cfe48c35-26c4-46b4-b744-e7a8fd6336df · Vilniaus miesto apylinkės teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1-439-932/2017                          Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44119-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.5.4.1. (S) V I L N I A U S M I E S T O A P Y L I N K Ė S T E I S M A S N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. vasario 20 d. Vilnius Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Julita Dabuskytė-Raizgienė,sekretoriaujant Valentinai Solovejienei, dalyvaujant kaltinamajam A. K.,kaltinamojo gynėjai advokatei Elenai Šajaukaitei,nukentėjusiajam K.

P.vieÅ¡uose teisiamuosiuose posėdžiuose iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ , kurioje:A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, pagrindinio iÅ¡silavinimo, nevedęs, nedirbantis, gyv. vietÄ deklaravęs (duomenys neskelbtini), Å¡iuo metu faktiÅ¡kai gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-12-13 nusprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos), jam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 (aÅ¡tuoniems) mėnesiams,kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė :

A. K. buvo kaltinamas grasinęs nužudyti žmogų, o bÅ«tent: A. K. iÅ¡ savo mobiliojo ryÅ¡io telefono (Nr. (duomenys neskelbtini)) paskambinęs į emocinės paramos tarnybÄ â€žJaunimo linija“, bendraudamas telefonu su Å¡ios tarnybos savanorėmis 2016 m. rugsėjo 12 d., laikotarpiu nuo 2.05 val. iki 3.34 val., ir 2016 m. rugsėjo 15 d., nuo 1.11 val. iki 2.13 val., grasino peiliu nužudyti policijos pareigÅ«nÄ K. P. Å iais savo veiksmais A. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 145 straipsnio 1 dalyje.Teisiamajame posėdyje kaltinamasis A.

K., atsakydamas į teismo klausimÄ dėl kaltės pozicijos pareikÅ¡to kaltinimo atžvilgiu, nurodė kaltę pripažįstantis. Visų aplinkybių neatsimena, tačiau kiek gali pasakyti, paskambino į „Jaunimo linijÄ â€œ, nes jautėsi blogai, norėjo pasikalbėti su darbuotojomis. Ten yra skambinęs ne kartÄ , naktį draugai miega, nėra su kuo pasiÅ¡nekėti. Iki tol gal pusę mėnesio vartojo alkoholį, savijauta buvo labai prasta. Gal ir sakė, kad nori pats nusižudyti. Darbuotojos uždavė įvairiausius klausimus, užėjo kalba apie policijos pareigÅ«nus.

Jis neneigia, kad darbuotojoms galėjo pasakyti norintis nužudyti (papjauti) pareigÅ«nÄ K. P., tačiau tai buvo tik tuščios kalbos, realiai jis tokių grasinimų įgyvendinti nenorėjo. Ryte atsikėlęs apie pokalbius net nebeprisiminė. PareigÅ«nÄ K. P. paskutinį kartÄ matė gal 2012 m., kai jis vežė jį į LukiÅ¡kių TI-K. Kažkokių konfliktų su pareigÅ«nų nėra buvę, jis jam jokio pykčio nejautė. PareigÅ«no vardÄ ir pavardę atsimena, nes kelias dienas iki skambučių internete ieÅ¡kojo (duomenys neskelbtini) kontaktų, kadangi jam reikėjo susisiekti su pareigÅ«ne dėl vieno jo pažeidimo.

Tinklalapis iÅ¡metė darbuotojų pavardes, tarp jų pamatė ir K. P.. Jei bÅ«tų turėjęs realių ketinimų pareigÅ«nÄ nužudyti, bÅ«tų jam tiesiogiai skambinęs, nes pastarojo telefonÄ galima sužinoti vieÅ¡ai. Teismui perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaltinamasis A. K. patvirtino, kad jie nurodyti teisingai, iÅ¡skyrus tÄ aplinkybę, kad pareigÅ«nas jam ant galvos iÅ¡pylė alų (b. l. 180-183).Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis A. K. parodė, jog 2016 m. rugsėjo mėn., tikslios datos nepamena, naktį, tikslaus laiko nepamena, bÅ«damas iÅ¡gėręs alkoholio (prieÅ¡ tai gėrė savaitę be pertraukos), iÅ¡ savo naudojamo mobiliojo ryÅ¡io telefono „Nokia Lumia 520“, Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi iki pat Å¡iol, paskambino į emocinės paramos tarnybÄ â€žJaunimo linija“.

Å ios tarnybos numerį tiesiog, nes anksčiau ne kartÄ yra skambinęs. Paskambinęs kalbėjo, atrodo, su mergina, pokalbių, regis, buvo du. Jis pasakė ketinantis nusižudyti. Pokalbio metu iÅ¡sikalbėjo apie policijÄ , tada jis prisiminė, kad, kai jam buvo 19 metų, jį vieÅ¡oje vietoje, neÅ¡antį alų, sulaikė (duomenys neskelbtini) policijos pareigÅ«nas K. P., kuris iÅ¡ jo paėmęs alų iÅ¡pylė jį jam ant galvos, o po to nuvežė į areÅ¡tinę. Vėliau jis teismo buvo nuteistas dėl muÅ¡tynių ir pamena, kad policijos pareigÅ«nas K.

P. jį vežė atlikti bausmę į LukiÅ¡kių tardymo izoliatorių-kalėjimÄ . Daugiau su Å¡iuo policijos pareigÅ«nu nebendravo, galbÅ«t dar teko keletÄ kartų matytis su juo (duomenys neskelbtini), kai jį ten pristatydavo kiti policijos pareigÅ«nai. Nežino, kur gyvena         K. P. ir niekada nėra jo sekęs. Tiesiog paminėto telefoninio pokalbio metu, pradėjus kalbėti apie policijÄ , prisiminė Å¡iuos nurodytus įvykius ir pasakė „Jaunimo linijos“ darbuotojai, kad nusižudys pats ir nužudys policijos pareigÅ«nÄ K.

P., tačiau realaus ketinimo įvykdyti šį grasinimÄ jis neturėjo. Telefoninio pokalbio metu, bÅ«damas neblaivus, taip pasakė, bet nei pats žudytis, nei žudyti policijos pareigÅ«no K. P. jis negalvojo, nenorėjo ir neturėjo tam galimybių. PareigÅ«nÄ K. P. žinojo, kadangi Å¡is patruliuodavo (duomenys neskelbtini). Telefoniniai pokalbiai, kurių metu jis pasakė, kad gali nusižudyti ir nužudyti policijos pareigÅ«nÄ K. P., buvo, atrodo, du, truko maždaug po valandÄ laiko. Anksčiau jis keturis kartus bandė žudytis skustuvu, o paskutinį kartÄ peiliu (persipjaudamas sau abiejų rankų venas).

Dėl Å¡ių savižudybių du kartus buvo gydomas Žiežmarių ligoninėje, kai atlikinėjo bausmę ir buvo ten nuvežtas iÅ¡ PravieniÅ¡kių pataisos namų, o kitus du kartus buvo gydomas Naujoje Vilnioje (b. 1. 56-57, 62-63).Teisiamajame posėdyje apklausiamas nukentėjusysis K. P. parodė, jog su kaltinamuoju A. K. yra bendravęs, atlikdamas tarnybines pareigas. Pažįsta tiek kaltinamÄ jį, tiek jo brolį nuo tada, kai (duomenys neskelbtini) buvo jų įgaliotinis. Kaltinamasis A. K. neretai vykdė administracinius teisės pažeidimus, yra tekę pastarÄ jį vežti į LukiÅ¡kes, pradėjus ikiteisminį tyrimÄ .

Jokie santykiai jį su A. K. nesiejo, bendravo su pastaruoju tik dėl tarnybinių pareigų, konfliktų tarp jų nekilo, grasinimų iÅ¡ kaltinamojo nėra sulaukęs, nebent buvo tik kažkoks konfliktiÅ¡kas bendravimas kaip su pažeidėju. Gal pastarasis kažkÄ grasinančio ir buvo pasakęs, bet jis rimtai tokių pasakymų nepriėmė. Kaltinamasis buvo žinomas kaip mėgstantis pavartoti alkoholį, visi jo pažeidimai buvo įvykdyti, esant neblaiviam. Dėl įvykio su alumi, kiek atsimena, patruliuojant su kolega pastebėjo vieÅ¡oje vietoje alų geriantį A.

K., nusprendė jį pristatyti į komisariatÄ , teko parversti ant žemės, dėl ko alus iÅ¡sipylė. Sulaikymų metu yra tekę panaudoti fizinę jėgÄ , tačiau iÅ¡skirtinių situacijų, susijusių su A. K., nebuvo. Paskutinį kartÄ kaltinamÄ jį matė daugmaž 2012 m., kai jį vežė į LukiÅ¡kių TI-K. Dėl A. K. jokios baimės nejautė ir apie tai, kad yra grasinimai jį nužudyti, sužinojo tik tuomet, kai jam paskambino pareigÅ«nai. Sužinojęs aplinkybes, pasijuto nejaukiai.

Žinodamas, jog kaltinamasis yra vartojantis alkoholį, nestabilus, pagalvojo, jog šis gali įvykdyti išsakytus grasinimus. Jeigu kaltinamasis tiek laiko atsiminė įvykį su alumi, vadinasi, jis apie jį galvojo. Šiuo metu baimės dėl A. K. nejaučia, kiek supranta, šis grasinimo įvykdyti realiai neketino (b. l. 180-183).Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas K. P. parodė dirbantis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariate. Nuo 2009 m. aptarnauja (duomenys neskelbtini).

Å ioje teritorijoje buvo jau tuo metu policijai žinomas A. K., su pastaruoju teko susidurti ne kartÄ , jis nuolat pažeidinėjo vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , yra linkęs daryti nusikaltimus, naudojant smurtÄ , taip pat linkęs save žaloti. A. K. yra pradėjęs ikiteisminį tyrimÄ dėl plėšimo, pastarasis buvo sulaikytas, vežtas į LukiÅ¡kes, ne kartÄ grasino jam tuo metu, kad atkerÅ¡ys. A. K. yra agresyvus, neprognozuojamas, linkęs naudoti smurtÄ prieÅ¡ save ir kitus, asmenybė nestabili, vartoja alkoholį, be to, iÅ¡ iÅ¡vaizdos matėsi, kad vartoja narkotikus, buvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje.

Prisimena įvykį, kad A. K., bÅ«damas apsvaigęs, susipjaustė sau galvÄ . Jį sulaikant buvo naudojamas kovinių imtynių veiksmas bei spec. priemonės, nes A. K. nepakluso teisėtiems reikalavimams. SmurtÄ prieÅ¡ A. K. naudojo tik įstatymo ribose, jį sulaikant. Mano, A. K., esant apsvaigusiam nuo alkoholio ar narkotikų, Å¡is gali įvykdyti savo grasinimus. Esant tokiai situacijai, bijo dėl savo Å¡eimos narių, kadangi A. K. neprognozuojamas, gali atvykti į jo darbovietę arba namus (b. 1. 11-112).

Papildomos apklausos metu K. P. nurodė, kad maždaug prieÅ¡ 5 metus, tikslaus laiko neatsimena, gavo praneÅ¡imÄ , kad SkaidiÅ¡kėse, prie kažkurio namo laiptinės, yra jaunuolis, kuris vieÅ¡oje vietoje geria alkoholį. Tarnybiniu automobiliu jis su kolega nuvyko į įvykio vietÄ , kur pamatė A. K. su alumi ir moteriÅ¡ka rankine. Ä®tardami, kad rankinė gali bÅ«ti pagrobta, jie patikrino rankinę, tačiau nieko reikÅ¡mingo neužfiksavo. Jie A. K., kuris buvo neblaivus, nurodė vieÅ¡oje vietoje negerti alaus ir eiti namo.

A. K. atsakė, kad eis, kai iÅ¡gers, atsisakė vykdyti jų teisėtus reikalavimus, dėl ko jis (K. P.) su kolega jį už rankų pakėlė nuo laiptų ir A. K. galimai pats save apsipylė alumi. Ne jis, nei kolega ant A. K. alaus nepylė. Sulaikytas A. K. buvo pristatytas į komisariatÄ , kur jam, jei gerai pamena, buvo suraÅ¡ytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. 1. 13-14). 2016-09-16 nutarimu K. P. pripažintas nukentėjusiuoju (b. 1. 15).Teismo posėdyje liudytoja I. D. nurodė Å¡ias esmines pokalbio, vykusio tarp jos ir kaltinamojo, aplinkybes (detalÅ«s parodymai yra užfiksuoti teismo posėdžio protokole): pokalbis truko apie 1,5 valandos, paskambinęs jaunuolis norėjo pasikalbėti, skundėsi, jog ilgÄ laikÄ vartojo alkoholį, jaučiasi prastai, negali užmigti.

Ji bandė iÅ¡siaiÅ¡kinti jo santykį su alkoholiu, ar jis turi priklausomybę, kalbėjosi apie jo asmeninius santykius ir pan. Bekalbant jaunuolis užsiminė, jog yra sėdėjęs įkalinimo įstaigoje, po to tema pakrypo apie tai, kad jam anksčiau ne kartÄ teko susidurti su policijos pareigÅ«nais, papasakojo apie įvykį, kurio metu jį įžeidė ir pažemino vienas pareigÅ«nas. Asmuo nurodė daugmaž prieÅ¡ 6 metus su draugais prie laiptinės gėręs alų, kai atvykę pareigÅ«nai liepė skirstytis.

Jis niekur eiti nenorėjo, kažkÄ jiems pasakė, nusikeikė, dėl ko policininkas supyko, pasodino ant žemės ir iÅ¡pylė ant galvos alų, o po to sulaikė ir nuvežė į areÅ¡tinę. KitÄ rytÄ jis smirdinčiais drabužiais turėjo vieÅ¡uoju transportu vykti namo, dėl ko jautėsi nemaloniai, pažemintas. Tolesnio pokalbio su savanore metu vyriÅ¡kis vis grįždavo prie Å¡ios temos, vis atsimindavo apie tÄ pareigÅ«nÄ . Minėjo, kad tÄ kart pareigÅ«nai buvo keli, tačiau kitas (jaunesnis) elgėsi normaliai ir jis buvo piktas bÅ«tent ant to, kuris ant jo iÅ¡pylė alų.

Toliau kalbant apie tai, kad asmuo turi ir gali pats spęsti savo problemas, jaunuolis pasakė, kad yra bandęs žudytis, tačiau nesėkmingai, sakė, kad tiesiog pats negali nusižudyti, tam yra per silpnas, tačiau tÄ už jį padarys kiti. Jis nurodė, jog sužalos, tiksliau nužudys, tÄ pareigÅ«nÄ , kuris jį apipylė alumi (pavardės neįvardino). Sakė, kad žino, kur pastarasis gyvena, žadėjo kitÄ rytÄ po pokalbio vykti į komisariatÄ , kuriame tas pareigÅ«nas dirbo (konkretaus pavadinimo neminėjo).

Skambinusiojo žodžiais, jis yra nusivylęs policija, pareigÅ«nais ir, jei pavyks tÄ konkretų pareigÅ«nÄ arba bent jau kažkokį kitÄ nužudyti, reiÅ¡kia jis padarys visuomenei gerÄ darbÄ . Taip pat jaunuolis pasakojo apie ankstesnį teismo procesÄ , iÅ¡reiÅ¡kė pasipiktinimÄ ir prokuroru, sakė, kad Å¡is jį suerzino, visiÅ¡kai neatsižvelgė į tai, kad jis (A. K.) atsiprašė nukentėjusiųjų ir pastarieji neturėjo jam jokių pretenzijų, nurodė, jog prokuroras tyčia paprašė paskirti kuo didesnę bausmę.

Liudytoja neatsiminė, ar asmuo minėjo konkretaus prokuroro pavardę, tačiau ji suprato, kad skambinantysis norėtų su juo fiziÅ¡kai susidoroti. Anot liudytojos I. D., iÅ¡sisakęs mintis apie prokurorÄ , jis daugiau apie jį nebekalbėjo, kai tuo tarpu dėl pareigÅ«no, apipylusio jo galvÄ alumi, jis vėl ir vėl sugrįždavo. Jaunuolis tarsi norėjo iÅ¡girsti jos nuomonę dėl ketinimų nužudyti pareigÅ«nÄ , dėl to, ar verta Å¡iam atleisti, po ko jai atsakius, kad gyvybės atėmimas tikrai nėra problemos sprendimas, jis su ironija jai atsakydavo, kad bÅ«tų neblogai, nes liktų mažiau policininkų.

Taip pat liudytoja pažymėjo, kad vos tik ji pasakydavo, kad jaunuolis yra visuomenės dalis, gali gyventi kitaip, Å¡is iÅ¡kart susierzindavo. Jai skambinęs pasirodė esantis nuskriaustas, psichologinę traumÄ patyręs asmuo. IÅ¡sakyti grasinimai nužudyti pareigÅ«nÄ jai pasirodė realÅ«s, tačiau, ar pastarasis juos tikrai bÅ«tų įgyvendinęs, ne jai spręsti. Jai pasirodė, jog asmens susikaupusi agresija gali kažkada sprogti (nebÅ«tinai kitÄ rytÄ po pokalbio, kaip asmuo buvo nurodęs, tačiau bet kuriuo kitu metu).

Po 1,5 val. pokalbis nutrÅ«ko (galimai dėl techninių priežasčių), pokalbio įraÅ¡o nėra, tokie pokalbiai anoniminiai. Ji pati yra baigusi kostiumo dizaino ir meno edukologijos studijas, psichologijos kursų nelankė, iÅ¡skyrus vidinius, kuriuos organizuoja „Jaunimo linija“, įvykio dienai savarankiÅ¡kai pokalbius su besikreipiančiais asmenimis vedė apie porÄ mėnesių. Pokalbio metu gavusi informacijÄ apie planuojamÄ nusikaltimÄ pagal numatytÄ tvarkÄ pranešė apie tai vadovui. Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja I.

D. parodė, kad jie suraÅ¡yti teisingai, tuomet aplinkybes atsiminė geriau, prašė tais parodymais vadovautis (b. l. 193-199).Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja I. D. davė iÅ¡samius parodymus. Dirba emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ savanore, telefonu teikia psichologinę pagalbÄ asmenims, dėl įvairių priežasčių paskambinusiems į Å¡iÄ tarnybÄ . 2016-09-12, apie 2.00 val. nakties, į „Jaunimo linijÄ â€œ paskambino vaikinas, kurio nei vardo, nei pavardės nežino.

Paskambinęs vaikinas kalbėjosi su ja apie nemigÄ , laikÄ , praleistÄ kalėjime, nevienkartinį buvimÄ karceryje, apie daugiadienius užgėrimus, apie tai, kad geria alkoholį jau penkias ar Å¡eÅ¡ias dienas, ne kartÄ yra kvietęsis pagalbÄ â€ž112“. Bendraujant vaikinas pasakė, kad turi peilį ir nevaldo minčių apie tai, kad nori sužaloti save ar kitÄ Å¾mogų, buvo dėl to paguldytas į ligoninę. Išėjęs iÅ¡ kalėjimo jis užsiregistravo darbo biržoje ir kurį laikÄ ten lankėsi, tačiau periodinis lankymasis pradėjo erzinti ir jis nustojo eiti į darbo birÅ¾Ä , dėl ko neteko socialinio draudimo.

Vaikinas minėjo turintis daug kreditų, dėl ko jam neapsimoka oficialiai dirbti, geriau nelegaliai. Ji pasakė esant įvairių organizacijų, kurios nemokamai, net ir neturint socialinio draudimo, teikia pagalbÄ , tačiau vaikinas didelio susidomėjimo neparodė. Pokalbio metu, nepamena, kurioje tiksliai vietoje, jis jai pradėjo pasakoti, kad kartÄ jis su draugais kažkur prie laiptinės gėrė alų ir atvyko policijos pareigÅ«nai. Jis žodžiu atsisakė vykdyti policijos pareigÅ«nų reikalavimus skirstytis ir nusikeikė.

Vaikino manymu, vienas iÅ¡ policijos pareigÅ«nų galimai dėl pavartoto keiksmažodžio, labai susierzino ir ant jo iÅ¡pylė alų, o po to nuvežė į policijos komisariatÄ . Vaikinas, pasakodamas apie šį įvykį, buvo labai susijaudinęs, iÅ¡ balso tembro ir tono jautėsi didelis pyktis ir tai, kad jis jaučiasi labai pažemintas, Å¡io įvykio niekaip negali pamirÅ¡ti, jis sukelia daug negatyvių emocijų. Pokalbio metu vaikinas nepasakė policijos pareigÅ«no, kuris ant jo iÅ¡pylė alų ir taip jį suerzino bei pažemino, vardo ar pavardės, tačiau vėliau pokalbio metu jis paminėjo, kad tas pats policijos pareigÅ«nas dar kartÄ jį dėl muÅ¡tynių vežė į LukiÅ¡kes.

Tolimesnio pokalbio metu vaikinas nuolat prisimindavo šį įvykį, ji suprato, kad Å¡io įvykio jis neužmirÅ¡o, jautėsi pažemintas. Pokalbio metu vaikinas pasakė žinantis, kÄ reikia daryti, teigė, kad rytoj nueis į tÄ policijos komisariatÄ ir sužalos bÅ«tent tÄ policijos pareigÅ«nÄ , kuris jį aukščiau nurodytomis aplinkybėmis apipylė alumi, tačiau jeigu to pareigÅ«no tuo metu ten nebus, jis sužalos bet kurį kitÄ policijos pareigÅ«nÄ ar pareigÅ«nus. Ji suprato, kad vaikinas dažnai yra buvęs tame policijos komisariate, kurio pavadinimo nenurodė, ir jam nebuvo labai didelio skirtumo, ar jis sužalos bÅ«tent tÄ policijos pareigÅ«nÄ , kuris jį apipylė alumi, ar kurį kitÄ policijos pareigÅ«nÄ ar pareigÅ«nus.

Vaikinas pasakė, kad jis nori tai padaryti, dėl to, kad po tokių jo veiksmų policijos pareigÅ«nai jį nuÅ¡autų, pasakė, kad geriausia bÅ«tų jeigu Å¡autų į galvÄ arba jį vėl uždarytų į kalėjimÄ , kadangi nemato gyvenimo prasmės ir nenori bÅ«ti laisvėje. Vaikinas pasakė, kad prieÅ¡ save yra nepajėgus pakelti rankos. IÅ¡ tolimesnio pokalbio suprato, kad vaikinas tarsi laukė jos pritarimo, paklausė, kurioje pusėje ji yra, t. y. policijos pareigÅ«nų ar jo. Ji atsakė nesanti nė vienoje pusėje, klausė, ar jis supranta, kad jis nori atimti gyvybę.

Vaikinas atsakė suprantantis, sakė, kad nemato čia nieko blogo, paminėjo, kad kuo mažiau bus policijos pareigÅ«nų, tuo bus geriau. Neprisimena, ar vaikinas sakė, kokiu konkrečiu bÅ«du jis nužudys policijos pareigÅ«nÄ ar pareigÅ«nus, tačiau jis tikrai sakė, kad „sužalos“ ir „nužudys“. Tolimesnio pokalbio metu vaikinas vis prisimindavo paminėtÄ Ä¯vykį su alumi, dėl ko jautė pyktį, pažeminimÄ bei norÄ atkerÅ¡yti. Vaikinas taip pat kalbėjo apie tai, kaip kitaip iÅ¡lieti pyktį (be fizinio kito žmogaus žalojimo), kalbėjo apie sportÄ , bet jis paminėjo, kad didesnę iÅ¡krovÄ jaustų sužalodamas kitÄ Å¾mogų.

Maždaug po pusantros valandos telefono pokalbis nutrÅ«ko. Liudytoja I. D. teigė iÅ¡ pokalbio supratusi, kad vaikinas viskuo nusivylęs, nemato prasmės gyventi, vis prisimindavo istorijÄ apie iÅ¡piltÄ alų, sakė, to policijos pareigÅ«no, o jo nesant ir kito pareigÅ«no ar pareigÅ«nų nužudymas, tarsi taptų jo gyvenimo tikslu. Jeigu jis taip padarytų, tai policijos pareigÅ«nai jį nuÅ¡autų, nes jis pats negali prieÅ¡ save pakelti rankos, nors pokalbio metu ir buvo minėjęs, kad anksčiau yra bandęs žudytis.

Ä®vykdęs savo grasinimÄ , jis ir atkerÅ¡ytų, ir pasiektų savo tikslÄ . Realizavęs grasinimÄ , jis arba sėstų į kalėjimÄ , kur Å¡iuo metu kali jo brolis, arba policijos pareigÅ«nai jį nuÅ¡autų. Vaikinas pasižymėjo desperacija, pasireiÅ¡kiančia tikslo ieÅ¡kojimu, o tikslas - nužudyti policijos pareigÅ«nÄ , kuris jį apipylė jį alumi, bet gali nužudyti ir kitus policijos pareigÅ«nus, kadangi tokį veiksmÄ jis suprato kaip visuomenės apvalymÄ . Pokalbio pradžioje vaikinas buvo gana ramus, Å¡iek tiek susierzinęs, tačiau prisiminus minėtÄ Ä¯vykį jo emocinis lygis kilo iki pykčio.

Vaikinas neÅ¡aukė, tačiau kalbėdamas apie įvykį, pradėdavo labai greitai kalbėti, jausdavosi agresija. Tuo metu vaikino grasinimas nužudyti policijos pareigÅ«nÄ ar jį sužaloti atrodė realus. TokiÄ iÅ¡vadÄ daro pagal vaikino žodžius ir emocijas. Tai, kad jis sakė, jog nueis ir savo grasinimÄ Ä¯vykdys rytoj, jai atrodė nelabai realu, tačiau, kad tai gali kažkada įvykti, atrodė realu, kadangi vaikinas nevaldė pykčio ir tuo atveju, jeigu tuo momentu jo akiratyje pasirodytų policijos pareigÅ«nas (nebÅ«tinai tas, kuris jį apipylė alumi), tuomet realu, kad jis gali jį sužaloti ar nužudyti (b. 1. 20-22).Teismo posėdyje apklausta liudytoja I.

A. parodė, jog įvykio metu dirbo „Jaunimo linijoje“ savanore, jos darbo metu paskambino jaunuolis, kuris norėjo pasikalbėti. Sakė, kad jį kankina nemiga, blogai jaučiasi, prieÅ¡ tai kurį laikÄ vartojo alkoholį. Jis norėjo pasidalinti kuo daugiau detalių iÅ¡ savo gyvenimo, pasakojo, kad yra bandęs žudytis, vartojo narkotikus, buvo netgi perdozavęs. Daugmaž po gero pusvalandžio nuo pokalbio pradžios (praėjus 30-40 min.), klausiant apie gyvenimo tikslus, jaunuolis pasakė, kad jo brolis sėdi kalėjime, jo tikslas – aplankyti brolį, o po to jokių tikslų gyvenime nebeturi.

Ji paklausė, ar tai reiÅ¡kia, kad jis nori nusižudyti, po ko vaikinas pasakė, kad to padaryti negali ir nurodė, jog po brolio aplankymo eis į komisariatÄ ir nužudys vienÄ pareigÅ«nÄ , po ko jau jį patį kiti pareigÅ«nai nuÅ¡aus. Skambinantysis sakė, kad praeityje tas pareigÅ«nas jį įžeidė ir pažemino, iÅ¡pylė ant galvos alų. Vaikinas nurodė pareigÅ«no vardÄ ir pavardę, sakė, kad žudyti eis į komisariatÄ , kuriame pareigÅ«nas dirba, ir ten perrėš jam peiliu gerklę.

Kalbėdamas apie tÄ pareigÅ«nÄ buvo piktas, susierzinęs, jai atrodė, kad vaikino grasinimai yra realÅ«s, dėl ko pasibaigus pokalbiui (truko apie valandÄ ) pranešė apie tai tarnybos vadovui. Ji „Jaunimo linijoje“ iki įvykio dirbo apie pusmetį, yra psichologijos studentė. Perskaičius ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, liudytoja I. A. parodė, jog jie užfiksuoti teisingai ir prašė jais vadovautis (b. l. 193-199). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja I. A. (emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ savanorė) parodė, jog 2016-09-15, apie 1.00 val., nakties į „Jaunimo linijÄ â€œ paskambino vaikinas, kurio vardo ir pavardės nežino, su kuriuo ji maždaug iki 2.00 val. bendravo telefonu.

Pokalbio pradžiÄ vaikinas pradėjo skųsdamasis, jog negali užmigti, jį jau ilgÄ laikÄ kamuoja nemiga. Vaikinas paminėjo, kad aÅ¡tuonias dienas vartoja alkoholį, anksčiau yra bandęs keturis kartus žudytis, sakė, kad dienÄ prieÅ¡ šį pokalbį jis buvo pasiėmęs peilį, norėdamas nusižudyti, tačiau neiÅ¡drįso. Vaikinas paminėjo anksčiau sėdėjęs įkalinimo įstaigoje, ten vartojo tabletes. Vienu atveju vartojo kažkokias tabletes nuo nemigos, vėliau - amfetaminÄ , buvo jo perdozavęs, iÅ¡vežtas į ligoninę.

Buvo atvejis, kai namuose persipjovė venas, pats iÅ¡sikvietė greitosios medicinos pagalbos darbuotojus. Po to vaikinas pasakė, kad jis daugiau taip negyvens. Jai paklausus, ar jis kalba apie savižudybę, vaikinas atsakė, kad jam to daryti nereikės, už jį tai padarys kiti. Jis pasakė, kad nueis į policijÄ ir policijos pareigÅ«nui peiliu perpjaus gerklę, po ko jį nuÅ¡aus kiti policijos pareigÅ«nai. Vaikinas pasakė, kad šį veiksmÄ planuoja atlikti maždaug po deÅ¡imt dienų, kai jis kalėjime aplankys savo brolį, atliekantį laisvės atėmimo bausmę.

Pasakodamas, dėl ko jis nori nužudyti policijos pareigÅ«nÄ , jaunuolis sakė, jog prieÅ¡ kelis metus su draugu kažkur Å¡ventė, ėjo namo rankose neÅ¡damasis alaus butelį. Sustojus prie namų parÅ«kyti, privažiavo policijos pareigÅ«nai, kurie pareikalavo eiti namo. Jis pasakė, kad iÅ¡ pradžių surÅ«kys cigaretę ir tada eis namo. Policijos pareigÅ«nams nepatiko jo atsakymas ar tai, kad jis nusikeikė, todėl Å¡ie jį sumušė. Vienas iÅ¡ pareigÅ«nų (vyresnis) apipylė jį alumi.

Po to policijos pareigÅ«nai jį iÅ¡vežė į blaivyklÄ , iÅ¡ kurios jis visas smirdantis alumi turėjo grįžti į namus. Vaikinas nuolat kartojo nesuprantantis, kodėl tas policijos pareigÅ«nas apipylė jį alumi, Å¡iuos žodžius kartojo su dideliu įsiūčiu. Vaikinas pasakė, kad tam policijos pareigÅ«nui jis niekada neatleis, jau seniai planuoja jam atkerÅ¡yti. Nurodė internete susiradęs jį alumi apipylusio policijos pareigÅ«no vardÄ ir pavardę. Vaikinas pasakė, kad tai K. P., internete sužinojo, kur pareigÅ«nas dirba, tačiau jai konkrečios pareigÅ«no darbo vietos nepasakė.

Vaikinas nuolat piktinosi, kad pareigÅ«nas aukščiau nurodytomis aplinkybėmis apipylė alumi, iÅ¡ balso tono suprato, kad jis buvo įpykęs, jautėsi pažemintas. IÅ¡klausiusi vaikino pasipiktinimÄ dėl nurodyto įvykio, pasiÅ«lė pastarajam eiti miegoti, jie atsisveikino ir pabaigė pokalbį telefonu. Liudytojos I. A. teigimu, pokalbio pradžioje vaikinas buvo gana ramus, kartais net pajuokaudavo, tačiau kalbėdamas apie įvykį, kurio metu policijos pareigÅ«nas jį apipylė alumi, iÅ¡ balso tono ir emocijų jautėsi, kad vaikinas jaučia didelį pyktį, yra įsiutęs. Jai vaikino grasinimas nužudyti policijos pareigÅ«nÄ K.

P. pasirodė realus, kadangi apie įvykį skambinantysis pasakojo su dideliu pykčiu, nuolat prisimindavo įvykį, dėl jo jautėsi pažemintas. Kadangi grasinimas nužudyti policijos pareigÅ«nÄ K. P. jai pasirodė realus, apie tai ji pranešė emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ vadovui. IÅ¡ pokalbio telefonu su paminėtu vaikinu ji suprato, kad pastarasis yra (duomenys neskelbtini). Be to, pokalbio metu vaikinas paminėjo, kad jo abi rankos yra supjaustytos (b. 1. 25-27).2016-09-20 asmens apžiÅ«ros protokole užfiksuota, jog ant A.

K. kairės rankos dilbio vidinės pusės matyti daugybiniai apie 4 cm ilgio pjautinių žaizdų randai. A. K. nurodė, kad randai atsirado per tris kartus tyčia susipjausčius skustuvo peiliuko aÅ¡menimis (du kartus įkalinimo įstaigoje, trečiÄ jį kartÄ â€“ namuose). Sužalojimai užfiksuoti fotonuotraikose (b. 1. 64-69).VÅ¡Ä® Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninės 2016-09-22 pažymoje Nr. 10-S-200360 nurodyta, kad A. K. Å¡ioje ligoninėje gydytas 2 kartus, paskutinį kartÄ nuo 2014-11-15 iki 2014-11-19.

Diagnozė: emociÅ¡kai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, impulsyvus tipas. Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, vartojant kelias medžiagas, priklausomybės sindromas (b. l. 88).Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus 2016-11-16 specialisto iÅ¡vadoje Nr. 89TPK-593/2016 nurodyta, jog A. K. pirmÄ kartÄ gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 2011 m. ir vėliau du kartus 2012 m. gydytas Respublikinės Kauno ligoninės padalinyje Marių ligoninėje.

Visų hospitalizacijų metu diagnozuota: emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, impulsyvusis tipas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį bei narkotines medžiagas (opioidus, stimuliatorius). Klinikiniame vaizde fiksuota impulsų kontrolės stoka, agresyvaus, impulsyvaus, save žalojančio elgesio epizodai. Nėra duomenų, kad A. K. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar byloje nagrinėjamų įvykių metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje, jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (netikslinga) (b. 1. 102).

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos Baudžiamojo proceso įstatymas nustato, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis. Pagal teismų praktikÄ , taikydamas BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimÄ , teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini.

Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sÄ lygų yra ir tai, kad turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Ä®rodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryÅ¡io nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimÄ ar nebuvimÄ . ApraÅ¡ydamas į įrodinėjimo dalykÄ Ä¯einančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikÅ¡mes iÅ¡vadas apie Å¡ių aplinkybių buvimÄ ar nebuvimÄ . Apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

In dubio pro reo principas įpareigoja iÅ¡naudojus visas galimybes abejonėms paÅ¡alinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį.Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs visų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtų įrodymų visumÄ , neturi pagrindo daryti neginčijamÄ ir abejonių nekeliančiÄ iÅ¡vadÄ dėl A.

K. kaltės padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 145 straipsnio         1 dalyje.Visų pirma pažymėtina tai, jog ne kiekviena veika, kurios metu iÅ¡sakomas grasinimas nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatÄ , laikoma nusikalstama ir gali bÅ«ti kvalifikuojama pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Å ios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiÅ¡kia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatÄ . Pagal teismų praktikÄ grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkÅ«s neigiami padariniai.

Vertinant grasinimo realumÄ , reikÅ¡mės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali bÅ«ti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realÅ«s ketinimai įgyvendinti smurtÄ . Grasinimo realumui nustatyti nėra bÅ«tina, kad grasinantysis iÅ¡ tikrųjų ketino grasinimÄ Ä¯vykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo iÅ¡raiÅ¡kÄ ir kitas aplinkybes turėjo pagrindÄ bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo bÅ«tent tokios nukentėjusiojo bÅ«senos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-26/2010, Nr. 2K-341/2010, 2K-12/2011, Nr. 2K-410-693/2015, 2K-14-222/2016).

Sprendžiant klausimÄ dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiÅ¡kia tiesiogine tyčia. Tai reiÅ¡kia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimÄ iÅ¡sako ar iÅ¡reiÅ¡kia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali bÅ«ti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo bÅ«senos.

Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realÅ«s ketinimai įgyvendinti smurtÄ . Å ioje byloje A. K. pareikÅ¡tas kaltinimas dėl to, kad pastarasis, paskambinęs į emocinės paramos tarnybÄ â€žJaunimo linija“, bendraudamas telefonu su Å¡ios tarnybos savanorėmis 2016 m. rugsėjo 12 d., laikotarpiu nuo 2.05 val. iki 3.34 val., ir 2016 m. rugsėjo 15 d., nuo 1.11 val. iki 2.13 val., grasino peiliu nužudyti policijos pareigÅ«nÄ K. P.. Taigi iÅ¡ kaltinimo turinio matyti, jog A.

K. grasinimus nužudyti iÅ¡sakė ne tiesiogiai nukentėjusiajam, o bendraudamas su emocinę paramÄ teikiančios tarnybos savanorėmis. Pažymėtina, jog Å¡ioje byloje kaltinimo pagrindu tapo iÅ¡skirtinai liudytojų parodymai (iki nagrinėjamų įvykių abi liudytojos savanorėmis dirbo gana neilgÄ laikotarpį, psichologijos sritis artima vienai iÅ¡ jų). Pirminio įrodymų Å¡altinio – telefoninių pokalbių nėra (pokalbiai anonimiÅ¡ki, neįraÅ¡inėjami). Kaip matyti iÅ¡ liudytojų I.

D. ir I. A. parodymų, kaltinamasis A. K. abu kartus paskambino norėdamas iÅ¡sikalbėti, skundėsi nemiga, pasakojo turintis bėdų dėl alkoholio vartojimo, nurodė ne vienÄ dienÄ prieÅ¡ tai gėręs. Tiek atsakydamas į savanorių klausimus, tiek pats savo iniciatyva pasakodamas apie savo gyvenimo įvykius ir problemas, kaltinamasis, be kita ko, papasakojo ir praeityje nutikusį incidentÄ dėl jam ant galvos iÅ¡pilto alaus. Kaltinamasis nurodė, jog tÄ padarė pareigÅ«nas K. P. (antrojo pokalbio metu įvardino vardÄ ir pavardę), abi liudytojos patvirtino, jog kalbėdamas apie šį įvykį skambinantysis buvo labai įpykęs, pažemintas, jis nuolat grįždavo prie Å¡ios temos, nurodė, jog tÄ pareigÅ«nÄ (K.

P.) sužalos ir nužudys, antrÄ kartÄ skambindamas tvirtino, jog nueis į komisariatÄ ir perrėš gerklę, minėjo apytikslę tokių grasinimų įvykdymo datÄ (pirmuoju atveju sakė, kad kitÄ rytÄ po pokalbio, o antruoju atveju – po 10 dienų, kai tik aplankys kalintį brolį) (b. l. 20-22, 25-27, 193-199). Vertindamas A. K. iÅ¡sakytus grasinimus dėl pareigÅ«no K. P. nužudymo, bÅ«tina atsižvelgti į tai, kad esminis kaltinamojo skambinimo į paramos linijÄ tikslas buvo noras iÅ¡sikalbėti, pasidalinti kamuojančiomis problemomis, A.

K. tarnybos savanorėms noriai pasakojo apie save, savo gyvenimo patirtį ir įvykius. Tema apie policijÄ , pareigÅ«nus ir konkrečiai apie pareigÅ«nÄ K. P. iÅ¡sirutuliavo kalbantis apie A. K. galimus ketinimus įvykdyti savižudybę, t. y. tiek vienu, tiek kitu atveju įpusėjus pokalbiui. Be to, kaip matyti, K. P. buvo ne vienintelis asmuo, dėl kurio A. K. iÅ¡reiÅ¡kė pasipiktinimÄ â€“ pastarasis iÅ¡sakė nusivylimÄ visa policijos sistema, pareigÅ«nais, iÅ¡sakė norÄ nužudyti bent jau kažkokį pareigÅ«nÄ , taip pat iÅ¡reiÅ¡kė pasipiktinimÄ prokuroru, norÄ susidoroti su juo, o galiausiai nepasitenkinimÄ ir pyktį, anot liudytojų, sukoncentravo ties pareigÅ«nu K.

P., kuris, kaltinamojo teigimu, kadaise apipylė jį alumi. Teismas neturi pagrindo abejoti liudytojų parodymais, jog A. K. iÅ¡sakė ketinimÄ nužudyti, perpjauti gerklę nukentėjusiuoju pripažintam K. P. (pats kaltinamasis nors konkrečiai ir nebeatsiminė pokalbių turinio, tačiau neneigė, jog galėjo nurodytu bÅ«du grasinti) ir tokie grasinimai savanorėms galėjo pasirodyti iÅ¡ties realÅ«s, ypač liudytojai I. A., kuriai A. K. nurodė internete susiradęs pareigÅ«no vardÄ ir pavardę, įvardino grasinimų įvykdymo datÄ , minėjo eisiÄ s į pareigÅ«no darbovietę, kur pastarajam perpjaus gerklę, kalbėjo su dideliu įsiūčiu.

Visgi tokie kaltinamojo išsakyti grasinimai, kas visumoje nėra vertintina nei teigiamai, nei pateisinamai, nesudaro pagrindo išvadai dėl nusikalstamos veikos buvimo.  Atsižvelgiant į tai, jog BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tyčine nusikalstama veika siekiama padaryti poveikį nukentėjusiojo asmens psichikai, sukeliant jam baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai, šiuo atveju kaip tik ir svarbu nustatyti, koks poveikis grasinant buvo daromas būtent nukentėjusiojo psichikai, ar nukentėjusysis jautėsi įbaugintas.

Sprendžiant kaltinamojo atsakomybės klausimÄ , taip pat yra bÅ«tina nustatyti, ar buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl kaltinamojo ketinimų ir ar jis iÅ¡ tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokÅ¡tas, spontaniÅ¡kai iÅ¡sprÅ«dę žodžiai, į grasinimÄ panaÅ¡Å«s, bet kitokiÄ prasmę turintys veiksmai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2014). Kaip nustatyta, nagrinėjamu atveju grasinimas buvo iÅ¡sakytas ne tiesiogiai nukentėjusiajam, o per emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ savanores.

Apklausiamas teismo posėdžio metu nukentėjusiuoju pripažintas K. P. parodė, jog apie jam iÅ¡sakytus grasinimus sužinojo tik tuomet, kai apie tai informavo paskambinę pareigÅ«nai. IÅ¡ paties kaltinamojo tiesiogiai jis jokių grasinimų sulaukęs nebuvo, pastarÄ jį paskutinį kartÄ matė daugmaž 2012 m., jokių konfliktų tarp jų nebuvo, nebent konfliktiÅ¡kai galėjo bendrauti kaip su pažeidėju, bet tik tiek. A. K., bÅ«damas nepatenkintas, praeityje galėjo pagrasinti susidoroti, tačiau jis į tokius jo pasakymus rimtai nežiÅ«rėjo.

K. P., kuris ikiteisminio tyrime metu buvo nurodęs, jog dėl A. K. veiksmų jaučia baimę tiek dėl savęs paties, tiek dėl savo šeimos, teisme pažymėjo, jog iš esmės tik po pareigūnų skambučio pasijuto nejaukiai, kadangi žinant, jog kaltinamasis kaip asmuo yra nestabilus, gali tokius savo ketinimus įvykdyti, jei jau jį (K. P.) atsiminė tiek laiko. Visgi teisiamojo posėdžio metu K. P., prieš tai tiesiogiai išklausęs kaltinamojo parodymus, teigė baimės dėl A. K. išsakytų grasinimų nejaučiantis, supranta, kad pastarasis jų įvykdyti realiai neketino (b. l. 180-183).

Taigi analizuojant grasinimų poveikį nukentėjusiojo psichikai, matyti, jog nukentėjusysis apie jo atžvilgiu reiÅ¡kiamus grasinimus net nežinojo, tokia informacija jam buvo pateikta vėliau. Teismo posėdyje tiesiogiai iÅ¡klausius nukentėjusįjį K. P., teismas neturi pagrindo manyti, jog pastarasis patyrė pavojingÄ tyčinį poveikį savo psichikai, iÅ¡ties bijojo ir buvo įbaugintas. Kita vertus, byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti vienareikÅ¡miÅ¡kos iÅ¡vados, jog kaltinamasis siekė tokios nukentėjusiojo bÅ«senos.

Aptariamos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiÅ¡kia tiesiogine tyčia. Tai reiÅ¡kia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimÄ iÅ¡sako ar iÅ¡reiÅ¡kia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali bÅ«ti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo bÅ«senos. Å ios bylos kontekste pažymėtina nesant jokių duomenų apie tai, jog kaltinamasis bÅ«tų siekęs, kad jo iÅ¡sakyti grasinimai taptų žinomi nukentėjusiajam. Kaltinamasis neprašė emocinės tarnybos darbuotojų susisiekti ar kitokiu bÅ«du praneÅ¡ti apie jo nurodytus ketinimus, pats kaltinamasis nukentėjusiojo neieÅ¡kojo, jam neskambino, tiesiogiai jokių grasinimų neiÅ¡sakė, nors nėra pagrindo netikėti kaltinamojo parodymais, jog pareigÅ«no kontaktus galima nesunkiai rasti vieÅ¡ojoje erdvėje.

Kaltinamasis nukentėjusįjį paskutinį kartÄ matė mažiausiai prieÅ¡ 4 metus, per tÄ laikÄ nė karto nebandė susisiekti (nei tiesiogiai, nei nuotolinio ryÅ¡io priemonėmis), to nepadarė ir po pokalbio su emocinės paramos tarnybos darbuotojomis (nors pirmÄ jį kartÄ grasinimus įgyvendinti žadėjo kitÄ rytÄ ).IÅ¡tyręs surinktus įrodymus, teismas neturi pakankamo pagrindo iÅ¡vadai, jog kaltinamasis turėjo tikslÄ daryti poveikį nukentėjusiojo psichikai ar sukelti jam baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai, siekė įbauginti.

BÅ«tina atsižvelgti į kaltinamojo asmenybę, skambučių metu buvusiÄ pastarojo bÅ«senÄ , kuri po ilgalaikio alkoholio vartojimo buvo juo labiau nestabili. Kaltinamasis, skambindamas į emocinės pagalbos linijÄ , ieÅ¡kojo paramos dėl savo prastos emocinės bÅ«klės, siekė iÅ¡sakyti kilusias neigiamas mintis, iÅ¡sikalbėjęs ir prisiminęs neigiamus praeities potyrius, aiÅ¡kiai nederamu ir neadekvačiu bÅ«du iÅ¡reiÅ¡kė savo pasipiktinimÄ . Kaip jau minėta anksčiau, BK            145 straipsnio 1 dalyje numatytas grasinimas nužudyti gali bÅ«ti padaromas tik tiesiogine tyčia, kaltininkui suprantant, jog grasinimÄ iÅ¡reiÅ¡kia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali bÅ«ti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo bÅ«senos, o nukentėjusysis dėl tokių grasinimų jaučiasi įbaugintas ir įsitikinęs, kad grasinimai gali bÅ«ti iÅ¡ tikrųjų įgyvendinti.

Dėl anksčiau iÅ¡vardintų argumentų teismas tokių iÅ¡vadų kaip tik ir negali daryti.Teismas konstatuoja, jog byloje iÅ¡tyrus visas aplinkybes bei iÅ¡naudojus procesines priemones reikÅ¡mingoms aplinkybėms nustatyti, nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis A. K. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 145 straipsnio 1 dalyje, todėl, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, A. K. dėl jam pareikÅ¡to kaltinimo iÅ¡teisintinas.

Pažymėtina, jog toks teismo sprendimas nereiÅ¡kia, jog kaltinamojo veiksmai vertintini teigiamai. A. K. neabejotinai pasirinko aiÅ¡kiai netinkamÄ bÅ«dÄ iÅ¡reikÅ¡ti savo nepasitenkinimÄ , kam įtakos turėjo pastarojo asmenybės specifika (diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį ir narkotines medžiagas, emociÅ¡kai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, impulsyvus tipas, fiksuota impulsų kontrolės stoka, agresyvaus, impulsyvaus bei save žalojančio elgesio epizodai), tačiau nenustačius pastarojo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, teismas atitinkamai neturi pagrindo skirti elgesio apribojimus ar įpareigojimus.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297,                    298 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalimi, 304 – 308 straipsniais, n u s p r e n d ž i a : A. K. iÅ¡teisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.KardomÄ sias priemones – įpareigojimÄ periodiÅ¡kai registruotis policijos įstaigoje ir dokumento paėmimÄ , nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuosprendis per dvideÅ¡imt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundÄ paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismÄ . Teisėja                                                                       Julita Dabulskytė-Raizgienė