2015-11-10 Nr. BB-4520-1-94-2-00032-2012-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-427-648/2015

Teisminio proceso Nr. 1-94-2-00032-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.7.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Eligijaus Gladučio ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui,

A. P., kuriam nutraukta byla, gynėjams advokatams Dainiui Žiedui ir Adomui Liutvinskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Rimvydo Kurpavičiaus, A. P., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Adomo Liutvinsko ir nukentėjusiojo R. B. atstovo advokato Gintaro Dabkevičiaus kasacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutarties.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu A. P. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 80 MGL (10 400 Lt, t. y. 3012 Eur) bauda, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 200 MGL (26 000 Lt, t. y. 7530 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio l dalimi, 2 dalimi, 5 dalies l punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 200 MGL (26 000 Lt, t. y. 7530 Eur) bauda. Iš A. P. nukentėjusiajam R. B. priteista 4800 Eur turtinei žalai atlyginti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutartimi Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendis panaikintas ir baudžiamoji byla A. P. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Nukentėjusiojo R. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Artūro Pažarskio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, gynėjo A. Liutvinsko, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, gynėjo D. Žiedo, prašiusio prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo kasacinius skundus atmesti, o gynėjo A. Liutvinsko kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu A. P. buvo nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio mėnesio pradžioje, tiksli data, laikas ir vieta nenustatyti, telefonu sutaręs su nukentėjusiuoju R. B. pirkti iš jo automobilį „Chrysler 300“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)), už 13 800 Eur, jis nurodė nukentėjusiajam išrašyti sąskaitą už šį automobilį UAB „G“ vardu ir 2007 m. gruodžio 19 d. avansu sumokėjo šiam dalį sumos – 9000 Eur, pravesdamas juos į R. B. nurodytą sąskaitą; 2008 m. liepos 1 d. šį automobilį iš R. B. paėmė, nesumokėjęs likusios sutartos sumos 4800 Eur, ir 2009 m. birželio 23 d. šį automobilį, suklastodamas ir panaudodamas pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 000061, įregistravo savo, A. P., vardu, ir taip apgaule įgijo 47 649 Lt ( t. y. 13 800 Eur) vertės automobilį „Chrysler 300“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)), padarydamas nukentėjusiajam R. B. 4800 Eur turtinę žalą.

A. P. buvo nuteistas ir už tai, kad nenustatytu laiku ir vietoje suklastojo automobilio „Chrysler 300“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 000061, įrašydamas melagingus duomenis, kad R. B. jam pardavė automobilį „Chrysler 300“ (VIN kodas (duomenys neskelbtini)) už 9000 Eur; pasirašydamas už R. B. šį suklastotą dokumentą 2009 m. birželio 23 d. panaudojo, pateikdamas valstybės įmonei „Regitra“, Šilutėje, Pramonės g. 10 A; taip jis įregistravo šį automobilį savo vardu.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Rimvydas Kurpavičius kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 182 straipsnio) taikymo, nes teismas netinkamai aiškino šio straipsnio turinį, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad A. P. veika kvalifikuotina pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Pasak prokuroro, A. P. apgaulė iš nukentėjusiojo R. B. įgyjant didelės vertės (13 800 Eur) turtą – automobilį „Chrysler 300“ – pasireiškė keletu objektyvių veiksmų, kurie įvardyti kaltinime: susitarimu su nukentėjusiuoju R. B. pirkti iš jo automobilį „Chrysler 300“ už 13 800 Eur, prašymu išrašyti sąskaitą už šį automobilį UAB „G“ (jo tėvo kaip šios bendrovės akcininko vardu), 9000 Eur sumokėjimu į R. B. sąskaitą ir automobilio įregistravimu savo vardu, panaudojant suklastotą pirkimo–pardavimo sutartį.

Visi šie veiksmai, kasatoriaus nuomone, laikytini vienos apgaulės, kurios tikslas įgyti turtą, sudėtimi. Negalima iš šių veiksmų eliminuoti vieno veiksmo ir tik jo pagrindu padaryti išvadas, lemiančias neteisingą baudžiamojo įstatymo taikymą. Susitarimas dėl sandorio, pinigų sumokėjimas, sąskaitos išrašymas – būtent šie veiksmai ir suklaidino nukentėjusįjį, kuris manė, jog tarp jo ir A. P., kaip UAB „G“ tarpininko, klostosi teisėti civiliniai automobilio pirkimo–pardavimo santykiai, dėl to jis ir perdavė savo turtą A.

P.. Kasaciniame skunde nurodoma, kad tai, jog šie A. P. atlikti veiksmai buvo apgaulingi, parodo tolesni jo veiksmai. A. P., turėdamas R. B. turtą – automobilį savo žinioje, suklastojo jo įgijimo dokumentą savo vardu ir įregistravo jį savo vardu. Vėliau, pardavęs šį automobilį trečiajam asmeniui, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kad nukentėjusysis jam grąžintų 9000 Eur, kaip gautus nepagrįstai dėl nukentėjusiojo neatliktų kitų paslaugų. Šis A. P. veiksmas ir jo parodymai, pasak prokuroro, akivaizdžiai parodo, kad jis niekada neketino nukentėjusiajam R.

B. mokėti jokių pinigų už automobilį, o jį įgijo, atlikęs keletą apgaulingų veiksmų, kuriais patikėjęs R. B. ir perdavė automobilį. Tai, kad teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal A. P. ieškinį, nusprendė, jog A. P. ieškinys dėl 9000 Eur priteisimo nepagrįstas ir kad juos jis sumokėjo už automobilį, nepaneigia A. P. veiksmų tyčios nusikalstamai veikti kryptingumo, turint tikslą įgyti automobilį „Chrysler 300“ iš R. B.. Teismui atmetus A. P. ieškinį, R. B. gauti 9000 Eur buvo įskaityti į nusikaltimu padarytą žalą, dėl to kaltinime ir buvo nurodyta, kad likusi nusikaltimu padaryta žala yra tik 4800 Eur.

Kasatoriaus nuomone, likusi nusikaltimu padarytos žalos dalis negali lemti šios nusikalstamos veikos, kaip sukčiavimo, kvalifikacijos, nes A. P. apgaule įgijo turtą – visą automobilį, kurio vertė 13 800 Eur, t. y. jo vertė viršija 250 MGL ir pagal BK 190 straipsnį yra didelės vertės turtas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. P. pripažino kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

A. P., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjas advokatas Adomas Liutvinskas kasaciniu skundu prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutartį ir A. P. baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė pareigą nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, nes pirmosios instancijos teismas iš esmės pasitenkino vien kaltinime ginamajam nurodytomis veikų padarymo aplinkybėmis, o apeliacinės instancijos teismas tik iš dalies ištaisė akivaizdžias pirmosios instancijos teismo padarytas teisės taikymo klaidas. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, gynėjo teigimu, galima daryti išvadą, kad ginamasis sukčiavo R. B. atžvilgiu, užvaldydamas ne automobilį, o tik ne visai atsiskaitęs už tą automobilį, nors duomenų, patvirtinančių teismo poziciją, jog ginamasis sukčiavo, t. y. prieš R. B. panaudojo apgaulę, teismas nuosprendyje nenurodė.

Gynėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikuodamas A. P. veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 182 straipsnio 1 dalį, iš esmės pakeitė visą jam pareikšto kaltinimo konstrukciją, kuri rėmėsi kaltinimu užvaldžius byloje minimą automobilį, o ne vengiant sumokėti likusią dalį. Tokia dviprasmiška apeliacinės instancijos teismo pozicija, A. P. inkriminuojant sukčiavimą, nors aprašytos veikos padarymo aplinkybės leidžia manyti, kad teismas nustatė, jog jis tiesiog vengia atsiskaityti už automobilį, pasak kasatoriaus, iš esmės paneigia teisinius pagrindus A. P. pripažinti kaltu padarius sukčiavimą.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje aiškindamas sukčiavimo esmę, nukrypo nuo teismų praktikos apgaulės panaudojimo aspektu ir akcentavo tik veikos padarinius, nors sukčiavimas be nukentėjusio apgaulės, kaip priemonės užvaldyti svetimą turtą, negalimas.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apgaulė pasireiškė A. P. suklastojus automobilio pirkimo pardavimo sutartį, nurodant, jog R. B. automobilį parduoda už 9000 Eur ir pateikiant tokią sutartį VĮ „Regitra“, kasatoriaus nuomone, neleidžia daryti išvados, kad tokiu būdu buvo suklaidintas R. B., nes teismo išvada dėl A. P. kaltės suklastojus sutartį, grindžiama tik prielaida, t. y. aplinkybe, kad pirkimo–pardavimo sutartį registruoti automobilį pateikė A. P.. Teismai, anot gynėjo, spręsdami A. P. kaltės klausimą padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, nukrypo nuo teismų praktikos analogiškose bylose, t. y. kada suklastotas dokumentas panaudojamas tik kaip priemonė svetimam turtui užvaldyti, veika kvalifikuojama tik pagal BK 182 straipsnį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog A. P. buvo ne visai atsiskaitęs už automobilį, tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, todėl teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Konstitucinio Teismo praktika, turėjo spręsti baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, nes baudžiamoji atsakomybė taikoma tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima ir negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas.

Pasak kasatoriaus, vertinant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, reikšminga tai, kad A. P. ir nukentėjusysis R. B. buvo geri pažįstami, kad R. B., šioje byloje buvo pareiškęs 4800 Eur civilinį ieškinį, neprašė grąžinti automobilio, kad automobilį A. P. savo vardu registravo 2009 m., t. y. po metų po automobilio pasiėmimo, ir tai, kad R. B. baudžiamojo pobūdžio pretenzijas A. P. pareiškė tik 2012 m., kai šis pareiškė ieškinį dėl 9000 Eur. Esant tokioms aplinkybėms, gynėjo nuomone, darytina pagrįsta išvada, kad tarp jo ginamojo ir R. B. kilę nesutarimai, o vėliau ir konfliktas, yra civilinis deliktas, kuriam, išspręsti civilinės teisės priemonėmis nebuvo ir nėra jokių kliūčių ir tai patvirtino apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi.

Nukentėjusiojo R. B. atstovas advokatas Gintaras Dabkevičius kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, išsamiai neištyrė byloje esančių faktinių duomenų, tinkamai neišanalizavo prokuratūros apeliacinio skundo argumentų ir perkvalifikuodamas A. P. veiką iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 182 straipsnio 1 dalį, pritaikęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pasak nukentėjusiojo atstovo, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje akivaizdūs objektyvieji A. P. sukčiavimo požymiai, tačiau netinkamai aiškino šio nusikaltimo subjektyviąją pusę, neįvertino tikrųjų A. P. ketinimų, kurie pasireiškė apibrėžta tyčia sukčiaujant užvaldyti didelės vertės (13 800 Eur) turtą – automobilį „Chrysler 300“. Pirkimo–pardavimo sutarties suklastojimas, pasak kasatoriaus, yra siekis užvaldyti didelės vertės turtą, o ne išvengti likusios pinigų sumos už automobilį sumokėjimo. Suklastojęs pirkimo–pardavimo sutartį A. P. siekė už UAB „G“ nukentėjusiajam sumokėtus pinigus atsiimti, nes 2010 m. sausio 13 d. pateikė teismui civilinį ieškinį dėl R. B. be pagrindo įgytų lėšų (9000 Eur ir 5 proc. metinių palūkanų), kuris buvo atmestas ir A. P. nepavyko susigrąžinti R. B. pervestų 9000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, dėl šių faktų visiškai nepasisakė ir padarė dviprasmiškas išvadas. Atstovo teigimu, A. P. suklastojo automobilio įsigijimo sutartį, automobilį VĮ „Regitra“ užregistravo savo vardu ir perpardavė, t. y. nusikalstamu būdu, apgaule užvaldė automobilį, kurį R. B. pardavė UAB „G“.

Kasatoriaus nuomone, subjektyvioji A. P. nusikaltimo pusė atskleidžia jo tikruosius tikslus apgaule užvaldyti didelės vertės turtą ir turi būti kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kuriai netaikoma penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.

Nukentėjusiojo atstovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, savo sprendime išdėstė keliančius abejonių, įrodymų visuma ir bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimu nepagrįstus, prieštaringus motyvus, o priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus. Šie BPK pažeidimai pripažintini esminiais, sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Rimvydo Kurpavičiaus, A. P., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Adomo Liutvinsko ir nukentėjusiojo R. B. atstovo advokato Gintaro Dabkevičiaus kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Todėl, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Apeliacinės instancijos teismas ypač atidžiai turi patikrinti nuosprendžio pagrįstumą. Be to, teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis).

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, 2015 m. vasario 12 d. priėmė nutartį, kuria Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį, kuriuo A. P. buvo nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, panaikino ir nustačiusi, kad A. P., nukentėjusiajam R. B. už automobilį „Chrysler 300“ pervedęs 9000 Eur, liko nesumokėjęs tik 4800 Eur ir ši suma neviršija 250 MGL dydžio, konstatavo, kad A. P. nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama ne pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, bet pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, o kadangi BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos priskiriamos nesunkiems nusikaltimams ir joms taikomas BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nustatytas penkerių metų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, nustačiusi, kad apkaltinamasis nuosprendis A. P. buvo priimtas suėjus penkerių metų senaties terminui, baudžiamąją bylą dėl minėtų nusikalstamų veikų A. P. nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, konstatuoja, kad šios apeliacinės instancijos teismo išvados nagrinėjamos bylos kontekste yra skubotos, priimtos nepakankamai įsigilinus į apeliacinių skundų esminius argumentus ir pažeidžiant bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Nuteistasis A. P. ir jo gynėjas apeliaciniais skundais prašė panaikinti A. P. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta A. P. kaltė suklastojus automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, o tarp R. B. ir A. P. dėl atsiskaitymo už automobilį „Chrysler 300“ kilęs ginčas yra civilinis deliktas, kuriam išspręsti civilinės teisės priemonėmis, reiškiant ieškinį, nebuvo ir nėra kliūčių. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas kvalifikuojant kaltinamojo veiksmus, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus, t. y. apeliacinės instancijos teismas privalėjo išanalizuoti minėtus apeliacinių skundų argumentus, nutartyje dėl jų pateikti motyvuotas išvadas ir, tik jiems nepasitvirtinus, spręsti klausimą dėl senaties taikymo.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką galutinis sprendimas, kuriuo byla nutraukiama, gali būti priimamas tik tada, kai pagal bylos medžiagą senaties trukmės nustatymui svarbios aplinkybės (Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyti nusikalstamos veikos požymiai, jos baigtumo momentas) yra pakankamai akivaizdžios (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100/2008). Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismo išvados apie patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties instituto taikymui teisiškai reikšmingų nusikaltimo sudėties požymių nustatymą yra nepakankamai argumentuotos.

Pažymėtina, kad BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles. Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas turi teisę visose nagrinėjamose bylose atlikti visų įrodymų tyrimą. Todėl manydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, ar įrodymai, turintys esminės reikšmės teismo išvadoms, yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, apeliacinės instancijos teismas turi atlikti įrodymų tyrimą ir tik tada daryti atitinkamas išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014).

Iš apeliacinės instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apeliacinėje instancijoje įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, nors to prašė nuteistasis ir jo gynėjai advokatai A. Liutvinskas ir D. Žiedas. Dar kartą aptaręs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra būdingos sukčiavimui ir dokumento klastojimui, tačiau padarydamas minėtas išvadas neištyrė visų faktinių aplinkybių: neatskleidė R. B. ir A. P. tarpusavio santykių esmės ir automobilio „Chrysler 300“ pirkimo–pardavimo sandorio aplinkybių, nepasisakė dėl visų A. P. ir jo gynėjo advokato A. Liutvinsko apeliaciniuose skunduose nurodomų argumentų, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikalstamų veikų padarymo bei keliamas civilinių teisinių santykių egzistavimo klausimas, ir išvadų nepagrindė teisiniais argumentais.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas visiškai neatskleidė apgaulės – esminio sukčiavimo nusikaltimo požymio, atribojančio sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, turinio. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo ar panaikinimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją dėl turto, turtinės teisės perleidimo, turtinės prievolės įvykdymo, arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Todėl teismas turi pateikti argumentuotus motyvus, paaiškinančius, kaip apgaulės požymis pasireiškė konkrečiuose A. P. veiksmuose, kaip jis prisidėjo prie nukentėjusiojo R. B. suklaidinimo mechanizmo, kokią įtaką turėjo įgyvendinant sukčiavimo veiką, ir juos pagrįsti bylos įrodymais. Tik tuomet bus galima padaryti atitinkamą išvadą, ar A. P. veikoje buvo nusikalstamo sukčiavimo ir dokumentų klastojimo požymių. Atkreiptinas dėmesys į teismų praktiką, kad tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės perleido savo turtą kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo A. P. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose, nepatikrino, priimtoje nutartyje į esminius apeliantų argumentus neatsakė (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 punktai). Padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais, sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas privalo patikrinti nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti minėtuose apeliaciniuose skunduose nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.

Priklausomai nuo išvadų dėl konkrečių nusikaltimo sudėčių požymių buvimo ar nebuvimo A. P. veiksmuose, gautų iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme, svarstytini ir prokuroro apeliacinio skundo argumentai.

Kadangi byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kiti prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo kasacinių skundų argumentai dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo paliekami nenagrinėti, nes BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 12 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Eligijus Gladutis

Artūras Pažarskis