2013-03-12 Nr. BB-292-1-10-1-01174-2010-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-150/2013

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01174-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.2;

1.1.8.2;

1.2.28.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2010 m. rugpjūčio 18 d. iki 2010 m. spalio 14 d. (27 paros).

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartimi ištaisyta spausdinimo klaida, padaryta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nurodant, kad E. R. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 26 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo E. R. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendis pakeistas:

įžanginėje nuosprendžio dalyje teismo nustatyta aplinkybė „E. R. atsisėdus prie M. B. priklausančio automobilio „Mitsubishi Pajero“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini))“ pakeista į „nenustatytam kaltinamajam atsisėdus prie M. B. priklausančio automobilio „Mitsubishi Pajero“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini))“; nuosprendžio rezoliucinės dalies 11 pastraipoje išbraukti žodžiai „(27 paros)“; E. R., pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei septynioms paroms; kita nuosprendžio dalis (dėl nuteistojo E. R.) palikta nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. S. (A. S.), K. V., D. Č. ir E. K. (E. K.), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

E. R. nuteistas už tai, kad kartu su A. S., K. V., D. Č. ir E. K. savavaldžiavo (nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė E. K. tariamą teisę dėl skolos), panaudodami fizinę ir psichinę prievartą prieš nukentėjusiuosius:

2010 m. rugpjūčio 10 d., apie 20 val., jie, veikdami tiesiogine tyčia, turėdami tikslą užvaldyti automobilį, iš anksto susitarė susitikti su nukentėjusiuoju M. B. (M. B.). Į sutartą vietą Vilniuje, Žaros g. prie 1a namo, M. B. kartu su E. J. (E. J.) atvažiavus automobiliu „Mitsubishi Pajero“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), E. K. įsėdo į šį automobilį ir apgaule atviliojo nukentėjusiuosius į miško masyvą, esantį Vilniuje, netoli Pažagiškių gatvės. Į šią vietą automobiliu „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) A. S. atvažiavus kartu su K. V. ir D. Č., o automobiliu „BMW 745“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) – E. R., vienas iš kaltinamųjų kumščiu sudavė E. J. smūgį į veidą, dėl to šis išsigandęs pabėgo iš įvykio vietos. Tuo pat metu D. Č. kumščiu sudavė vieną smūgį į veidą M. B.. Nukentėjusiajam nukritus, D. Č. ir K. V. paeiliui kumščiais ir kojomis sudavė jam kelis smūgius į šonus, galvos sritį, pilvą. Muštynių metu A. S. stebėjo aplinką, taip nukentėjusįjį veikdamas psichologiškai atėmė galimybę priešintis, o vienas iš kaltinamųjų liepė M. B. lipti į automobilio „Mitsubishi Pajero“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bagažinę. M. B., būdamas įbaugintas, pakluso. E. K. atsisėdus prie nukentėjusiojo automobilio vairo, o A. S., K. V., E. R. ir D. Č. važiuojant automobiliais „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir „BMW 745“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nuvyko į miško masyvą, esantį Vilniuje, netoli Titnago gatvės. M. B. išlipus iš automobilio, E. R. sudavė jam vieną smūgį pagaliu į dešinįjį žandikaulį. Po to D. Č., K. V., E. R. paeiliui rankomis ir kojomis sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas. Muštynių metu K. V. nuo nukentėjusiojo kaklo bandė nuplėšti auksinę grandinėlę. Nepavykus to padaryti, vienas iš kaltinamųjų sudavė M. B. smūgį į galvą ir atsegė grandinėlę. Bendrais smurtiniais kaltinamųjų veiksmais dėl mažiausiai 8-ių trauminių poveikių buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo M. B. sveikata. Nenustatytam kaltinamajam atsisėdus prie M. B. automobilio „Mitsubishi Pajero“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairo, susėdę į kitus automobilius kaltinamieji išvažiavo. Taip bendrais veiksmais kaltinamieji padarė didelę žalą nukentėjusiojo teisėms.

Nuteistasis E. R. kasaciniu skundu prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl jo ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba ją grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, arba nuosprendžius pakeisti ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, taip pat pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nustatyti, kad jis sulaikyme ir suėmime išbuvo nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. spalio 14 d. (turėtų būti nurodyta 2010 m.) (iš viso 57 paras).

Kasatorius nurodo, kad skundžiami nuosprendžiai neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio pažeidimus vertindami įrodymus, dėl to neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir tai turėjo įtakos netinkamam baudžiamojo įstatymo pritaikymui, nes jis nuteistas nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Kasatorius teigia, kad jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus ir kaltės dėl inkriminuotos veikos padarymo nepripažino. Įvykio dieną jis su D. Č. ir K. V. važiavo nuo ežero Trakų rajone, o kitame automobilyje važiavo E. K. ir A. S.. K. V. į mobilųjį telefoną paskambinęs (atrodo, A. S.) pasakė, kad reikia sustoti (dėl pinigų) stovėjimo aikštelėje prie ligoninės. E. K. vienas važiuoti į susitikimą su M. B. bijojo (nes yra smulkesnio kūno sudėjimo ir kilus ginčui neapsigintų), todėl prašė kitų važiuoti kartu su juo. Jis (kasatorius) su K. V. prie jų privažiavo vėliau (kai ginčas tarp įvykio vietoje buvusių asmenų jau buvo prasidėjęs) ir pamatė, kaip vienas vaikinas nubėgo, o D. Č. ir M. B. su E. K. ginčijosi. E. R. girdėjo kalbas, kad reikia važiuoti ieškoti M. B. draugo, ir visi važiavo jo ieškoti, bet nerado. Išlipęs iš automobilio, pokalbio tarp E. K. ir M. B. negirdėjo, bet E. K. pasakė, kad jie dėl visko susitarė. Ginčo metu nebuvo naudota jokių ginklų. Kasatorius nematė, kaip M. B. atsidūrė savo automobilio bagažinėje ir kaip K. V. bandė nuplėšti nukentėjusiojo grandinėlę. Jis (kasatorius) nukentėjusiojo pagaliu nemušė (nes tokio neturėjo ir kratos metu jis nerastas). M. B. ginčijosi ir stumdėsi tik su E. K. (jie garsiai kalbėjo, keikėsi). Kasatorius girdėjo, kad pokalbis tarp besiginčijančių vaikinų buvo dėl senos skolos, patalpų, darbo. Jis į ginčą nesivėlė, nes neturėjo nei tikslo, nei motyvo, tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo jokio teisinio santykio.

Teismas nurodė, kad nukentėjusysis M. B. iš dalies pakeitė parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tai įvertinęs kaip padėjimą sušvelninti kaltinamųjų padėtį. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusysis paaiškino, kodėl jo parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, iš dalies skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai negali būti vertinami atskirai nuo baudžiamosios bylos medžiagos, nes jie yra tik vada atlikti ikiteisminį tyrimą ir savarankiškos įrodomosios galios neturi. Be to, teisminio nagrinėjimo metu M. B. nenurodė, kokius nusikalstamus veiksmus E. R. prieš jį atliko, kaip padėjo E. K. įgyvendinti turtines teises. Kasatoriaus manymu, jo veiksmai įvykio vietoje buvo spontaniški, teismai jų neindividualizavo ir jie negali būti vertinami kaip nusikalstamos veikos bendrininko.

Apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepatikimus teisiamajame posėdyje duotus M. B. parodymus, nes jų nepatvirtino bylos duomenys. Kasatoriaus manymu, M. B. parodymų vertinimas, neatsižvelgiant į kaltinamųjų parodymus, suponuoja nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, nes kaltinamųjų parodymai taip pat yra įrodymai. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teisiamajame posėdyje duoti M. B. parodymai sutapo su jo parodymais. Be to, M. B. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus dėl jo automobilio pagrobimo, nors vėliau paaiškėjo, kad tai buvo savavaldžiavimas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas nenustatė vieno iš būtinųjų objektyviųjų nusikaltimo požymių – didelės žalos, kasatoriaus padarytos nukentėjusiajam M. B. (nepareiškusiam civilinio ieškinio). Nuosprendyje taip pat nenurodyta, kokia psichinė prievarta buvo panaudota. Teismas nenurodė kvalifikavimo motyvų ir išvadų, įvertino tik kaltinančius įrodymus, neanalizavo įrodymų visumos, taip padarė esminį BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų pažeidimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad E. R. nuteistas už nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymą, nors pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinę dalį jis nuteistas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, pasunkino jo padėtį nesant prokuroro ar nukentėjusiojo skundo, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalį.

Kasatorius dar nurodo, kad net ir pripažinus jo kaltę, jam paskirta bausmė prieštarauja BK 41, 54, 55 straipsnių nuostatoms. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis pripažintas kaltu už nesunkaus nusikaltimo padarymą, teisiamas pirmą kartą, apibūdinamas teigiamai, turi aukštąjį išsilavinimą, vedęs, šeimoje augina mažametį vaiką. Jam paskirta reali vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė prieštarauja bausmės skyrimo pagrindams, tikslams, teismų praktikai, o svarbiausia – teisingumo principui. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas realios bausmės paskyrimo nepanaikino, o tik ją atidėjo.

Be to, keistina ir nuosprendžio dalis dėl sulaikyme ir suėmime išbūto laiko įskaitymo, nes jis sulaikyme ir suėmime išbuvo 57 paras, o ne 27 paras, kaip nurodė teismas. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, o tik išbraukė tai iš nuosprendžio.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į nuteistojo E. R. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasacinio skundo argumentas dėl netinkamai vertintų nukentėjusiojo M. B. parodymų atmestinas, nes nukentėjusiojo parodymai buvo vertinami tiek, kiek jie patvirtina kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes. M. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitiko kitus bylos duomenis – atpažinimo protokolus, specialistų išvadas, kratų bei daiktų apžiūros protokolus, telefoninių pokalbių išklotines. Kadangi nukentėjusysis teisiamajame posėdyje pakeitė parodymus, teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė jo duotus pirminius parodymus ir, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, jais grindė nuosprendžio išvadas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė BPK 20 straipsnio pažeidimų ir konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymai buvo įvertinti tinkamai. Be to, M. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, sutapo su nukentėjusiojo E. J. parodymais.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog teismai jo veiksmuose nenustatė BK 294 straipsnyje numatyto objektyviojo požymio – didelės žalos. Teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad prieš nukentėjusįjį M. B., reikalaujant grąžinti E. K. tariamą skolą, buvo panaudotas fizinis smurtas, o smūgius sudavė ir E. R. Fizinis smurtas buvo panaudotas ir prieš nukentėjusįjį E. J. Prieš M. B. buvo naudojama ir psichinė prievarta – atimta galimybė priešintis (nuteistasis A. S. stebėjo aplinką), atimti daiktai ir automobilis (dalis daiktų rasta pas kasatorių). Kaltininkai veikė bendrininkų grupe, todėl jie privalo bendrai atsakyti už visų padarytus veiksmus ir kilusius padarinius. Kasatorius savo veiksmus selektyviai vertino, atskirdamas juos nuo bendrininkų veiksmų, ir neteisingai vertino jų apimtį. Prokuroras kartu pažymi, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių bei interesų svarbą ir kitas aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-267/2011). Tokie veiksmai, kai savavaldžiavimas padaromas panaudojant fizinę ar psichinę prievartą, teismų praktikoje pripažįstami nusikalstamais ir kvalifikuojami pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (kasacinės nutartys Nr. 2K-643/2012, 2K-383/2011, 2K-167/2008, 2K-464/2007). Šioje byloje buvo nustatyti visi reikalingi požymiai, atitinkantys BK 294 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikalstamos veikos sudėtį, todėl darytina išvada, kad teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė teisingai.

Prokuroras nurodo, kad nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas pablogino nuteistojo teisinę padėtį. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas apeliacinio proceso metu turi patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšį, apeliacinės instancijos teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas, nuosprendžio (nutarties) trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje buvo nurodyta, kad E. R. (kaip ir kiti nuteistieji) pripažinti kaltais, padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje, tačiau ši klaida teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartimi (vadovaujantis BPK 3081 straipsniu) buvo ištaisyta, nurodant, kad padaryta akivaizdi rašymo apsirikimo klaida, ir nustatant, jog visi kaltinamieji pripažįstami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje dėl veikų kvalifikavimo išdėstytose išvadose taip pat nurodyta, kad kaltinamųjų veiksmai atitinka BK 294 straipsnio 2 dalį. Todėl laikytina, kad kasatoriaus skunde nurodytas pažeidimas yra deklaratyvus ir prieštarauja byloje esantiems dokumentams.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius ginčija jam paskirtos bausmės rūšį nepagrįstai teigdamas, jog skiriant laisvės atėmimo bausmę teismas nesilaikė BK 41, 54 ir 55 straipsnių nuostatų bei teismų praktikos. Bausmė E. R. paskirta BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos ribose. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį, nurodė, kad atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus (nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltinamojo asmenybę). BK 55 straipsnio nuostatos nedraudžia teismui pirmą kartą teisiamam asmeniui už tyčinį apysunkį nusikaltimą taikyti laisvės atėmimo bausmę, o skiriant tokią bausmės rūšį teismas privalo išdėstyti motyvus. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodė kaltinamųjų išbūtą kardomajame kalinime terminą paromis, teisingai nurodydamas kardomajame kalinime išbūtą laikotarpį, todėl parų nurodymą laikė pertekliniu.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų

Kasatorius teigia, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino surinktus įrodymus, nes vertino tik jį kaltinančius įrodymus, nors nukentėjusysis teisme nedavė jį apkaltinančių parodymų, be to, neanalizavo įrodymų visumos.

Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų teismai nepadarė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateiktos išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai (kaltinamųjų parodymai). Šis teismas faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes nustatė išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes ir remdamasis nukentėjusiųjų M.

B. ir E. J. parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, daiktų apžiūros protokolais, kratos protokolais, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolu, specialisto išvadomis, telefoninių pokalbių išklotinėmis ir kitais duomenimis. Teismas vertino šių įrodymų patikimumą, palygindamas juos tarpusavyje ir su kitais bylos įrodymais. Nukentėjusiojo M. B. teisiamajame posėdyje duotų parodymų patikimumas buvo patikrintas, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaičius ir jo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, nes dalis parodymų iš esmės skyrėsi.

Neatitinka tikrovės kasatoriaus argumentas, kad nukentėjusiojo M. B. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, sutapo su kaltinamųjų duotais parodymais. M. B. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad: būtent E. K. jį kvietė susitikti norėdamas supažindinti su mergina (E. K., A. S. teigė priešingai, jog susitikimas įvyko nukentėjusiojo iniciatyva); įvykio vietoje iš karto jam sudavė D. Č. (kaltinamieji A. S., K. V. teigė, kad D. Č. tik bandė išskirti konfliktuojančius M. B. ir E. K.); įvyko konfliktas dėl E. K. reikalaujamos skolos (30 000 Lt), kurio metu kaltinamieji jį sumušė, sudavė pagaliu per veidą, jis buvo vežamas automobilio bagažinėje (kaltinamieji neigė mušę nukentėjusįjį).

Taigi nukentėjusiojo M. B. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, nepaneigė kaltinamųjų atliktų veiksmų (kad jie panaudojo smurtą). Nukentėjusysis tik teisme nurodė naujas aplinkybes apie tai, kad jį ir E. K. siejo tam tikri finansiniai įsipareigojimai ir tarp jų kilo ginčas dėl skolos. M. B. parodymus apie susitikimo su E. K. aplinkybes patvirtino E. J., kuriam įvykio vietoje taip pat buvo suduotas smūgis, todėl jis pabėgo ir kaip buvo mušamas M. B. nematė. Tai, kad būtent E. R. sudavė pagaliu nukentėjusiajam į dešinės pusės žandikaulį, nukentėjusysis patvirtino asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu.

Taigi išvadą dėl E. R. kaltės teismas padarė įvertinęs įrodymų visumą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl iš esmės teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes (išskyrus nepagrįstai nustatytą aplinkybę, jog E. R. vairavo M. B. automobilį „Mitsubishi Pajero“ ir šią klaidą ištaisė nurodydamas, jog nenustatytas kaltinamasis vairavo M. B. automobilį „Mitsubishi Pajero“) ir padarė pagrįstas išvadas dėl E. R. kaltės. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, nes kasatoriaus skundo argumentai jų nepaneigia. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, šis teismas, nurodęs, kad E. R. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nepažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatų. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje buvo padaryta spausdinimo klaida (nurodant, kad E. R. (kaip ir kiti nuteistieji) pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje), kuri ištaisyta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo, nepažeisdamas bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka reglamentuojančių normų.

Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo

Savavaldžiavimas, kaip nusikalstama veika, aprašytas pagrindine (BK 294 straipsnio 1 dalis) ir kvalifikuota (BK 294 straipsnio 2 dalis) sudėtimis.

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymo požymis atriboja baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą nuo administracinės, numatytos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnyje.

Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, tiesioginis nusikaltimo objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 ir 1.137 straipsniuose.

Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su tokiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, jog tikrosios ar tariamos teisės nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

Be to, būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-267/2011) („Teismų praktika“ Nr. 36, p. 303).

Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu įstatymų leidėjas nurodo smurtinį šio nusikaltimo padarymo būdą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-183/2012 išaiškino, kad kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų to paties straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu. Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui.

Kasatoriaus teiginys, kad teismai nenustatė, kokius konkrečiai nusikalstamus veiksmus jis atliko, nepagrįstas.

Teismas nustatė, kad įvykio metu E. R. su kitais keturiais kaltinamaisiais, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė kito asmens – E. K. tariamą teisę, reikalavo, kad M. B. grąžintų skolą (30 000 Lt), kurią šis ginčijo, panaudojo psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusiuosius M. B. ir E. J. – juos sumušė, M. B. vežiojo jo automobilio bagažinėje, užvaldė M. B. automobilį, taip padarė didelę žalą šių asmenų teisėms. Kasatoriaus veiksmai kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Taigi nustatyta, kad darant šį nusikaltimą dalyvavo penki asmenys, t. y. jis padarytas bendrininkaujant. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu ar pritariančiais veiksmais. Apie bendrininkų susitarimą padaryti nusikalstamą veiką, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika nustatomojoje nuosprendžio dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką.

Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, nuosprendyje nurodyta, kokius konkrečius veiksmus atliko E. R.: prie miško Vilniuje, netoli Titnago gatvės, jis sudavė pagaliu nukentėjusiajam M. B. į dešinį žandikaulį, po to kartu su dar dviem bendrininkais sudavė keletą smūgių M. B. Be to, nustatyta, kad E. R. buvo kartu su kitais nuteistaisiais ir miške Vilniuje, netoli Pažagiškių gatvės, matė, kaip M. B. ir E. J. mušė kiti bendrininkai. Taigi šiuo atveju nustatyta, kad E. R. atliko savavaldžiavimo objektyviuosius požymius sudarančių veiksmų dalį, t. y. jis yra šio nusikaltimo bendravykdytojas.

Tai, kad tarp nukentėjusiojo M. B. ir nuteistojo E. R. nebuvo tikro ar tariamo teisinio santykio, neturi reikšmės kasatoriaus veiksmų teisiniam vertinimui, kai nusikaltimas padarytas bendrininkaujant. Šio nusikaltimo (savavaldžiavimo) subjektu gali būti asmuo, kuris savavališkai vykdo tiek jam pačiam, tiek kitam asmeniui priklausančią tikrą ar tariamą teisę. Bendrininkas gali dalyvauti nusikaltime vykdydamas kito bendrininko tikrą ar tariamą teisę. Svarbu, kad jis suvokia, jog kitas bendrininkas savavaldžiauja, pritaria bendrininko ketinimams ir dalyvauja realizuojant nusikaltimo sudėtį (kasacinė nutartis Nr. 2K-293/2011). Byloje nustatyti nuteistųjų veiksmai, visa įvykio eiga patvirtina, kad tarp jų buvo išankstinis susitarimas nusikaltimą padaryti bendrai: visi nuteistieji įvykio dieną buvo kartu, E. K. kelis kartus skambino nukentėjusiajam M. B. siūlydamas susitikti ir susitikęs apgaule (teigdamas, kad prie miško jų laukia merginos) atviliojo nukentėjusiuosius į nuošalią vietą (prie miško Vilniuje, netoli Pažagiškių gatvės), į kurią dviem automobiliais atvažiavo ir kiti E. K. bendrininkai, ir iš karto prieš M. B. ir E. J. buvo pradėtas naudoti smurtas. E. R. pripažino (tai jis nurodo ir kasaciniame skunde), kad jis iš anksto žinojo E. K. susitikimo su nukentėjusiuoju M. B. priežastį (dėl pinigų) ir važiavo į įvykio vietą, nes E. K., kuris yra nedidelio ūgio, vienas važiuoti į susitikimą nenorėjo, todėl paprašė kitų draugų vykti kartu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nuteistųjų buvimas įvykio vietoje nebuvo atsitiktinis, tuo buvo siekiama sudaryti akivaizdaus fizinio pranašumo įspūdį. Taigi E. R. suvokė, kad E. K. savavaldžiauja – neteisėtai reikalauja pinigų iš M. B., matė prieš jį naudojamą fizinį smurtą ir pats mušė M. B., dėl to teismų išvada, kad jis bendrininkavo padarant šį nusikaltimą, yra teisinga.

Teismai didelės žalos nukentėjusiojo teisėms padarymą konstatavo atsižvelgdami į atliktų neteisėtų smurtinių veiksmų pobūdį: M. B. buvo mušamas keturių asmenų, o penktasis – A. S. stebėjo aplinką, M. B. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, be to, M. B. vežiojo jo automobilio bagažinėje, tokiais veiksmais buvo sukurta bauginančio pobūdžio situacija. Šiais veiksmais buvo užvaldytas nukentėjusiojo automobilis ir kitas turtas, kurio vertė 40 300 Lt. Nukentėjusysis ieškinio nereiškia todėl, kad automobilis ir kitas turtas jam grąžintas. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, jog teismai nenustatė BK 294 straipsnio dispozicijoje numatyto objektyviojo požymio – didelės žalos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 294 straipsnio 2 dalis – E. R. veiksmams pritaikytas tinkamai.

Dėl bausmės

Kasacinės instancijos teismas tikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu, klausimas dėl paskirtos bausmės nagrinėjamas esant BPK 369 straipsnio 2 dalyje nurodytam pagrindui – BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės paskyrimo klausimus, netinkamam taikymui. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

Kasatorius teiginys, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė prieštarauja BK 41, 54, 55 straipsnių nuostatoms, yra deklaratyvus ir nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas kaltinamajam E. R. laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas apysunkis nusikaltimas (BK 11 straipsnio 2 dalis), o ne nesunkus, kaip teigia nuteistasis), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), jo konkrečius veiksmus darant nusikaltimą, asmenybę (vedęs, augina mažametį vaiką, turi aukštąjį išsilavinimą), nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Pagal šio teismo motyvus, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, E. R. skirtina laisvės atėmimo bausmė.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl analogiško nuteistojo apeliacinio skundo argumento, pažymėjo, kad atsižvelgus į aktyvų E. R. vaidmenį nusikalstamos veikos padarymo metu, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jam pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra artimesnis sankcijoje nustatytam minimaliam šios bausmės rūšies dydžiui, o apelianto nurodytos jo asmenybę apibūdinančios aplinkybės (vedęs, augina mažametį vaiką, turi aukštąjį išsilavinimą) nėra pakankamai reikšmingos ir negali nulemti paskirtos bausmės rūšies pakeitimo, tačiau turėjo esminę reikšmę pritaikant BK 75 straipsnio nuostatas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 294 straipsnio 2 dalies sankcija nustato dvi bausmių rūšis – areštą ir laisvės atėmimą. BK 55 straipsnio 1 dalies norma, nustatanti, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, nėra imperatyvi, nes tokiam asmeniui gali būti skiriama ir laisvės atėmimo bausmė, tik tokį sprendimą teismas privalo motyvuoti. Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe.

Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai iš esmės motyvavo, kodėl pirmą kartą už apysunkį tyčinį nusikaltimą teisiamam E. R. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė. Be to, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad E. R. yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas, narkologinėje įskaitoje neįrašytas, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams, taip ištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą ir sudarydamas galimybę išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Pagal bylos aplinkybes, teismų sprendimų turinį ir kasacinio skundo argumentus pripažintina, kad E. R. paskirta bausmė yra teisinga, atitinkanti bausmių paskyrimą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo nuostatas.

Dėl BK 66 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 66 straipsnio 1 dalį teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Laikinojo sulaikymo laikas taip pat įskaitomas į bausmės laiką (BPK 140 straipsnio 9 dalis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad E. R. laikinai sulaikytas 2010 m. rugpjūčio 18 d., Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, jis paleistas iš suėmimo 2010 m. spalio 14 d. Skundžiamo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teisingai nurodytas laikotarpis, kurio metu E. R. buvo laikinai sulaikytas ir suimtas (šis laikotarpis ir įskaitytas į paskirtos bausmės laiką), tačiau klaidingai nurodytas parų skaičius – 27 paros, nors turėtų būti 57 paros. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, apeliacinės instancijos teismas šią akivaizdžią apsirikimo klaidą ištaisė, pašalindamas iš nuosprendžio rezoliucinės dalies 27 parų skaičiaus nurodymą kaip perteklinį.

Dėl kitų skundo argumentų

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skundas yra analogiškas apeliaciniam skundui (iš esmės pažodžiui pakartojamas) – ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Alvydas Pikelis

Vytautas Masiokas