2024-07-17 Nr. AB-10933-3-65-3-00430-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-411-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00430-2024-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. liepos 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ąžuolo“ brolijai dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Ąžuolo“ brolijos (toliau – ir atsakovas) 30 400 Eur skolą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už pavėluotas grąžinti lėšas, skaičiuojamas vadovaujantis Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 „Dėl Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių patvirtinimo“, 15 ir 16.1 punktais nuo 2024 m. kovo 11 d. nuo negrąžintos lėšų dalies iki tos kalendorinės dienos, kurią grąžintinos lėšos bus visiškai sugrąžintos.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – taikyti atsakovui turto areštą 30 400 Eur sumai bei šį areštą įregistruoti valstybės įmonės Registrų centro Turto arešto aktų registre.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad egzistuoja abi būtinosios sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę: 1) reikalavimas yra pagrįstas; 2) egzistuoja reali teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.

Pareiškėjas teigė, kad atsakovas dirbtinai sukūrė sąlygas gauti paramą, t. y. savo veiksmais siekė gauti naudos, kuri konkrečiu atveju neatitinka teisės aktuose numatytų tikslų ir prioritetų, taip pat siekė įgyti paramos skyrimo tikslams prieštaraujantį pranašumą.

Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas kartu su kitais juridiniais asmenimis elgėsi nesąžiningai – atsakovas, siekdamas gauti paramą ir veikdamas kartu su UAB „Kurpynė“ ir UAB „Stepė“, sąmoningai derino veiksmus.

Pareiškėjas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju, egzistuoja didelė tikimybė, kad atsakovas sieks nuslėpti turimą turtą ar imsis kitokių veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkėtų ar net taptų negalimas, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos lėšas.

II. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. gegužės 9 d. nutartimi pareiškėjo NMA skundą priėmė nagrinėti, o prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas (70 str. 1 d.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, nurodė, kad vien aplinkybė, jog prašoma priteisti skolos suma yra didelė, nelaikytina savaime pakankamu pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog egzistuoja didelė tikimybė, kad atsakovas sieks nuslėpti turimą turtą ar imsis kitokių veiksmų, dėl ko būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkėtų ar net taptų negalimas, šių teiginių pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais.

Teismas padarė išvadą, kad vien tik pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikymas galimai apsunkintų pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įgyvendinimą, nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagal ABTĮ 70 straipsnio nuostatas. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjas NMA atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 9 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas teigia, kad NMA 2024 m. sausio 2 d. sprendimo Nr. SKP-5 „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas) pagrindu turi būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas apie Sprendimą buvo informuotas 2024 m. sausio 10 d. raštu Nr. BRK-268, tačiau jis neatliko nė vieno mokėjimo. Atsakovo vengimas sumokėti skolą yra pagrindas manyti, kad, kol bus nagrinėjama byla, atsakovas gali tapti nepajėgus visiškai padengti įsiskolinimą, o reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šioje proceso stadijoje užtikrintų teismo sprendimo tinkamą įvykdymą.

Pareiškėjas pažymi, kad egzistuoja didelė tikimybė, jog atsakovas sieks nuslėpti turimą turtą ar imsis kitokių veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkėtų ar net taptų negalimas, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas siekiant apsaugoti valstybės finansinius interesus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo NMA prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 70 str. 1 d.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, padarė išvadą, jog pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl prašymą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde teigia, kad atsakovo vengimas sumokėti skolą yra pagrindas manyti, jog, kol bus nagrinėjama byla, atsakovas gali tapti nepajėgus visiškai padengti įsiskolinimą, sieks nuslėpti turimą turtą ar imsis kitokių veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkėtų ar net taptų negalimas.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; kt.).

Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; kt.). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuri yra nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnyje ir kurios vykdymo tvarką ir pagrindinius taikymo principus nustato šis kodeksas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-682-1062/2017; 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-683-602/2018; kt.).

Pareiškėjas būtinybę taikyti atsakovo turto areštą grindžia iš esmės tuo, kad atsakovas nesumokėjo skolos ir skolos suma (30 400 Eur), pareiškėjo vertinimu, yra itin didelė, todėl yra pagrindas manyti, jog atsakovas gali tapti nepajėgus visiškai padengti įsiskolinimą, sieks nuslėpti turimą turtą ar imsis kitokių veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkėtų ar net taptų negalimas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos argumentus, akcentuoja, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų (pvz., duomenų iš viešųjų registrų apie atsakovo turimą turtą, įsiskolinimus ir kt.), kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovas yra nemokus ar gali tapti nemokus, imtis veiksmų, dėl kurių būsimo teismo sprendimo vykdymas iš esmės pasunkėtų ar net taptų negalimas, todėl pareiškėjo argumentai pripažintini deklaratyviais ir nesudarančiais pagrindo spręsti priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu taip pat neteikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti apie atsakovo turtinę padėtį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei atskirajame skunde nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turi būti taikoma jo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, konstatuoja, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę dėl šioje byloje pareikšto reikalavimo. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė