2018-03-14 Nr. AB-5344-3-64-3-01073-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-204-822/2018

Teisminio proceso

Nr. 3-64-3-01073-2016-6

Procesinio

sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I

S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto

Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir

pranešėja),

teismo

posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą

pagal pareiškėjo E. E. apeliacinį skundą dėl Šiaulių

apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. E. skundą

atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl

neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. E. (toliau

– ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 26 d. teismui pateikė skundą, prašydamas

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos

Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 12 000 Eur neturtinei

žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2013 m.

rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. buvo laikomas Šiaulių TI,

pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose nepakako ploto, buvo drėgna,

šalta, tamsu (pakenkta akims), nebuvo ventiliacijos, tualetai neatitverti.

Kameroje buvo nemalonus kvapas, ant sienų buvo užsidėjęs pelėsis, nuo lubų

byrėjo kalkės, sienos sutrūkinėjusios. Pareiškėjas negaudavo pakankamai

higienos priemonių (skutimosi peiliukų, tualetinio popieriaus, dantų pastos,

dantų šepetėlio). Dušai buvo be pertvarų, todėl jis turėjo kęsti kitų suimtųjų

patyčias dėl nuogo kūno. Stomatologas netinkamai gydė dantis. Dėl netinkamų

kalinimo sąlygų pareiškėjui prasidėjo odos bėrimai, nugaros, galvos skausmai.

3. Pareiškėjas 2016 m. gegužės 19 d. teismui

pateikė kitą skundą, kuris buvo prijungtas prie šios bylos, prašydamas iš

atsakovo priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2013

m. gegužės 20 d. iki 2016 m. gegužės 15 d. Pareiškėjas paaiškino, jog laikino

sulaikymo kameros ir priėmimo paskirstymo kameros buvo rūsyje, jose nebuvo

vėdinimo, nuolat tvyrojo drėgmė, smarvė, purvas. Šiose kamerose buvo laikomas

ilgiau nei 3–4 valandas. Kamerose buvo patalpinama po 7–10 asmenų, jose trūko

vietos, oro. Sienos buvo nelygios, nuo jų byrėjo dulkės. Šiose kamerose

pareiškėją apimdavo baimė ir nerimo jausmas. Dėl per mažo apšvietimo

pareiškėjui skaudėdavo akis. Sanitariniai mazgai nebuvo atitverti, nebuvo

praustuvių (kriauklių), tik vandens čiaupas virš tualeto kanalizacijos. Tualeto

kanalizacijos skylė atvira. Dušo patalpose buvo itin slidi grindų danga, todėl jis

patyrė nepatogumus ir baimės jausmą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių

tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI

buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 2 kv. m iki 21,5 kv. m ploto. Asmens

buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerose

Nr. 7, Nr. 3, Nr. 96, Nr. 54, Nr. 15, Nr. PK-4, Nr. PK-5 nustatė higienos normų

pažeidimus, kameroje Nr. 94 pažeidimų nenustatyta. Šiaulių TI pastatytas ir

įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo

ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir

Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro

2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN

76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“

(toliau – ir Higienos norma

HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytini tik tie šių teisės

aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos

darbais. Patalpos, kuriose laikytas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normų

reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai dėl rūkančių asmenų laikymo su nerūkančiaisiais

buvo nepagrįsti.

II. 6. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016

m. liepos 29 d. sprendimu, išnagrinėjęs abu pareiškėjo E. E. skundus, jam iš atsakovo Lietuvos valstybės,

atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė 900 Eur neturtinei žalai

atlyginti.

7. Teismas pažymėjo, jog, pagal Kalėjimų

departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus

2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje

ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio

vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau

– ir Įsakymas

Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo

izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad bylai

aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. balandžio 26

d., pareiškėjas 102 dienas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidusiomis

teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui.

8. Teismas akcentavo, jog laisvės atėmimo vietų įrengimo

ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros

organizavimą nustatė Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų

ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“,

patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3

d. įsakymu

Nr. V-908, kuri įsigaliojo 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Higienos norma HN

134:2015). Iki 2015 m. spalio 31 d. galiojo Higienos norma HN 76:2010.

9. Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro

patikrinimo aktų Nr. EP-104, Nr. EP-340,

Nr. EP-14 matyti, kad trumpalaikio laikymo kameros bei paskirstymo kameros, kuriose

laikytas pareiškėjas, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Iš

patikrinimo aktų Nr. EP-406 ir Nr. EP-224 matyti, kad patalpose, kuriose

atliekama atvykstančių ar išvykstančių asmenų krata, higienos normos pažeidimų

nenustatyta. Iš patikrinimo aktų Nr. EP-340, Nr. EP-126, Nr. EP-58, Nr. EP-8

matyti, kad gyvenamosios kameros Nr. 7, Nr. 3, Nr. 96, Nr. 54, Nr. 15, kuriose

buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų; kameroje

Nr. 94 pažeidimų nenustatyta. Iš patikrinimo aktų Nr. EP-224 ir Nr. EP 447

matyti, kad patikrinimų metu dušo patalpose higienos normos pažeidimų nenustatyta.

Bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas,

nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, byloje nebuvo

jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų atitikimą higienos normų

reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai

aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Byloje

nebuvo duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas

kompetentingas institucijas. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo

izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas,

iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus,

tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitiko higienos normų

reikalavimus, byloje nebuvo. Teisės aktai neįpareigojo Šiaulių TI

administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji),

būklės. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, Šiaulių visuomenės

sveikatos centro nustatytas aplinkybes, atsakovo atstovo pateiktą pažymą, konstatavo,

kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 7, Nr. 3, Nr. 96, Nr. 54, Nr. 15 bei

trumpalaikio laikymo kamerose ir paskirstymo kamerose, kurios neatitiko

higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus

ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tačiau neįrodyta, jog kitos

patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas,

neatitiko higienos normų reikalavimų.

10. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas atkreipė

dėmesį į pažymą „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, kurioje nurodyta,

kad sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne

kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Tačiau ši pažyma buvo

abstrakti, joje aprašyta apibendrinta informacija apie visas Šiaulių TI

gyvenamas kameras, neindividualizuojant kamerų, kuriose buvo laikomas

pareiškėjas. Atsakovas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie sanitarinio mazgo

atitvėrimą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. Byloje nebuvo duomenų, ar

šiose patalpose sanitarinis mazgas buvo atitvertas ir toks atitvėrimas atitiko

teisės aktų reikalavimus. Kadangi pareiga įrodyti aplinkybes, ar sanitarinių

mazgų atitvėrimu nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, teko atsakovui, šios

aplinkybės aiškintos pareiškėjo naudai. Konstatuota, kad Šiaulių TI neveikė

taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

11. Dėl aprūpinimo higienos priemonėmis teismas

pastebėjo, jog laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 7 d. iki 2016 m. balandžio 26

d. pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 312 dienų. Iš Asmeninės sąskaitos

matyti, kad pareiškėjui dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai,

tualetinis popierius buvo išduoti du kartus po vieną vienetą, atitinkamai 2014

m. sausio 2 d. ir

2014 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9

d. įsakymu

Nr. 1R-139 patvirtintame „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio

buitinio aprūpinimo tvarkos apraše“ numatyta, kad vyrams, laikomiems tardymo

izoliatoriuose, išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui,

taip pat suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50

ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Atsakovas nepaneigė pareiškėjo

nurodytų aplinkybių, kad jam buvo išduodama per mažai higienos priemonių

(skutimosi peiliukų, tualetinio popieriaus, dantų pastos, dantų šepetėlių),

todėl šios aplinkybės aiškintos pareiškėjo naudai. Konstatuota, kad Šiaulių TI

neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo

veikti.

12. Dėl stomatologo paslaugų teismas akcentavo,

jog, pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo

įstatymo 24 straipsnį, dėl turtinės ar neturtinės žalos, kurią patyrė dėl netinkamo

ir nekokybiško gydymo, pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į Pacientų sveikatai

padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Lietuvos Respublikos sveikatos

apsaugos ministerijos. Ši komisija buvo privaloma ikiteisminė institucija

ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio

nustatymo nagrinėti.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas

aplinkybes, sveikatos istoriją, priėjo išvadą, kad nebuvo faktinio ir teisinio

pagrindo nustatyti, jog sveikata pareiškėjui pablogėjo būtent dėl netinkamų

kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Tačiau

konstatuota, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus,

nepatogumus, pažeminimą), kuri negalėjo būti kompensuota vien tik pareiškėjo

teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta,

jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai

su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės

apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai buvo

neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti

gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tekusio

kameros ploto dydis nuolat kito. Nuspręsta, kad dėl nustatyto pažeidimo

pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma buvo 900

Eur.

III.

14. Pareiškėjas E.

E. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 120-121) nesutinka su Šiaulių apygardos

administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimu ir prašo jo skundą

išnagrinėti iš naujo.

15. Pareiškėjas pažymi, kad jis, teikdamas skundą,

rėmėsi tik Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –

ir Konvencija) nuostatomis, konkrečiau – 3 straipsniu, kuriame jokie senaties

terminai nenumatyti. Teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kurį jis buvo

kalinamas nežmogiškomis sąlygomis. Skunde pareiškėjas prašė jam taikyti 4 kv. m

ploto vienam asmeniui (atskaičiavus baldus) standartą. Pareiškėjas neprašė vadovautis

Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo

praktikai. Pareiškėjas nesutinka su visais teismo motyvais, kurių pagrindu buvo

atmesti jo skundo argumentai. Teismas nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių

Teismo nustatytais orientaciniais dydžiais dėl kompensacijų.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių

tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l.

124-126) prašo jį atmesti.

17. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas iš esmės

grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu

interpretavimu. Teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes.

Pareiškėjas nepagrįstai prašo, kad jo atžvilgiu būtų taikoma 4 kv. m minimali

ploto norma. Pareiškėjo argumentai dėl taikytinos teisės neturi jokio teisinio

pagrindo, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, jog jis neprašė taikyti Lietuvos

Respublikos teisės, yra nevertintinos. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų,

kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, neišskyrė jo

iš kitų. Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas

antisanitarinėmis sąlygomis, jis šių teiginių niekaip nedetalizuoja.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės

žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu

pareiškėjui, atlyginimo.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai

pažymi, jog, vadovaujantis

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės

sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji

Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14

straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra

pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata

reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir

Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo

33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi

Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis

sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais

teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija

yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms.

Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal

Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos

nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra

šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu,

todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims

suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės

įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

20. Teisių apsaugos sistema, numatyta

Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog

pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms

valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m.

liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis

palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne

tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi

būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo

organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus

Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių

Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos

19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d.

sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo

Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę

Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš

Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo

užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties,

bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve,

padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už

Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms

institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik

subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra

vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m.

kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo

Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus

teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip

tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų

būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių

realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės,

nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios

jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo,

turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje

garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus

Teisių Teismo išaiškinimus. Be to, pats pareiškėjas skunde rėmėsi nacionalinės

teisės aktais (nurodė, kad Šiaulių TI pažeidė Higienos normos HN 76:2010

reikalavimus, neužtikrino 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui, nepaisė Lietuvos

Respublikos teisės aktais nustatyto 2 valandų maksimumo laikyti asmenį laikino

sulaikymo kamerose ir kt.).

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau

– ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą,

atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo

atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės

tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta

viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams

(neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo)

ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei

CK 6.271 straipsnio pagrindu

nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme

konstatavimui privalu nustatyti,

kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal

įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės

aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė

nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai

ir rūpestingai.

22. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo

pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai

atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą,

apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos

teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių

Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš

Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio

19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92),

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d.

sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai

apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik

jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos

nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos

teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo

išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios

instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2013 m. birželio 11 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

23. Pirmosios

instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde

nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo

Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas

faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko

byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais,

t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos

teismo išvadomis ir motyvais, kad Šiaulių TI pareiškėjui neužtikrino minimalios

ploto normos (102 dienas), sąlygų gyvenamosiose (Nr. 7, Nr. 3, Nr. 96, Nr. 54, Nr. 15), trumpalaikio laikymo ir paskirstymo kamerose

atitikimo higienos normų reikalavimams, tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo

(privatumo naudojantis tualetu), pakankamo materialinio aprūpinimo (skutimosi

peiliukais, tualetiniu popieriumi, dantų pasta, dantų šepetėliais), pareiškėjo

pretenzijos dėl dušo patalpų (slidžių grindų) nepagrįstos. Kadangi apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus

pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias

aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip, juolab kad pareiškėjas

neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų jo laikymo Šiaulių TI sąlygų. Teisėjų

kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi

sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos

apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą,

draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį

apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios

instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė

apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus,

kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria ir dėl

kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl jo atžvilgiu

taikytinos gyvenamojo ploto normos ir gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos.

Teisėjų kolegija neanalizuoja apeliacinio skundo argumentų dėl nepagrįsto

ieškinio senaties termino taikymo, kadangi toks terminas pareiškėjo

reikalavimui nebuvo taikytas.

24. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad pareiškėjui

buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, remiantis Europos Žmogaus Teisų

Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui

įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias

aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų

reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų

neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisų Teismo 2012 m.

sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir

kiti prieš Rusiją (pareiškimų

Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30

d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai

šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo

užtikrintos teisės aktais nustatytos laikymo sąlygos, tenka atsakovui.

25. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis

minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti

mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar

tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo

izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo

metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų

Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t.

y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro

kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas,

bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d.

sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo

Nr. 7334/13)). Tai atitinka

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose

(žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr.

A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr.

A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant,

ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, –

neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo

ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto

minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir

sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai

tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems

įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski

prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje

byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad

pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013

m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. 102 dienas Šiaulių TI kamerose

nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių

TI 2016 m. gegužės 6 d. pažyma Nr. 60/09-16990, I t., b. l. 107-115), su šia

nustatyta aplinkybe iš esmės sutinka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų

apie Šiaulių TI kamerų, kuriose jis laikytas, plotą ir jose laikytų asmenų

skaičių neginčijo. Taigi, ginčo laikotarpiu Šiaulių TI 102 dienas pažeidė

pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau

nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo

įpareigota veikti.

27. Konvencijos 3 straipsnis nustato,

jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą

elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti,

jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės

vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių

intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad,

atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai

užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo

2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją

(pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš

Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją

(pareiškimo Nr. 7334/13) Europos

Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė,

kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas

(neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam

asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal

Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas

yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas

tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius,

atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo

prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo

tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas

buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2)

vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei

atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai

vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos

kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 102 dienas teko

nuo 2,09 kv. m iki 3,59 kv. m ploto (įskaitant sanitarinio mazgo užimamą

plotą), tomis dienomis jis buvo laikomas su 1-8 asmenimis, pažeidimai trukdavo

ir mėnesį iš eilės. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo plotą kamerose,

kuriose laikytas pareiškėjas. Kitu metu pareiškėjui tekdavo iki 21,48 kv. m

ploto. Laikytina, kad pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje laisvai

judėti buvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui ginčo

laikotarpiu (apytiksliai 5 mėn. ir 7 mėn. periodais su 1,5 m. pertrauka) nebuvo

užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, sąlygos daugelyje kamerų

neatitiko higienos normų reikalavimų bei nesuteiktas pakankamas materialinis

aprūpinimas. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos,

I t., b. l. 4-61; II t., b. l. 13-44) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo

sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to,

nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar

nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias

aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų

pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių

intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3

straipsniu.

29. Neturtinė žala CK

6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis

skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė

depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių

sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą,

ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra

pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo

teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo

faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą

poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus),

gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų

kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008,

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio

18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą

(pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad

pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto, higienos

sąlygų, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, pakankamo materialinio

aprūpinimo. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą

ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija

sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės

atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų

neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą,

tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

30. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės

žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl

tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs dvasinius sukrėtimus, emocinę

depresiją, pažeminimą, pablogėjo sveikata (atsirado odos bėrimai, nugaros,

galvos skausmai) ir kt. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl

patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos

priežiūros specialistus. Asmens sveikatos istorijoje 2016 m. sausio 26 d. įraše

užfiksuota, kad pareiškėjas anksčiau į psichiatrus nėra kreipęsis. Asmens

sveikatos istorijoje yra įrašai apie pareiškėjo nusiskundimus dėl galvos

skausmų (pvz., 2014 m. vasario 25 d.), bėrimo (pvz., 2015 m. lapkričio 9 d.),

nugaros skausmo (pvz., 2016 m. kovo 7 d.), tačiau nenurodyta, kad šie

sutrikimai atsirado būtent dėl tinkamų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu

neužtikrinimo. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl ginčo laikotarpiu jam

galbūt neužtikrintų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją

ar kitas kompetentingas institucijas. Šiaulių TI 2016 m. gegužės 4 d. pažymoje

Nr. 61/04-1119 (I t., b. l. 118) nurodyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013

m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. į Šiaulių TI direktorių dėl

netinkamų laikymo sąlygų laikino sulaikymo kamerose nesikreipė. Tai, kad nėra

duomenų, jog pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. gegužės 15 d.

būtų kreipęsis į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų

laikymo sąlygų laikino sulaikymo ir priėmimo–paskirstymo kamerose, nurodyta ir

Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. birželio 2 d. pažymoje

Nr. 61/04-1381 (II t., b. l. 64). Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis,

darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl

tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas

pasekmes.

31. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo

patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo

prašoma 19 000 Eur (12 000 Eur + 7 000 Eur) suma. Šiame

kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra

teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą

bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti

teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės

pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija

už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu

konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka

pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš

Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008,

2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012,

2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų

kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių

pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas

byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo

apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 900 Eur – nelaikytinas

adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atkreipdama dėmesį į

bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos

atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2

dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės

principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu

buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas

(pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus

ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo

priteistina 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų

kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai

aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl neteisingai

įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai,

pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis

skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos administracinių bylų

teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E.

E. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių

apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui

E. E. iš atsakovo

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 1

500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai Irmantas

Jarukaitis

Ramutė

Ruškytė

Skirgailė

Žalimienė