2017-12-28 Nr. AB-24519-3-61-3-05995-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1296-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05995-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) laikotarpiu nuo 2013 m. vasario iki 2016 m. sausio susidariusią 1 503,81 Eur darbo užmokesčio nepriemoką ir įpareigoti Departamentą tinkamai apskaityti ir apmokėti viršvalandinį darbą laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėn. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos įskaitytinai.

2. Pareiškėjas nurodė, kad dirba Departamento pastatų apsaugos skyriaus specialisto pareigose. Atsakovas nuo 2013 m. vasario mėnesio pažeidinėjo jo teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą t. y. netinkamai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias darbo laiką, dėl to netinkamai atliko darbo laiko apskaitą - neapskaitė viršvalandinio darbo ir atitinkamai neapmokėjo už viršvalandinį darbą. Pareiškėjo teigimu, egzistuoja visos įstatymu nustatytos sąlygos 48 valandų per savaitę darbo laiko normai jo atžvilgiu taikyti, t. y. įstaigoje nustatytos funkcijos nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigybė įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, yra įstaigos vadovo sprendimas.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčas kyla dėl Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio 3 dalies nuostatos dalyje, kurioje teigiama, kad „šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikas) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu“. Laikas, per kurį pareigūnas gali dirbti iki 48 valandų yra 7 dienos, atsižvelgiant į tai, kad nustatytos funkcijos vykdomos nepertraukiamai ir yra nustatytos darbo pamainos, nebūtinai turi sutapti su savaitės dienomis pirmadieniu - sekmadieniu. 7 dienų laikas arba darbo savaitės atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamasis poilsis. Atsakovas darbo laiko apskaitą vykdo 7 dienas visada tapatindamas su savaitės dienomis pirmadieniu–sekmadieniu, visiškai neatsižvelgdamas į savaitės nepertraukiamo poilsio laiką.

4. Pareiškėjo teigimu, Statuto VI skirsnis „Darbo laikas ir atostogos“ nereglamentuoja poilsio laiko, išskyrus atostogas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 4 straipsnio 2 dalimi, turėtų būti taikomas Valstybės tarnybos įstatyme nustatytas poilsio laiko reglamentavimas. Tačiau, išskyrus nuostatas dėl atostogų, Valstybės tarnybos įstatymas taip pat nereglamentuoja poilsio laiko. Dėl to, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) įtvirtintu teisiniu reguliavimu. Sistemiškai vertinant DK 160 ir 161 straipsnių nuostatas, kuriame įtvirtintas teisinis reguliavimas, matyti, kad darbo savaitė arba 7 dienų laikas, esant nepertraukiamam funkcijų vykdymui, turėtų būti tapatinamas su savaitės nepertraukiamu poilsiu, o ne su savaitės dienomis pirmadieniu–sekmadieniu. Atkreipė dėmesį, kad net vizualiai vertinant atsakovo rengiamus darbo laiko apskaitos žiniaraščius, matyti, kad pareiškėjo darbo savaitė (7 dienų laikas) realiai nesutampa su savaitės dienomis pirmadieniu–sekmadieniu.

5. Pareiškėjas nurodo, kad 2013 m. vasario – 2016 m. sausio mėnesiais jis dirbo viršvalandžius, kurių atsakovas neapskaitė ir už juos neapmokėjo. Per minėtą laikotarpį 48 valandų normą per 7 dienas, pareiškėjas viršijo iš viso 231 valanda (2013 metais – 69 valandomis, 2014 metais – 57 valandomis, 2015 metais – 105 valandomis, 2016 metais – 12 valandų). Darbo užmokesčio nepriemoka, pareiškėjo paskaičiavimu, yra 1 503,81 Eur.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra teisėkūros subjekto nustatyto aiškaus teisinio reguliavimo, numatančio „savaitės (7 dienų laiko)“ skaičiavimą. Departamentas, vykdydamas darbo ir poilsio laiko apskaitą, privalo vadovautis ne tik Statutu, bet ir 2003 m. rugsėjo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1150 patvirtintais Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumais ( toliau – ir Ypatumai), DK bei juos detalizuojančiomis darbo tvarkos taisyklėmis. Atkreipė dėmesį, kad nei Statute, nei Ypatumuose, nei DK vartojamos sąvokos „savaitė (7 dienų laikas)“ turinys nėra atskleistas, o tai reiškia, kad egzistuoja teisinio reguliavimo spraga. Dėl tokių neapibrėžčių darbo ir poilsio laiko apskaita Departamente galėtų būti vykdoma netinkamai, taip pat galėtų būti iš esmės pakenkta kurioms nors Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms.

8. Departamentas, atsižvelgdamas į jam Ypatumų 7 punkte suteiktas teises ir pareigas (priimti atitinkamus teisės aktus (darbo tvarkos taisykles), detaliai reglamentuojančius pareigūnų darbo ir laiko apskaitos klausimus) bei siekdamas užtikrinti darbo ir poilsio laiko teisinio reguliavimo tikrumą ir aiškumą (nes tik esant aiškiam teisiniam reguliavimui gali būti tinkamai Departamente vykdoma darbo laiko apskaita), 2009 m. balandžio 30 d. priėmė įsakymą Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“, kurio 2.1 punktu nustatė, kad savaitės (7 dienų laikas) darbo laiko apskaitos pradžia yra pirmadienis. Analogiškas reglamentavimas nustatytas ir šiuo metu galiojančio Darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2015 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-456, 2.9 punktu (savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 valandos iki sekmadienio 24.00 valandos). Savaitės (7 dienų laikas) darbo laiko apskaitos pradžia yra pirmadienis). Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, Departamentas vadovavosi DK 9 straipsnyje įvirtintu specialiu juridiniu metodu – įstatymo analogija, kuris tam tikra prasme konkrečiu atveju pašalina teisinio reguliavimo spragas (LVAT administracinėje byloje Nr. A662-1121/2011).

9. Atsakovo teigimu, sisteminė DK nuostatų bei teisės doktrinos analizė suponuoja išvadą, kad vartojamo termino „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ prasmė – kalendorinė savaitė, kuri prasideda pirmadienį ir baigiasi sekmadienį. Vartojamo termino „savaitė (7 dienų laikas)“ prasmė – kalendorinė savaitė, kuri prasideda pirmadienį ir baigiasi sekmadienį. Būtent tokią prasmę terminui „savaitė (7 dienų laikas)“ suteikė ir Departamentas, vykdydamas savaitinę darbo laiko apskaitą. Kitokios prasmės minėtam terminui suteikimas prieštarautų sisteminio teisės aiškinimo pagalba atpažintai teisėkūros subjekto valiai.

10. Departamentas nurodė, kad iš 2015 m. sausio–2015 m. rugsėjo darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jeigu savaitės (7 dienų laikas) atskaitos taškas būtų ne pirmadienis, o savaitės nepertraukiamas poilsis, tai susidariusių viršvalandžių skaičius būtų: sausio mėn. (4 val.); vasario mėn. (4 val.), kovo mėn. (4 val.), balandžio mėn. (0 val.), gegužės mėn. (6 val.), birželio mėn. (8 val.), liepos mėn. (12 val.), rugpjūčio mėn. (16 val.), rugsėjo mėn. (17 val.), iš viso – 71 val., o darbo užmokesčio nepriemokos suma būtų – 521,73 Eur. Net jei ir būtų nustatyta, kad Departamentas, vykdydamas darbo laiko apskaitą, nepagrįstai savaitės (7 dienų laiką) atskaitos tašku laikė pirmadienį, 1 470,78 Eur dydžio viršvalandžių suma pareiškėjui vis tiek negalėtų būti priteista, nes į pareiškėjo pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laiką) darbo laiko normą, laiką šalių susitarimu buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kurios metu pareiškėjas savo darbo funkcijų nevykdė.

11. Atsižvelgus į DK 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, buvo susitarta, kad pareiškėjui, kaip ir kitiems pareigūnams, dirbantiems pamainoje, kuri viršijo 40 valandų per savaitę (7 dienų laiką) darbo laiko normą, būtų suteikiama 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Su pareigūnais buvo suderinta, jog jie pertraukos pailsėti ir pavalgyti konkretų laiką pasirenka savo nuožiūra, atsižvelgdami į jiems paskirstytas tarnybines užduotis. Pertrauka buvo įskaitoma į šios pamainos laiką. Pertraukos metu pareiškėjas ir kiti pareigūnai savo darbo funkcijų nevykdė, pertrauką naudojo savo nuožiūra. Toks poilsio laiko režimas buvo nustatytas išimtinai jų interesais (neblogino pareigūnų padėties) ir šis susitarimas atitiko tikrąją Departamento ir pareigūnų valią.

12. Atsakovas nurodė, kadangi laikotarpiu nuo 2013 m. vasario iki 2016 m. sausio pareiškėjas turėjo apie 239 pamainas, tai pareiškėjui per šias pamainas iš viso buvo suteikta 478 val. trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Pareiškėjas 478 val. faktiškai nedirbo, šias valandas naudojo savo nuožiūra, todėl reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką negali būti patenkintas, nes jo faktiškai nedirbtas laikas (478 val.) ženkliai viršija viršvalandžius (pagal Departamento apskaičiavimus – 231 val.)

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu tenkino pareiškėjo D. B. skundo dalį ir priteisė iš atsakovo laikotarpiu nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2016 m. sausio mėn. susidariusią 1 470,78 Eur darbo užmokesčio nepriemoką. Įpareigojo atsakovą tinkamai apskaityti ir apmokėti viršvalandinį darbą laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėnesio iki teismo sprendimo įvykdymo dienos įskaitytinai. Kitą skundo dalį atmetė.

14. Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo Departamento pastatų apsaugos skyriaus specialisto pareigose, yra vidaus tarnybos statutinis valstybės tarnautojas. Iš nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150, 3.3 punkto matyti, kad Departamento specialistai priklauso nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnams, dirbantiems pamainomis. Departamentas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas dirba pagal iš anksto sudarytą ir Departamento patvirtintą pamaininį darbo grafiką. Atsakovas, vadovaudamasis šių teisės aktų nuostatomis bei tuo, kad Departamentas pagal Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymą nustatytas funkcijas vykdo nepertraukiamai, pareiškėjui taiko iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, kuri yra įtvirtinta šiuo metu galiojančioje Statuto 29 straipsnio 3 dalyje.

15. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant Statuto 29 straipsnio 1 ir 3 dalių normas, nesutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas netinkamai aiškina Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatą, tapatindamas ją su nepertraukiamai funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos struktūriniu padaliniu, o ne su visos įstaigos nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis. Teismas pritarė pareiškėjo pozicijai, kad jo pareigybė formaliai atitinka Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus kriterijus, kadangi byloje surinkti įrodymai aiškiai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, kad pareiškėjo funkcijos yra vykdomos nepertraukiamai, ir pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma.

16. Teismas vertino, kad pareiškėjas dirbo pertraukiamai, jam negali būti taikoma 48 val. per savaitę darbo laiko norma, todėl jis turi teisę į darbo užmokestį už viršvalandinį darbą ginčo laikotarpiu, t. y. darbo valandas, viršijusias 40 val. per savaitę. Iš atsakovo pateiktų 2016 m. balandžio 14 d. pažymų apie viršvalandžių perskaičiavimą nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2016 m. sausio mėn. teismas nustatė, kad pareiškėjas iš viso dirbo 212 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 470,78 Eur nepriemoka.

17. Teismas, vertindamas atsakovo atsiliepime nurodytus teiginius dėl 2 val. trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kuri ginčijamu laikotarpiu sudarė iš viso 478 val., t. y. viršijo viršvalandžių laiką (231 val.), pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių faktą, jog į pamainos darbo laiką buvo įskaičiuojama ir dviejų valandų pertrauka, todėl šį atsakovo teiginį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalies nuostatos numato, jog teismas bylos įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.

18. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus ir teismų suformuotą praktiką, kad funkcijos, kurioms įgyvendinti yra reikalinga pareiškėjo pareigybė, yra vykdomos pertraukiamai, teismas pripažino pagrįstais ir tenkino pareiškėjo skundo reikalavimus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už dirbtą viršvalandinį darbą bei įpareigoti atsakovą tinkamai apskaityti ir apmokėti viršvalandinį darbą ateityje.

III. 19. Atsakovas Departamentas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

20. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįsigilino į bylos esmę, jos neatskleidė, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, iš esmės neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo, t. y. neišnagrinėjo byloje pareikštų reikalavimų, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 ir 86 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apelianto teigimu, teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, neteisingai ir nepagrįstai išspręsdamas klausimus, dėl kurių tarp šalių nebuvo jokio ginčo. Be to, teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsniuose sprendimui keliamų reikalavimų, kadangi priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino Departamento atsiliepime ir teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų, savo sprendime jų neanalizavo ir apskritai apie juose pateiktus įrodymus sprendime neužsiminė, neatsakė į jokius Departamento atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą argumentus.

21. Pareiškėjas pateiktame patikslintame skunde prašė teismą priteisti iš Departamento darbo užmokesčio nepriemoką (viršvalandžius), kuri neva susidarė dėl to, kad Departamentas nepagrįstai savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos tašku laikė pirmadienį. Taigi ginčas nagrinėjamu atveju buvo kilęs dėl Statuto 29 straipsnio 3 dalyje (kuri galiojo ginčo laikotarpiu) įtvirtintos sąvokos „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinio, t. y. dėl 7 dienų laikotarpio ir kaip šis laikotarpis turi būti skaičiuojamas. Ginčo dėl Statuto 29 straipsnio 3 dalyje nurodytos 48 valandų per savaitę darbo laiko normos taikymo pagrįstumo nebuvo. Pažymi, kad būtent pareiškėjas apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, todėl teismas turėjo patikslintą skundą nagrinėti šiose ribose ir neanalizuoti kitų klausimų, dėl kurių ginčas nebuvo kilęs.

22. Apelianto teigimu, pareiškėjas patikslintame skunde iš esmės neginčijo aplinkybės, kad egzistuoja visos Statute nustatytos sąlygos 48 valandų per savaitę darbo laiko normai pareiškėjo atžvilgiu taikyti ir neįrodinėjo aplinkybių dėl jo atžvilgiu 48 valandų per savaitę darbo laiko normos taikymo pagrįstumo bei apsiribojo tik Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąvokos „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinio vertinimu. Apelianto vertinimu, ginčijamo teisinio santykio ribos, kuriose pirmosios instancijos teismas privalėjo nagrinėti bylą, buvo susijusios su klausimu ar Departamentas pagrįstai ir teisėtai savaitės (septynių dienų laikotarpis) darbo laiko apskaitos pradžią laikė ne savaitės nepertraukiamą poilsį, o pirmadienį. Tačiau pirmosios instancijos teismas klausimo dėl 7 dienų laikotarpio ir kaip šis laikotarpis, per kurį pareigūnas gali dirbti iki 48 valandų ir tai nelaikoma viršvalandiniu darbu, turi būti skaičiuojamas, visiškai neišsprendė, tik abstrakčiai sprendime pasisakė dėl to, ar egzistuoja visos Statuto nustatytos sąlygos 48 valandų per savaitę darbo laiko normai pareiškėjo atžvilgiu taikyti.

23. Apeliantas nurodo, jog neaišku, kokiu pagrindu teismas konstatavo, kad pareiškėjas dirbo pertraukiamai, jam negali būti taikoma 48 val. per savaitę darbo laiko norma, todėl jis turi teisę į darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą minėtu laikotarpiu, t. y. darbo valandas, viršijusias 40 val. per savaitę, kadangi aplinkybė, ar pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai buvo taikoma 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, nesudarė šios bylos įrodinėjimo dalyko. Kadangi ginčo dėl minėtos aplinkybės nebuvo, šalys jos ir neįrodinėjo. Tokiu būdu teismas, pasisakydamas dėl klausimo, dėl kurio nebuvo jokio ginčo bei neatsižvelgdamas į įstatymo apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, suvaržė (pažeidė) proceso šalių teisę į tinkamą teisminę gynybą, taip pat teisę būti išklausytoms (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis, 82 straipsnis)

24. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią administracinę bylą padarė procesinės teisės normų pažeidimą (peržengė bylos nagrinėjimo ribas) ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (bylos šalys teisme neturėjo procesinių galimybių pateikti savo paaiškinimų bei atsikirtimų dėl pareiškėjo atžvilgiu 48 valandų per savaitę darbo laiko normos taikymo pagrįstumo). Be to, teismo sprendime dėl klausimo apie 7 dienų laikotarpį ir kaip šis laikotarpis, per kurį pareigūnas gali dirbti iki 48 valandų ir tai nelaikoma viršvalandiniu darbu, turi būti skaičiuojamas, visiškai nepasisakyta. Taigi teismas neišsprendė byloje pareikštų reikalavimų, t. y. liko neištirtas ginčo dalykas, tokiu būdu buvo pažeista ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostata, įpareigojanti teismą atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus

25. Teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstė bylos faktines aplinkybes, iš esmės perrašė atskirus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kurioje faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios konkrečios bylos, teiginius. Teismo sprendime neatsakyta į pareiškėjo ir Departamento procesiniuose dokumentuose išdėstytus esminius argumentus ir visus keliamus klausimus. Teismas sprendime nepateikė byloje surinktų įrodymų analizės, šių įrodymų neapibendrino, nepadarė atitinkamų išvadų dėl byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą, pažeidė procesines teisės normas ir dėl to neteisingai išsprendė bylą.

26. Apeliantas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Konstitucinio Teismo jurisprudencija teigia, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant proceso teisės normų reikalavimus, todėl negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

27. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad posėdžio metu patikslino 2016 m. balandžio 14 d. pažymoje nurodytus viršvalandžius, kurie susidarytų 2013 m. vasario – 2016 m. sausio mėnesiais jeigu būtų pripažinta, kad savaitės (7 dienų laikotarpio) atskaitos taškas yra ne pirmadienis, o savaitės nepertraukiamas poilsis. Todėl viršvalandžių skaičius 2013 m. vasario –2016 m. sausio mėnesiais iš viso būtų ne 212 val., bet 193 val., o darbo užmokesčio nepriemokos suma būtų – 1 338,14 Eur. Pareiškėjas su Departamento pažymos patikslinimu sutiko, tačiau pirmosios instancijos teismas to neįvertino ir nepagrįstai iš Departamento priteisė pareiškėjui 1 470,78 Eur.

28. Pareiškėjas pateiktame atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti, teismo sprendimą pakeisti priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 1 338,14 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2016 m. sausio mėn.

29. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, jog nepaisant to, kad teismo sprendimas yra priimtas jo naudai, jis sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, jog teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė netikslią ginčo esmę, neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų ir motyvų. Pareiškėjas taip pat sutinka su atstovo pažymoje pateiktais skaičiavimais ir patikslinimais, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui susidarė 1 338,14 Eur darbo užmokesčio nepriemoka. Tačiau nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytu reikalavimu panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

30. Pareiškėjas atsiliepime pakartoja skunde ir patikslintame skunde nurodytus argumentus, susijusius su Statuto 29 straipsnio 3 dalies aiškinimu. Papildomai atkreipia dėmesį, kad kalendorinė savaitė ir darbo savaitė nėra tapačios sąvokos. Šias sąvokas aiškia skiria įvykiai - darbo pradžia, darbo pabaiga, savaitės nepertraukiamas poilsis. Pareiškėjo darbo savaitė neprasideda pirmadienį ir nesibaigia sekmadienį. Taigi faktinis darbo laiko pasiskirstymas nesutampa su kalendorinės savaitės samprata ir nėra tapatu. Būtent dėl to įstatymų leidėjas Statute tikslingai nurodė, kad savaitė yra 7 dienų laikotarpis, o dirbant nepertraukiamu režimu, viršvalandinis darbas turi būti apskaitomas kiekvieną savaitę, kiekvieną 7 dienų laikotarpį. Pamainomis organizuojamas darbas tuo ir ypatingas, kad darbo dienos yra slenkančios, o darbo savaitės pradžia ir pabaiga nėra fiksuota kalendorinės savaitės dienų ribomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui D. B. (statutiniam valstybės tarnautojui) apmokėjimo už laikotarpiu nuo 2013 m. vasario iki 2016 m. sausio galimai dirbtą viršvalandinį darbą.

33. Pareiškėjas skunde prašė priteisti iš atsakovo minėtu laikotarpiu susidariusią 1 503,81 Eur darbo užmokesčio nepriemoką ir įpareigoti Departamentą tinkamai apskaityti ir apmokėti viršvalandinį darbą laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėnesio iki teismo sprendimo įvykdymo dienos įskaitytinai. Pareiškėjas savo poziciją motyvavo Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurioje įtvirtinta sąvoka „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ subjektyviu interpretavimu, t. y. kaip šis 7 dienų laikotarpis, per kurį pareigūnas gali dirbti iki 48 valandų ir tai nelaikoma viršvalandiniu darbu, turi būti skaičiuojamas, koks turi būti šio laikotarpio pradinis atskaitos taškas.

34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas dirbo pertraukiamai, jam negali būti taikoma 48 val. per savaitę darbo laiko norma, todėl jis turi teisę į darbo užmokestį už viršvalandinį darbą ginčo laikotarpiu, t. y. už darbo valandas, viršijusias 40 val. per savaitę. Iš atsakovo pateiktų pažymų apie viršvalandžių perskaičiavimą nuo 2013 m. vasario iki 2016 m. sausio teismas nustatė, kad pareiškėjas iš viso dirbo 212 val. viršvalandžių, už kuriuos susidarė 1 470,78 Eur nepriemoka, todėl šią sumą priteisė iš atsakovo.

35. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nagrinėjamo ginčo ribas ir jas peržengė, kadangi pareiškėjas skunde nekėlė klausimo ar pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai buvo taikoma 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, neįsigilino į bylos esmę ir jos neatskleidė, todėl pažeidė ABTĮ 81 straipsnio ir 86 straipsnio 3 dalies nuostatas.

36. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 136 straipsnio 1 dalis). Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas.

37. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus. Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-966-858/2017).

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.

39. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta, kad esminiai atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti.

40. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė tarp šalių kilusio ginčo dalyką – dėl apmokėjimo už viršvalandinį darbą – tačiau pakeitė skundo pagrindą. Nors pareiškėjas savo reikalavimus grindė vienokiu Statuto 29 straipsnio 3 dalyje minimos sąvokos „savaitė“ aiškinimu, o atsakovas teikė argumentus bei įrodymus būtent dėl kitokio šios sąvokos aiškinimo, teismas nepasisakė dėl tokios ginčo esmės, tačiau ėmėsi vertinti, ar pareiškėjo darbas iš viso gali būti laikomas nepertraukiamu ir ar jam gali būti taikoma Statuto 29 straipsnio 3 dalis. Tuo tikslu pirmosios instancijos teismas rėmėsi ankstesne administracinių teismų praktika, kuri suformuota faktinėmis aplinkybėmis skirtingose nuo nagrinėjamos bylos administracinėse bylose ir taip padarė teisės taikymo klaidą.

41. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo teigimu egzistavusios teisinio reguliavimo, susijusio su pareigūnų poilsio laiko reglamentavimu, spragos ir galimybės ją užpildyti pagal analogiją taikant Darbo kodekso nuostatas. Pažymėtina, kad šis klausimas turėtų teisinę reikšmę ir sprendžiant atlyginimo už viršvalandžius apmokėjimo klausimą pagal Statuto 29 straipsnio 1 dalį, kuria šioje byloje rėmėsi teismas.

42. Be to, teismas sprendime neįvertino atsakovo teismo posėdyje papildomai pateiktų faktinių duomenų apie pareiškėjo išdirbtą darbo laiką ir galimus viršvalandžius, todėl kyla abejonių (kurias patvirtina abi ginčo šalys savo procesiniuose dokumentuose apeliacinės instancijos teismui) dėl priteisto atlyginimo už viršvalandinį darbą paskaičiavimo teisingumo.

43. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė ABTĮ 81 ir 86 straipsnius.

44. Dėl šių proceso teisės normų pažeidimo galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 142 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo proceso dalyvių argumentų dėl ginčo esmės, o tokių argumentų nagrinėjimas pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme reikštų teisės į apeliaciją pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

45. Teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų, be kita ko, išaiškinti pareiškėjui jo teisę kelti vidaus norminių aktų - Departamento direktoriaus 2009 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo bei Departamento direktoriaus 2015 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-456 patvirtinto Darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarkos aprašo atitikimo aukštesnės galios teisės aktams klausimą, surinkti bei aptarti papildomus įrodymus dėl galimai dirbtų viršvalandžių bei naujai įvertinti, ar pagrįsti atsakovo argumentai dėl egzistavusio susitarimo tarp šalių dėl pertraukos pailsėti ir pavalgyti darbuotojams suteikimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė