2013-06-20 Nr. AB-3310-3-61-3-00924-2010-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1232/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00924-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ,Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (t. I, b. l. 1-24) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, priteisti iš VRM bylinėjimosi išlaidas ir 1 000 Lt neturtinės žalos, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti ar atitinkamos teisės normos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 48 ir 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Paaiškino, kad 2009 m. jam buvo mokama 412,28 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija per mėnesį. Nuo 2010 m. sausio mėn. jis gavo sumažintą pensiją – 153,95 Lt. Nurodė, kad pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio nuostatas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skiriamos ir mokamos iki gyvos galvos. VRM mažindama valstybinę pensiją už tarnybą pažeidė teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principus, taip pat Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. ir 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimus, kuriuose akivaizdžiai ir aiškiai buvo nurodyta, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas asmenys, kuriems pareigūnų ir karių pensija paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą valstybė yra įsipareigojusi skirti atitinkamo dydžio pensijas ir elgdamasi priešingai pažeidžia įstatymus. Valstybė įsipareigojo mokėti pensiją asmenims dėl jų tarnybos Lietuvos valstybei, tačiau atsakovas nesirengė grąžinti neteisėtai nusavintos pensijos ir tuo pažeidė jo teises ir interesus. Atsakovas VRM privalėjo išmokėti nemokėtos valstybinės pensijos dalį, kurią buvo privalu mokėti nuo 2010 m. sausio 1 d., todėl nuo minėtos datos jam buvo padaryta neturtinė žala, kuri yra numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Nemokėjimas valstybinės pensijos dalies pareiškėjui sukėlė sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą. Nuo 2010 m. pradžios dėl sumažintos valstybinės pensijos buvo priverstas apriboti savo ir šeimos poreikius, negalėjo normaliai rūpintis šeimos gerove.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (t. I, b. l. 135) paaiškino, kad pareiškėjas neginčijo to, kad jo pensijos dydis neatitiko Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatų. Taigi pareiškėjas pripažino, kad VRM išmokėjo jam pensiją pagal šiuos įstatymus. Pareiškėjas nepagrįstai ginčijo Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, nes ši norma nebuvo pareiškėjui pritaikyta, todėl nepažeidė jo interesų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotas pareiškėjo paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 1, todėl pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiavus 412,28 Lt pareiškėjo pensiją, iki 2011 metų jos dydis nesikeitė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą tenkino iš dalies: priteisė R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 7 799,76 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. bei 156 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui R. M. nuo 2000 m. sausio 7 d. neterminuotai paskirta 342,21 Lt pensija už tarnybą. VRM 2004 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo pareigūnų ir karių pensija buvo perskaičiuota, nuspręsta nuo 2004 m. gegužės 1 d. mokėti 412,28 Lt dydžio pensiją. 2010 m. vasario 26 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti paskirtą 412,28 Lt pensiją. 2010 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 1D-2260-(2) VRM paaiškino, kad įstatymas nenumatė sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo, todėl neturėjo pagrindo mokėti pareiškėjui 412,28 Lt dydžio pensiją ir išmokėti susidariusią nepriemoką. Nuo 2010 m. sausio mėn. pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, nes pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Remiantis 2012 m. spalio 10 d. Tarnybos pažyma Nr. 11 D(P)-4525 pareiškėjui pritaikius Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 4 629,24 Lt (II t., b. l. 54).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas negalimas.

Teismas pažymėjo, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo. Pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises.

Teismas konstatavo, jog remiantis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas, pritaikęs pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą, perskaičiavo pensijos dydį. Tokiu būdu sumažinta valstybinė pensija buvo perskaičiuojama dar kartą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pritaikius šį ribojimą pareiškėjui R. M. nebuvo išmokėta 7 799,76 Lt.

Teismo vertinimu, atsižvelgus į LVAT praktiką, pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės.

III. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde (t. II, b. l. 80-100) prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti visi pareiškėjo reikalavimai.

Apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą dalyje dėl netenkintų skundo reikalavimų, kadangi netinkamai pritaikė atitinkamuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktus išaiškinimus ir galiojančias materialinės teisės normas.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, padavė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 110-111), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Atsižvelgus į tai, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su jame nurodytais reikalavimais nesutinka, mano, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

Atsakovai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo R. M. apeliaciniu skundu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjo prie atsakovų apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Atsakant į atsakovų apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Apeliantai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai konkretaus pareiškėjo byloje į Konstitucinį teismą kreiptasi nebuvo, tačiau administracinė byla buvo sustabdyta tuo pačiu pagrindu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis ir pats svarbiausias Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo.

Turint omenyje tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tai atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjo pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad perskaičiuotas pareiškėjo pensijos dydis pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę 2011 – 2012 metais sumažėjo apie 12 procentų. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į valstybei iškilusius ekonominius sunkumus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą, susijusį su pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, priteisimu ir pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai šiuo klausimu nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio buvo išmokėta 4629,24 Lt valstybinė pensija, sumažinus ją ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Dėl šios prieštaraujančia Konstitucijai pripažintos teisės normos taikymo susidarė 7799,76 Lt dydžio pensijos nepriemoka, kuri pagrįstai priteista iš atsakovo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė vienos iš atsakovų - Vidaus reikalų ministerijos - neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, negalima šios institucijos civilinė atsakomybė. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, įrodančių jam padarytos neturtinės žalos realumą bei priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Jo abstraktūs teiginiai apie dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą, piniginių lėšų neturėjimą nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti, ypač atsižvelgiant į tai, kad dėl netinkamo teisinio reglamentavimo jis netekdavo tik dalies ( apie 250 litų) valstybinės pensijos, o jo tuo pačiu metu gaunamos draudžiamosios pajamos viršijo vidutinį mėnesinį darbo užmokestį šalies ūkyje. Dėl šios priežasties pareiškėjo reikalavimas Lietuvos valstybei dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat laikytinas nepagrįstu.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. R. M. apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl VRM 2010 m. kovo 26 d. sprendimo Nr.D-2260-(2) panaikinimo, tačiau tokio reikalavimo pirmosios instancijos teisme nebuvo pareiškęs nei skunde (b.t.1,l.1-24), nei teismo posėdžių metu. Šis reikalavimas nėra neatsiejamai susijęs su kitais pareiškėjo reikalavimais, todėl apeliacinio proceso metu nenagrinėtinas.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo patenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti pensijos nepriemoką, konstatuotina, kad sprendimas iš dalies priimtas pareiškėjo naudai ir jis turi teisę į dalies turėtų teismo išlaidų atlyginimą. Tačiau pareiškėjas nėra pateikęs į bylą dokumentų, patvirtinančių, kad jis yra sumokėjęs jį atstovavusiam advokatui. Atstovavimo sutartis ir advokato išrašyta sąskaita nėra pakankami įrodymai, kad R. M. iš tikrųjų patyrė bylinėjimosi išlaidas, todėl šios išlaidos negali būti pripažintos realiomis. Dėl šios priežasties sprendimo dalis dėl teismo išlaidų priteisimo naikintina. Kartu pažymėtina, kad ši nutartis nekliudo pareiškėjui ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta tvarka kreiptis dėl pagrįstų ir realių turėtų teismo išlaidų atlyginimo, pridėjus reikalingus dokumentus, per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, tačiau keistina sprendimo dalis dėl teismo išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Apeliacinius skundus atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. 7799,76 Lt (septynis tūkstančius septynis šimtus devyniasdešimt devynis litus ir septyniasdešimt šešis centus).

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius