2013-12-19 Nr. AB-10306-3-61-3-00750-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -2486/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00750-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 4.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. A. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. A. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) 2013 m. kovo 7 d. skundu (I t., b. l. 1-3), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 18-21), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2013 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 1P-(1.3.)-49 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 141 Kaunas-Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda 222,52-228,92 km ruožui rekonstruoti Klaipėdos mieste) procedūros pradžios“ (toliau – ir skundžiamas įsakymas) dalį, kuria pradedama žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalies atžvilgiu.

Skunde pareiškėja nurodė, jog skundžiamas įsakymas buvo priimtas atsižvelgus į Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Kelių direkcija) 2012 m. spalio 22 d. prašymą, apie kurio pateikimą ji informuota nebuvo.

Nurodė, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 sausio 12 d. įsakymu Nr. AD1-111 patvirtintame minėto kelio ruožo rekonstrukcijos specialiojo plano (toliau – ir specialusis planas) aiškinamajame rašte numatyta, kad planavimo tikslas yra parengti pirminius techninius sprendimus krašto kelio Nr. 141 ruožo nuo 222,52 iki 228,92 kilometro rekonstravimui iš dviejų eismo juostų į keturias, kelio rekonstravimui reikalingo žemės sklypo riboms suformuoti ir rezervuoti, nustatyti visuomenės poreikiams paimti reikalingos žemės plotą. Pareiškėja pažymėjo, kad jos žemės sklypo dalis, kurią numatyta paimti visuomenės poreikiams, nepatenka į kelio dalies iš dviejų į keturias eismo juostas platinimą, ji patenka į abejotino reikalingumo tariamos sankryžos 225,49 kilometre projektavimo ribą. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2013 m. kovo 6 d. raštu Nr. 13SD(14.13.104)-257 Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius patvirtino ir pripažino, kad sąnaudų ir naudos analizė nebuvo atliekama numatomo paimti visuomenės poreikiams žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) daliai, t. y. jos žemės sklypo daliai, nors Lietuvos Respublikos žemės įstatyme (toliau – ir Žemės įstatymas) numatyta, jog visuomenės poreikio būtinumo pagrindimas, paremtas sąnaudų ir naudos analize, efektyvumo ir racionalumo principais, turėjo būti atliktas konkretaus sklypo, kurį ketinama paimti visuomenės poreikiui, atžvilgiu, ši aplinkybė, pareiškėjos nuomone, yra labai svarbi, kadangi jos žemėje, kurią ketinama paimti visuomenės poreikiams, kuriamas naujas kelio darinys, patenkantis už kelio ruožo platinimo iš dviejų į keturias eismo juostas, ribų.

Skunde pareiškėja kritikavo Kelių direkcijos teiginį, kad specialusis planas parengtas iki 2012 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1094 priėmimo, todėl specialiajame plane nebuvo galimybių parengti motyvuoto visuomenės poreikio būtinumo pagrindimo. Pažymėjo, jog Žemės įstatymas, reglamentuojantis šią situaciją jau galiojo 2011 m. liepos 1 d., o specialusis planas patvirtintas tik 2012 m. sausio 12 d. Pabrėžė, jog nuosavybės paėmimo tvarka nustatoma įstatymu, o ne poįstatyminiu aktu.

Pareiškėjos nuomone, jai priklausančios žemės dalies paėmimas visuomenės poreikiams, siekiant įrengti sankryžą, neatitinka įstatymuose numatytos sankryžos apibrėžimo, šis kelio darinys suprojektuotas tenkinant ne viešąjį, o privatų interesą, kadangi tokiu būdu yra suformuojamas patogesnis privažiavimas prie 3 privačių sklypų, nors patekimas į juos yra įmanomas ir kitais būdais.

Skunde teigiama, jog skundžiamas įsakymas buvo priimtas neteisėtai, pažeidžiant teisės aktus, saugančius teisę į nuosavybę, privačios žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarką, tinkamai neįsitikinus ar egzistuoja visuomenės poreikis, viešasis interesas ir ar jis nebus patenkintas nepaėmus jos žemės sklypo dalies.

Nesutikdamas su pareiškėjos skundu, atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba pirmosios instancijos teismui pateikė atsiliepimus (I t., b. l. 50-55, III t., b. l. 148-150). Pirmajame atsiliepime taip pat prašė spręsti klausimą dėl bylos perdavimo Klaipėdos apygardos administraciniam teismui bei Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Lietuvos automobilių kelių direkcija) įtraukimo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos skundo teiginys dėl jos neinformavimo apie Kelių direkcijos prašymą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi apie šios procedūros pradžią Kelių direkcija registruotu laišku informavo pareiškėją, kreditorius AB DNB banką bei AB DNB lizingą ir nuomininkę UAB „Gineba“. Nors šios procedūros nebuvo iš karto pradėtos, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2012 m. rugsėjo 5 d. patvirtinus sąnaudų ir naudos analizės atlikimo kriterijus, Kelių direkcijos užsakymu buvo pakartotinai parengta kaštų ir naudos analizė, kuri pateikta su pakartotiniu Kelių direkcijos prašymu 2012 m. spalio 22 d. Nacionalinei žemės tarnybai. Apie pakartotinio prašymo pateikimą Kelių direkcija žemės savininkų ir kitų naudotojų neprivalėjo informuoti, nes teisės aktai, reglamentuojantys žemės paėmimą visuomenės poreikiams, to nenumato.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjos tvirtinimu, kad nėra visuomenės poreikio paimti jos žemės sklypo dalį krašto kelio ruožo rekonstrukcijai, kadangi pareiškėjos žemės sklypo dalis kaip tik reikalinga skirtingų lygių sankryžos jungiamojo kelio įrengimui pagal valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 141 Kaunas-Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda 222,52-228,92 km ruožo rekonstrukcijos specialiojo plano sprendinius. Šis specialusis planas yra patvirtintas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu ir Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu. Apie šio specialiojo plano sprendinius, susijusius su jos žemės sklypo dalimi, pareiškėja buvo informuota įstatymo numatyta tarka, tačiau šių sprendinių ir viešojo svarstymo procedūrų neskundė.

Atsiliepime pažymėjo, jog po kelio rekonstrukcijos darbų, pareiškėja į savo žemės sklypą nuo krašto kelio galės patekti tik šiuo jungiamuoju keliu, kadangi kelio skiriamojoje juostoje bus įrengti atitvarai, o apsisukimai bus galimi tik artimiausiose skirtingų lygių sankryžose.

Teigė, jog pareiškėjos tvirtinimas, kad skirtingų lygių sankryža numatyta tenkinant privačių žemės sklypų savininkų poreikius niekuo nepagrįstas. Rekonstruotinas krašto kelio ruožas yra priskiriamas transeuropiniam kelių tinklui (TRANS EUROPEAN NETWORK), todėl jis turi būti tvarkomas vadovaujantis tarptautinėmis sutartimis ir susitarimais. Šio kelio rekonstrukcija siekiama ginti visuomenės interesą – siekti mažinti avaringumą keliuose, o ne privačius interesus. Įgyvendinus projektą, krašto kelyje eismo dalyviams būtų pagerintos eismo sąlygos, būtų sumažintos transporto grūstys bei kelio naudotojų sąnaudos, o aplinkinių teritorijų gyventojams ir savininkams bei kitiems naudotojams būtų užtikrintas saugesnis patekimas jungiamaisiais sankryžų keliais.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad be pareiškėjos žemės sklypo dalies nebus techninių ir juridinių galimybių rekonstruoti viso kelio ruožo pagal eismo saugos reikalavimus, bus sužlugdytas visas projektas, kurio ekonominė nauda valstybei buvo pagrįsta atliktoje kaštų analizėje.

Pažymėjo, jog Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama ginčijamą įsakymą, vadovavosi Žemės įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis žemės paėmimą visuomenės poreikiams bei Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklėmis. Konkretus žemės sklypas suprantamas kaip visas visam objektui įgyvendinti reikalingas žemės sklypas, šią nuostatą patvirtina specialieji planai bei konkretaus visuomenės poreikio objektyvaus egzistavimo ir konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumo pagrindimo byla.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius pateikė atsiliepimą (I t., b. l. 37-38), kuriame nurodė, jog Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius yra Nacionalinės žemės tarnybos struktūrinis padalinys, tiesiogiai pavaldus Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus pavaduotojui. Atsiliepime išreiškė nuomonę, kad neturėtų būti įtrauktas į bylą proceso šalimi, kadangi neturi juridinio asmens teisių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kelių direkcija pateikė atsiliepimą (III t., b. l. 152-154), kuriuo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime, kaip ir atsakovas, nurodė, jog tinkamai informavo pareiškėją apie Nacionalinei žemės tarnybai pateiktą prašymą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, nors šis prašymas vėliau buvo pateiktas pakartotinai, tačiau apie pakartotinio prašymo pateikimą žemės savininkų ir kitų naudotojų informuoti neprivaloma.

Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos tvirtinimas, jog nėra visuomenės poreikio paimti jos žemės sklypo dalį krašto kelio ruožo rekonstrukcijai, yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjos žemės sklypo dalis kaip tik reikalinga skirtingų lygių sankryžos jungiamojo kelio įrengimui pagal specialiojo plano sprendinius, kurių pareiškėja neginčijo.

Pabrėžė, jog skirtingų lygių sankryža yra tik kelio sudėtinė dalis, o ne atskiras statinys. Kadangi visos sankryžos yra tik pagrindinio kelio sudėtinė dalis, specialiojo plano rengimo tiksluose, skelbiamuose viešai, nėra galimybių nei nustatytos prievolės išvardinti visas rekonstruojamo kelio ruožo sudėtines dalis, nurodytas Lietuvos Respublikos kelių įstatyme (toliau – ir Kelių įstatymas). Kelio rekonstrukcija iš dviejų į keturias nulemia visų kelio elementų rekonstrukcijos darbus, kas nuosekliai yra išnagrinėta ir pagrįsta specialiajame plane, su kuriuo pareiškėja yra susipažinusi. Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkta būtent dviejų lygių sankryža yra ta, kad tokiai sankryžai įrengti reikia daug mažiau žemės.

Kaip ir atsakovas, tretysis suinteresuotas asmuo atkreipė teismo dėmesį į tai, kad po krašto kelio rekonstrukcijos darbų pareiškėja į savo žemės sklypą nuo krašto kelio ir į jį galės patekti šiuo jungiamuoju keliu.

Pažymėjo, jog pareiškėjos prašymas panaikinti skundžiamą sprendimą yra nepagrįstas, o tokio prašymo patenkinimas sustabdytų viso projekto įgyvendinimą bei trukdytų rekonstruoti krašto kelią.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendimu (IV t., b. l. 21-29) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog iš skundžiamo akto matyti, kad žemės sklypai reikalingi visuomenės poreikiams valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 141 Kaunas-Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda 222,52-228,92 km ruožui rekonstruoti. Šio kelio ruožo specialusis planas buvo patvirtintas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, pareiškėja, apie parengtą specialųjį planą buvo informuota, jam neprieštaravo. Apie jos žemės sklypo dalies paėmimo procedūros pradžią pareiškėja buvo tinkamai informuota.

Skundžiamame sprendime nurodė, jog skirtingų lygių sankryža, kokią ketinama įrengti, yra kelio sudėtinė dalis, o ne atskiras statinys.

Teismas, įvertinęs pateiktus dokumentus nusprendė, jog sąnaudų ir naudos analizė buvo atlikta, konkrečios vietos parinkimas ir žemės ploto paėmimas visuomenės poreikiams yra pagrįstas ir specialiuoju planu, taigi byloje yra visos sąlygos Žemės įstatymo 46 straipsnio 2 dalies ir 45 straipsnio 1 dalies taikymui.

Pažymėjo, kad paėmimo visuomenės poreikiams pareiškėjos žemės sklypo dalies būtinumą lemia tai, kad rekonstruotinas krašto kelio ruožas yra priskiriamas transeuropiniam kelių tinklui. Nevertino pareiškėjos teiginio, kad visuomenės poreikis galėtų būti patenkintas nepaėmus jai priklausančios sklypo dalies, kadangi šis teiginys nepagrįstas jokiais projektiniais siūlymais, planais, specialistų išvadomis. Konstatavo, kad bylos duomenimis, rekonstruotinas kelio ruožas yra avaringas. Viešą interesą atitinka tai, kad kelią rekonstruojant, siekiama užtikrinti saugų eismą. Teismas nusprendė, kad paimti pareiškėjai priklausančio žemės sklypo dalį yra akivaizdus visuomenės poreikis, kuris negali būti patenkintas kitu būdu.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 35-40), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –skundą patenkinti. Pareiškėja taip pat prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog buvo tinkamai informuota apie jos žemės sklypo dalies paėmimo procedūros pradžią. Apeliantė neginčija fakto, jog 2012 m. balandžio mėnesio pradžioje gavo Kelių direkcijos raštą, kuriuo buvo informuota, jog Kelių direkcija pateikė prašymą Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui paimti jos žemės sklypo dalį visuomenės poreikiams, tačiau suėjus teisės aktų numatytiems terminams, nebuvo informuota apie šių procedūrų pradžią. Mano, jog Kelių direkcijai pakartotinai kreipusis į atsakovą, ji turėjo būti taip pat informuota, kadangi jokie teisės aktai nesuteikia atsakovui teisės savaip interpretuoti savo teises ir pareigas bei terminus šioms pareigoms įgyvendinti. Kelių direkcijai pateikus 2012 m. balandžio 4 d. prašymą, atsakovas privalėjo per nustatytus terminus priimti sprendimą bei apie tai informuoti žemės sklypo savininkus, tačiau tai padaryta nebuvo.

Pažymi, kad ginčo dalykas šioje byloje yra realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio kvestionavimas, o ne teritorijų planavimo dokumento ar jo dalies ginčijimas, todėl pareiškėjai nesuprantamas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog ji neskundė parengto specialiojo plano sprendinių bei viešojo svarstymo procedūrų. Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams apskundimą numato Žemės įstatymas, apaliantės teigimu, šiuo atveju specialiojo plano ar jo dalies sprendinių, viešojo svarstymo procedūrų ginčijimas yra perteklinis bei išvestinis reikalavimas, kuriuo siekiama paneigti visuomenės poreikį konkrečiam objektui bei jo objektyvų pagrindimą. Specialiojo plano buvimas yra viena iš žemės paėmimo visuomenės poreikiams sąlygų, tačiau vien šio plano buvimas nereiškia, jog nekvestionuojamai yra patvirtinamas konkretaus žemės sklypo objektyviai išreikštas visuomeninis poreikis.

Apeliantė abejoja dėl teismo padarytos išvados, jog skirtingų lygių sankryža, kokią ketinama įrengti, yra kelio sudėtinė dalis, o ne atskiras statinys. Atkreipia dėmesį į tai, kad sankryžą, kaip ypatingą statinį išskiria ir statybos techninis reglamentas STR 1.01.06:2010 „Ypatingi statiniai“, kur numatyta, kad valstybinės reikšmės krašto keliai bei jų sankryžos priskiriami prie sudėtingų konstrukcijų ir technologijų ypatingų statinių. Akcentuoja tai, jog kelias gali būti projektuojamas su sankryžomis arba be jų, sankryžų atsiradimas turi būti aiškiai ir objektyviai pagrįstas, ypatingai tuo atveju, kai sankryža projektuojama privačiame žemės sklype. Teismas taip pat be pagrindo suabsoliutino kelią kaip vientisą, į dalis neskaidomą objektą, nevertindamas to, kad sankryža yra inžinerinis statinys, kurio atsiradimas turi būti pagrįstas kaštų ir sąnaudų analizės kriterijais.

Pažymi, jog teismas nevertino aplinkybės, kad Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos miesto ir Neringos skyrius 2013 m. kovo 6 d. rašte patvirtino ir pripažino, jog sąnaudų ir naudos analizė nebuvo atliekama numatomo paimti visuomenės poreikiams žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) daliai. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Kelių direkcijos atliktoje sąnaudų ir kaštų analizėje būtų analizuojamas ginčijamos tariamos sankryžos būtinumas bei pagrįstumas. Sąnaudų ir naudos analizė turėjo būti atliekama konkretiems žemės sklypams, turintiems kadastrinius numerius, o ne visam žemės plotui, kurį ketinama paimti visuomenės poreikiams ir kuris neturi ir negali turėti kadastrinio numerio, nes apima daug skirtingų savininkų sklypų. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad sąnaudų ir naudos analizė buvo atlikta tinkamai ir kad byloje yra visos sąlygos Žemės įstatymo 46 straipsnio 2 dalies ir 45 straipsnio 1 dalies taikymui.

Apeliantės nuomone, teismas neįvertino aplinkybės, kad kelio darinys, dėl kurio ketinama paimti jos žemės sklypo dalį, neturėtų būti traktuojamas kaip sankryža, kadangi pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme įtvirtintą sankryžos apibrėžimą, sankryžą sudaro daugiau kaip vienas kelias, o šiuo atveju U formos kelio darinys apjungia to paties kelio priešingas eismo juostas.

Akcentuoja, jog teismas sprendime pažymėjo, kad paėmimo visuomenės poreikiams būtinumą lemia tai, kad krašto kelio ruožas yra priskiriamas transeuropiniam kelių tinklui, tačiau neatsižvelgė į tai, kad jokių techninių ir ekonominių skaičiavimų, eismo saugumo pagrindimo dėl ko reikalinga tariama sankryžą konkrečioje vietoje nei atsakovas, nei tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad rekonstruotiname kelio ruože, kurį sudaro vos 6 kilometrai, pagal specialiojo plano sprendinius yra numatytos net keturios sankryžos, apelianės nuomone, sankryžos, dėl kurios norima paimti jos žemės sklypo dalį būtinumas eismo saugumo atžvilgiu yra abejotinas, kadangi vos už poros kilometrų yra sankryža, kurią planuojama palikti.

Neigia, jog savo teiginių, kad visuomenės poreikis būtų patenkintas ir nepaėmus jai priklausančio žemės sklypo dalies nepagrindė jokiais pasiūlymais, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, kadangi tokį pasiūlymą teikė tiek skunde, tiek ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, t. y. siūlė palikti kitoje nei jos sklypas kelio pusėje jungiamąjį kelią, kuris praeitų po viaduku ir nueitų link vietinės reikšmės keliuko, kuris veda link Kraštinės gatvės.

Pabrėžia, jog teismas nevertino aplinkybės, kad specialiojo plano sprendinių grafinėje dalyje aiškiai matyti, jog prisijungimai prie tariamos sankryžos jungiamojo kelio yra numatyti 3 privatiems žemės sklypų valdytojams, nors patekimas į šiuos sklypus yra įmanomas ir kitais būdais.

Dar kartą nurodo, jog kaštų ir naudos analizė turėjo būti parengta anksčiau nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė tokius kriterijus patvirtino, kadangi šią pareigą numato Žemės įstatymas.

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjos apeliaciniu skundu, taip pat pateikė atsiliepimą (IV t., b. l. 52-59), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl apeliantės informavimo apie prašymo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, nurodo, kad ji buvo tinkamai informuota apie numatomą jos žemės sklypo dalies paėmimą visuomenės poreikiams. Pažymi, jog teismas išsamiai išnagrinėjo pateiktus įrodymus ir nustatė, kad apie pakartotinio prašymo pateikimą Nacionalinei žemės tarnybai Kelių direkcija žemės savininkų ar kitų naudotojų informuoti neprivalėjo.

Dėl būtinybės įrengti skundžiamą skirtingų lygių sankryžą atsakovas teigia, jog apeliantė nepateikė jokių argumentų, kaip konkrečiai yra pažeidžiamos jos įstatymų saugomos teisės priėmus skundžiamą įsakymą. Atsakovas nurodo, jog visuomenės poreikiams paimtinoje apeliantės žemės sklypo dalyje pagal saugaus eismo reikalavimus esama nuovaža nuo krašto kelio būtų rekonstruota į jungiamojo kelio sankryžą su krašto keliu, bet kokiu atveju, vykdant rekonstrukcijos darbus, ši nuovaža bus panaikinta, kaip neatitinkanti saugaus eismo reikalavimų. Be to, už paimamą visuomenės poreikiams žemės sklypo dalį apeliantei bus teisingai atlyginta pagal teisės aktų nuostatų reikalavimus. Pažymėjo, kad kelio ruožo rekonstrukcijos projektas parengtas taip, kad priemiesčio zonoje esantis valstybinės reikšmės kelio ruožas būtų rekonstruotas taip, kad būtų patenkinta kuo daugiau eismo dalyvių poreikių ir jiems būtų užtikrintas kuo aukštesnis komforto lygis. Nurodo, kad rengiant specialųjį planą, buvo sprendžiamas ir patekimo į Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos teritoriją, kurią pareiškėja nepagrįstai vadina privačia, klausimas. Atsakovas teigia, jog apeliantės pageidavimus atitinkanti kelio ruožo rekonstrukcija neatitinka kitos visuomenės dalies interesų.

Dėl sąnaudų ir naudos analizės atlikimo, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus dokumentus, tinkamai nusprendė, kad sąnaudų ir naudos analizė buvo atlikta ir, kad konkrečios vietos parinkimas ir žemės ploto paėmimas visuomenės poreikiams yra pagrįstas ir specialiuoju planu. Pažymi, kad sąnaudų ir naudos analizė buvo atlikta tik tuomet, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustatė analizės atlikimo kriterijus. Specialiojo plano rengimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato reikalavimo pateikti sąnaudų ir naudos analizę, ji gali būti parengta kaip atskiras dokumentas.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia skaičiavimus, kurie paneigia apeliantės teiginį, kad nepaėmus jos žemės sklypo dalies visuomenės poreikiams ir už ją neatsilyginus rinkos verte iš to visuomenė gautų naudą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kelių direkcija, nesutikdamas su pareiškėjos apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą (IV t., b. l. 46-49), kuriame prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjos informavimo apie prašymo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui, nurodo, jog apie tokio Kelių direkcijos prašymo pateikimą ji buvo informuota 2012 m. balandžio 5 d. raštu, kadangi Nacionalinė žemės tarnyba tokio prašymo neturėjo juridinių galimybių nei patenkinti, nei atmesti, sprendimo šiuo klausimu priėmimas buvo atidėtas iki to laikotarpio, kada atsiras juridinis pagrindas nagrinėti prašymą pradėti minėtą procedūrą. Tokiam pagrindui atsiradus, Kelių direkcijos užsakymu pakartotinai buvo parengta sąnaudų ir naudos analizė ir kartu su 2012 m. spalio 22 d. raštu buvo pateikta atsakovui. Tik gavusi šią sąnaudų ir naudos analizę, Nacionalinė žemės tarnyba galėjo pradėti nagrinėti iš esmės Kelių direkcijos prašymą pradėti privačios žemės paėmimo nurodytiems visuomenės poreikiams procedūrą. Apie tokio Kelių direkcijos 2012 m. balandžio 5 d. prašymo papildymą, prie kurio tik buvo pridėta kaštų ir naudos analizė, žemės savininkams pranešti nereikėjo, nes to nenumato teisės aktai, reglamentuojantys žemės paėmimą visuomenės poreikiams.

Dėl būtinybės įrengti skundžiamą skirtingų lygių sankryžą, nurodo, jog visuomenės poreikiams paimtoje pareiškėjos žemės sklypo dalyje pagal saugaus eismo reikalavimus esama nuovaža nuo krašto kelio, kuri šiuo metu neatitinka saugaus eismo reikalavimų, būtų rekonstruota į jungiamojo kelio sankryžą su krašto keliu. Teigia, jog apeliantė nepagrįstai dviejų lygių sankryžą ties jos žemės sklypu vadina U formos dariniu, kadangi sankryžų formos yra parenkamos vadovaujantis kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 reikalavimais. Viena iš priežasčių dėl ko pasirinkta būtent tokia sankryžos forma yra ta, kad tokiai sankryžai įrengti reikia daug mažiau žemės, be to bus panaudoti jau esami vietinės reikšmės keliai. Dar kartą nurodo, jog apeliantė nepagrįstai teigia, jog rekonstravus ginčijamą plotą, bus patenkinti privačių asmenų interesai, o apeliantės siūlymas naudotis už 2 kilometrų esančia sankryža ir kitomis gatvėmis ar keliais neatitinka kitos visuomenės dalies interesų. Pažymi, jog apeliantė siūlymus dėl rekonstruojamo kelio sprendinių, susijusių su jos žemės sklypu, Kelių direkcijai galėjo teikti dar specialiojo plano rengimo ar viešo svarstymo metu, tačiau jokių siūlymų nepateikė, nors visuomenės pasiūlymų dėl skirtingų lygių sankryžos įrengimo šioje vietoje buvo gauta, neįrengus ginčijamos sankryžos, bus pažeisti likusios visuomenės dalies interesai.

Dėl kaštų ir naudos analizės atlikimo, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog apeliantė skunde nepagrįstai tvirtina, kad sąnaudų ir naudos analizė turėjo būti parengta kartu su specialiuoju planu, kadangi specialiojo plano rengimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybė nebuvo nustačiusi jos atlikimo kriterijų. Teritorijų planavimą reglamentuojančiuose dokumentuose nėra nurodytos tokios teritorijų planavimo dokumento dalies, specialusis planas pagrįstai buvo parengtas ir patvirtintas be jos. Priešingai nei teigia apeliantė, sąnaudų ir išlaidų analizė yra parengta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus sąnaudų ir naudos analizės atlikimo kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis numato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Pareiškėja prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, motyvuodama didele bylos apimtimi, galinčiais kilti papildomais klausimais. Nurodė norinti pasisakyti teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Pareiškėjos teisė būti išklausytai yra realizuota, kadangi ji dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje. Nagrinėjant apeliacinį skundą nebus tiriami ir vertinami nauji įrodymai, todėl teisėjų kolegija vertina, jog nėra būtinybės nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2013 m. sausio 30 d. įsakymo dalies, kuria pradedama pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams – valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 141 Kaunas-Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda 222,52-228,92 km ruožui rekonstruoti – procedūra.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. AD1-111 buvo patvirtintas valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 141 Kaunas-Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda ruožo nuo 222,52 iki 228,92 km rekonstravimo specialusis planas (t. I, b. l. 136). Specialiajame plane numatyta, kad jo sprendinių įgyvendinimui visuomenės poreikiams numatoma paimti 22,75 ha žemės sklypą, į kurį patenka pareiškėjai D. A. nuosavybės teise priklausančio 2,8700 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), 0,26 ha dydžio dalis (t. I, b. l. 175, t. III, b. l. 85). Nurodyta pareiškėjai priklausanti žemės sklypo dalis skundžiamu Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2013 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-49 įtraukta į šiuo įsakymu patvirtintų žemės sklypų, reikalingų valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 141 Kaunas-Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda 222,52 -228,92 km ruožui rekonstruoti, sąrašą ir nutarta pradėti jo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą.

Žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka yra nustatyta Žemės įstatymo 8 skyriuje. Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama tik išimtiniais atvejais Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimu pagal valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymą, be kita ko, kai ši žemė pagal specialiuosius ar detaliuosius planus, parengtus Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, tenkinant viešąjį interesą reikalinga viešosios geležinkelių infrastruktūros objektams, keliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, taip pat jiems eksploatuoti reikalingiems visuomenės reikmėms skirtiems inžineriniams statiniams (4 p.).

Valstybės institucija ar savivaldybės taryba, pateikdamos Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo buvimo vietą prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, privalo pagrįsti, kad konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir kad šis poreikis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas, taip pat nurodyti konkrečius tikslus, kuriems numatoma panaudoti paimamą visuomenės poreikiams žemę. Žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija, siekdama pagrįsti tiek konkretaus visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, tiek tam poreikiui patenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumą, Vyriausybės nustatyta tvarka turi atlikti sąnaudų ir naudos analizę.

Prašymas paimti žemę visuomenės poreikiams turi būti pagrįstas šios analizės rezultatais, taip pat visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais (46 str. 1 d.). Nacionalinės žemės tarnybos vadovas priima sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, jeigu:

1) pateiktas konkretaus visuomenės poreikio objektyvaus egzistavimo pagrindimas, paremtas sąnaudų ir naudos analize bei visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais, ir 2) galioja specialusis ar detalusis planas, kuriame nurodytas konkretus visuomenės poreikis ir pateiktas konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumo pagrindimas, paremtas sąnaudų ir naudos analize bei visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais (46 str. 2 d.). Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių 3 punkte numatyta, kad suinteresuota institucija, atlikdama sąnaudų ir naudos analizę: 3.1. numato kitas konkrečiam visuomenės poreikiui tenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams galimybes, iš jų – kitų žemės sklypų paėmimas visuomenės poreikiams (jeigu tokia galimybė yra) ir esamos situacijos (status quo) išsaugojimas, kai žemės sklypas nepaimamas visuomenės poreikiams; 3.2. nurodo konkrečiam visuomenės poreikiui tenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo procedūros dalyvius, kurie dėl to patirs naudos ar nuostolių; 3.3. apskaičiuoja ir palygina konkretaus visuomenės poreikio tenkinimo ir žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros atlikimo (toliau kartu – projekto įgyvendinimas) ir galimybių, nurodytų Taisyklių 3.1 punkte, sąnaudas ir naudą: 3.3.1. išlaidas, būtinas projektui įgyvendinti (taip pat žemės, kurios vertė atliekant sąnaudų ir naudos analizę apskaičiuojama pagal žemės verčių zonų žemėlapius, parengtus Masinio žemės vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1523 (Žin., 2012, Nr. 146-7536), įsigijimo išlaidas); 3.3.2. visuomenės gautiną naudą iš projekto įgyvendinimo naudojant konkretų žemės sklypą šiems visuomenės poreikiams tenkinti; 3.3.3. tiesioginį poveikį esamų savininkų ir (ar) naudotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms, gamtos ištekliams (žemės ūkio naudmenoms, derlingajam dirvožemiui, miškui, vandens telkiniams, natūraliam kraštovaizdžiui ir kitkam); 3.4. apskaičiuoja projekto įgyvendinimo ir galimybių, nurodytų Taisyklių 3.1 punkte, grynąją esamą vertę (grynoji esama vertė – iš projekto įgyvendinimo numatomos gauti naudos ir projekto įgyvendinimo sąnaudų, išreikštų pinigais, skirtumas); 3.5. vertina pagrindines projekto įgyvendinimo rizikas, numato jų valdymo veiksmus; 3.6. atlieka projekto įgyvendinimo jautrumo analizę – nustato, kokį poveikį projekto įgyvendinimo grynajai esamai vertei daro sąnaudų ir naudos pokyčiai; 3.7. pateikia išvadą dėl konkretaus žemės sklypo tinkamumo projektui įgyvendinti.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad ji iš esmės siekia paneigti visuomenės poreikio paimti jos žemės sklypo dalį egzistavimą. Tvirtina, jog visuomenės poreikis nebuvo pagrįstas teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju visuomenės poreikio sąvoka nėra vertinamoji kategorija, tai yra įstatymų leidėjo nustatyti išimtiniai atvejai, kada privati nuosavybė gali būti priverstinai paimta iš savininko. Vienas iš tokių išimtinių atvejų, įtvirtintų Žemės įstatyme, kaip jau minėta, yra tas, kai žemė pagal specialiuosius ar detaliuosius planus, parengtus Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, tenkinant viešąjį interesą reikalinga viešosios geležinkelių infrastruktūros objektams, keliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, taip pat jiems eksploatuoti reikalingiems visuomenės reikmėms skirtiems inžineriniams statiniams (Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Byloje yra nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio sklypo dalis (0,26 ha) pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentus yra reikalinga valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 141 Kaunas-Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda 222,52-228,92 km ruožui rekonstruoti, todėl visuomenės poreikis šioje byloje negali būti ginčijamas ir pareiškėjos skundo argumentai šiuo aspektu nėra reikšmingi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos argumentas, kad prieš pradedant žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūras nebuvo atlikta objektyvaus visuomenės poreikio egzistavimo pagrindimo sąnaudų bei naudos analizė yra visiškai nepagrįstas. Bylos duomenys patvirtina, kad tokia analizė buvo atlikta (t. I, b. l. 79-132). Jos metu buvo įvertintos kitos konkrečiam visuomenės poreikiui tenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams galimybės, konkretaus visuomenės poreikio tenkinimo ir žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros įgyvendinimo sąnaudos ir nauda, pagrindinės projekto įgyvendinimo rizikos, numatyti jų valdymo veiksmai, atliktos kitos Taisyklių 3 punkte numatytos procedūros. Pareiškėja nepagrįstai tvirtina, jog tokia analizė turėjo būti atlikta konkrečiai jos sklypo daliai. Teisėjų kolegijos vertinimu, lingvistinė ir sisteminė žemės paėmimo visuomenės poreikiams nuostatų, įtvirtintų Žemės įstatymo 45-48 straipsniuose, analizė leidžia daryti išvadą, kad šiose teisės normose bei jas įgyvendinančių Taisyklių nuostatose sąvoka „konkretus žemės sklypas“ vartojama apibūdinti žemės sklypui, reikalingam konkrečiam visuomenės poreikiui įgyvendinti, šiuo atveju – valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 141 Kaunas-Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda 222,52-228,92 km ruožui rekonstruoti.

Be to, iš pareiškėjos nurodomų apeliacinio skundo argumentų matyti, kad ji ginčija ne konkretaus visuomenės poreikio pagrindimą, paremtą sąnaudų ir naudos analize (Žemės įstatymo 46 str. 2 d. 1 p., Taisyklių 3 p.), tačiau iš esmės kvestionuoja specialiojo plano sprendinius, susijusius su sankryžos, kuriai reikalinga dalis pareiškėjos žemės sklypo, įrengimu.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad specialusis planas yra patvirtintas viešojo administravimo subjekto – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. AD1-111, paskelbtas vietinėje spaudoje (www.klaipeda.lt). Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalį patvirtinto specialiojo plano sprendiniai yra privalomi planuojamai veiklai, taip pat jie nustato privalomus reikalavimus kitiems to paties ar žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti. Nagrinėjamoje byloje negali būti vertinamas galiojančio specialaus plano teisėtumas, nes tai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti aplinkybių, kodėl būtent tokie kelio rekonstrukcijos sprendiniai numatyti specialiajame plane.

Pažymėtina, kad teritorijų planavimo procesas iš esmės yra viešas, visuomenei yra sudaromos sąlygos jame dalyvauti (Teritorijų planavimo įstatymo 30–33 str.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja buvo informuota apie specialiojo plano parengimą, vietą, kurioje galima susipažinti su specialiojo plano sprendiniais, viešo susirinkimo datą ir vietą (t. II, b. l. 142, 149). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja būtų pasinaudojusi savo teise dalyvauti specialiojo plano viešame svarstyme, teikusi pastabas, pasiūlymus.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad buvo pažeistos žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, susijusios su jos tinkamu informavimu bei terminu Žemės įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje numatytam sprendimui priimti.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog ne visi procedūriniai pažeidimai lemia sprendimo neteisėtumą. ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 dalimi nustatyta, kad aktas ar jo dalis gali būti panaikintas jei priimant jį buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios įtakos priimto sprendimo pagrįstumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju tokių aplinkybių nėra nustatyta. Kelių direkcija įvykdė Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą raštu pranešti žemės savininkui apie prašymo paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimą (t. I, b. l. 73-74), t. y. pareiškėja žinojo apie pradėtas vykdyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras. Teisėjų kolegija taip pat mano, jog skundžiamo sprendimo pagrįstumui neturėjo įtakos termino, per kurį jis buvo priimtas, trukmė. Pažymėtina, jog teisinės pasekmės, t. y. draudimas perleisti žemės sklypą, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktines teises į jį, pertvarkyti žemės sklypą, žemės savininkui kyla nuo sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre (Žemės įstatymo 46 str. 5 d.). Pareiškėja nenurodė kokia konkreti jos teisė buvo pažeista užsitęsus sprendimo priėmimui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nesuteikia pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Virginija Volskienė