P-520-113-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P520-113/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00190-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.1; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-123/2012 pagal pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą atsakovui Lietuvos pasienio pareigūnų profesinei sąjungai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. B. dėl atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Lietuvos pasienio pareigūnų profesinė sąjunga (toliau – ir profesinė sąjunga, atsakovas) 2011 m. sausio 6 d. priėmė sprendimą Nr. PP17-1(11), kuriuo atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą − pastabą − Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, VSAT, VSAT prie LR VRM) Vilniaus rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus vyresniajam specialistui V. B.

Nesutikdamas su ankščiau minėtu sprendimu pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti profesinės sąjungos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. PP17-1(11). Paaiškino, kad toks profesinės sąjungos nesutikimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, profesinės sąjungos renkamasis organas, spręsdamas, ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui − profesinės sąjungos nariui, privalo įvertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindamas pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2004 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004; 2006 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-748/2006; 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1590/2008).

Vertinti tarnybinės nuobaudos paskyrimo pagrįstumą ir teisėtumą gali tik teismas (Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas, Vidaus tarnybos statutas) 26 straipsnio 11 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnis). Tokiu būdu, tik teismas gali vertinti, ar skiriant vidaus tarnybos pareigūnui tarnybinę nuobaudą nebuvo padaryta procedūrinių pažeidimų, ir spręsti, ar tokie pažeidimai yra esminiai, t. y. nulemiantys nuobaudos neteisėtumą. Nurodė, jog 2010 m. gruodžio 23 d. tarnybinio patikrinimo dėl Vilniaus rinktinės pareigūno V.

B. veiksmų tyrimo išvadoje Nr. 27-54 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada) nėra jokių duomenų, įrodymų, kad nagrinėjamu atveju tarnybinę nuobaudą V. B. ketinama skirti dėl jo narystės ar veiklos profesinėje sąjungoje. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, pareiškėjas manė, kad profesinė sąjunga nepagrįstai kliudė vykdyti VSAT vidaus administravimo funkciją − tarnybinės drausmės užtikrinimą, tuo pažeisdama vieną iš esminių interesų, būdingų statutinei įstaigai, − tinkamą tarnybinės drausmės užtikrinimą.

Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos atsisakymas duoti išankstinį sutikimą skirti Vilniaus rinktinės pareigūnui V. B. tarnybinę nuobaudą buvo nepagrįstas.

Atsakovas Lietuvos pasienio pareigūnų profesinė sąjunga su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad siekis susidoroti su profesinės sąjungos nariais dėl jų statuso bei veiklos negalėtų būti ir niekada nebūtų išreikštas tiesiogiai, nes tokiu atveju jis savaime būtų neteisėtas. Todėl, vertindami, ar aptariamas tarnybinis patikrinimas nebuvo pradėtas dėl V. B., kaip profesinės sąjungos pirmininko, aktyvios visuomeninės veiklos, neišvengiamai turėjo atsižvelgti į tai, ar tarnybinis patikrinimas nebuvo atliktas akivaizdžiai tendencingai, neobjektyviai, šališkai. Dėl to, tam tikra apimtimi turėjo atsižvelgti į profesinei sąjungai pateiktoje Tarnybinio patikrinimo išvadoje išdėstytas aplinkybes, konstatuotus tariamai šio pareigūno padarytus pažeidimus ir pan. Be to, skundžiamame nesutikime profesinė sąjunga išsamiai neanalizavo tariamai V. B. įvykdyto tarnybinio nusižengimo sudėties ir kitų Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytų aplinkybių, o tik atkreipė dėmesį į, jos nuomone, akivaizdžiai neobjektyvius bei nepagrįstus Tarnybinio patikrinimo išvados teiginius, Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytoms aplinkybėms iš esmės prieštaraujančias išvadas. Atsakovo nuomone, su tarnybinės atsakomybės taikymu profesinės sąjungos pirmininkui V. B. jis nesutiko pagrįstai bei teisėtai, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų ir neperžengdamas kompetencijos ribų.

Profesinės sąjungos nuomone, vienas akivaizdžiausių įrodymų, kad tarnybinis patikrinimas dėl V. B. veiksmų buvo pradėtas ir tarnybinę nuobaudą buvo siūloma skirti būtent dėl šio pareigūno turimo profesinės sąjungos pirmininko statuso bei jo aktyvaus dalyvavimo šios profesinės sąjungos veikloje, yra Tarnybinio patikrinimo išvadoje nuolat minimas, tačiau neištirtas (nei patvirtintas objektyviais duomenimis, nei paneigtas), teiginys apie tai, jog minėtas pareigūnas darbo metu prioritetus skiria ne tarnybinei, o profesinės sąjungos veiklai. Atsakovas manė, jog tokie, faktiniais duomenimis nepagrįsti, teiginiai rodo akivaizdų negatyvų nusiteikimą prieš profesinę sąjungą, jos pirmininką ir profesinės sąjungos veiklą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir Teismas) 2011 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog šioje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą V. B. Nustatė, jog svarbu išsiaiškinti, ar ginčijamas profesinės sąjungos raštas yra nesutikimas leisti skirti tarnybinę nuobaudą V. B., ar jame išreikšta profesinės sąjungos valia, ar šis nesutikimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo yra grindžiamas pareigūno naryste profesinėje sąjungoje, atstovavimu vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams ar veikla profesinėse sąjungose, ar kitomis priežastimis. Teismas pabrėžė, jog privaloma nustatyti, ar profesinės sąjungos renkamojo organo nesutikimas nepažeidžia VSAT interesų, ar nekliudo VSAT vykdyti įstatymais jai priskirtų užduočių bei vidaus administravimo funkcijų, ar nekenkia vidaus tarnybos interesams. Spręsdamas šį ginčą Teismas nenagrinėjo būsimos nuobaudos pagrįstumo klausimų, nesusijusių su pareigūno naryste profesinėje sąjungoje.

Teismas pabrėžė, kad šį ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas (toliau – ir Įstatymas, Profesinių sąjungų įstatymas). Kaip nurodė Teismas, byloje nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 2 d. VSAT buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl Vilniaus rinktinės pareigūno V. B. veiksmų tyrimo. 2010 m. gruodžio 23 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 27-54 „Dėl Vilniaus rinktinės pareigūno V. B. veiksmų tyrimo“, konstatuota, kad VSAT Vilniaus rinktinės pareigūnas V. B. nepakankamai atsakingai, išsamiai ir kruopščiai vykdydamas jam tiesioginio viršininko duotą užduotį bei tarnybos metu naudodamasis savo tarnybiniu kompiuteriu su tarnyba nesusijusiais tikslais, pažeidė Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 įsakymu Nr. 1V-429 (su pakeitimais ir papildymais), 21.1 punktą, 27.6 punktą, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės darbo reglamento, patvirtinto Vilniaus rinktinės 2009 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 8-138, 35 punktą ir 119 punktą, VSAT prie LR VRM Vilniaus rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Vilniaus rinktinės vado 2007 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 8-637, 23 punkto, 25 punkto nuostatas. Patvirtinus Tarnybinio patikrinimo išvadą, už paminėtų teisės normų reikalavimų pažeidimus nuspręsta pareigūnui V. B. skirti tarnybinę nuobaudą − pastabą.

Teismas atkreipė dėmesį, jog atsižvelgiant į tai, kad VSAT Vilniaus rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus vyresnysis specialistas V. B. yra profesinės sąjungos narys ir eina jos pirmininko pareigas, VSAT 2010 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. (21)-14-5961 kreipėsi į Lietuvos pasienio pareigūnų profesinę sąjungą su prašymu duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą − pastabą − VSAT Vilniaus rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus vyresniajam specialistui V. B. 2011 m. sausio 6 d. VSAT buvo gautas profesinės sąjungos 2011 m. sausio 6 d. raštas Nr. PP 17-1(11), kuriame teigiama, jog profesinė sąjunga priėmė sprendimą neduoti sutikimo skirti pareigūnui V. B. tarnybinę nuobaudą, kadangi mano, jog yra siekiama pareigūną patraukti drausminėn atsakomybėn tik dėl jo turimo profesinės sąjungos pirmininko statuso ir aktyvios veiklos šioje profesinėje sąjungoje. Teismas akcentavo, jog Statuto 43 straipsnyje nustatyta, kad skiriant tarnybines nuobaudas profesinių sąjungų nariams, išskyrus drausminę nuobaudą − atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamo organo sutikimas, taip pat nustatyta, jog draudžiama profesinių sąjungų nariams taikyti tarnybines nuobaudas ir atleidimą iš tarnybos dėl jų veiklos profesinėse sąjungose arba dėl to, kad jie atstovauja vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams.

Teismas, vertindamas šią teisės normą, darė išvadą, kad profesinė sąjunga, nagrinėdama klausimą dėl jos nario patraukimo drausminėn atsakomybėn, privalėjo įvertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, nevertindama pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A3-170/2004 nurodė, kad profesinės sąjungos renkamasis organas, spręsdamas, ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – profesinės sąjungos nariui, privalo įvertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, nevertindamas pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose ir administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje ir tarnybos teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų atitinkamose normose įtvirtintas papildomas profesinės sąjungos renkamo organo nario teisių, skiriant tarnybines nuobaudas, apsaugos mechanizmas turi būti suprantamas tik kaip garantija profesinės sąjungos nariams išvengti diskriminavimo galimybės dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje.

Šių įstatymo aiškinimo nuostatų kontekste yra apibrėžiamos ir profesinės sąjungos diskrecijos teisės (duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo) ribos: profesinė sąjunga šią teisę turi naudoti tik kaip priemonę apginti savo narius nuo diskriminacijos narystės profesinėje sąjungoje pagrindu, o nesant įrodymų, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, kadangi nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-355/2007).

Atsižvelgdamas į tai, Teismas padarė išvadą, jog profesinės sąjungos renkamasis organas, atsisakydamas duoti sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, besąlygiškai jį turėjo motyvuoti ir vertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, ar tarnybinis patikrinimas nebuvo pradėtas dėl pareiškėjo, kaip profesinės sąjungos pirmininko, aktyvios visuomeninės veiklos, ar tarnybinis patikrinimas nebuvo atliktas akivaizdžiai tendencingai, neobjektyviai ir šališkai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog skundžiamame nesutikime profesinė sąjunga išsamiai neanalizavo tariamai V. B. įvykdyto tarnybinio nusižengimo sudėties ir kitų Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytų aplinkybių, o tik atkreipė dėmesį į akivaizdžiai neobjektyvius bei nepagrįstus Tarnybinio patikrinimo išvados teiginius, Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytoms aplinkybėms iš esmės prieštaraujančias išvadas. Nurodė, jog šiame nesutikime profesinė sąjunga pažymėjo, jog vienas iš įtikinamų įrodymų, kad pareiškėjo veiksmų tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas ir tarnybinę nuobaudą buvo siūloma skirti būtent dėl šio pareigūno turimo profesinės sąjungos pirmininko statuso bei jo aktyvaus dalyvavimo šios profesinės sąjungos veikloje. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nuolat minimas, tačiau neištirtas (nei patvirtintas objektyviais duomenimis, nei paneigtas) teiginys apie tai, jog minėtas pareigūnas darbo metu prioritetus skiria ne tarnybinei, o profesinės sąjungos veiklai. Teismas pažymėjo, jog tokie faktiniais duomenimis nepagrįsti darbdavio teiginiai rodo akivaizdų negatyvų nusiteikimą prieš profesinę sąjungą, jos pirmininką ir profesinės sąjungos veiklą.

Teismo nuomone, byloje esantys įrodymai tvirtina, kad per 2010 metų pastarąjį pusmetį profesinė sąjunga per kompetentingas valdžios institucijas aktyviai kėlė VSAT egzistuojančias problemas, kurios, jos nuomone, pažeidė darbuotojų teises ir teisėtus interesus, pvz., dėl ydingo VSAT rinktinių darbo organizavimo pertvarkymo proceso, dėl profesinei sąjungai nepriimtinos taupymo politikos, pareigūnus verčiant eiti nemokamų atostogų, viešai skelbiant išėjusių ir neišėjusių nemokamų atostogų asmenų sąrašus, dėl elementarių padorumo, profesinės etikos principų nesilaikymo organizuojant darbą ir kt. Teismas nurodė, jog V. B. tiesioginis viršininkas A. K. tarnybiniame pranešime, kurio pagrindu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, aiškiai išreiškė priešiškumą V. B., pažymėdamas, kad jis darbo metu pirmenybę teikia profesinės sąjungos veiklai, o ne tarnybiniams reikalams, charakterizuoja jį neigiamai. Teismas konstatavo, kad būtent šios nustatytos aplinkybės (turimas renkamojo organo nario statusas ir per jį vykdoma veikla, tiesioginio vado priešiškas nusiteikimas prieš profesinės sąjungos veiklą) galėjo turėti įtakos neigiamam VSAT požiūriui į V. B. bei siekį dėl to su juo susidoroti. Teismas padarė išvadą, jog su tarnybinės atsakomybės profesinės sąjungos pirmininkui V. B. taikymu profesinė sąjunga nesutiko pagrįstai bei teisėtai, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų ir neperžengdama savo kompetencijos ribų, todėl profesinės sąjungos 2011 m. sausio 6 d. sprendimas Nr. PP17-1(11) yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jo naikinti prašyme nurodytais argumentais.

III. Pareiškėjas VSAT apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais: 1) priimdamas sprendimą, Teismas rėmėsi išimtinai profesinės sąjungos pateikta nuomone, jog siekis patraukti pareigūną V. B. tarnybinėn atsakomybėn susijęs su jo, kaip profesinės sąjungos pirmininko, statusu ir aktyvia veikla šioje profesinėje sąjungoje; 2) Teismas neanalizavo, kad V. B. veiksmų tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas dėl konkrečių, priešingų VSAT interesams (priešingų teisei) aktyvių bei pasyvių veiksmų (tiesioginių pareigų neatlikimo); 3) VSAT nuomone, profesinės sąjungos nesutikimas patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn pažeidžia VSAT teises ir interesus, kliudo vykdyti įstatymais jai priskirtas užduotis ir vidaus administravimo funkcijas, kenkia vidaus tarnybos interesams, trukdo operatyviai ir tinkamai reaguoti į pareigūno įvykdytą tarnybinį nusižengimą, taikyti atitinkamą drausminio poveikio priemonę, sukuria nebaudžiamumo, atsakomybės už pražangas nebuvimo profesinės sąjungos nariams atmosferą; 4) VSAT nuomone, trečiasis suinteresuotas asmuo V. B., būdamas profesinės sąjungos pirmininku, galėjo daryti įtaką jo paties vadovaujamos profesinės sąjungos sprendimui nesutikti su skiriama tarnybine nuobauda.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog bendrosios kompetencijos teismai, aiškindami Statuto 43 straipsnyje įtvirtintai garantijai analogišką garantiją numatančio Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio nuostatą, yra ne kartą konstatavę, jog teismas gali panaikinti profesinės sąjungos atsisakymą duoti sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo jos renkamojo organo nariui, „jei darbdavys įrodo, kad šis iš esmės pažeidžia jo interesus“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2011; Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1078-510/2010; Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-488-340/10; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1001/2000). Atsakovas nurodė, kad esminis darbdavio interesų pažeidimas turi būti kiekvienu atveju pagrįstas konkrečiais įrodymais, o ne savaime preziumuojama, jog profesinė sąjunga, nesutikdama dėl tarnybinės nuobaudos jos renkamojo organo nariui paskyrimo, suvaržė darbdavio teisę taikyti tarnybinę atsakomybę. Atsakovas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių esminį jo interesų pažeidimą pagrindžiančių įrodymų. Atsakovas pabrėžė, kad teisės teorijoje pripažįstama, jog bet kokios atsakomybės tikslai pirmiausia yra bendroji ir individualioji prevencija, o tik po to – pažeidimą padariusio asmens nubaudimas. Todėl, atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju profesinės sąjungos nesutikimas iš esmės darbdavio (VSAT) interesų nepažeidė. Atsakovo vertinimu, apeliacinio skundo argumentas, jog trečiasis suinteresuotas asmuo yra profesinės sąjungos pirmininkas, ir, be kita ko, galėjo daryti įtaką savo paties vadovaujamos profesinės sąjungos sprendimui nesutikti su skiriama tarnybine nuobauda, yra visiškai nepagrįstas. Atsakovas pažymėjo, jog sprendimą nesutikti su tarnybinės nuobaudos paskyrimu profesinės sąjungos pirmininkui V. B. priėmė profesinės sąjungos Taryba (sprendimas įformintas 2011 m. sausio 5 d. protokolu Nr. PP3-1(11)), kuri yra atskiras kolegialus profesinės sąjungos valdymo organas, į kurio sudėtį įeina ir profesinės sąjungos pirmininkas, tačiau nagrinėjamu atveju, siekiant sprendimo nešališkumo, V. B. nuo dalyvavimo Tarybos posėdyje, taigi ir nuo balsavimo, buvo nusišalinęs.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. nutartimi pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtintas Vidaus tarnybos statutas bei Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas. Įstatymo 21 straipsnyje (2001 m. kovo 27 d. įstatymo Nr. IX-230 redakcija) nustatyta, kad darbuotojo įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas.

Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta Statuto 43 straipsnio 4 dalyje (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija), kurioje nustatyta, kad profesinių sąjungų nariams negali būti taikomos tarnybinės nuobaudos ir atleidimas iš vidaus tarnybos dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose. Skiriant tarnybines nuobaudas, išskyrus tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas.

Išimtis šiai taisyklei nustatyta šio straipsnio 5 dalyje – pareigūnas, išrinktas į renkamuosius vidaus reikalų įstaigos profesinės sąjungos organus, atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei su juo ši profesinė sąjunga sudaro darbo sutartį – ir šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 13 punkte – išrinkus jį į renkamuosius vidaus reikalų įstaigos profesinės sąjungos organus, jei su juo ši profesinė sąjunga sudaro darbo sutartį. Teisėjų kolegija nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimuose ir administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje ir tarnybos teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų atitinkamose normose (nagrinėjamu atveju – Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalyje) įtvirtintas papildomas profesinės sąjungos renkamo organo nario teisių skiriant tarnybines nuobaudas apsaugos mechanizmas turi būti suprantamas tik kaip garantija profesinės sąjungos nariams išvengti diskriminavimo galimybės dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje.

Šių įstatymo aiškinimo nuostatų kontekste yra apibrėžiamos ir profesinės sąjungos diskrecijos teisės duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ribos: profesinė sąjunga šią teisę turi naudoti tik kaip priemonę apginti savo narius nuo diskriminacijos narystės profesinėje sąjungoje pagrindu; nesant įrodymų, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, kadangi nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d.

„Administracinių bylų dėl tarnybinių ginčų nagrinėjimo teismuose praktikos apibendrinimas“).

Teisėjų kolegija pabrėžė, jog profesinės sąjungos renkamasis organas, spręsdamas, ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – profesinės sąjungos nariui, privalo įvertinti tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose, nevertindamas pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004).

Teismas, spręsdamas ginčą dėl profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos nariui neturi nagrinėti būsimų drausminių nuobaudų skyrimo pagrįstumo; aiškinamasi tik, ar tokiu atsisakymu duoti sutikimą skirti darbuotojui nuobaudas, nevaržoma galimybė darbdaviui vykdyti pagrindines įmonės funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1001/2000). Teisėjų kolegija atsižvelgė į Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos atsakymą, vertinant nuobaudos paskyrimo pagrįstumo klausimą, kur buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Tarnybinio patikrinimo tyrimo išvadoje buvo akcentuojama, jog V.

B. darbo metu prioritetus teikia ne tarnybinei, o profesinės sąjungos veiklai, nepagrindžiant šio teiginio įrodymais, kas, profesinės sąjungos vertinimu, rodė šališką požiūrį į pareigūną, priklausantį profesinei sąjungai. Nustatė, jog savo nesutikimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo profesinė sąjunga taip pat grindžia Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308, reikalavimų pažeidimu atliekant tarnybinį patikrinimą: esą pažeidimai išvadoje konstatuoti nenustačius V.

B. kaltės, kuri yra būtinoji pažeidimo sudėtinė dalis. Teisėjų kolegija, įvertinusi Tarnybinio patikrinimo išvados turinį, darė išvadą, kad joje pabrėžtinai minimos pareigūno V. B. sąsajos su profesine sąjunga, nepagrindžiant, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškia pareigūno neva teikiamas prioritetas profesinės sąjungos interesams ir kaip ši aplinkybė susijusi su Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuotais V. B. padarytais pažeidimais, kelia pagrįstų abejonių dėl to, kad siekis V. B. skirti tarnybinę nuobaudą gali būti susijęs su pastarojo aktyviu dalyvavimu profesinės sąjungos veikloje.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog bendrosios kompetencijos teismai, aiškindami Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 43 straipsnyje įtvirtintai garantijai analogišką garantiją numatančio Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio nuostatą yra pabrėžę, jog teismas gali panaikinti profesinės sąjungos atsisakymą duoti sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos jos renkamojo organo nariui paskyrimo, jei darbdavys įrodo, kad šis iš esmės pažeidžia jo interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1001/2000). Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyti V. B. padaryti pažeidimai, kolegijos vertinimu, nebuvo esminiai, iš esmės pažeidžiantys darbdavio interesus, nepagrįstai suvaržantys pareiškėjo teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos aspektus, padarytus pažeidimus.

Teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti apeliacinio skundo ar kitais argumentais nėra pagrindo.

V. Pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-123/2012, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

Prašyme pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad įsiteisėjus 2012 m. sausio 23 d. LVAT nutarčiai, LVAT 2012 m. sausio 26 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, kurioje nutarė siūlyti LVAT pirmininkui bylai nagrinėti sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją. Pažymi, kad administracinės bylos Nr. A662-368/2012 faktinės aplinkybės yra tos pačios, kaip ir administracinėje byloje Nr. A438-123/2012. VSAT dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą VSAT pareigūnui V. B., kuris yra ne tik minėtos profesinės sąjungos pirmininkas, bet ir Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo (toliau – ir Susivienijimas) tarybos narys, tos pačios Tarnybinio patikrinimo išvados, kuria remiamasi abiejose administracinėse bylose, pagrindu kreipėsi ir į Susivienijimą. Susivienijimui atsisakius duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą V. B., VSAT šį sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2011 m. birželio 29 d. sprendimu, priešingai nei administracinėje byloje Nr. A438-123/2012, patenkino VSAT prašymą ir panaikino Susivienijimo sprendimą atsisakyti duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą V. B.

Pareiškėjas nurodo, jog Teisėjų kolegija 2012 m. sausio 26 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A662-368/2012) konstatavo, kad „<...> atsižvelgus į administracinių teismų suformuotą praktiką, jog paties pažeidimo, dėl kurio siekiama skirti tarnybinę nuobaudą, aplinkybės neanalizuojamos ir nevertinamos, sprendžiant atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą ir teisėtumą, įvertinusi bylos medžiagą, LVAT 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-123/2012, mano, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamų aktualių klausimų (dėl darbdaviui tenkančios įrodinėjimo naštos, kad tarnybinę nuobaudą siekiama skirti ne dėl pareigūno (darbuotojo) narystės profesinėje sąjungoje, o dėl konkretaus tarnybinio nusižengimo fakto, pobūdžio) sprendimas gali būti reikšmingas vienodos administracinių teismų praktikos formavimui analogiškose bylose <...>“. Pareiškėjas mano, jog nežiūrint į tai, kad administracinių bylų Nr. A438-123/2012 ir Nr. A662-368/2012 faktinės aplinkybės tos pačios, tačiau jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi procesiniai sprendimai, galutinis išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 gali turėti reikšmės LVAT 2012 m. sausio 23 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A438-123/2012. Todėl siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, mano, kad procesas administracinėje byloje Nr. A438-123/2012 turėtų būti atnaujintas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-123/2012 padarytos išvados neatitinka teismų suformuotos praktikos administracinėse bylose, nagrinėjant tarnybinius ginčus dėl profesinių sąjungų diskrecijos ribų, sprendžiant klausimą dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, profesinės sąjungos nariui. Pabrėžia, kad LVAT ne vienoje nutartyje yra konstatavęs, jog profesinės sąjungos renkamasis organas, spręsdamas, ar duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui – profesinės sąjungos nariui – privalo įvertinti tokios nuobaudos pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams ar dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindamas pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo, Tarnybinio patikrinimo išvados išsamumo ir kitų teisėtumo klausimų (LVAT 2004 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004; 2006 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-748/2006; 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-791/2007; 2008 m. rugsėjo 12 d. administracinėje byloje Nr. A146-l590/2008; 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1370/2009; 2010 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1672/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-954/2011), tačiau, kaip konstatuota anksčiau minėtoje LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartyje, „<...> paties pažeidimo, dėl kurio siekiama skirti tarnybinę nuobaudą, aplinkybės neanalizuojamos ir nevertinamos, sprendžiant atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą ir teisėtumą <...>“.

Pareiškėjas nurodo, jog tuo tarpu LVAT 2012 m. sausio 23 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje (administracinėje byloje Nr. A438-123/2012) padarydamas išvadą „<...> kad siekis V. B. skirti tarnybinę nuobaudą gali būti susijęs su pastarojo aktyviu dalyvavimu profesinės sąjungos veikloje <...>“, kaip argumentą nurodant profesinės sąjungos teiginius: „<...> vertinant nuobaudos paskyrimo pagrįstumo klausimą buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad tarnybinio patikrinimo tyrimo išvadoje buvo akcentuojama, jog V. B. darbo metu prioritetus teikia ne tarnybinei, o profesinės sąjungos veiklai, nepagrindžiant šio teiginio įrodymais, kas, profesinės sąjungos vertinimu, rodo šališką požiūrį į pareigūną priklausantį profesinei sąjungai.

Taip pat savo nesutikimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo profesinė sąjunga grindžia Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308, reikalavimų pažeidimu, atliekant tarnybinį patikrinimą: esą pažeidimai išvadoje konstatuoti, nenustačius V. B. kaltės, kuri yra būtinoji pažeidimo sudėtinė dalis <...>“, nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos.

Be to, nurodo, jog LVAT, 2012 m. sausio 23 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A438-123/2012), remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2011, 2000 m. spalio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1001/2000, padarė išvadą, kad „<...> tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyti V. B. padaryti pažeidimai, kolegijos vertinimu, nėra esminiai, iš esmės pažeidžiantys darbdavio interesus, nepagrįstai suvaržantys pareiškėjo teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos aspektus, padarytus pažeidimus ir dėl to, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą jog pareiškėjo prašymas nepagrįstas ir jį atmetė <...>“.

Pareiškėjo nuomone tai prieštarauja LVAT suformuotai praktikai (2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-791/2007; 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-l370/2009; 2010 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1672/2010), kad „<...> įstatymų leidėjas profesinėms sąjungoms suteikė ne tik teises, bet nustatė ir pareigas. Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos veikia, laikydamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šio bei kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų.

Statuto 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos neturi teisės paveikti vidaus reikalų įstaigos funkcijų įgyvendinimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visų asmenų lygybės prieš įstatymus, teismą kitas valstybės institucijas principas. Šio konstitucinio principo taip pat turi būti laikomasi sprendžiant pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimus. Visi valstybės tarnybos pareigūnai (nagrinėjamos bylos kontekste tiek vidaus reikalų statutinių įstaigų statutiniai pareigūnai profesinių sąjungų nariai, tiek šių įstaigų statutiniai pareigūnai, nepriklausantys profesinėms sąjungoms) padarę tarnybinius nusižengimus turi būti vertinami laikantis minėto konstitucinio principo.

Pareigūno narystė profesinėje sąjungoje, ar dalyvavimas profesinės sąjungos renkamojo organo veikloje nesukuria ir negali sukurti jam jokių privilegijų prieš įstatymus, o įstatymų nuostatos (Statuto 43 str. 4 d.) dėl profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinio sutikimo skiriant tarnybinę nuobaudą kaip minėta pirmiau, yra tik papildoma garantija siekiant apsaugoti pareigūnus – profesinių sąjungų narius, nuo galimo administracijos diskriminavimo dėl jų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo vidaus reikalų įstaigų profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose.

Neteisėtas profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymas duoti sutikimą skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą pažeidžia vidaus reikalų įstaigos interesus, kliudo įstaigos vadovui užtikrinti nepriekaištingą vidaus tarnybos įstaigos veiklą, o tuo pačiu ir viešąjį interesą – piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą, profesinė sąjunga, neduodama sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, nepagrįstai suvaržo darbdavio teisę taikyti pažeidusiam tarnybos drausmę tarnybinę nuobaudą už tarnybinį nusižengimą <...>“.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad minėtoje nutartyje paminėtų civilinių bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurios nagrinėtos administracinėje byloje Nr. A438-123/2012.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Iš pateikto prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, jog pareiškėjas proceso atnaujinimo pagrindu nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. P146-2/2010).

Nagrinėjamas ginčas kilo dėl profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymo duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą statutiniam pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys (pirmininkas), pagrįstumo bei teisėtumo.

Teisėjų kolegija nurodo, kad dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą – pastabą, V. B. tos pačios kaip ir nagrinėjamoje byloje Tarnybinio patikrinimo išvados pagrindu, Tarnyba kreipėsi ir į Nacionalinį pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimą, kuris priėmė sprendimą atsisakyti duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą. Tarnyba, nesutikdama su minėtu sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2011 m. birželio 29 d. sprendimu, priešingai nei nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimu, Tarnybos prašymą tenkino. Minėtas sprendimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2012 m. sausio 26 d. nutartimi administracinės bylos Nr. A662-368/2012 nagrinėjimą atidėjo, siūlydamas teismo pirmininkui šiai bylai nagrinėti sudaryti išplėstinę penkių teisėjų kolegiją. Išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartimi išnagrinėjo administracinę bylą Nr. A662-368/2012, kurioje konstatavo, jog „iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl profesinės sąjungos nesutikimo paskirti tarnybinę nuobaudą atitinkamam pareigūnui, turi užtikrinti viešosios valdžios institucijos, kaip darbdavio, ir jos darbuotojų interesų balansą. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, teismas gali panaikinti pareigūnams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą paskirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui tik nustatęs, kad profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą iš esmės pažeidžia teisėtus valstybės institucijos interesus bei tai, jog tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl šio pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje.“ Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog „byloje reikia įvertinti: pirma, ar pareiškėjas įrodė, jog nesutikimas iš esmės pažeidžia jo interesus ir, antra, ar atsakovas, priimdamas sprendimą nesutikti paskirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui, veikė tinkamai ir savo diskrecijos duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nenaudojo aiškiai klaidingai.“

Taigi iš esmės reikia įvertinti įrodymus byloje. Dėl įrodymų vertinimo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, jog „kiek tai susiję su įrodinėjimo našta bylose dėl profesinių sąjungų nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, įstatymų leidėjas įtvirtina įrodinėjimo mechanizmą, pagal kurį leidžiama profesinei sąjungai sušvelninti įrodinėjimo pareigą. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, darbdavys, siekiantis paskirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui, privalo įrodyti, jog jo interesai pažeidžiami iš esmės. Kita vertus, šios nuostatos negali būti aiškinamos kaip reiškiančios, jog profesinė sąjunga apskritai nėra saistoma įrodinėjimo pareigos. Visų pirma profesinė sąjunga, mananti, jog tarnybinė nuobauda pareigūnui skiriama dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, turi pateikti pakankamai faktų, leidžiančių daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo. Kitaip tariant, ji turi įrodyti šio ryšio tikimybę.“ Taip pat išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje byloje buvo pažymėta, jog „jeigu profesinė sąjunga įrodys faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl drausminės procedūros ir profesinės sąjungos veiklos ryšio, įrodinėjimo pareiga turi būti perkelta valstybės institucijai, kaip darbdaviui, ir būtent ji (valstybės institucija) turi įrodyti, kad ginčo atveju nebuvo pažeistas Vidaus tarnybos statuto 43 straipsnio 4 dalyje numatytas draudimas“.

Iš išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 pateikto išaiškinimo matyti, jog bylose dėl profesinių sąjungų nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą tinkamai išspręsti bylą reikia įvertinti byloje esančius įrodymus. Įrodymų vertinimą atliko pirmosios instancijos teismas bei apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pritaręs atliktam įrodymų vertinimui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tarnybinius ginčus dėl profesinės sąjungos diskrecijos ribų sprendžiant dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui profesinės sąjungos nariui yra suformavęs praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), kad profesinė sąjunga, spręsdama vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą, privalo įvertinti nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindama atitinkamos veikos inkriminavimo pareigūnui pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų bei aiškiai išreikšti savo poziciją (sutinka/nesutinka) dėl nuobaudos skyrimo konkrečiam profesinės sąjungos nariui ir apie savo sprendimą pranešti prašymą pateikusiam asmeniui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, 2006 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-748/2006, 2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-954/2011 ir kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog LVAT 2012 m. sausio 23 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje (administracinėje byloje Nr. A438-123/2012) padarydamas išvadą „<...> kad siekis V. B. skirti tarnybinę nuobaudą gali būti susijęs su pastarojo aktyviu dalyvavimu profesinės sąjungos veikloje <...>“, kaip argumentą nurodant profesinės sąjungos teiginius: „<...> vertinant nuobaudos paskyrimo pagrįstumo klausimą buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad tarnybinio patikrinimo tyrimo išvadoje buvo akcentuojama, jog V. B. darbo metu prioritetus teikia ne tarnybinei, o profesinės sąjungos veiklai, nepagrindžiant šio teiginio įrodymais, kas, profesinės sąjungos vertinimu, rodo šališką požiūrį į pareigūną priklausantį profesinei sąjungai. Taip pat savo nesutikimą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo profesinė sąjunga grindžia Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308, reikalavimų pažeidimu, atliekant tarnybinį patikrinimą: esą pažeidimai išvadoje konstatuoti, nenustačius V. B. kaltės, kuri yra būtinoji pažeidimo sudėtinė dalis <...>“, nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, pasisakydama dėl profesinės sąjungos diskrecijos ribų vertinant norimos pareigūnui skirti drausminės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą, išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 konstatavo, kad tam tikras faktinių aplinkybių vertinimas yra neišvengiamas, tačiau jis turi būti atliekamas tik tokia apimtimi, kad nebūtų peržengiama profesinei sąjungai suteikta diskrecija nuspręsti tik dėl (ne)sutikimo paskirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog minėtas pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentas nepagrįstas.

Iš pareiškėjo pateikto prašymo atnaujinti procesą turinio darytina išvada, kad pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir siekia pakeisti jam nepalankų teismo procesinį sprendimą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 23 d. nutartį, kuria administracinė byla galutinai (res judicata) išspręsta pareiškėjo nenaudai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio teisės institutas, kuris yra taikomas tik ypatingais, įstatyme griežtai įvardytais atvejais, siekiant užtikrinti po galutinio teismo procesinio sprendimo susiklosčiusių teisinių santykių tarp ginčo šalių bei trečiųjų asmenų stabilumą, taip pat apsaugoti visos teisėtvarkos darną ir pastovumą. Dėl šios priežasties ABTĮ 153 straipsnis, reglamentuojantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, tokio pagrindo kaip, pareiškėjo manymu, netinkamai teismo atliktas įrodymų vertinimas, nenumato. Tokia įstatymo leidėjo pasirinkta pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis) (LVAT 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-12/2012, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012).

Pažymėtina, jog byloje dalyvavę asmenys turėjo galimybę teikti įrodymus bylą nagrinėjant iš esmės ir pagrįsti savo poziciją. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertino bylos medžiagą, joje pateiktus įrodymus. Tuo tarpu sprendžiant bylos proceso atnaujinimo klausimą teismas įrodymų iš naujo nevertina.

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą teigia, jog administracinių bylų Nr. A438-123/2012 ir Nr. A662-368/2012 faktinės aplinkybės tos pačios, tačiau priimti priešingi sprendimai. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad abiejose bylose klausimas kilo dėl tos pačios tarnybinės nuobaudos skyrimo tam pačiam statutiniam pareigūnui (V. B.), dar nėra pagrindas konstatuoti, kad abiejų bylų faktinės aplinkybės yra tos pačios. Teismas, nagrinėdamas bylą, vertina visas bylos aplinkybes, kartu ir pareigūno dalyvavimo profesinės sąjungos veikloje apimtį. Pažymėtina, jog administracinėje byloje Nr. A438-123/2012 buvo sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos, kurios pirmininkas yra V. B., nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą V. B. Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 buvo sprendžiamas kito organo, t. y. Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo, kurio tarybos narys yra minėtas pareigūnas, nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui teisėtumo klausimas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareigūno, kuriam buvo norima skirti tarnybinę nuobaudą, ryšys su skirtingais atstovavimo organais, t. y. Lietuvos pasienio pareigūnų profesine sąjunga ir Nacionaliniu pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimu, bei įsitraukimas į jų veiklą galėjo būti nevienodos apimties. Administracinėje byloje, kurios proceso atnaujinimo klausimas yra sprendžiamas, nustatytas aktyvus V. B., kaip Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininko, dalyvavimas profesinės sąjungos veikloje. Pažymėtina, jog, kaip jau buvo minėta, tai iš esmės yra įrodymų vertinimo klausimas, kuris buvo išspręstas nagrinėjant bylą iš esmės.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartimi pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 teisės aktų nuostatos, reikšmingos administracinei bylai Nr. A438-123/2012, bei bylai aktuali teismų praktika nebuvo išaiškinta kitaip, nei šioje byloje, kurios proceso atnaujinimo siekia pareiškėjas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo nurodyta administracinė byla Nr. A662-368/2012 nesudaro pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-123/2012.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme arba kad dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Atsižvelgiant į tai bei remiantis išdėstytų motyvų visuma, darytina išvada, kad pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymas atnaujinti procesą yra netenkintinas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-123/2012 pareiškėjo prašyme nurodytais argumentais atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A438-123/2012 pagal pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą atsakovui Lietuvos pasienio pareigūnų profesinei sąjungai, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. B. dėl atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Dalia Višinskienė