą kviesti policiją, nes šią aplinkybę patvirtino jo sutuoktinė A. L. apklausos teisme metu. Priduria ir tai, jog visiškai nepagrįstai teigiama, kad teismas nenustatė ar tuo metu, kai įvyko eismo įvykis, jo automobilis stovėjo ar judėjo, nes akivaizdu, kad teismas nustatė, jog jo automobilis stovėjo, be to, jo automobilis objektyviai negalėjo judėti, nes jis sustojo kelkraštyje, jog praleistų išvažiuojančias transporto priemones.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius atsiliepimu į E. P. apeliacinį skundą prašo šio apeliacinio skundo netenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu nutarimu E. P. pripažintas kaltu, padaręs pažeidimus, numatytus

ATPK

127 straipsnio 2 dalyje ir

130 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta galutinė administracinė nuobauda – 3400 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 iki 200 litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių.

ATPK

130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 iki 4000 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų.

Apeliantas savo kaltę ginčija, be kita ko, teigdamas, jog jokio eismo įvykio tarp jo ir A. L. vairuojamų automobilių nebuvo, o teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi prieštaringais nukentėjusiojo ir kitų suinteresuotų asmenų parodymais.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad E. P. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pripažindamas jį kaltu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, nustatė, kad aplinkybės, jog apeliantas sukėlė eismo įvykį, apgadino kito asmens automobilį ir tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, įrodytos: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nukentėjusiojo bei liudytojų paaiškinimais bei teismo posėdžio metu duotais parodymais, policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu, eismo įvykio vietos schema, transporto priemonės techninės apžiūros aktu, fotolentelėmis bei kitais bylos duomenimis. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius apeliantą kaltinančius įrodymus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo A. L. ir liudytojų A. L. bei V. L. parodymais apie eismo įvykio aplinkybes, nes jų parodymai buvo nuoseklūs bei išsamūs, o esminių prieštaravimų juose, priešingai nei teigia apeliantas, teismas nenustatė, be to, byloje nėra nustatyta duomenų, kodėl jie siektų melagingai apkaltinti apeliantą. Tuo tarpu E. P., duodamas paaiškinimus, pats nebuvo nuoseklus: teismo posėdyje jis paneigė siūlęs nukentėjusiam 100 litų už jo automobiliui padarytus apgadinimus (b. l. 71), nors pirminiuose savo paaiškinimuose nurodė, jog „brūkštelėjęs pirštu, pasakiau, kad šią žymę lengvai galima užšlifuoti <...> 100 litų kainuotų“ (b. l. 17). Toks apelianto nenuoseklumas kelia abejonių jo keliamos versijos tikrumu ir leidžia ją laikyti neatitinkančia tikrovės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliantas teikia versiją, kuri prieštarauja nesuinteresuotomis pripažintų liudytojų parodymams ir kitai bylos medžiagai.

Pasisakant dėl apelianto teikiamų argumentų, kuriais jis bando paneigti eismo įvykio faktą, t. y. automobilių „Peugeot 605“ ir „Toyota Avensis“ susidūrimo faktą, tikindamas, jog to negalėjo būti objektyviai, pažymėtina, jog tai buvo visiškai įrodyta rašytiniais bylos duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje esančių fotolentelių (b. l. 7 – 11) matyti, kad sustačius šiuos automobilius ant jų matomų apgadinimų aukštis ir mechanizmas atitiko, todėl teisėjų kolegija šiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis abejoti neturi pagrindo. Be to, iš tų pačių fotolentelių matyti, kad nuotraukos gautos iš draudimo bendrovės ir darytos po eismo įvykio (žr. įrašą 9 bylos lape), todėl kritiškai vertintina apelianto keliama versija, esą apgadinimai ant A. L. automobilio galėjo atsirasti kito eismo įvykio metu. Galiausiai, ta aplinkybė, jog skiriasi ant A. L. vairuoto „Toyota Avensis“ automobilio matomų įbrėžimų spalva ir automobilio „Peugeot 605“ spalva, paaiškinama tuo, jog, kaip pažymi nukentėjusysis, nubraukus nuo bamperio dažus, matosi po dažais esantis gruntas, kuris yra baltos spalvos. Teisėjų kolegija šią aplinkybę mano esant logiška ir įtikinama.

Nurodytina, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis A. L. pažeidė KET ir šis jo pažeidimas įtakojo eismo įvykio kilimą, todėl ši apelianto keliama versija taipogi vertintina kritiškai. Byloje buvo išaiškinta, jog A. L. automobilis buvo paliktas stovėti ant kelkraščio, o E. P., nepalikdamas tarpo iš šono, t. y. pažeisdamas KET 132 punktą, kliudė A. L. automobilį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tuo, jog būtent apelianto KET 132 punkto reikalavimų nesilaikymas ir lėmė eismo kilimą, t. y. buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu, todėl jam pagrįstai inkriminuotas ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas. Akcentuotina ir tai, jog E. P. pripažino po eismo įvykio bendravęs su A. L. bei apžiūrėjęs abu automobilius, tačiau, kaip teigia jis pats „kaltinimus atmetęs <...> ir išvažiavęs“ (b. l. 17), taigi matyti, jog A. L. išreiškė E. P. pretenzijas dėl eismo įvykio ir jis jas suprato, tačiau, nepaisydamas to, ir įvertinęs situaciją subjektyviai, iš eismo įvykio vietos vis tiek pasišalino. Teisėjų kolegijos nuomone, tai ir kiti bylos duomenys neabejotinai įrodo E. P. tyčią pasišalinti iš eismo įvykio vietos, o minėtas subjektyvus situacijos vertinimas, t. y. E. P. nesutikimas su tuo, jog būtent jis padarė automobiliui „Toyota Avensis“ apgadinimus, jo administracinės atsakomybės ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo padarymu nenaikina. Šiuo aspektu pažymėtina, jog net ir nesijausdamas kaltu dėl eismo įvykio bei matydamas, kad dėl eismo įvykio nesutariama, E. P. turėjo arba pats kviesti policiją į eismo įvykio vietą arba joje pasilikti, kaip tai numato E. T. tarpu tai, ar A. L. įspėjo apeliantą kviesiąs policiją į eismo įvykio vietą, nagrinėjamu atveju, teismo nuomone, nėra bylos baigtį lemianti aplinkybė, nes iš aplinkybių visumos akivaizdu, jog E. P., būdamas protingu ir apdairiu eismo dalyviu, galėjo suvokti, kad atmetus kito vairuotojo išreikštas pretenzijas ir pasišalinus iš eismo įvykio vietos, policiją iškviesti gali pastarasis vairuotojas, bei turėjo prisiimti minėto savo veikimo riziką.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, vertintina, jog pripažindamas E. P. kaltu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nutarimo nėra pagrindo, o apeliacinis skundas – atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo

144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

E. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 29 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius