2018-12-12 Nr. AB-22927-3-61-3-01631-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5475-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01631-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja A. B. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. balandžio 30 d. sprendimą „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo iš esmės ir Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo“ Nr. (15/6-14)15PR-67 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.

2. Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, turintis teisę pasinaudoti Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, pakeitusio Reglamentą Nr. 343/2003, jį išdėsčius nauja redakcija (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 604/2013), 17 straipsnyje įtvirtinta diskrecine išlyga, gavęs jos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, neįvertino susidariusios situacijos ir nenagrinėjo galimybės taikyti diskrecinę išlygą, nenustatė tam pagrindų. Pareiškėja nurodė, jog atsakovas neišsamiai išnagrinėjo prašymą, kadangi nesvarstė galimybės taikyti diskrecinę išlygą.

3. Pirminės apklausos metu pareiškėja nurodė, jog Lietuvos Respublikoje, Spraudės kaime, Rietavo rajone gyvena jos senelis K. P. G. Pareiškėja nenori būti išskirta su savo šeima ir būti perduota kitai Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybei nagrinėti jos prieglobsčio prašymo iš esmės.

4. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos įsitikinimu, Migracijos departamentas, neįsigilinęs į nurodytas faktines aplinkybes, priėmė skubotą sprendimą atsisakyti nagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir nustatyti kitą Europos Sąjungos valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 17–20) prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2018 m. balandžio 30 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nustatė, kad yra pagrindas nenagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymo iš esmės, nes už jos prašymo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita ES valstybė narė. Atlikus patikrinimą Eurodac duomenų bazėje, buvo nustatytas pareiškėjos pirštų atspaudų sutapimas su pirštų atspaudais, pateiktais Švedijoje.

7. Migracijos departamentas 2018 m. gegužės 23 d. gavo Švedijos Karalystės Dublino reglamento įgyvendinimo padalinio atsakymą, kuriame buvo nurodyta, kad vadovaudamasi Reglamentas (ES) Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punktu, Švedijos Karalystė prisiima atsakomybę už pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir sutinka ją atsiimti. Migracijos departamentas 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. (15/6-7) 20PR-6 „Dėl prieglobsčio prašytojų perdavimo Švedijos Karalystei“ nusprendė perduoti pareiškėją Švedijos Karalystei. Šis sprendimas byloje nebuvo ginčijamas.

8. Atsižvelgus į „diskrecijos teisės“ esmę bei į tai, kad nepasinaudojimas šia teise nėra prilyginamas pareigos nevykdymui, atsakovo vertinimu, Sprendimas netaikyti pareiškėjai Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies nepažeidžia nei nacionaliniuose, nei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintų normų ir negali būti laikomas neteisėtu dėl šios priežasties, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nei prieglobsčio prašyme, nei skunde teismui nenurodė aplinkybių, sudarančių pagrindą Lietuvos Respublikai prisiimti atsakomybę už jos prašymo nagrinėjimą.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Švedijos Karalystė yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir 1967 m. Protokolo dėl pabėgėlių statuso dalyvė. Atsižvelgus į tai, atsakovo manymu, nėra pagrindo prielaidai, jog Švedijos Karalystė netinkamai įvertintų pareiškėjos prašymo pateikimo motyvus bei priimtų sprendimą, neatitinkantį prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.

10. Migracijos departamentas nenustatė priežasčių, dėl kurių Lietuva turėtų nagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymą. Noras, kad jos prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Atsakovas neturėjo pagrindo abejoti Švedijos Karalystės kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, todėl buvo priimtas pagrįstas sprendimas nenagrinėti pareiškėjos prašymo iš esmės bei nustatyti atsakingą ES valstybę narę.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 1 d. sprendimu (b. l. 37–41) pareiškėjos A. B. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centro Tyrimų skyriaus vyresnioji specialistė 2018 m. balandžio 30 d. pažymoje Nr. 1T-61 nurodė, jog 2018 m. balandžio 30 d. (duomenys neskelbtini) pilietės A. B. pirštų atspaudai įrašyti į Eurodac sistemą, nurodytas identifikacinis kodas. Pareiškėja neginčijo, kad už jos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES narė, tačiau prašė jos atžvilgiu taikyti diskrecinę išlygą. Pareiškėja diskrecinės išlygos taikymą grindė tuo, kad atsakovas individualiai neįvertino jos situacijos ir nenagrinėjo galimybės taikyti diskrecinę išlygą. Pirminės apklausos metu pareiškėja nurodė, kad ji iš kilmės valstybės išvyko 2014 m. gegužės 26 d. į Švediją, kurioje nebaigė teisinio išsilavinimo. Ji paaiškino, kad Donecke vyksta kariniai veiksmai, nesaugu ten gyventi dėl politinių įsitikinimų ir rusų tautybės. Į Lietuvą atvyko prašyti prieglobsčio. Ji nenori būti išskirta su savo šeima ir būti perduota kitai Europos Sąjungos valstybei nagrinėti jos prieglobsčio prašymo iš esmės. Pareiškėja teismui pateikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Bendrojo departamento 2016 m. rugpjūčio 1 d. pažymėjimą apie tremtį, kuris buvo teikiamas siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Vilniaus regiono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal pareiškėjos motinos M. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (civilinė byla Nr. 2YT-11062-665/2018). Teismo vertinimu, pateiktas dokumentas yra reikšmingas civilinėje byloje, tačiau, neturi teisinės reikšmės nagrinėjant administracinę bylą.

13. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tuo, kad Migracijos departamentas turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnyje įtvirtinta diskrecine išlyga. Gavęs pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, įvertino jos situaciją, tačiau nenustatė pagrindų pateiktą prašymą nagrinėti iš esmės. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog valstybė, atsakinga už pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra Švedijos Karalystė. Pareiškėja Migracijos departamento 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo, kuriuo nusprendė perduoti ją į Švedijos Karalystę, neskundė ir argumentų dėl netinkamos nustatytos Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už jos prašymo suteikti prieglobstį, nagrinėjimą, nenurodė. Pareiškėjos nurodyti argumentai dėl jos išreikšto noro gyventi kartu su šeima nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių ir tinkamo teisės aktų aiškinimo.

III. 14. Pareiškėja A. B. apeliaciniame skunde (b. l. 44–48) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

15. Pareiškėja teigia, jog esant duomenų prie Lietuvoje gyvenančius jos giminaičius (Lietuvos Respublikoje gyvena jos senelis K. P. G.) diskrecijos išlygos netaikymas turėtų būti pagrįstas ir motyvuotas, tačiau šiuo konkrečiu atveju atsakovo Sprendimas nebuvo motyvuotas ir pagrįstas. Pareiškėjos nuomone, Sprendimas buvo priimtas netinkamai nustačius faktines aplinkybes ir netinkamai pritaikius teisės normas, todėl turėjo būti panaikintas.

16. Pareiškėja nurodo, kad tiek atsakovas, tiek teismas pateikia klaidinančią informaciją, jog ji 2018 m. gegužės 25 d. priimto sprendimo „Dėl prieglobsčio prašytojų perdavimo Švedijos Karalystei“ Nr. (15/6-7)20PR-6 neginčijo. Minėtas sprendimas yra apskųstas Vilniaus apygardos administraciniame teisme (administracinės byla Nr. eI-3380-189/2018).

17. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, todėl teismas privalėjo panaikinti ginčijamą Sprendimą.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 59–62) prašo jį atmesti.

19. Atsakovas pažymi, kad Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje nurodyta išlyga Migracijos departamentui nėra privaloma, todėl nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad šios išlygos netaikymas turėtų būti pagrįstas ir motyvuotas. Tokią atsakovo poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Migracijos departamento 2018 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. (15/6-14)15PR-67 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nenagrinėjimo iš esmės ir Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nurodęs, kad atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės, nustatęs, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė.

22. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydama, kad atsakovas nemotyvuotai ir nepagrįstai netaikė diskrecinės išlygos. Pareiškėjos nuomone, Migracijos departamento tyrimas buvo atliktas formaliai, tinkamai neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad šiuo atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) ir Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, pakeitusio Reglamentą Nr. 343/2003, jį išdėsčius nauja redakcija, taip pat Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatos.

24. Įstatymo 72 straipsnio 1 dalis numato, jog Migracijos departamentas, išnagrinėjęs jam pateiktus dokumentus bei įrodymus, per 48 valandas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo momento priima sprendimą dėl valstybės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo. Priėmus sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Lietuvos Respublika, šis prašymas nagrinėjamas iš esmės (Įstatymo 72 str. 3 d.). Migracijos departamentas atlieka tyrimą, siekdamas nustatyti valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Atlikdamas šį tyrimą, Migracijos departamentas bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją (Įstatymo 73 str. 1 d.). Priėmus sprendimą, kad už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė, prieglobsčio prašytojo prašymas suteikti prieglobstį iš esmės nenagrinėjamas (Įstatymo 73 str. 2 d.). Mechanizmai ir kriterijai, kurių pagrindu nustatoma konkreti Europos Sąjungos valstybė narė, atsakinga už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra įtvirtinti Reglamente Nr. 604/2013.

25. Reglamento (ES) Nr. 604/2013 3 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Jei remiantis šiame reglamente išvardytais kriterijais negalima nustatyti jokios atsakingos valstybės narės, už jo nagrinėjimą yra atsakinga pirmoji valstybė narė, kuriai buvo pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas. Taigi iš įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad Reglamento Nr. 604/2013 III skyriuje yra įtvirtinti kriterijai, kurių pagrindu nustatoma už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga Europos Sąjungos valstybė narė, taip pat nustatoma šių kriterijų tarpusavio hierarchija.

26. Kita vertus, Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybės narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Iš esmės tokią galimybę numato ir Tvarkos aprašo 73 punktas, nustatantis, kad net nustačius, jog kita ES valstybė narė yra atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį, pateikto Lietuvos Respublikoje, nagrinėjimą, Migracijos departamentas gali nuspręsti nagrinėti gautą prašymą suteikti prieglobstį iš esmės remdamasis diskrecine išlyga, nustatyta Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje.

27. Šios bylos kontekste svarbi ir Reglamento (ES) Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punktas, kuris nustato, kad pagal šį reglamentą atsakinga valstybė narė įpareigojama 23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybes, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris paprašė apsaugos kitoje valstybėje narė arba kuris be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje.

28. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2018 m. balandžio 30 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą ir atsižvelgęs į surinktą informaciją (atlikus patikrinimą EURODAC duomenų bazėje nustatytas pareiškėjos pirštų antspaudų sutapimas su pirštų antspaudais, pateiktais Švedijoje), nustatė, kad yra pagrindas nenagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymo iš esmės, nes už jos prašymo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita ES valstybė narė. Migracijos departamentas 2018 m. balandžio 30 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė nenagrinėti pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį iš esmės, nes už jos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą iš esmės gali būti atsakinga kita ES valstybė narė. Ginčijamu Sprendimu taip pat nuspręsta nustatyti ES valstybę narę, atsakingą už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą. 2018 m. gegužės 23 d. Migracijos departamentas gavo Švedijos Karalystės Dublino reglamento įgyvendinimo padalinio atsakymą, kuriame buvo nurodyta, jog vadovaudamasi Reglamento (ES) Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punktu, Švedijos Karalystė prisiima atsakomybę už pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir sutinka atsiimti pareiškėją. Migracijos departamentas 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. (15/6-7) 20PR-6 „Dėl prieglobsčio prašytojų perdavimo Švedijos karalystei“ nusprendė perduoti pareiškėją Švedijai. Iš skundo ir apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėja iš esmės neginčija, jog už jos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga kita Europos Sąjungos narė – Švedijos Karalystė, tačiau jos atžvilgiu prašo taikyti Reglamente (ES) Nr. 604/2013 numatytą diskrecinę išlygą.

29. Kiek tai susiję su Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalies aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog šioje normoje nustatoma Europos Sąjungos valstybės narės diskrecija priimti sprendimą nagrinėti asmens pateiktą prieglobsčio prašymą, taip nukrypstant nuo 3 straipsnio 1 dalies net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Teisės aktuose nėra nustatyta detalesnių taisyklių ar kriterijų tokio pobūdžio sprendimui priimti. Tačiau remiantis Reglamento (ES) Nr. 604/2013 nuostatomis galima daryti išvadą, kad Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente (ES) Nr. 604/2013 įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Reglamentą (ES) Nr. 604/2013, atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį (Reglamento (ES) Nr. 604/2013 48 str., II priedas). (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje A-858-833/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3762-624/2016).

30. Pareiškėja poreikį taikyti jos atžvilgiu minėtas nuostatas grindė tuo, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jos senelis, o ji nenori būti išskirta su savo šeima ir būti perduota kitai ES valstybei nagrinėti jos prieglobsčio prašymą iš esmės. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėja nepagrindė artimų santykių su seneliu ir nenurodė jokių kitų svarbių priežasčių, dėl kurių Lietuva turėtų nagrinėti jos prieglobsčio prašymą. Atkreiptinas dėmesys, jog asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narė nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Taip pat pažymėtina tai, kad Švedijos karalystė, kuro pagal Reglamento (ES) Nr. 604/2013 nuostatas yra atsakinga už pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė. Todėl neturint jokio pagrindo abejoti Švedijos Karalystės kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė nenagrinėti pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės bei nustatyti atsakingą ES valstybę narę.

31. Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas ginčo išsprendimui svarbias faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės aktus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė