2017-01-27 Nr. AB-2198-3-63-3-00767-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00767-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. (A. V.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog Klaipėdos AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė) jis buvo laikomas šaltose, drėgnose, tamsiose, perpildytose kamerose, kurių sienos padengtos pelėsiu, nėra ventiliacijos, jos neatitiko higienos normų reikalavimų, nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas. Mano, jog nurodyti pažeidimai prilyginami kankinimui, nežmoniškoms gyvenimo sąlygoms ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Teigė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. psichologinių išgyvenimų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti.

Atsakovas paaiškino, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. vasario 9 d. nepažeidžiant nurodyto minimalaus kameros ploto vienam žmogui reikalavimo, Areštinėje laikomiems asmenims tiekiamas maistas atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimus, Areštinės kamerų sanitariniai mazgai atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2007 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus, kamerose įrengta mechaninė ventiliacija, kameros vėdinamos ir per langus, langai sandarūs, drėgmės ir pelėsio nėra, kamerų apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis, įrengtos bei atitvertos prausyklos bei tualetai atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2007 reikalavimus.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 28 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo 27 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m ploto, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Byloje esantis 2015 m. birželio 18 d. Areštinės vyresniojo specialisto tarnybinis pranešimas patvirtina, kad nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,05 kv. m, kameroje buvo laikomi 3 asmenys (įskaitant pareiškėją), 2014 m. lapkričio 20 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 18,05 kv. m, kameroje buvo laikomi 5 asmenys (įskaitant pareiškėją), nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 34, kurios plotas 19,15 kv. m, kameroje buvo laikomi 4 asmenys (įskaitant pareiškėją), 2014 m. gruodžio 15 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 24, kurios plotas 19,50 kv. m, kameroje buvo laikomi 3 asmenys (įskaitant pareiškėją), 2012 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 24, kurios plotas 19,50 kv. m, kameroje buvo laikomi 4 asmenys (įskaitant pareiškėją), nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 24, kurios plotas 19,50 kv. m, kameroje buvo laikomi 3 asmenys (įskaitant pareiškėją), 2015 m. vasario 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 38, kurios plotas 15,91 kv. m, kameroje buvo laikomi 3 asmenys (įskaitant pareiškėją), 2015 m. vasario 4 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 38, kurios plotas 15,91 kv. m, kameroje buvo laikomi 2 asmenys (įskaitant pareiškėją), 2015 m. vasario 5 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 24, kurios plotas 19,50 kv. m, kameroje buvo laikomi 2 asmenys (įskaitant pareiškėją), nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. vasario 9 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 32, kurios plotas 20,11 kv. m, kameroje buvo laikomi 4 asmenys (įskaitant pareiškėją).

Iš 2015 m. birželio 18 d. Areštinės vyresniojo specialisto tarnybinis pranešimo matyti, jog 2014 m. lapkričio 20 d., nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d. ir 2014 m. lapkričio 16 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko Taisyklių 80 punkto reikalavimų. Byloje esantis asmens paskirstymo į kameras išrašas, patvirtina, kad nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. vasario 18 d. kameroje Nr. 19, kurios plotas 18,48 kv. m, be pareiškėjo buvo laikomas vienas asmuo, nuo 2015 m. vasario 18 d. iki 2015 m. vasario 27 d. kameroje Nr. 32, kurios plotas 20,11 kv. m, be pareiškėjo buvo laikoma nuo 2 iki 3 asmenų, nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. kameroje Nr. 24, kurios plotas 19,50 kv. m, be pareiškėjo buvo laikomi 3 asmenys, nuo 2015 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. kameroje 33, kurios plotas 21,76 kv. m, be pareiškėjo buvo laikomi 3 asmenys, nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 11 d. kameroje Nr. 32, kurios plotas 20,11 kv. m, be pareiškėjo buvo laikomas 1 asmuo.

Iš asmens paskirstymo į kameras išrašo matyti, jog nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo mažesnis už Taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigia, jog kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1996 m. birželio 10 d. leidime nurodyta, jog Areštinės pirmąją dalį buvo leista pradėti eksploatuoti 1999 m. birželio 11 d., o 2-ąją dalį – nuo 2005 m. vasario 21 d. 2005 m. sausio 11 d. Areštinės patalpų po rekonstrukcijos rūsyje pripažinimo tinkamomis naudoti akte pažymėta, kad rekonstruotos Areštinės patalpos yra tinkamos naudojimui. 2005 m. vasario 18 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo akte Nr. 5-IN-31 nurodyta, kad Areštinės 2-osios dalies įrengimas atitinka Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintus Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimus, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimus.

Teismas akcentavo, kad nors Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 19 d. patikrinimo akte Nr. K3-159 nurodyta, kad atlikus operatyvųjį patikrinimą pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – HN 37:2009), reikalavimus, buvo nustatyta, kad Areštinės 3, 4, 26, 34 kamerose dirbtinė apšvieta neatitiko higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimų, natūralaus apšvietimo koeficientas neatitiko HN 37:2009 21 punkto reikalavimų, oro judrumas kamerose neatitiko higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimų šiltuoju metų periodu, tačiau pažymėta, jog toks dirbtinės ir natūralios apšvietos, oro judrumo matavimų neatitiktis HN 37:2009 21 ir 24 punktų reikalavimams nevertintini kaip pažeidimas, nes apšvietimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus. Kitų Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Patikrinimo akte taip pat nurodyta, jog oro temperatūra, santykinė drėgmė atitiko higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimus, kamerose yra skaidraus stiklo langai, langų rėmai mediniai, sandarūs, kameros vėdinamos per atidaromus langus, kamerų grindys lengvai valomos drėgnu būdu, patikrinimo metu kamerų valymo inventorius buvo tvarkingas ir švarus, kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto, kaip ir reglamentuoja higienos normos nuostatos, atitverti 120–130 cm aukščio pertvaromis, kamerose yra pakabinami veidrodžiai, kabyklos viršutiniams drabužiams.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigia, jog Areštinėje jam nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas, byloje pateikta 2014 m. sausio 6 d. sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo pardavimo sutartis Nr. 30-4-ST2-14-3, kurioje nurodyta, kad Areštinėje laikomi suaugę asmenys pagal nustatytą grafiką maitinami 3 kartus per parą, maistas gaminamas ir tiekiamas vadovaujantis asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, skiriamų maisto produktų vidutiniais paros kiekiais, patvirtintais Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinėmis mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“, Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ nuostatomis, Lietuvos Respublikos maisto įstatymo, Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo nuostatomis. Nors pareiškėjas teigia, jog dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų jis patyrė psichologinius išgyvenimus, įrodymų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, į bylą nepateikė.

Teismas akcentavo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas konstatavo, kad 20 parų, kurias pareiškėjas buvo kalinamas Areštinėje, 9 iš jis buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nustatytą minimalų vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teismas sprendė, kad pareiškėjo patirta žala vertintina pinigais. Teismas nurodė, kad nenustačius, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, ar atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis bei duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Areštinės administraciją ar į kitas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, reikalavimas tenkintinas iš dalies. Pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teismas įvertino 27 Eur.

III. Pareiškėjas A. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimą ir priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino, kad jo laikymo sąlygos Areštinėje neatitiko teisės aktų reikalavimų tik 9 paras. Pareiškėjas pažymi, kad teismas taip pat neteisingai nustatė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas 20 parų, jo teigimu, jis ten praleido 40 parų. Pareiškėjas paaiškina, kad Areštinė įrengta rūsyje, ten nuolat drėgna, ant lubų laikosi pelėsis, tiek natūralus, tiek dirbtinis apšvietimas prastas, ventiliacija neveikia, pro langus vėdinimas nepakankamas, nes langas atsidaro gal tik 5 cm. Pareiškėjas tvirtina, kad dėl patirtų sveikatos sutrikimų kreipėsi į gydytojus, tai turi būti užfiksuota rašytiniuose dokumentuose. Pareiškėjas akcentuoja, kad tokių dokumentų atsakovas teismui nepateikė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Atsakovas nurodo, kad teismas nustatė visas esmines bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ištyrė visus byloje esančius duomenis ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų, laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. birželio 11 d. neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų Areštinėje, priteisimo.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neturtinę žalą padariusios valstybės institucijos (Klaipėdos AVPK) neteisėtais veiksmais pareiškėjas be kita ko nurodė jo laikymą perpildytose kamerose. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tai, jog Klaipėdos AVPK Areštinėje pareiškėjas praleido 20, bet ne 40 parų, taip pat nustatė tik 9 paras, kurias buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nurodytą minimalų vienam asmeniui turinti tekti kameros plotą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaip ir buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m. ploto, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą.

Iš byloje esančio 2015 m. birželio 18 d. Areštinės vyresniojo specialisto tarnybinio pranešimo (b. l. 11) bei asmens paskirstymo į kameras išrašo (b. l. 12), matyti, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK Areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d.; nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d.; nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. vasario 9 d.; nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2015 m. vasario 27 d.; nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. balandžio 24 d.; nuo 2015 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. gegužės 28 d.; nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2015 m. birželio 11 d. Įvertinus šiuos duomenis darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė dienų, kurias pareiškėjas buvo laikomas Areštinėje ginčo laikotarpiu, skaičių. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK Areštinėje nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. birželio 11 d. buvo laikomas 41 dieną, bet ne 20, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai konstatavo parų skaičių, kuriomis pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 80 punktą, nors sprendime tinkamai nurodė laikotarpius, kada buvo laikomas pažeidžiant minimalaus proto kriterijų t. y. nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d.; 2014 m. gruodžio 16 d.; nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė 9 paras, nors iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas buvo laikomas 11 parų pažeidžiant Taisyklių 80 punkte nustatytą minimalų vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą.

Šie Klaipėdos AVPK neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui atitinkamų neigiamų pasekmių (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus, galimybės judėti apribojimą, žmogaus orumo pažeminimą), kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde neturtinę žalą padariusios Klaipėdos AVPK neteisėtais veiksmais nurodė ir jo laikymą kameroje esant nepakankamam kamerų apšvietimui, didelei drėgmei, kamerose esant pelėsiui.

Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centrui 2015 m. gegužės 19 d. atlikus operatyvųjį patikrinimą pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 reikalavimus, buvo nustatyta, jog Areštinės 3, 4, 26, 34 kamerose dirbtinė apšvieta neatitiko higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimų, natūralaus apšvietimo koeficientas neatitiko HN 37:2009 21 punkto reikalavimų, oro judrumas kamerose neatitiko higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimų šiltuoju metų periodu.

Pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai apskaičiavo parų skaičių, kuriomis pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Taisyklių 80 punkto reikalavimus. Atitinkamai vertindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į neteisėtų veiksmų neilgą trukmę ir tai, kad Taisyklių 80 punkte nustatytas minimalus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimai buvo pažeisti nežymiai, bei į tai, jog dirbtinės ir natūralios apšvietos, oro judrumo matavimų neatitiktis HN 37:2009 21 ir 24 punktų reikalavimams priklauso nuo patalpų rekonstrukcijos darbų, taip pat pabrėžiant, kad byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nedetalizavo konkrečių sveikatos sutrikimų, nulemtų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, taip pat nepateikė įrodymų apie tai, kad dėl netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į atsakovo atstovą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdama į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už neturtinę žalą laikytina 50 Eur suma. Pareiškėjo prašomos sumos (2 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija.

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. (A. V.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui A. V. (A. V.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 50 (penkiasdešimt eurų) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė