2022-07-27 Nr. AB-19463-3-61-3-01552-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3323-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01552-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos 9.2; 9.3;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 22S11533 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvuodama tuo, kad jai kilmės šalyje kyla grėsmė dėl to, jog yra LGBT narė ir yra diskriminuojama kilmės šalyje.

3. Pareiškėjos nuomone, atsakovas nepagrįstai jai nesuteikė pabėgėlio statuso pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes pareiškėja nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Pareiškėja negali pasilikti kilmės šalyje, nes vien dėl buvimo šalies teritorijoje jai kiltų grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

4. Pareiškėja papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad tos pačios lyties santykiai jos kilmės valstybėje yra kriminalizuoti ir už juos yra baudžiama. Ši aplinkybė, pasak pareiškėjos, tik patvirtina jos duotų parodymų tikrumą ir patirtos diskriminacijos realumą.

5. Pareiškėjos teigimu, nebuvo atidžiai ir teisingai išnagrinėtas jos prašymas, neteisingai įvertinti motyvai, nevertinti argumentai dėl pareiškėjos išsiuntimo, o taip pat nesudaryta galimybė savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Neteisingai įvertinta maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumas bei būtinybė. Pareiškėjos prašymas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas.

6. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjos pasakojimas dėl priklausymo LGBT bendruomenei buvo vertinamas remiantis DSSH modeliu. Įvertinus pareiškėjos pasakojimą remiantis DSSH modeliu, nustatyti rimti patikimumo trūkumai, todėl jos pasakojimas apie tariamą priklausymą LGBT bendruomenei buvo vertinamas kritiškai bei nepripažįstamas patikimu įrodymu. Pareiškėja teigė, kad šeima jai grasino nuo to momento, kai paaiškėjo jos ryšiai su partnere, t. y., nuo 2020 metų, tačiau pateikti susirašinėjimai yra padaryti prieglobsčio prašytojai jau pusmetį būnant Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja apklausos metu nurodė ir savo paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“. Tyrimo metu ši asmeniui priklausanti paskyra buvo rasta, tačiau joje nebuvo jokio aktyvumo. Paskyroje nėra jokių susirašinėjimų, įrašų ar nuotraukų, išskyrus profilio nuotrauką. Jokio grasinančio turinio paskyroje taip pat nebuvo.

8. Atsakovas pabrėžė, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pažymėjo, kad nors pareiškėja iš savo kilmės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjos veiksmai neapibūdina jos elgesio kaip sąžiningos, nerodo, kad ji būtų siekusi kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2022 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 22S11533 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus (dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio).

10. Teismas nustatė, kad 2022 m. vasario 14 d. atliktoje apklausoje prieglobsčio prašytoja nurodė, jog gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mieste ir teigė, kad (duomenys neskelbtini) LGBT bendruomenės asmenys yra diskriminuojami bei prieš juos yra naudojamas smurtas. Prieglobsčio prašytoja paaiškino, kad 2017 m., kai jai buvo 13 metų, ji patyrė seksualinę prievartą, po ko ji suprato esanti homoseksuali. 2020 m. vyresnioji sesuo ją užtiko su partnere namuose, kuriuose gyveno, sesuo pakvietė žmones ir kaimynus, žmonės ją sumušė ir ištempė į gatvę. Tėvai jos atsižadėjo ir išvijo iš namų, tuo metu jai buvo 16 metų. Gyveno su drauge, lankėsi pasilinksminimo vietoje, kur rinkosi LGBT bendruomenės atstovai, tuomet ją ir kitus asmenis sulaikė civiliais apsirengę policijos pareigūnai, ir dvi savaites laikė nuovadoje, nežmoniškomis sąlygomis. Susisiekus su drauge, draugė papirko policijos pareigūnus ir prieglobsčio prašytoja buvo paleista. Jokių sulaikymą patvirtinančių dokumentų nepateikė. Draugė suorganizavo išvykimą į Baltarusiją ir toliau į Lietuvą. Grįžti į (duomenys neskelbtini) negali, nes neturi profesijos, išsilavinimo ir neturės pragyvenimo šaltinio, bei bus uždaryta į kalėjimą, nes priklauso LGBT bendruomenei.

11. Teismas išanalizavo Įstatymo 86 ir 87 straipsnius, 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalį, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 99 punktą (pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas 116 punktas laikytinas spausdinimo klaida), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

12. Iš bylos duomenų matyti, kad tyrimo metu Departamentas papildomai rėmėsi DSSH modeliu, Šis modelis remiasi 4 elementų vertinimu:1) Kitoniškumas; 2) Stigma; 3) Gėda; 4) Žala. Vertindamas „kitoniškumo“ elementą Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėja visiškai nekalbėjo apie savo jausmus draugei, patirtą baimės, nerimo jausmą, nepasakojo apie išgyventą skausmą. Vertinant „stigma“ ir „gėda“ elementus pareiškėja abstrakčiai kalbėjo apie tėvų požiūrį į jos kitoniškumą. Teigė, kad 2020 m. sesuo užklupo ją ir drauge ir pakvietė žmones iš gatvės, kaimynus kurie įsiveržę į namus ir jas sumušė, tačiau nepaaiškino, kaip svetimi žmonės taip staiga užėjo į jų nuosavą namą. Apie patirtą gėdos jausmą prieglobsčio prašytoja nekalbėjo. Nenuoseklus buvo ir pasakojimas apie tėvų ir seserų prakeikimus bei grasinimus. Prieglobsčio prašytojos pasakojimo kontekste įvertinus „kitoniškumo“, „stigmos“, „gėdos“ bei „žalos“ elementus, nustatyti rimti prieglobsčio prašytojos pasakojimo trūkumai. Jos pasakojimas apie savo, kaip LGBT bendruomenės nario, patirtis yra prieštaringas, paviršutiniškas ir dažnai grindžiamas stereotipiniu LGBT bendruomenės suvokimu. Be to, prieglobsčio prašytojos pasakojimas apie su „kitoniškumu“ bei „stigma“ susijusius savęs suvokimo procesus buvo nedetalus ir neišsamus, nepaisant apklausos metu užduodamų pakartotinių klausimų, stengiantis padėti prieglobsčio prašytojai atskleisti savo vidines patirtis.

13. Teismas pažymėjo, jog prieglobsčio prašytoja teigė, kad šeima jai grasino nuo to momento, kai paaiškėjo jos ryšiai su partnere – tai yra nuo 2020 metų. Tačiau pateikti byloje susirašinėjimai to neįrodo ir yra padaryti prieglobsčio prašytojai jau pusę metų būnant Lietuvoje. Prieglobsčio prašytoja apklausos metu nurodė ir savo paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“. Tyrimo buvo rasta minėta paskyra, tačiau joje nebuvo jokio aktyvumo. Paskyroje nebuvo rasta jokių susirašinėjimų, įrašų ar nuotraukų, išskyrus profilio nuotrauką. Jokio grasinančio turinio paskyroje taip pat nebuvo.

14. Teismo įsitikinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjos situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa detaliai analizuota ir įvertinti visi nurodyti argumentai. Atsakovas siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojos pateikto prašymo suteikti jai prieglobstį.

15. Į bylą pateikti duomenys įrodo, kad pareiškėja prašymui pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų. Šiuo atveju, atsakovas vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu, t. y. turėjo nustatyti, ar kiekviena prieglobsčio prašytojos nurodyta esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra labiau tikėtina, negu netikėtina. Teismui nekilo jokių abejonių, jog atsakovas pareiškėjos prašymą išnagrinėjo nuodugniai ir išsamiai.

16. Teismas, atsižvelgdamas į prieglobsčio prašytojos pasakojimo trūkumus ir jos pateiktus nedetalius ir neišsamius duomenis, prieglobsčio prašytojos pasakojimą apie patirtą smurtą dėl homoseksulumo, grasinimus, nelaiko patikimu įrodymu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis).

17. Nors pagal ESPA gaires moterys priskiriamos padidintos rizikos asmenų grupei, į kurią reikėtų atsižvelgti, priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, tačiau vien tai nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad yra Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant suteikiamas pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga.

18. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos baimė grindžiama išimtinai jos pačios subjektyviu situacijos suvokimu. Baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

19. Teismo įsitikinimu, pareiškėjos nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jos pačios subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų nepateikta.

20. Teismas sutinka, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad yra pagrįsta tikimybė, kad grįžus į kilmės valstybę pareiškėjai grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

21. Migracijos departamentas nustatė, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) miestas nepatenka į aktyvių karinių veiksmų su (duomenys neskelbtini) zoną, ir jame įvyksta nuo dviejų iki penkių incidentų, kurių metu žūsta žmonės, todėl teismas konstatavo, kad beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) mieste yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali.

22. Atsakovui nustačius, jog pareiškėja neatitiko minėtų Įstatymo nuostatų dėl papildomos apsaugos suteikimo, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. 22S11533 (dėl papildomos apsaugos nesuteikimo) yra teisėtas ir pagrįstas.

23. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jos prašymas buvo pagrįstai netenkintas.

24. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl pareiškėjos situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė: pareiškėjai nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėja yra išsiunčiamas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

25. Kadangi pakeista sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką termino, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 26. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti visa apimtimi.

27. Pareiškėja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

28. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėja nurodo, kad tos pačios lyties santykiai jos kilmės valstybėje yra kriminalizuoti ir už juos yra baudžiama. Ši aplinkybė, pasak pareiškėjos, tik patvirtina jos duotų parodymų tikrumą ir patirtos diskriminacijos realumą, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.

29. Migracijos departamentas neįvertino pareiškėjos ekonominės būklės, neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio.

30. Be to, kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) vyksta karinis konfliktas.

31. Neteisingai įvertinta maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumas bei būtinybė.

32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

33. Migracijos departamentas pažymi, kad pareiškėja savo prieglobsčio prašymo nemotyvavo bloga savo ekonomine būkle ar negalėjimu gauti darbo kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra susijusios su individualia pareiškėjos situacija ir tyrimo metu neprivalėjo būti vertinamos.

34. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiais, kad Migracijos departamentas netinkamai įvertino saugumo padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje. Kaip apklausos metu nurodė pati pareiškėja, (duomenys neskelbtini) jis gyveno (duomenys neskelbtini) mieste. (duomenys neskelbtini) yra miestas vakarų (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) upės žiočių, jai įtekant į (duomenys neskelbtini) įlanką. Tai didžiausias šalies miestas. (duomenys neskelbtini) miestas nepatenka į aktyvių karinių veiksmų su (duomenys neskelbtini) zoną, ir jame įvyksta nuo 2 iki 5 incidentų, kurių metu žūsta žmonės. Įvertinęs šiuos skaičius, Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad beatodairiško smurto lygis (duomenys neskelbtini) mieste yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali. Įvertinus pareiškėjai gresiantį pavojų „slankiojančios skalės“ testo kontekste, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios padidintų riziką bei sąlygotų tarptautinės apsaugos poreikį, nepaisant žemo beatodairiško smurto lygio.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant jos ir vertėjo dalyvavimą teismo posėdyje.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjai buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 22S11533 pagrįstumo ir teisėtumo.

39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Sprendimo tenkino iš dalies. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog nėra duomenų, kad pareiškėjai gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, taip pat jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Tačiau teismas pakeitė Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, kadangi draudimas nepagrįstas ir neproporcingas ir nustatė, jog pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Taip pat teismas pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, ir pakeitė šį laikotarpį į dvejus metus.

40. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jai kilmės valstybėje kyla reali ir pagrįsta grėsmė, ji atitinka sąlygas, dėl kurių jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, todėl ji nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja, kad kilmės šalyje vyksta karinis konfliktas.

41. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

42. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

43. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

44. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

45. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

46. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

47. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

48. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

50. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

51. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė priklausymu LGBT bendruomenei. Pareiškėja nurodė, jog yra homoseksuali ir dėl to jai grasina šeimos nariai, kad nužudys. Kilmės valstybėje homoseksualiam asmeniui gyventi nesaugu, nes homoseksualūs santykiai kilmės valstybėje kriminalizuoti ir už juos gresia net laisvės atėmimo bausmė.

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pasakojimą apie jos seksualinę orientaciją, pagrįstai jį pripažino nepatikimu. Iš pateiktos apklausos transkripcijos matyti, kad atsakovas stengėsi išsamiai išnagrinėti pareiškėjos nurodytų argumentų pagrįstumą, pasakojimo patikimumą remdamasis DSSH modeliu. Atsakovas, įvertinęs visus šio modelio elementus (kitoniškumą, stigmą, gėdą ir žalą) pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos pasakojimas yra prieštaringas, paviršutiniškas ir dažnai grindžiamas stereotipiniu LGBT bendruomenės suvokimu. Be to, prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie su „kitoniškumu“ bei „stigma“ susijusius savęs suvokimo procesus buvo nedetalus ir neišsamus, nepaisant apklausos metu užduodamų pakartotinių klausimų, stengiantis padėti prieglobsčio prašytojui atskleisti savo vidines patirtis. Prieglobsčio prašytojos pasakojimas nėra nuoseklus ir paremtas jokiais fiziniais įrodymais. Taigi, nepaisant deklaruojamos baimės, prieglobsčio prašytojos žinios apie (duomenys neskelbtini) LGBT asmenims kylančias grėsmes yra ribotos ir paviršutiniškos. Taigi, pareiškėjos pasakojimas apie tariamą priklausymą LGBT bendruomenei pagrįstai buvo įvertintas kritiškai ir nepripažintas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjai poreikį.

53. Nagrinėjamu atveju nėra informacijos, leidžiančios spręsti, kad pareiškėjai kilmės valstybėje gresia realus pavojus. Pareiškėja nepagrindė tariamos baimės patirti persekiojimą kilmės valstybėje, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl pareiškėjos grįžimo į kilmės valstybę jai kiltų grėsmė. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

54. Pareiškėja prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl pabėgėlio statuso jai suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini) mieste. (duomenys neskelbtini) miestas nepatenka į aktyvių karinių veiksmų su (duomenys neskelbtini) zoną, ir jame įvyksta nuo 2 iki 5 incidentų, kurių metu žūsta žmonės. Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje beatodairiškas smurtas yra toks žemas, kad rizika pareiškėjai patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra minimali. Įvertinęs pareiškėjai gresiantį pavojų „slankiojančios skalės“ testo kontekste, atsakovas nenustatė individualių aplinkybių, padidinančių riziką bei sąlygojančių tarptautinės apsaugos poreikį pareiškėjai. Todėl įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

55. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimą, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos individualią situaciją ir priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi ne tik pareiškėjos paaiškinimais, pateiktais įrodymais, bet ir kilmės valstybės informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą susijusį su pareiškėjos visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

56. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sutrumpino iki 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis būtų neproporcingas ir turėtų būti dar labiau sutrumpinamas.

57. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Ričardas Piličiauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė