2017-01-03 Nr. AB-199-3-61-3-05569-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3388-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05569-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. U. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinės žalos.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2013 m. sausio 24 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, orumą žeminančiomis, žiauriomis sąlygomis. Buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotis nuo 7 kv. m iki 8 kv. m, jos buvo apstatytos baldais, todėl laisvo ploto kamerose likdavo tik apie 1,5 kv. m – 2 kv. m. Kamerose pareiškėjas buvo laikomas su dar dviem arba trimis asmenimis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K kamerose buvo drėgna, šalta, nehigieniškos sąlygos, jis buvo laikomas nuolatinėje įtampoje. Pareiškėjas nurodė, kad dėl laikymo Lukiškių TI-K jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, stipriai pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Pareiškėjas negali ramiai miegoti, tapo dirglus, nervuotas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjas patikslintame skunde taip pat pažymėjo, jog kamerose sklido blogas kvapas. Atkreipė dėmesį, kad dėl Lukiškių TI-K 2012 m. sausio ar vasario mėnesį įvykusio gaisro, jis patyrė žalą sveikatai, t. y. prisikvėpavo smalkių. Paaiškino, kad jis buvo laikomas I korpuso III aukšte, o degė Lukiškių TI-K rūsys, iš kurio visi dūmai, smalkės per ventiliacijos angas pateko į pareiškėjo kamerą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 16–24) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atkreipė dėmesį, jog atskirais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanydama mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Taip pat nurodė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Pažymėjo, kad dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytas normines ribas, tačiau stengiamasi, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pabrėžė, jog administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Lukiškių TI-K teigimu, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad atsakovo įgaliotos institucijos pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą. Tvirtino, kad ginčo atveju nėra visų įstatyme numatytų sąlygų, kurioms esant kyla valstybės civilinė atsakomybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo L. U. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 95 Eur neturtinės žalos. Likusios skundo dalies netenkino.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas. Vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsnio 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.131 1 ir 2 dalių nuostatomis. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2013 m. sausio 24 d., taigi apie savo teisių pažeidimą laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. vėliausiai turėjo sužinoti 2012 m. lapkričio 22 d., todėl skundą dėl patirtos žalos priteisimo šiame laikotarpyje (nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d.) galėjo pateikti iki 2015 m. lapkričio 22 d., tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 23 d. – praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, laikotarpyje nuo 2011 m. kovo 14 d. – 2012 m. lapkričio 22 d. patirtą neturtinę žalą. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjui 2016 m. vasario 17 d. buvo įteiktas atsakovo atstovo atsiliepimas, kuriame prašoma taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių galėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas, teismo posėdyje nedalyvavo. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo šalis (atsakovas) raštu reikalauja taikyti ieškinio senatį, taip pat į tai, kad nėra jokių objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių pareiškėjui laiku ginti savo teises, taikytas trejų metų ieškinio senaties terminas pareiškėjo reikalavimui priteisti laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. jam padarytą neturtinę žalą. Atitinkamai ginčas nagrinėtas dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpyje nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. sausio 24 d.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsniu, 6.250 straipsnio 1 dalimi. Vienas iš aspektų, kurių pagrindu pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo, yra pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymėta, kad minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida. Vertinant pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį atsižvelgta į Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnį, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą. Byloje nebuvo ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie L. U. kalinimo sąlygas nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. sausio 24 d. teisingumo bei išsamumo. Teismui pateikta informacija patvirtino, kad šiomis dienomis: 2012 m. lapkričio 23 d. – 28 d., 2013 m. sausio 4 d.–15 d., 2013 m. sausio 24 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodytos minimalios vertės. Minėtų duomenų analizė liudija, kad L. U. teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 19 dienų, o vienam asmeniui tekdavo vidutiniškai apie 1,83–3,4 kv. m patalpų ploto, t. y. gerokai mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą kameros plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su tuo, kad laikymo Lukiškių TI-K metu kamerose buvo šalta, teismas pažymėjo, kad siekiant užtikrinti tinkamas asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygas, laisvės atėmimo įstaigoms privalu pasirūpinti adekvačia kameros temperatūra – pakankamu šildymu žiemos metu. Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūros reikalavimus nustato Higienos normos 26 punktas. Pagal šio punkto nuostatas, šaltuoju metų periodu leistina oro temperatūra 18–22 °C. Teismui nėra pateikta duomenų, kad šaltuoju metų laiku kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę šalčiau, nei numatyta Higienos normos 26 punkte, todėl šio fakto dėl praėjusio ilgo laiko nustatyti neįmanoma.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildino ir dėl kamerose buvusios didelės drėgmės ir pelėsio, blogo kvapo. Pagal Higienos normos 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas, kuriuo teismas neturi pagrindo abejoti nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant didelės drėgmės, pelėsio ir blogo kvapo kamerose. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atsižvelgiant į tai konstatuota, kad šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad kamerose buvo laikomas nehigieniškomis sąlygomis, teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose.

Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad stigo privatumo, jis patyrė nuolatinę įtampą, laikytos abstrakčiomis. Pareiškėjas nepagrindė ir nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl jos vertinamos kaip nepakankamos pažeidimui konstatuoti. Teismas pažymėjo, jog šios aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad 19 dienų pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudarė pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (19 dienų), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, darė išvadą, kad nagrinėjamuoju atveju pareiškėjui priteistina 95 Eur (5 Eur x 19 d.) suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 15 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III. Pareiškėjas L. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 96–97).

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas iki šiol atlieka bausmę toje pačioje įkalinimo įstaigoje, kurią yra apskundęs. Buvo duodama suprasti, kad jei kreipsis į teismą, bus perkelti į kitą įkalinimo įstaigą ar atsiras nuobaudų. Todėl kai tik atsirado galimybė, pareiškėjas padavė skundą. Todėl prašo netaikyti sutrumpinto senaties termino.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 104–107) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2013 m. sausio 24 d. jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas taikė trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. jam padarytą neturtinę žalą; dėl likusio laikotarpio nustatė, kad pareiškėjo teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, buvo pažeista 19 dienų, todėl tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė jam 95 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo netaikyti ieškinio senaties.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas.

Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v.

UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A.

V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį.

Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas L. U. su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2015 m. lapkričio 23 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4), atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 16–24), pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 14 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Pareiškėjo apeliacinio skundo prašymas netaikyti ieškinio senaties nepagrįstas. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų buvus aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai teigia, kad kreipėsi į teismą kai tik atsirado tokia galimybė, tačiau detaliau nepaaiškina aplinkybių, jo teigimu, reiškiančių atsiradusią galimybę kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose pasisakoma, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo teisių gynimo prasme nagrinėjamoje byloje aktualūs jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiai nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. sausio 24 d.

Pasisakydama dėl nagrinėjamo administracinio ginčo esmės, kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą sieja su jo kalinimu perpildytose kamerose. Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodytų duomenų (b. l. 16–24) galima spręsti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. sausio 24 d. kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,3 kv. m iki 26,96 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 5, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 1,83 kv. m iki 26,96 kv. m. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 19 dienų Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitinkančiose, kamerose.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi, šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog vienam asmeniui teko per mažas gyvenamas plotas. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas skunde taip pat buvo nurodęs pakankamai abstrakčius teiginius, jog buvo laikomas kamerose, kuriose sąlygos buvo nehigieniškos, stigo privatumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavo, nenurodė jokių šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, duomenų, kad pareiškėjas dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai, kreipęsis dėl to į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją, nėra, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuris šiuos pareiškėjo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų vertino kaip nepagrįstus, juo labiau, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde šiuo aspektu išsamiau ir nepasisako.

Be to, nors patikslintame skunde pareiškėjas buvo nurodęs, kad dušu gali pasinaudoti tik 1 kartą per savaitę, pažymėtina, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Todėl šiuo aspektu Higienos normos reikalavimas nebuvo pažeistas.

Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, visų pirma, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. sausio 24 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 patvirtinta 850 Lt, o 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 8 eurus (2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1422-520/2016)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, jų (pažeidimų) trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas didinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą sumą neturtinės žalos atlyginimui iki 150 Eur; laikytina, jog tokia suma pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui L. U. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė