A-502-134-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A502-134/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00020-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio, Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui V. M.,

atsakovų atstovei Daliai Cirtautienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pasvalio skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pasvalio skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. M. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pasvalio skyriaus (toliau – ir VSDFV Pasvalio skyrius) 2010 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. P12-744 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba) 2011 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. (6.5)I-182; 2) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjui neišmokėtą pensiją už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad VSDFV Pasvalio skyrius 2010 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. P12-744 nutraukė 60 Lt nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos mokėjimą nuo 2010 m. spalio 1 d. tuo pagrindu, kad jam buvo atnaujintas nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlaičių pensijos mokėjimas. Nesutikdamas su šiuo VSDFV Pasvalio skyriaus sprendimu, pareiškėjas kreipėsi su skundu į VSDF valdybą, tačiau pastaroji 2011 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (6.5)I-182 atmetė skundą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjui, vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą, yra paskirta ir mokama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlaičių pensija (kuri yra didesnė), todėl kartu mokėti ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensiją nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjo nuomone, ginčijami atsakovų sprendimai yra nepagrįsti. Įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, pripažinta, kad pareiškėjas turi teisę į abi pensijas. Minėtame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad pensijos kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai, inter alia jos pavadinimas. Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas, Įstatymas) 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatytos išmokos ginčijamo sprendimo priėmimo metu negali būti sutapatintos su 11 straipsnyje įtvirtintomis nukentėjusių asmenų valstybinėmis pensijomis.

Taip pat teismas išaiškino, kad analizuojant šių išmokų prigimtį teleologiniu ir sisteminiu aiškinimo metodais, darytina išvada, jog Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatytos išmokos yra kur kas artimesnės Įstatymo 9 straipsnyje numatytoms valstybinėms našlio pensijoms, nei Įstatymo 11 straipsnyje numatytoms nukentėjusiųjų asmenų valstybinėms pensijoms. Teismas pažymėjo, kad anksčiau paminėtą aiškinimą, pagal kurį Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies antrojo sakinio ir 14 straipsnio 3 dalies antrojo sakinio taikymo kontekste „kitos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos“ sąvoka neapima našliui pagal Įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punktą mokamos išmokos, patvirtina ir teisingumo bei protingumo principai.

Tokiu būdu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad pareiškėjui mokomos dvi pensijos priskirtinos skirtingoms pensijų grupėms: viena – pensijoms, numatytoms Įstatymo 9 straipsnyje, kita – pensijoms, numatytoms Įstatymo 11 straipsnyje. Todėl pareiškėjo nuomone, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad skundžiami VSDFV Pasvalio skyriaus ir VSDF valdybos sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Iš jų turinio nėra aišku, kuo remdamiesi ir kodėl atsakovai ignoravo minėtą teismo sprendimą.

Atsakovas VSDFV Pasvalio skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad 1999 m. liepos 23 d. pareiškėjas pateikė VSDFV Pasvalio skyriui prašymą skirti nukentėjusių asmenų valstybinę našlių pensiją, mirus jo sutuoktinei G. M. (tremtinė reabilituota 1988 m.). Vadovaujantis tuo metu galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo (1999 m. birželio 2 d. redakcija) 14 straipsnio 5 dalies 5 punktu, VSDFV Pasvalio skyriaus 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 676 pareiškėjui nuo 1999 m. liepos 12 d. buvo paskirta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija.

Vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 6 dalimi, ši pensija pareiškėjui buvo mokama iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. Pareiškėjas 2001 m. rugpjūčio 27 d. pateikė VSDFV Pasvalio skyriui prašymą skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičių pensiją už tėvą V. M. – laisvės kovų dalyvį, žuvusį suėmimo metu. VSDFV Pasvalio skyriaus 2001 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 750 pareiškėjui nuo 2000 m. rugpjūčio 27 d. buvo paskirta ir iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. mokama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlaičių pensija.

Valstybinės našlaičių pensijos skyrimo pareiškėjui metu galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo (2001 m. kovo 9 d. redakcija) 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisę į valstybinių pensijų bazės dydžio nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių ir našlaičių pensiją turi pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių, žuvusių kovos lauke ar suėmimo metu, nužudytų ar mirusių tardymo ar kalinimo metu, nuteistų mirties bausme, jei bausmė įvykdyta, našlaičiai vaikai (įvaikiai), jei jie tėvų mirties metu buvo nepilnamečiai.

Šioje dalyje nurodytiems asmenims nustatyta nukentėjusių asmenų valstybinė našlaičių pensija skiriama ir mokama, jei jie neturi teisės į kitą nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją. Pastaroji sąlyga – negauti kitos nukentėjusiojo asmens valstybinės pensijos – įtvirtinta ir minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Todėl VSDFV Pasvalio skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui 1999 m. liepos 29 d. jau buvo paskirta ir mokama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija, 2008 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą Nr. P12-65-25, kuriuo nuo 2008 m. lapkričio 1 d. nutraukė nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlaičių pensijos mokėjimą.

Šis VSDFV Pasvalio skyriaus sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu buvo panaikintas, o VSDFV Pasvalio skyrius įpareigotas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičių pensiją nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., t. y. nuo mokėjimo nutraukimo dienos. VSDFV Pasvalio skyrius, vadovaudamasis minėtu teismo sprendimu ir pareiškėjo 2010 m. rugsėjo 27 d. prašymu atnaujinti nukentėjusiųjų asmenų našlaičio pensiją, 2010 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. (7.5)P9-474 atnaujino pensijos mokėjimą ir išmokėjo pareiškėjui nemokėtą nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičių pensiją už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d.

Atnaujinęs nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlaičių pensijos mokėjimą, VSDFV Pasvalio skyrius 2010 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. P12-744 nuo 2010 m. spalio 1 d. nutraukė nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos mokėjimą pareiškėjui, vadovaudamasis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama tik viena su viena iš valstybinių pensijų.

Skirtingai nei teigiama pareiškėjo skunde, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendime tik pažymėjo, jog Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatytos išmokos yra kur kas artimesnės Įstatymo 9 straipsnyje numatytoms valstybinėms našlio pensijoms, nei Įstatymo 11 straipsnyje numatytoms nukentėjusiųjų asmenų valstybinėms pensijoms. Pareiškėjo gaunama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija negali būti priskirta Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnyje nurodytoms valstybinėms našlių pensijoms, kadangi neatitinka šiame straipsnyje įtvirtintų nuostatų (valstybinė našlių pensija skiriama mirus pirmojo ar antrojo laipsnio valstybinės pensijos gavėjui, jo sutuoktiniui).

Pareiškėjo sutuoktinei G. M. pirmojo ar antrojo laipsnio valstybinė pensija nebuvo paskirta, todėl pareiškėjas neturi teisės gauti valstybinės našlių pensijos.

Atsakovas VSDF valdyba prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Savo prašymą VSDF valdyba grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti atsakovo VSDFV Pasvalio skyriaus atsiliepime į pareiškėjo skundą. VSDF valdyba papildomai pažymėjo, kad, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalies ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatomis, VSDF valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pareiškėjui nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensiją paskyrė ir mokėjo VSDFV Pasvalio skyrius, todėl atsakovu šioje byloje turėtų būti minėtas skyrius, o VSDF valdyba – trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 1 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą: panaikino VSDFV Pasvalio skyriaus 2010 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. P12-744 bei VSDF valdybos 2011 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. (6.5)I-182 ir įpareigojo VSDFV Pasvalio skyrių apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensiją nuo 2010 m. spalio 1 d.

Teismas sprendime nurodė, kad Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje yra numatytos valstybinių pensijų rūšys. Šiame sąraše yra ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos (Įstatymo 1 str. 1 d. 2 p.). Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama tik viena su viena iš valstybinių pensijų. Šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims nustatyta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija skiriama ir mokama, jeigu asmuo neturi teisės į kitą nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją. Įstatymo 11 straipsnyje numatyti asmenys, kurie turi teisę gauti nukentėjusių asmenų valstybines pensijas. Kaip matyti iš Įstatymo 11 straipsnio nuostatų, asmenys, kurie turi teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas, yra suskirstyti į dvi grupes: 1) asmenys, kurie patys asmeniškai ir tiesiogiai patyrė žalą dėl Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytų įvykių; 2) asmenų, nukentėjusių dėl Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje numatytų įvykių, tėvai, sutuoktiniai ir vaikai.

Byloje nėra ginčo dėl tos aplinkybės, kad pareiškėjas patenka į vieną iš Įstatymo 11 straipsnyje išvardintų asmenų grupių, kaip sutuoktinis. Pareiškėjui našlio pensija skirta ir mokama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punktą – mirus šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytiems asmenims, t. y. tremtiniams, kurie nustatyta tvarka iki mirties buvo pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais arba kurie mirė nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos gavimo laikotarpiu. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjo sutuoktinė G. M. patenka į nurodytos nuostatos taikymo sritį, nes ji buvo tremtinė ir turėjo teisę į nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją. Našlio pensijos skyrimo ir mokėjimo pareiškėjui pagrindas yra Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punktas, o ne šio įstatymo 11 straipsnis, kadangi dėl įstatymo 11 straipsnyje įvardytų įvykių nukentėjo ne pareiškėjas, o jo sutuoktinė. Tuo tarpu nukentėjusio asmens valstybinė našlaičio pensija už tėvą (t. y., kaip asmenį, žuvusį pasipriešinimo 1940−1990 metų okupacijoms (rezistencijos) veiksmų metu) pareiškėjui skirta pagal Valstybinių pensijų Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punktą, t. y. pareiškėjas tiesiogiai nukentėjo (patyrė žalą) dėl Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytų įvykių. Pareiškėjui nukentėjusiųjų asmenų našlių ir nukentėjusiųjų asmenų našlaičių pensijos paskirtos skirtingais pagrindais, jų skyrimo tikslas nevienodas, nagrinėjamų išmokų pobūdis yra skirtingas, todėl laikytina, kad Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatytos išmokos negali būti sutapatintos su 11 straipsnyje įtvirtintomis nukentėjusiųjų asmenų valstybinėmis pensijomis. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendime pažymėjo, kad vertinant šių išmokų prigimtį teleologiniu ir sisteminiu aiškinimo metodais, darytina išvada, jog Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatytos išmokos yra kur kas artimesnės Įstatymo 9 straipsnyje numatytoms valstybinėms našlio pensijoms, nei Įstatymo 11 straipsnyje numatytoms nukentėjusiųjų asmenų valstybinėms pensijoms. Be to, skiriasi ir nagrinėjamų pensijų skyrimo tvarka bei dydžiai: kaip našliui, pareiškėjui paskirta išmoka yra 20 procentų mirusiam asmeniui priklausiusios valstybinės pensijos dydžio (60 Lt), o nukentėjusiųjų asmenų našlaičio valstybinė pensija yra valstybinių pensijų bazės dydžio (200 Lt). Pareiškėjui našlio valstybinė pensija mokama Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi Įstatymo 14 straipsnio 6 dalis dėl Įstatymo 14 straipsnio 5 dalies išmokų sąlygų ir dydžių nukreipia būtent į Įstatymo 9 straipsnį. Atsižvelgiant į tokį Įstatymo nuostatų aiškinimą, darytina išvada, jog pareiškėjui nepagrįstai nutrauktas valstybinės našlių pensijos mokėjimas, motyvuojant Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad pareiškėjui valstybinė našlių pensija mokama pagal Įstatymo 9 straipsnį, todėl pareiškėjas turi teisę gauti tiek valstybinę nukentėjusių asmenų našlaičių pensiją (kaip asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo įvykių, išvardytų Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte), tiek ir valstybinę našlių pensiją (kaip asmens, nukentėjusio dėl Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje numatytų įvykių, sutuoktinis). Dėl nurodytų priežasčių VSDFV Pasvalio skyriaus 2010 m. spalio 11 d. sprendimas Nr. P12-744 ir VSDF valdybos 2011 m. sausio 10 d. sprendimas Nr. (6.5)I-182 negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, o VSDFV Pasvalio skyrius įpareigotinas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlio pensiją nuo 2010 m. spalio 1 d., t. y. nuo tos dienos, kai neteisėtai buvo nutrauktas šios pensijos mokėjimas.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas VSDFV Pasvalio skyrius prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo V. M. skundą kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Atsakovas nurodo, kad 1999 m. liepos 23 d. pareiškėjas pateikė VSDFV Pasvalio skyriui prašymą skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių pensiją, mirus jo sutuoktinei G. M. (tremtinė reabilituota 1988 m.).

Vadovaujantis tuo metu galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo (1999 m. birželio 2 d. redakcija) 14 straipsnio 5 dalies 5 punktu, VSDFV Pasvalio skyriaus 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 676 pareiškėjui nuo 1999 m. liepos 12 d. buvo paskirta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija. Vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 6 dalimi, ši pensija pareiškėjui buvo mokama iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. Pareiškėjas 2001 m. rugpjūčio 27 d. pateikė VSDFV Pasvalio skyriui prašymą skirti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičių pensiją už tėvą V.

M. – laisvės kovų dalyvį, žuvusį suėmimo metu. VSDFV Pasvalio skyriaus 2001 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 750 pareiškėjui nuo 2000 m. rugpjūčio 27 d. buvo paskirta ir iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. mokama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlaičių pensija. Valstybinės našlaičių pensijos skyrimo pareiškėjui metu galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo (2001 m. kovo 9 d. redakcija) 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisę į valstybinių pensijų bazės dydžio nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlių ir našlaičių pensiją turi pasipriešinimo 1940−1990 metų okupacijoms dalyvių, žuvusių kovos lauke ar suėmimo metu, nužudytų ar mirusių tardymo ar kalinimo metu, nuteistų mirties bausme, jei bausmė įvykdyta, našlaičiai vaikai (įvaikiai), jei jie tėvų mirties metu buvo nepilnamečiai.

Šioje dalyje nurodytiems asmenims nustatyta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlaičių pensija skiriama ir mokama, jei jie neturi teisės į kitą nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją. Pastaroji sąlyga – negauti kitos nukentėjusiojo asmens valstybinės pensijos – įtvirtinta ir minėto įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Todėl VSDFV Pasvalio skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui 1999 m. liepos 29 d. jau buvo paskirta ir mokama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija, 2008 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą Nr. P12-65-25, kuriuo nuo 2008 m. lapkričio 1 d. nutraukė nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlaičių pensijos mokėjimą pareiškėjui.

Šis VSDFV Pasvalio skyriaus sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu buvo panaikintas, o VSDFV Pasvalio skyrius įpareigotas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičių pensiją nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., t. y. nuo mokėjimo nutraukimo dienos. VSDFV Pasvalio skyrius, vadovaudamasis minėtu teismo sprendimu ir pareiškėjo 2010 m. rugsėjo 27 d. prašymu atnaujinti nukentėjusiųjų asmenų našlaičio pensiją, 2010 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. (7.5)P9-474 atnaujino pensijos mokėjimą ir išmokėjo pareiškėjui nemokėtą nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičių pensiją už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d.

Atnaujinęs nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlaičių pensijos mokėjimą, VSDFV Pasvalio skyrius 2010 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. P12-744 nuo 2010 m. spalio 1 d. nutraukė nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos mokėjimą pareiškėjui, vadovaudamasis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama tik viena su viena iš valstybinių pensijų.

Šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims nustatyta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlaičių pensija skiriama ir mokama, jeigu asmuo neturi teisės į kitą nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjas neturi teisės gauti dviejų – nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlaičių – pensijų.

Atsakovas pažymi, kad VSDFV Pasvalio 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 676 pareiškėjui paskirta ir nuo 1999 m. liepos 12 d. mokama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija, o ne valstybinė našlių pensija, kaip nurodyta teismo sprendime. Nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija pareiškėjui paskirta remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punktu. Į Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnį nukreipia šio įstatymo 14 straipsnio 6 dalis, numatanti, kad nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių ir našlaičių pensija mokama tomis pačiomis sąlygomis ir gavėjui priklausiusios nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalimis, kaip nurodyta šio įstatymo 9 straipsnyje, t. y. įstatymo 9 straipsnis nustato našlių pensijos dydį (20 procentų mirusiam asmeniui priklausiusios valstybinės pensijos dydžio. Jei mirusiam asmeniui nebuvo paskirta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija, nustatant našlių ir našlaičių pensijos dydį, laikoma, kad mirusiam asmeniui priklausė 1,5 valstybinių pensijų bazės (Įstatymo 14 str. 6 d.). Dėl išdėstytų motyvų darytina išvada, jog pareiškėjas turi teisę gauti tik vieną – nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičių – pensiją, todėl VSDFV Pasvalio skyriaus 2010 m. spalio 11 d. sprendimas Nr. P12-744 laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Apeliaciniu skundu atsakovas VSDF valdyba prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo V. M. skundą kaip nepagrįstą. Savo apeliacinį skundą atsakovas VSDF valdyba grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais grindžiamas atsakovo VSDFV Pasvalio skyriaus apeliacinis skundas. Papildomai pažymi, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnis „Teisė pasirinkti valstybinės pensijos rūšį“ apima visas šiame įstatyme numatytas valstybines pensijas, t. y. ir nukentėjusiųjų asmenų valstybines našlių bei našlaičių pensijas. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją kuri taip pat gali būti mokama tik viena su viena iš valstybinių pensijų. Remiantis šia įstatymo norma, nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlaičių pensijos kartu negali būti mokamos, tad asmuo turi pasirinkti, kurią gauti. Toks minėtos normos aiškinimas pateikiamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2009 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-123/2009, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010).

Atsiliepimais į atsakovų VSDFV Pasvalio skyriaus ir VSDF valdybos apeliacinius skundus pareiškėjas V. M. prašo palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą, o atsakovų apeliacinius skundus atmesti.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovų apeliaciniai skundai atmestini.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, ginčydamas atsakovų sprendimus, kuriais jam nutrauktas nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlio pensijos, paskirtos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punktą, mokėjimas. Pareiškėjas yra įgijęs teisę gauti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičio pensiją pagal Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 3 dalį ir siekia, kad jam būtų paskirta ir mokama nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlio pensija pagal to paties įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punktą. Atsakovų teigimu, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlio pensijos mokėjimas nutrauktas dėl to, kad remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, asmuo turi teisę gauti tik vieną valstybinę pensiją. Taigi šiomis aplinkybėmis svarbu nustatyti, ar pareiškėjui taikytinas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatytas vienos valstybinės pensijos ribojimas.

Valstybinių pensijų įstatymas įtvirtina valstybinio pensinio aprūpinimo pagrindus, asmenis, kuriems skiriamos ir mokamos valstybinės pensijos, valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas. Šio įstatymo nuostatų tikslas yra suteikti didesnę valstybės paramą asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat suteikti kompensaciją įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims. Kartu pažymėtina, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas);

šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas); valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas);

įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kai valstybinė pensija asmeniui yra neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms); įstatymu, paisant Konstitucijos, galima nustatyti ir atvejus, kada paskirtoji valstybinė pensija nebemokama; kita vertus, valstybinių pensijų, skiriamų už tam tikrą tarnybą, už nuopelnus Lietuvos valstybei ar kaip kompensacija nukentėjusiesiems asmenims, atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Valstybinių pensijų ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį valstybinių pensijų teisinį reguliavimą, pagal kurį valstybinės pensijos mažinamos, jų mokėjimas sustabdomas ar nutraukiamas joms sutapus su kitomis valstybinės socialinės apsaugos išmokomis. Tokios nuostatos paprastai žinomos kaip išmokų sutapimo išvengimo nuostatos. Įstatymų leidėjas leidžia kompetentingos institucijoms nutraukti valstybinės pensijos mokėjimą jai sutapus su kita valstybine pensija, net kai asmuo formaliai atitinka skirtingų valstybinių pensijų skyrimo pagrindus.

Jei būtų pritarta, kad asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, iškart skiriamos visos valstybinės pensijos, kompetentinga institucija turėtų mokėti dvigubas ar net trigubas valstybines pensijas, o tai būtų sunkiai suderinama su patikimo finansų valdymo ir institucijų biudžeto išlaidų kontrolės įpareigojimas, į kuriuos taip pat privalu atsižvelgti.

Lietuvos įstatymų leidėjas išmokų sutapimo išvengimo nuostatas įtvirtino Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama tik viena su viena iš valstybinių pensijų. Taigi pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų. Tačiau cituota įstatymo norma patikslina šį principą, susijusį su valstybinių pensijų sutapimu: asmeniui gali būti mokamos kelios valstybinės pensijos, jeigu viena iš jų yra valstybinė našlių ir našlaičių pensija. Šią išimtį reikia aiškinti, atsižvelgiant į Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslus – išvengti identiškų ar labai panašių išmokų sutapimo. Atsižvelgus į šią Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kumuliacijos draudimo taisyklę, išimtis dėl valstybinių našlių ir našlaičių pensijos turi būti suprantama taip, kad įstatymų leidėjas valstybinių našlių ir našlaičių pensijų netapatina su kitomis Valstybinių pensijų įstatyme numatytomis valstybinėmis pensijomis.

Be to, aiškinant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikia atsižvelgti į teisinio reguliavimo, kurio dalis jos yra, bendrą struktūrą. Išmokų sutapimo išvengimo nuostatos įtvirtintos Valstybinių pensijų įstatymo I dalyje „Bendroji dalis“. Šioje dalyje numatytos nuostatos yra įstatymo, kaip vientiso teisės akto, neatskiriama dalis. Įstatymo Bendrosios dalies nuostatų kontekste, neatsiejamai nuo Bendrojoje dalyje įtvirtintų nuostatų, turi būti aiškinamos visų kitų Įstatymo dalių nuostatos. Dar daugiau, kitų įstatymo dalių nuostatų negalima aiškinti akivaizdžiai priešingai Įstatymo Bendrosios dalies tekstui. Atsižvelgus į tai, reikia konstatuoti, kad išmokų sutapimo išvengimo taisyklė, inter alia jos išimtys, taikytinos visoms Valstybinių pensijų įstatymu nustatomoms valstybinėms pensijoms. Tokiu būdu Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatos turėtų būti taikomos tiek Įstatymo II dalyje „Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos“ numatytoms išmokoms, tiek III dalyje „Nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos“ įtvirtintoms valstybinėms pensijoms.

Taigi šiomis aplinkybėmis reikia patikrinti, ar pareiškėjui, kuris formaliai atitinka dviejų valstybinių pensijų skyrimo sąlygas, taikytina vienos valstybinės pensijos taisyklės išimtis, susijusi su valstybine našlių ir našlaičių pensija. Šiuo tikslu reikia įvertinti, pirma, ar įstatymų leidėjo Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „valstybinė našlių ir našlaičių pensija“ turi būti aiškinama, kaip apimanti nukentėjusių asmenų valstybines našlaičių pensijas, mokamas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 3 dalį, antra, ar minėta nuostata apima nukentėjusiųjų asmenų valstybines našlio pensijas, mokamas Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punkto pagrindu.

V. Vertinant Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas vien lingvistiškai matyti, kad sąvoką „valstybinė našlių ir našlaičių pensija“ įstatymų leidėjas įtvirtina tik Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje ir Įstatymo 9 straipsnyje „Valstybinės našlių ir našlaičių pensijos“. Kita vertus, Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio nuostatose įvirtinta sąvoka „nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių ir našlaičių pensijos“. Reikia konstatuoti, kad teoriškai sąvokos „nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių ir našlaičių pensijos“ vartojimas gali būti specialus ir suprantamas siaurai, t. y. kaip nustatantis išmokas, nesusijusias su Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta vienos valstybinės pensijos ribojimo išimtimi. Vis dėlto, gramatinis aiškinimas nėra vienintelis ir formalus lingvistinis išmokos klasifikavimas negali būti lemiamas. Įstatymų leidėjas tiems patiems reiškiniams apibūdinti gali vartoti kitus žodžius ar formuluotes. Todėl teleologinis aiškinimas yra svarbiausias. Skirtumas tarp tų išmokų, kurios nepatenka į Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ratione materiae, ir į ją patenkančių išmokų visų pirma turi būti grindžiamas kiekvienos išmokos pagrindiniais požymiais, konkrečiai kalbant, suteikimo tikslu ir sąlygomis, o ne faktu, kad įstatymų leidėjas vartoja skirtingas sąvokas.

Atkreiptinas dėmesys, kad teisinę konstrukciją „nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių ir našlaičių pensijos“ įstatymų leidėjas Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnyje vartoja dviem skirtingais atvejais: (i) reguliuodamas valstybinės pensijos dalies perleidimą sutuoktiniui ir vaikams valstybinės pensijos gavėjui mirus (Įstatymo 14 str. 5−6 d.); (ii) nustatydamas, kad dėl Valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnyje numatytų įvykių nukentėję asmenys – našliai ir našlaičiai – turi teisę į valstybines pensijas (Įstatymo 14 str. 1−3 p.). Pirmuoju atveju skiriamos išmokos labai panašios į Valstybinių pensijų įstatymo 9 straipsnyje numatytas išmokas. Šiuo aspektu reikia priminti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, įvertinęs pagal Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punktą skiriamų išmokų pobūdį ir tikslą, nusprendė, kad šios išmokos yra artimesnės Įstatymo 9 straipsnyje numatytai valstybinei našlio pensijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 329−340 p.). Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis aiškintina, kaip apimanti šio Įstatymo 9 straipsnyje numatytas Pirmojo ir antrojo laipsnių valstybines našlių ir našlaičių pensijas. Atsižvelgus į tai, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatytos vienos valstybinės pensijos išimtis taikoma Įstatymo 9 straipsnyje numatytoms išmokoms, būtų neteisinga daryti išvadą, kad jos nėra taikomos iš esmės savo pobūdžiu ir skyrimo tvarka labai panašioms Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatytoms valstybinėms pensijoms. Iš tiesų, kitoks aiškinimas nekyla nei iš Valstybinių pensijų įstatymo bendros struktūros, nei jo tikslo.

Vis dėlto, pirmiau išdėstyti argumentai kol kas yra tik pakankamas pagrindas teigti, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis apima Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatytas nukentėjusiųjų asmenų valstybines našlių ir našlaičių pensijas.

VI. Kalbant apie nukentėjusiųjų asmenų valstybines našlių ir našlaičių pensijas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 3 dalį, reikia priminti, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatų tikslas – išvengti identiškų ar labai panašių išmokų sutapimo. Todėl šiomis aplinkybėmis reikia patikrinti, ar nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlio pensija, skiriama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punktą, yra tapati ar labai panaši į nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičių pensiją, skiriamą pagal Įstatymo 14 straipsnio 3 dalį. Pastebėtina, kad šių išmokų tariamo tapatumo klausimas išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-450/2010. Šioje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi išmokų objektą, tikslą, dydį, apskaičiavimo ir skyrimo tvarką, konstatavo, kad nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlaičio pensijos, skiriamos ir mokamos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 3 dalį, negalėjo būti sutapatinamos su Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatytomis nukentėjusiųjų asmenų valstybinėmis našlio pensijomis. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjui paskyrus valstybinę našlio (Įstatymo 14 str. 5 d. 5 p.) bei valstybinę našlaičio pensiją (Įstatymo 14 str. 3 d.) jis gautų dvi tapačias ar labai panašias socialines išmokas, kas prieštarautų ginčo nuostatos tikslui – išvengti išmokų tapatumo.

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija ginčo išsprendimui laiko reikalinga pagal analogiją įvertinti teisinį reguliavimą, nustatytą Valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnyje numatytoms Lietuvos Respublikos pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinėms pensijoms, kurios savo pobūdžiu yra panašios į nukentėjusiųjų asmenų valstybines našlaičio pensijas, mokamas pagal Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 3 dalį. Iš nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad Lietuvos Respublikos pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinėms pensijoms taikoma vienos pensijos ribojimo išimtis dėl valstybinių našlių ir našlaičių pensijų. Taigi asmuo turi teisę gauti vieną pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinę pensiją (Įstatymo 4 str.) ir vieną valstybinę našlių ir našlaičių pensiją (Įstatymo 9 str.). Pagal analogiją įvertinus Lietuvos Respublikos pirmojo arba antrojo laipsnio valstybinių pensijų (Įstatymo 4 str.) ir nukentėjusių asmenų valstybinių našlių ir našlaičių pensijų (Įstatymo 14 str. 1−3 d.) pobūdį, matyti, kad nėra objektyvaus pagrindo manyti, jog ribojimas gauti antrą valstybinę pensiją turėtų būtų taikomas nukentėjusiems asmenims – našliams ir našlaičiams (Įstatymo 14 str. 1−3 d.), tačiau nebūtų taikomas pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos gavėjams (Įstatymo 4 str.).

Atsižvelgusi į anksčiau išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad kilusio ginčo kontekste teisinė konstrukcija „valstybinės našlių ir našlaičių pensijos“ turėtų būti aiškinama, kaip apimanti vien tik Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatytas valstybines pensijas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlaičių pensijos nėra valstybinės našlaičių pensijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Aiškinimas, kad vienos valstybinės pensijos ribojimo išimtis nėra taikytina Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytoms išmokoms, galėtų pakenkti visiškai ir tinkamai nukentėjusiųjų asmenų apsaugai, kurią siekiama užtikrinti Valstybinių pensijų įstatymu.

Taigi pareiškėjui, kuris turi teisę gauti dvi valstybines pensijas (nukentėjusiųjų asmenų našlaičio pensiją (Valstybinių pensijų įstatymo 14 str. 3 d.) ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlio pensiją (Valstybinių pensijų įstatymo 14 str. 5 d. 5 p.), taikoma vienos išmokos taisyklės išimtis. Pagal šią išimtį, pareiškėjas turi teisę gauti dvi valstybines pensijas, jeigu viena iš jų yra valstybinė našlių ar našlaičių pensija. Ginčo aplinkybėmis valstybine našlių pensija Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies prasme pripažintina Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatyta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlių pensija. Tačiau valstybine našlaičių pensija Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies prasme nepripažintina nukentėjusiųjų asmenų valstybinė našlaičių pensija, pareiškėjui mokama pagal Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgus į tai, reikia konstatuoti, kad pareiškėjas gauna vieną valstybinę našlių pensiją, kuri gali būti mokama su bet kuria kita valstybine pensija, ginčo aplinkybėmis – nukentėjusiųjų asmenų valstybine našlaičio pensija, numatyta Valstybinių pensijų įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje.

Šio ginčo kontekste išplėstinė teisėjų kolegija, be kita ko, pabrėžia, kad atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pasvalio skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų.

Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Pažymėtina, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos taip pat įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Todėl ypač kritiškai vertintini atsakovų veiksmai, kuriais pareiškėjo ginčytam sprendimui iš esmės suteikiama retroaktyvi galia, kas akivaizdžiai prieštarauja bendriesiems teisės principams, inter alia pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pasvalio skyrius byloje ginčijamą sprendimą priėmė 2010 m. spalio 11 d.

Tuo tarpu sprendime nurodoma, kad nukentėjusiųjų asmenų valstybinės našlių pensijos mokėjimas nutraukiamas nuo 2010 m. spalio 1 d. (b. l. 5). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atsakovo veiksmai visiškai nesiderina su gero administravimo bei atsakingo valdymo imperatyvais, mažina visuomenės ir jos narių pasitikėjimą valdžios įstaigomis.

Dėl pareiškėjo 2012 m. balandžio 16 d. vykusio apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareikštų reikalavimų (priteisti žalos atlyginimą ir kt., b. l. 85) išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas turi teisę inicijuoti naują teisminį ginčą dėl galbūt patirtos žalos. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, teisminis procesas dėl valstybės deliktinės atsakomybės gali būti pradedamas savarankiškai, nepriklausomai nuo to, ar buvo ginčijami valstybės institucijų veiksmai, su kuriais suinteresuotas asmuo sieja kilusią žalą, kituose teisminiuose procesuose. Valstybė atsako už žalą, kurią sukelia dėl to, kad nepateisina asmens teisėtų lūkesčių, ir nustačius visas būtinas viešosios atsakomybės sąlygas privalo teisingai ir deramai patirtą žalą atlyginti.

Šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė panaikinti atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pasvalio skyriaus 2010 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. P12-744 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. (6.5)I-182. Skundžiamo akto panaikinimas, be kita ko, reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto panaikinimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pasvalio skyrių įpareigojo apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui nukentėjusiųjų asmenų valstybinę našlaičio pensiją nuo 2010 m. spalio 1 d. Esant išdėstytoms aplinkybėms, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pasvalio skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė