2020-11-30 Nr. AB-22419-3-61-3-00586-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5230-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00586-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biovatas“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biovatas“ skundą atsakovui Valstybinei energetikos reguliavimo tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 12 d. sprendimu, tenkindamas pareiškėjo UAB „Biovatas“ (toliau – ir pareiškėjas) skundą, panaikino atsakovo Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2020 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. R2-(ŠGK)-468 „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas)

2. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti arba pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą; arba teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

3. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, be kita ko, prašo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje uždrausti atsakovui atlikti bet kokias tolesnes procedūras, susijusias su pareiškėjo pateiktu bazinės šilumos gamybos bazinės kainos projektu (toliau – ir Projektas) ir bazinės šilumos gamybos kainos pareiškėjo atžvilgiu tvirtinimu.

4. Pareiškėjas savo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo grindžia šiais argumentais:

4.1. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies 1 punktu, taip pat nurodo, kad tokį prašymą jis teikia teismui ne tik dėl to, jog tolesni Tarybos veiksmai, susiję su Projekto tvirtinimu, sukels dar didesnių nuostolių pareiškėjui, bet taip pat ir dėl to, jog jeigu bus pradėta taikyti privaloma šilumos gamybos kainodara, neigiamos pasekmės pareiškėjui taps itin didelio masto.

4.2. Pareiškėjas jau dabar yra patyręs su Tarybos veiksmais susijusių išlaidų – 4 174,50 Eur už Projekto parengimą; 1 815 Eur audito paslaugoms; 4 184,18 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Šios išlaidos susidarė vien dėl to, kad atsakovas inicijavo privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo pareiškėjo atžvilgiu procedūras ir jos tik didės – ne tik dėl apeliacinio proceso, bet ir dėl tolesnių procedūrų (derinant Projektą) vykdymo, jau nekalbant apie pareiškėjo naudojamus žmogiškuosius išteklius ir kitus patiriamus kaštus. Nurodytas neigiamas pasekmes pareiškėjas patirs nepaisant to, jog ginčijamas sprendimas bei kiti Tarybos veiksmai pareiškėjo atžvilgiu yra neteisėti, ką pripažino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

4.3. Šiuo atveju pareiškėjas neturėjo galimybės nepateikti Projekto, todėl nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, o Tarybai pateikto Projekto pagrindu patvirtinus bazines šilumos gamybos kainas (jas nustačius neteisingai, t. y. iš sąnaudų pašalinus Europos Sąjungos paramą, kurios pareiškėjas negavo), pareiškėjo pagamintos ir parduodamos šilumos gamybos atžvilgiu būtų taikoma privaloma šilumos gamybos kainodara, o tai reiškia, kad pareiškėjas negautų dalies pelno, kuris tokiu atveju atitektų šilumos vartotojams – Alytaus miesto gyventojams. Tačiau tokios šilumos gamybos kainos taikymas galimas tik tada, kai pasibaigus šiam teisminiam ginčui įsiteisėjusiu teismo sprendimu būtų atsakyta į klausimą, ar pareiškėjo atžvilgiu gali būti taikomas Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytas reguliavimo pagrindas. Tol, kol ši aplinkybė nėra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, pareiškėjo veiklos reguliavimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (tą sprendimu patvirtino ir pirmosios instancijos teismas).

4.4. Jeigu po teisminio ginčo paaiškėtų, kad Tarybos pozicija dėl pareiškėjui taikytinos privalomos šilumos gamybos buvo pagrįsta, Taryba turėtų galimybę privalomą šilumos gamybos kainodarą pareiškėjui taikyti už visą laikotarpį (t. y. nuo šio teisminio ginčo pradžios) ir tokiu būdu reikalavimo užtikrinimo priemonės nesukurs tokių pasekmių, kurios (jei pareiškėjas šią bylą vis tik pralaimėtų) nebūtų kompensuotos. Taigi, tuo atveju, jeigu pareiškėjo reikalavimai vis tik nebūtų patenkinti, šilumos vartotojams jų nepagrįstai sumokėtas sumas būtų galima sugrąžinti pasinaudojant šilumos kainų reguliavimu ateityje. Bet kuriuo atveju – jei teismas pritaikys reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas (kaip nepriklausomas šilumos gamintojas) neturės galimybės vartotojų atžvilgiu taikyti tokios kainodaros, dėl kurios nukentėtų vartotojai. Tokią situaciją nulemia ŠŪĮ įtvirtintas šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų reguliavimas. Tuo atveju, jeigu po kelerius metus tebesitęsiančio teisminio proceso Tarybos veiksmus teismas pripažintų neteisėtais ir nepagrįstais, pareiškėjui tektų itin neproporcinga našta reikalauti padarytos žalos atlyginimo – šiuo atveju pareiškėjas savo reikalavimus galbūt turėtų nukreipti ne į Tarybą, bet arba į valstybę, arba į kiekvieną šilumos vartotoją, kuris, taikant privalomą šilumos gamybos kainodarą, buvo realus naudos (t. y. pareiškėjo pelno dalies) gavėjas. Tai reiškia, kad dėl neteisėtų Tarybos veiksmų pareiškėjo patirtą žalą turėtų kompensuoti valstybė (t. y. visos visuomenės lėšomis), nors naudą būtų gavę tik Alytaus miesto gyventojai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

5. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas.

6. Pareiškėjas vadovaujasi, be kita ko, ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 1 punktu (viena iš reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti draudimas atlikti tam tikrus veiksmus) ir prašo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje uždrausti atsakovui atlikti bet kokias tolesnes procedūras, susijusias su pareiškėjo pateiktu bazinės šilumos gamybos bazinės kainos projektu ir bazinės šilumos gamybos kainos pareiškėjo atžvilgiu tvirtinimu.

7. ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. <...> Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

8. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

9. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

10. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi kumuliatyvios ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintos tokių priemonių taikymo sąlygos: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia skundo reikalavimo pagrįstumą (t. y. nurodo prima facie argumentus dėl skundžiamo akto neteisėtumo); 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

11. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2020 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. R2-(ŠGK)-468 „Dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo“ panaikinimo, Tarybos neveikimo bei įpareigojimo Tarybą priimti administracinį aktą dėl UAB „Biovatas“ pripažinimo nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju bei pakoregavimo Tarybos tinklapio skiltyje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ pateiktą informaciją apie pareiškėją UAB „Biovatas“, nurodant, kad pareiškėjas UAB „Biovatas“ yra nereguliuojamas nepriklausomas šilumos gamintojas. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. spalio 12 d. sprendimu panaikino ginčijamą Tarybos sprendimą, kuriuo UAB „Biovatas“ veikla yra laikoma reguliuojama ir kuriuo buvo atsisakyta Tarybos interneto svetainėje „Nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašas“ taisyti skelbiamus Bendrovės duomenis. Tokį sprendimą teismas priėmė konstatavęs, kad Taryba ginčijamame sprendime nenurodė jokių faktinių duomenų, kuriais remdamasi padarė išvadas dėl UAB „Biovatas“ veiklos; atsakovas motyvus, dėl kurių pareiškėjas yra pripažintas nepriklausomu šilumos gamintoju, nurodė tik atsiliepime į skundą ir teismo posėdžio metu; Taryba veikia kaip viešojo administravimo subjektas, kuriam taikomos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatos, todėl Taryba, priimdama aiškiai nemotyvuotą, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstą ginčijamą sprendimą dėl UAB „Biovatas“ (vertindama pareiškėjo veiklą kaip reguliuojamą), neatliko savo kompetencijai priskirtų veiksmų; ginčijamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu VAĮ 8 straipsnio prasme, todėl yra pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą ir įpareigoti Tarybą priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus; ginčijamą sprendimą panaikinus dėl jo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, kiti pareiškėjos procesiniuose dokumentuose nurodyti šios sprendimo dalies teisėtumo / neteisėtumo motyvai nėra reikšmingi šiam ginčui teisingai išspręsti.

12. Iš to, kas buvo išdėstyta prieš tai, matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikino ginčijamą Tarybos sprendimą iš esmės dėl to, jog jis yra nemotyvuotas (nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis), ir įpareigojo Tarybą priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą; teismas dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų nepasisakė. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo apeliacinį skundą, tikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo teistumą ir pagrįstumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), t. y. pasisakys būtent dėl šio teismo sprendime nurodytų argumentų bei jų pagrindu suformuluotų išvadų. Pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo kontekste tai reiškia, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, šioje administracinėje byloje nebus atsakyta į klausimą, ar pareiškėjo atžvilgiu gali būti taikomas ŠŪĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytas reguliavimo pagrindas, kas lemia atitinkamos šilumos gamybos kainos taikymą, nes, kaip jau buvo minėta, šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė. Tuo tarpu administracinėse bylose gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, kad būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas, o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai.

13. Pareiškėjas nurodo jau patyręs tam tikrų išlaidų, susijusių su atsakovo veiksmais, taip pat pažymi, jog jis gali patirti nuostolių negaudamas pelno dėl atsakovo nustatytų per mažų kainų, kuriuos bus sunku išsiieškoti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlygina valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.). Taigi, žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų (neveikimo), atlyginimo mechanizmas yra nustatytas, todėl ši žala, jei ji bus nustatyta, galės būti pareiškėjui atlyginta.

14. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo siekiant išvengti galimų naujų teisminių procesų, kurie sukels jam finansinių nuostolių, negali būti vertinami kaip įrodymai, pagrindžiantys reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-651-438/2016; 2018 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-439-502/2018).

15. Teisėjų kolegija įvertinusi pareiškėjo UAB „Biovatas“ prašomas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir nurodytas priežastis, dėl kurių turi būti taikomos šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, atsižvelgdama į keliamo ginčo pobūdį, byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones. Todėl pareiškėjo prašymas taikyti pageidaujamas reikalavimo užtikrinimo priemones netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Biovatas“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Rytis Krasauskas Skirgailė Žalimienė