N-143-1083-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. N143-1083/2012

Procesinio sprendimo kategorija 42.9; 42.22; 52.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutarties V. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. V. Č. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 4 d., apie 13.00 val., atlikus neplaninį patikrinimą, buvo nustatyta, jog žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Ginčo žemės sklypas), (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostoje stovi užtverta lygiagrečiai kranto linijai tinklinė tvora. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad tokiu būdu atsakingas asmuo V. Č. pažeidė Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) 20 straipsnio 5 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Sąlygos) 126.1 punkto reikalavimus, už tai atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 5113 straipsnio 1 dalyje ir 55 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūra (toliau – ir Institucija) 2009 m. rugsėjo 4 d. nutarimu V. Č. už ATPK 5113 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė 750 Lt baudą, o už ATPK 55 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą – 50 Lt baudą. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, subendrinus administracines nuobaudas, V. Č. galutinai paskirta 750 Lt bauda. Nutarime Institucija patikslino V. Č. pažeistus teisės aktus ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti STĮ 20 straipsnio 4 dalies 1 punktas ir Sąlygų 126.1 punktas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi panaikino minėto Institucijos nutarimo dalį dėl V. Č. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 5113 straipsnio 1 dalį, o nutarimo dalį dėl V. Č. patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 55 straipsnio 1 dalį paliko galioti. Teismas pažymėjo, kad ATPK 5113 straipsnis nustato atsakomybę už specialiųjų žemės, miško, vandens telkinio naudojimo sąlygų pažeidimą arba šių sąlygų neįrašymą arba neteisingą įrašymą į žemės, miško, vandens telkinio nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau specialiosios naudojimo sąlygos Ginčo žemės sklypo įsigijimo dokumentuose nebuvo nustatytos, todėl V. Č. negali kilti atsakomybė pagal ATPK 5113 straipsnio 1 dalį. Pasisakydamas dėl ATPK 55 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, teismas atkreipė dėmesį, kad STĮ 20 straipsnio 4 dalies 1 punktas pakrantės apsaugos juostoje draudžia tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose. Tuo tarpu Sąlygų 126.1 punkte numatytas draudimas pakrantės apsaugos juostose statyti statinius (išskyrus hidrotechninius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius, vandenvietes, paplūdimių įrangą), tverti tvoras. Atsižvelgiant į tai, pabrėžė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad minėta namų valda 1959, 1991, 1993 metų inventoriniais duomenimis buvo aptverta medine tvora, tokie kadastriniai duomenys nustatyti 1988 m. vasario 17 d., statinys įregistruotas turto registre. Kita vertus, nurodė, jog iš byloje esančių vėlesnių nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų dokumentų matyti, kad 2008 m. spalio 9 d. duomenimis tvoros, kaip statinio, nėra, o ties statiniu „tvora“ yra įrašas „sunaikinta“, 2008 m. lapkričio 17 d. gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti akte Nr. (101)-11.4-2585 grafoje „Pagalbiniai statiniai, jų dydžiai“ tvora neįrašyta, 2009 m. rugsėjo 1 d. nekilnojamojo turto registro duomenų banko išraše prie kitų statinių įrašytas tik lauko tualetas, tvora neregistruota, be to, byloje esanti 2008 m. spalio 9 d. fotonuotrauka patvirtina, jog dalis namų valdos tvora neaptverta. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad V. Č. buvo pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 55 straipsnio 1 dalį.

II. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas V. Č. prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį, nusprendžiant neskirti jam administracinės nuobaudos pagal ATPK 55 straipsnio 1 dalį. Apeliantas nurodė, kad nesutinka su minėtos nutarties dalimi, kuria buvo palikta galioti Institucijos nutarimo dalis dėl jo patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 55 straipsnio 1 dalį, kadangi teismas neatsižvelgė į asmens nurodytas aplinkybes ir netinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas. Pažymėjo, kad namų valda ir ją sauganti tvora stovėjo dar prieš įsigaliojant teisės aktams, kurių pažeidimu asmuo yra kaltinamas, ji numatyta Ginčo žemės sklypo kadastrinių matavimų dokumente ir pažymėta sklypo plane bei yra būtina užtikrinti privačioje namų valdoje esančių statinių ir kito turto eksploatavimo saugumą, be to, prievolės nugriauti iki tol buvusią tvorą nei STĮ, nei Sąlygos nenumato. Manė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens sutuoktinės VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialui pateiktą prašymą atstatyti klaidingai išregistruotas daiktines teises į nekilnojamuosius daiktus. Taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo išaiškintos esminės bylos aplinkybės, kadangi nenustatytas asmeniui inkriminuoto pažeidimo padarymo laikas, o byloje esančioje 2008 m. spalio 9 d. fotonuotraukoje matyti tvora. Tvirtino, jog iki 2009 m. rugpjūčio 4 d., jam nebuvo žinoma, kad namų valdos tvora yra saugomoje teritorijoje, kadangi pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis jokių su paviršinių vandens telkinių saugomomis teritorijomis susijusių apribojimų namų valdos žemės sklype nėra.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašė skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį. Manė, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai įvertinus bylai reikšmės turinčias aplinkybes ir tinkamai pritaikius teisės normas.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. sausio 21 d. nutartimi Nr. N62-2554/2011 V. Č. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad V. Č. pagrįstai buvo pripažintas kaltu padaręs ATPK 55 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Teismas pažymėjo, jog ATPK 55 straipsnio 1 dalies norma yra blanketinė, o administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kaltinamas pažeidęs STĮ 20 straipsnio 4 dalies 1 punktą ir Sąlygų 126.1 punktą. Taip pat atkreipė dėmesį, jog administracinio teisės pažeidimo protokole kaltinimas asmeniui pareikštas ne dėl tvoros pastatymo, o dėl to, kad Ginčo žemės sklype (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostoje stovi užtverta lygiagrečiai kranto linijai tinklinė tvora, taip pažeidžiant pakrantės apsaugos juostos režimą.

Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje aktualus ne tvoros pastatymo momentas, o faktas, kad ežero pakrantės apsaugos juostoje stovi užtverta tvora. Teismas pabrėžė, jog sistemiškai aiškinant STĮ ir Sąlygų nuostatas, darytina išvada, kad nustatydamas draudimą pakrantės apsaugos juostoje tverti tvoras, įstatymų leidėjas nurodė, jog tvorų buvimas pakrantės apsaugos juostoje pažeidžia šios juostos režimą. Be to, akcentavo, kad šioje byloje nėra sprendžiamas tvoros pastatymo teisėtumo klausimas, o aktualu yra tai, ar nėra pažeistas STĮ ir Sąlygose nustatytas pakrantės apsaugos juostos režimas.

Tai įvertinęs, nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad tvora stovi ežero pakrantės apsaugos juostoje, todėl konstatavo, jog tokiu būdu yra pažeidžiamas pakrantės apsaugos juostos režimas ir tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad V. Č. veikoje yra ATPK 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nesvarbus ginčo tvoros išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro teisėtumo klausimas, kadangi tai, ar tvora pagrįstai ir teisėtai iš jo buvo išregistruota, pažeidimo padarymo fakto nepaneigia.

Atsižvelgęs į tai, kad vadovaujantis administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimais ir byloje esančiais įrodymais, tvora ežero pakrantės apsaugos juostoje buvo pastatyta 1958 m. ir stovi iki šiol, teismas pabrėžė, kad iki šiol yra pažeidžiamas ežero pakrantės apsaugos juostos režimas, todėl asmens padarytas pažeidimas laikytinas trunkamuoju, o nuobaudos skyrimo terminas prasidėjo daromo teisės pažeidimo paaiškėjimo dieną, t. y. 2009 m. rugpjūčio 4 d. patikrinimo metu, ir atitinkamai baigėsi 2010 m. vasario 4 d.

Taigi Institucijos nutarimas patraukti V. Č. administracinėn atsakomybėn buvo priimtas nepraleidus ATPK 35 straipsnyje nustatytų terminų.

IV. Administracinėn atsakomybėn patrauktas V. Č. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-2554/2011, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu. Nurodė, kad LVAT, nagrinėdamas jo administracinio teisės pažeidimo bylą, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, t. y. netinkamai aiškino bei taikė STĮ 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto ir Sąlygų 125 punkto nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2011 m. gruodžio 2 d. nutartimi (teikimu) taip pat pateikė siūlymą įvertinti, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą V. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-2554/2011, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į naujausią LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A502-1353/2011 suformuotą praktiką, yra pagrindas daryti prielaidą, kad šioje V. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje teismo praktika galėjo būti pradėta formuoti netinkama linkme ir teisės normos galimai buvo išaiškintos netinkamai, dėl ko byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 24 d. nutartimi Nr. P438-7/2012 atnaujino procesą V. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-2554/2011 ir perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo. Teismas pabrėžė, kad iš LVAT 2011 m. sausio 21 d. nutarties V. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-2554/2011 matyti, jog šioje byloje teismas konstatavo, kad asmeniui kaltinimas pagal ATPK 55 straipsnio 1 dalį buvo pareikštas dėl to, jog Ginčo žemės sklype (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostoje stovi užtverta lygiagrečiai kranto linijai tinklinė tvora ir taip pažeidžiamas pakrantės apsaugos juostos režimas, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus ne tvoros pastatymo momentas, o faktas, kad ežero pakrantės apsaugos juostoje stovi užtverta tvora.

Atkreipė dėmesį, jog teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad sistemiškai aiškinant STĮ ir Sąlygų nuostatas, darytina išvada, jog nustatydamas draudimą pakrantės apsaugos juostoje tverti tvoras, įstatymų leidėjas nurodė, kad tvorų buvimas pakrantės apsaugos juostoje pažeidžia šios juostos režimą. Kita vertus, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1353/2011, analizuodama STĮ 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto ir jį pakartojančio Sąlygų 126.1 punkto nuostatas, konstatavo, jog jomis yra ribojama tik asmenų teisė (galimybė) atlikti konkrečius veiksmus – tverti tvoras pakrantės apsaugos juostoje, tačiau šių nuostatų taikymas yra akivaizdžiai nukreiptas į ateitį, kas reiškia, kad minėtomis įstatymo ir poįstatyminio teisės akto nuostatomis nėra reguliuojami teisiniai santykiai dėl iki jų įsigaliojimo atliktų veikų (pastatytų tvorų pakrantės apsaugos juostoje).

Atsižvelgęs į minėtą LVAT administracinėje byloje Nr. A502-1353/2011 suformuotą praktiką, teismas sprendė, kad komentuojamos STĮ ir Sąlygų nuostatos negali būti taikomos vertinant iki jų įsigaliojimo atliktų veikų teisėtumą, todėl akivaizdu, jog šis teisminis precedentas yra aktualus bei taikytinas ir V. Č. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N62-2554/2011, vertinant, ar asmuo padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, t. y. nustatant, ar V. Č. pažeidė pakrantės apsaugos juostos režimą. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad šioje byloje, siekiant užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką, yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, P. 271–294, ir joje nurodytą praktiką; taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju procesą šioje byloje atnaujinusi teisėjų kolegija pagrindą procesui atnaujinti siejo su būtinybe užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutarties Nr. P438-7/2012 (b. l. 181–185), kuria buvo atnaujintas procesas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje, teisėjų kolegija vertino, jog šiuo atveju nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, aiškinant STĮ 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto ir Sąlygų 126.1 punkto nuostatas, teismo praktika galimai buvo pradėta formuoti netinkama linkme ir teisės normos galimai buvo išaiškintos netinkamai, dėl ko byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

Taigi išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi minėtomis procesinėmis taisyklėmis, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartyje Nr. P438-7/2012 nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, konstatuoja, jog šioje byloje pasisakytina dėl STĮ 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto ir Sąlygų 126.1 punkto nuostatų aiškinimo bei taikymo, sprendžiant, ar V. Č. pažeidė pakrantės apsaugos juostos režimą ir padarė ATPK 55 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, bei atitinkamai spręstina, ar Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs V. Č. administracinio teisės pažeidimo bylą, 2011 m. sausio 21 d. nutartimi Nr. N62-2554/2011 pagrįstai paliko galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

VI. Nagrinėjamu atveju V. Č. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 5113 straipsnio 1 dalyje ir 55 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. Pažeidimų užfiksavimo metu galiojusi ATPK 5113 straipsnio 1 dalies redakcija įtvirtino, kad specialiųjų žemės, miško, vandens telkinio naudojimo sąlygų pažeidimas ar nevykdymas užtraukia baudą nuo 500 Lt iki 1 000 Lt. Tuo tarpu minėtu metu galiojusi ATPK 55 straipsnio 1 dalies redakcija įtvirtino, kad vandens telkinių apsaugos zonų ar pakrančių apsaugos juostų režimo pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą piliečiams nuo 50 Lt iki 100 Lt <...>.

Ginčo dėl administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui inkriminuoto ATPK 5113 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties nebuvimo V. Č. veikoje nėra ir teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo tuo abejoti. Tačiau V. Č. apeliaciniame skunde neigia padaręs ir ATPK 55 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, iš esmės argumentuodamas tuo, kad tvora Ginčo žemės sklype buvo pastatyta iki įsigaliojant STĮ ir Sąlygų nuostatoms, kurių pažeidimu jis yra kaltinamas, todėl pastarosios (nuostatos) jam negalėjo būti taikomos.

Vadovaujantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Išplėstinė teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. Č. pažeidė STĮ 20 straipsnio 4 dalies 1 punktą ir Sąlygų 126.1 punktą bei padarė ATPK 55 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Pažymėtina, jog STĮ 20 straipsnio 4 dalies 1 punktas (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija) numato, kad pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo. Analogiškas draudimas įtvirtintas ir Sąlygų 126.1 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija), numatančiame, jog pakrantės apsaugos juostose draudžiama <...> tverti tvoras.

ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis numato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Šiuo aspektu yra reikšminga LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1353/2011, kurioje, pasisakydama dėl minėtų STĮ ir Sąlygų nuostatų, teisėjų kolegija pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit).

Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. LVAT minėtoje administracinėje byloje Nr. A502-1353/2011 taip pat pažymėjo, kad iš STĮ 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto ir jį atkartojančio Sąlygų 126.1 punkto loginės bei lingvistinės konstrukcijos matyti, jog jomis yra ribojama tik asmenų teisė (galimybė) atlikti konkrečius veiksmus – tverti tvoras pakrantės apsaugos juostoje.

Šių nuostatų taikymas yra akivaizdžiai nukreiptas į ateitį ir, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną, nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, jog remiantis šiomis nuostatomis, neteisėtais (draudžiamais) gali būti pripažinti ir iki šių normų įsigaliojimo atlikti veiksmai. Tai reiškia, kad minėtomis įstatymo ir poįstatyminio teisės akto nuostatomis nėra reguliuojami teisiniai santykiai dėl iki jų įsigaliojimo atliktų veikų (pastatytų tvorų pakrantės apsaugos juostoje).

Kitaip tariant, vien tik ta aplinkybė, kad tvora stovi pakrantės apsaugos juostoje, dar nereiškia, jog minėtos normos, draudžiančios atitinkamus veiksmus (tvoros tvėrimą), buvo pažeistos. Siekiant įrodyti, kad draudžianti atitinkamus veiksmus norma yra pažeista, be kita ko, būtina nustatyti, jog inkriminuojamas veiksmas buvo atliktas tuo metu, kai norma galiojo. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad minėtomis draudžiamojo pobūdžio normomis yra ribojama nuosavybės teisė. Atsižvelgiant į fundamentalų šios teisės pobūdį, nuosavybės teisės ribojimai paprastai neturėtų būti aiškinami plečiamai (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-337/2011 ir kt.).

Juolab kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis numato, jog nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Taigi įstatymų leidėjas, manydamas, kad tvorų buvimas pakrantės apsaugos juostoje pažeidžia reikšmingą visuomeninį interesą, gali aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinti draudimą tokio pobūdžio objektams būti minėtoje juostoje, taip pat nustatyti konkretų mechanizmą, kurio pagrindu teisėtai pastatytos tvoros būtų pašalinamos iš šios teritorijos (pvz., paimant atitinkamus žemės ruožus ir (ar) objektus visuomenės reikmėms, valstybės sąskaita juos nugriaunant ar kt.).

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju V. Č. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 55 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią atsakomybę už vandens telkinių apsaugos zonų ar pakrančių apsaugos juostų režimo pažeidimą, buvo patrauktas dėl to, jog 2009 m. rugpjūčio 4 d., apie 13.00 val., atlikus neplaninį patikrinimą, buvo nustatyta, kad Ginčo žemės sklype (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės apsaugos juostoje stovi užtverta lygiagrečiai kranto linijai tinklinė tvora, t. y. asmuo buvo kaltinamas pažeidęs STĮ 20 straipsnio 4 dalies 1 punktą ir Sąlygų 126.1 punktą. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog V. Č. pažeidusiu minėtas nuostatas buvo pripažintas vien tik užfiksavus faktinę aplinkybę, kad pakrantės apsaugos juostoje stovi tinklinė tvora, iš esmės nevertinant, kada ši tvora pastatyta. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog tvora pakrantės apsaugos juostoje buvo pastatyta jau galiojant minėtoms STĮ ir Sąlygų nuostatoms, t. y. byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad STĮ 20 straipsnio 4 dalies 1 punkte ir Sąlygų 126.1 punkte aprašyta draudžiama veika buvo atlikta tuo metu, kai šios nuostatos jau galiojo.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administraciniam teisės pažeidimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno elemento nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Taigi tokiu atveju nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-310/2012, 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-718/2012, 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-1254/2012 ir kt.).

Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir tai, jog įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę padarius ATPK 55 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, byloje nėra, kyla pagrįstų abejonių, ar jis padarė minėtą pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka konstatuoti, jog V. Č. pažeidė STĮ 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto ir Sąlygų 126.1 punkto nuostatas bei padarė ATPK 55 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju rinkti naujus įrodymus ir išsklaidyti kilusias abejones nėra objektyvios galimybės, todėl konstatuotina, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena V. Č. atžvilgiu dėl minėto pažeidimo padarymo nutrauktina, nenustačius jo veikoje šio pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartis Nr. N62-2554/2011 negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl ji naikintina, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis keistina, nutraukiant administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną V. Č. atžvilgiu ir dėl ATPK 55 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo. Tai įvertinus, pažymėtina, jog kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai šiuo atveju yra teisiškai nebereikšmingi, todėl išplėstinė teisėjų kolegija jų pagrįstumo nevertina ir dėl jų nepasisako.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šiuo procesiniu sprendimu ji vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, siekdama užtikrinti veiksmingą žmogaus teisių apsaugą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 4 punktu, 161 straipsnio 2 dalimi ir 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti.

V. Č. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„V. Č. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2009 m. rugsėjo 4 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną V. Č. atžvilgiu dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 5113 straipsnio 1 dalyje bei 55 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo nutraukti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis