2016-04-13 Nr. AB-8074-3-62-3-00180-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS-388-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00180-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 61.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. M. (R. M.) atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. (R. M.) skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. vasario 4 d. padavė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 2–5), prašydamas panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovas) direktoriaus 2015 m. kovo 10 d. nutarimus Nr. 69-254 ir Nr. 69-256 bei priteisti iš Pravieniškių PN-AK ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) solidariai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Taip pat pareiškėjas skunde prašė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, tvirtindamas, jog šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių, kadangi 2015 m. gegužės 14 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2015 m. balandžio 17 d. Kalėjimų departamento sprendimą Nr. 2S-1680. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai, ir išaiškino, jog nagrinėjamu atveju atsakovu bylos procese turi būti Pravieniškių PN-AK, todėl skundas turėjo būti teikiamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra viešojo administravimo subjekto, kurio teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) skundžiami, buveinė. Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi, pareiškėjas kreipėsi su atskiruoju skundu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kuris 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį paliko nepakeistą. Po to pareiškėjas nutarė kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir VGTPT) Kauno skyrių dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Kadangi dėl kreipimosi į antrinę teisinę pagalbą ir dokumentų tvarkymo, taip pat dėl VGTPT sprendimo pagrindo pakeitimo buvo praleistas terminas skundui paduoti, pareiškėjas prašė teismo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundui dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. kovo 10 d. nutarimų Nr. 254 ir Nr. 256 panaikinimo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. nutartimi (b. l. 16–19) netenkino pareiškėjo R. M. (R. M.) prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją ir pažymėjo, kad asmens teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos ją įgyvendinti įstatymų nustatyta tvarka, laikantis numatytų kreipimosi į teismą terminų. Remiantis ABTĮ 34 straipsniu, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Nors teismo diskrecijai paliekama spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, tačiau teismų praktikoje pažymima, kad svarbiomis priežastimis praleistam terminui atnaujinti pripažįstamos tokios priežastys, kurios objektyviai, nepriklausomai nuo pareiškėjo valios, trukdė jam paduoti skundą, kai pareiškėjas norėjo tai padaryti ir įgyvendindamas savo teises buvo (yra) rūpestingas bei atidus.

Vertindamas pareiškėjo prašyme dėl termino atnaujinimo nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi (administracinė byla Nr. I-8989-484/2015) atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai, ir išaiškino pareiškėjui teisę skundą dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimais paskirtų nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo paduoti Kauno apygardos administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi (administracinė byla Nr. AS-972-143/2015) pripažino, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartis yra pagrįsta, ir pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė.

Iš teismui pateiktų VGTPT Kauno skyriaus sprendimų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 12 d. VGTPT Kauno skyriaus sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-15-T-2904-3280 nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui administracinėje byloje Nr. AS-972-143/2015, parengiant procesinius dokumentus bei atstovaujant apeliacinės instancijos teisme, teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatas Ričardas Lilas. Iš VGTPT Kauno skyriaus 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-15-P-2904-5257 teismas nustatė, kad minėtu sprendimu buvo patenkintas 2015 m. gruodžio 10 d. tarnyboje gautas paskirto advokato Ričardo Lilo prašymas, kuriuo prašoma pakeisti sprendimo pagrindą ir teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Kalėjimų departamento sprendimo Nr. 2S-1680 apskundimo. VGTPT Kauno skyrius 2016 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 2.1-(NTP-2)-16-P-2904-1324, tenkindamas to paties advokato Ričardo Lilo 2016 m. sausio 25 d. tarnyboje gautą prašymą, nusprendė pakeisti 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-15-T-2904-3280 ir 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-15-P-2904-5257 skirtos antrinės teisinės pagalbos turinį ir teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Pravieniškių PN-AK 2015 m. kovo 10 d. nutarimų Nr. 69-254 ir Nr. 69-256 apskundimo, parengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pirmosios instancijos teisme.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikoma, kad pareiškėjui teisinę pagalbą teikiantis ir atstovaujantis advokatas yra tiesiogiai su juo susijęs asmuo, o jo atlikti veiksmai, vertinant juos trečiųjų asmenų atžvilgiu, laikytini paties pareiškėjo veiksmais. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinę bylą Nr. AS-972-143/2015 išnagrinėjo 2015 m. rugsėjo 9 d., o pareiškėjui paskirtas advokatas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo prašymą VGTPT Kauno skyriui dėl sprendimo pagrindo pakeitimo pateikė tik 2015 m. gruodžio 10 d. Pareiškėjas prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nenurodė ir nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių kokius aktyvius veiksmus jis (ar jam teisinę pagalbą teikiantis ir atstovaujantis advokatas) atliko nuo 2015 m. rugsėjo mėn. (kai buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis) iki kreipimosi į VGTPT Kauno skyrių dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo sprendimo pagrindo pakeitimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo imperatyvai, kurie neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA146-18/2012). Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi jo atskirąjį skundą atmetė. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas vertino, jog pareiškėjas, gavęs ir susipažinęs su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi, privalėjo elgtis rūpestingai ir stengtis skundą teismui paduoti kuo skubiau. Tačiau pareiškėjas skundą ir prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2016 m. vasario 4 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas pastebėjo, kad advokatas, kaip pareiškėjo atstovas, būdamas savo srities specialistas, išmanydamas įstatymus, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimų apskundimo terminus, turėjo būti aktyvus teisminiame procese bei neatidėliodamas pasirūpinti atsakovo priimtų nutarimų apskundimu per įstatymo nustatytą terminą. Advokato neatidumas ar nerūpestingumas, vertinant jį trečiųjų asmenų atžvilgiu, laikytinas paties pareiškėjo neatidumu ar nerūpestingumu (pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad terminas skundui paduoti praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio įstatyminio pagrindo jį atnaujinti (ABTĮ 34 str. 2 d.). Netenkinęs prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendė, kad skundo reikalavimas, kuriuo prašoma priteisti iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos solidariai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, yra išvestinis iš reikalavimo dėl administracinių aktų panaikinimo, todėl atsisakęs priimti skundą dėl pagrindinio reikalavimo, teismas atsisakė priimti skundą ir dėl išvestinio reikalavimo (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

III. Pareiškėjas R. M. atskirajame skunde (b. l. 22–27) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir priimti skundą.

Atskirajame skunde pareiškėjas pakartoja savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes bei pabrėžia, kad terminas skundui dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. kovo 10 d. nutarimų Nr. 69-254 ir Nr. 69-256 paduoti buvo praleistas ne dėl pareiškėjo neveikimo, delsimo, o dėl svarbios priežasties – pareiškėjo teisinių žinių stokos, dėl kurios pareiškėjas nutarė kreiptis dėl antrinės teisinės pagalbos jam teikimo. Tačiau teismas į šias aplinkybes nepagrįstai neatsižvelgė. Taip pat atskirajame skunde pažymima, kad nuo pat VGTPT Kauno skyriaus sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, gavimo dienos advokatas R. Lilas atliko visus veiksmus, susijusius su antrinės teisinės pagalbos teikimu, t. y. nuvyko į Pravieniškių PN-AK susitikti su atstovaujamuoju, suteikė jam konsultaciją, surinko visus dokumentus, reikalingus procesiniam dokumentui paruošti, nustatė, kad VGTPT Kauno skyriaus sprendimo pagrindas nėra tikslus, atsižvelgdamas į tai, kreipėsi į VGTPT Kauno skyrių dėl pagrindo keitimo, visa tai pareikalavo laiko, kuris, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, atitinka protingumo kriterijus. Pareiškėjo nuomone, skundžiama Kauno apygardos administracinio teismo nutartis yra neteisėta ir neteisinga, užkertanti kelią jam ginti savo pažeistas teises, be to, šioje nutartyje galima įžvelgti diskriminacijos požymių, nes pareiškėjas yra nuteistasis, atliekantis laisvės atėmimo bausmę.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, atskirasis skundas yra visiškai abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, todėl netenkintinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, kaip pagrįsta ir teisėta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju svarstytinas klausimas, ar pagrįstai ir teisėtai Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, t. y. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, skunde suformuluodamas šiuos reikalavimus: 1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2015 m. kovo 10 d. nutarimus Nr. 69-254 ir Nr. 69-256, kuriais pareiškėjui už atitinkamus bausmės atlikimo režimo pažeidimus buvo paskirtos drausminės nuobaudos; 2) priteisti iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos solidariai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (LVAT 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Šio kodekso 183 straipsnyje nustatyta, kad: viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. <...> (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. <...> (2 dalis); Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (3 dalis).

Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas ginčijamus Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. kovo 10 d. nutarimus Nr. 69-254 ir Nr. 69-256 dėl drausminių nuobaudų jam skyrimo Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka skundė Kalėjimų departamento direktoriui, kuris 2015 m. balandžio 17 d. priimtu sprendimu Nr. 2S-1680 konstatavo, kad nuobaudos skirtos pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai (b. l. 7–10). Byloje nėra duomenų, kada tiksliai pareiškėjas gavo minėtą Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimą, tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog pareiškėjas dėl to paties Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 2S-1680 buvo 2015 m. gegužės 13 d. padavęs skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02749-2015-3), todėl laikytina, jog pareiškėjas gavo Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimo nuorašą ne vėliau nei 2015 m. gegužės 13 d. Aplinkybę, kad šioje byloje skundas dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. kovo 10 d. nutarimų Nr. 69-254 ir Nr. 69-256 paduotas teismui praleidus įstatymo nustatytą terminą, pripažįsta ir pats pareiškėjas. Atsižvelgus į tai, taip pat įvertinus, kad tikrinamu atveju pareiškėjas skundą padavė teismui tik 2016 m. vasario 4 d., konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog pareiškėjo skundas dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. kovo 10 d. nutarimų Nr. 69-254 ir Nr. 69-256 paduotas teismui praleidus Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje nustatytą terminą.

Remiantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1−7 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės: teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatymo nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Tikrinamu atveju pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. kovo 10 d. nutarimų Nr. 69-254 ir Nr. 69-256 paduoti motyvuodamas iš esmės vien tuo, kad jis stokoja teisinių žinių, todėl turėjo kreiptis dėl antrinės teisinės pagalbos, kurios suteikimas užtruko.

Teisėjų kolegija, vertindama priežastis, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia įstatymo nustatyto termino skundui paduoti praleidimo priežastimi, kadangi pažymima, jog asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS-858-329/2010, Nr. AS-556-359/2010, Nr. AS-822-87/2011, Nr. AS-63-171/2011, Nr. AS-669-146/2015 ir kt.). Pareiškėjo sprendžiami atstovavimo klausimai taip pat paprastai teismo nėra pripažįstami svarbia priežastimi, kuri gali būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad pareiškėjui teisinę pagalbą teikiantis ir atstovaujantis advokatas yra tiesiogiai su juo susijęs asmuo, o jo atlikti veiksmai, vertinant juos trečiųjų asmenų atžvilgiu, laikytini paties pareiškėjo veiksmais. Advokato neatidumas ar nerūpestingumas, vertinant jį trečiųjų asmenų atžvilgiu, taip pat laikytinas paties pareiškėjo neatidumu ar nerūpestingumu (LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-442-669/2011). Termino praleidimas negali būti pateisintas ir dideliu advokato darbo krūviu (LVAT 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-127/2012).

Įvertinusi pareiškėjo nurodomas skundo padavimo teismui termino praleidimo aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jos negali būti pripažintos svarbiomis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyto reguliavimo ir aiškinant šią įstatymo normą suformuotos teismų praktikos prasme. Kolegijos manymu, šių aplinkybių nėra pagrindo vertinti priešingai net atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę ir jo judėjimo laisvė yra apribota, kadangi remiantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma darytina išvada, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju praleido skundo padavimo teismui terminą, nes nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas bei nesiekė operatyviai ginti savo teises.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Įstatymo nustatyti atskirųjų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su skundu dėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 2S-1680, kuris buvo priimtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundus dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. kovo 10 d. nutarimų Nr. 69-254 ir Nr. 69-256, buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą 2015 m. gegužės 13 d. (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02749-2015-3). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi (administracinė byla Nr. I-8989-484/2015) atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai, bei išaiškino pareiškėjui teisę skundą dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimais paskirtų nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo paduoti Kauno apygardos administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi (administracinė byla Nr. AS-972-143/2015) paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė.

Minėtos administracinės bylos (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02749-2015-3) LITEKO kortelėje yra nuskenuoti pareiškėjo ranka surašyti bei pasirašyti procesiniai dokumentai – 2015 m. gegužės 18 d. teismui paduotas skundas, kuriame prašoma panaikinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 2S-1680, ir 2015 m. birželio 1 d. teismui paduotas atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutarties. Įvertinusi nurodytų pareiškėjo savarankiškai surašytų procesinių dokumentų turinį bei tai, kad pareiškėjas pateikė šiuos dokumentus laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos, be kita ko, nepraleisdamas įstatymo nustatytų šių dokumentų padavimo teismui procesinių terminų, teisėjų kolegija šiuo atveju kritiškai vertina atskirojo skundo argumentą, jog teisinių žinių stoka nagrinėjamu atveju buvo neįveikiama kliūtis pareiškėjui kreiptis su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą.

Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartyje (administracinė byla Nr. I-8989-484/2015), kurios pagrįstumas ir teisėtumas buvo patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi (administracinė byla Nr. AS-972-143/2015), pareiškėjui buvo išaiškinta teisė skundą dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimais paskirtų nuobaudų paduoti Kauno apygardos administraciniam teismui. Būdamas apdairus ir rūpestingas bei stengdamasis operatyviai ginti savo teises pareiškėjas privalėjo nedelsdamas paduoti skundą dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. kovo 10 d. nutarimų Nr. 69-254 ir Nr. 69-256 Kauno apygardos administraciniam teismui, kaip jis padavė skundą dėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 2S-1680 Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo kreipimasis į VGTPT Kauno skyrių dėl antrinės teisinės pagalbos jam teikimo gali būti vertinamas kaip pareiškėjo siekis gauti papildomas profesionalaus teisininko konsultacijas bei pagalbą kreipiantis į teismą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo vertinti šį pareiškėjo kreipimąsi į VGTPT Kauno skyrių ir atstovavimo klausimų tvarkymą kaip kliūtį, dėl kurios pareiškėjas objektyviai negalėjo pats laiku paduoti teismui skundą, nes pareiškėjas, kaip minėta, net ir neturėdamas kvalifikuotos teisinės pagalbos, anksčiau savarankiškai ėmėsi priemonių ginti savo galimai pažeistas teises paduodamas teismui 2015 m. gegužės 18 d. skundą ir 2015 m. birželio 1 d. atskirąjį skundą.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, gavęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį ar susipažinęs su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi, būtų operatyviai ėmęsis aktyvių veiksmų ir pateikęs Kauno apygardos administraciniam teismui savarankiškai, pagal jo paties teisinių žinių lygį surašytą skundą. Pareiškėjas nenurodė ir byloje nenustatyta svarbių priežasčių, kurios sukliudė jam paduoti šioje byloje skundą anksčiau nei 2016 m. vasario 4 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. kovo 10 d. nutarimų Nr. 69-254 ir Nr. 69-256, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais esą skundžiama nutartis yra diskriminacinio pobūdžio, ir pažymi, kad pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes nėra jokio objektyvaus pagrindo vertinti pareiškėjo teisinę padėtį (nuteistasis) kaip išskirtinę ir šiuo pagrindu suteikti pareiškėjui daugiau procesinių teisių nei jų turi kiti asmenys (pareiškėjai) analogiškose teisinėse situacijose, nes tai prieštarautų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principui. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija būtų kaip nors ribojusi pareiškėjo galimybes pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, paruošti ir išsiųsti teismui skundą ar kitus procesinius dokumentus.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas terminą skundo reikalavimui dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. kovo 10 d. nutarimų Nr. 69-254 ir Nr. 69-256 panaikinimo pareikšti praleido dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis. Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutarties dalis, kurioje pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą netenkintas ir jo skundo dalį dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. kovo 10 d. nutarimų Nr. 69-254 ir Nr. 69-256 atsisakyta priimti, laikytina teisėta ir pagrįsta bei paliktina nepakeista.

Antruoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo priteisti jam iš Pravieniškių PN-AK ir Kalėjimų departamento solidariai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą visa apimtimi, tokiu būdu, teismas pripažino, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą ir skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo paduoti.

Apeliacinės instancijos teismas su pastarąja pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka bei pažymi, kad pagal nusistovėjusią administracinių teismų praktiką, reikalavimas dėl žalos atlyginimo paprastai nėra laikomas išvestiniu iš reikalavimo dėl administracinių aktų, dėl kurių galbūt ir kilo žala, panaikinimo (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-416/2014, 2014 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-122/2014, 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2563/2012, 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1017/2011, kt.). Atsižvelgiant į minėtą praktiką, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo vien dėl to, kad toks reikalavimas esą išvestinis iš reikalavimo dėl administracinių aktų panaikinimo. Šiuo atveju teismas privalėjo nustatyti, ar pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš tikrųjų grindžiamas tik ginčijamų Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. kovo 10 d. nutarimų Nr. 69-254 ir Nr. 69-256 neteisėtumu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ne visiškai tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl skundžiamos Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, naikintina ir šioje dalyje pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. M. (R. M.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartį iš dalies. Panaikinti nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjo R. M. (R. M.) skundo reikalavimą dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė