cfbc0abb-cab6-4f70-8e83-fa9c0e733873 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

?Administracinė byla Nr Administracinė byla Nr. eI-2998-535/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01586-2018-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; (S) 55.1.1; 55.1.3 VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. rugsėjo 27 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja JÅ«ratė Gaidytė-Lavrinovič, dalyvaujant pareiÅ¡kėjos atstovei advokatei Linai Novikovienei, atsakovės atstovams Justinai PuodžiÅ«tei, Vaidotui Kalinauskui, vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos K.

V. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai VSDFV prie LR SADM, trečiajam suinteresuotam asmeniui VSDFV Kauno skyriui dėl žalos atlyginimo. Teismas n u s t a t ė : PareiÅ¡kėja K. V. kreipėsi į teismÄ su skundu, praÅ¡ydama priteisti iÅ¡ Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija), 4903,35 Eur (neatskaičius mokesčių) turtinei žalai atlyginti, 5 procentus metinių palÅ«kanų nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei bylinėjimosi iÅ¡laidas.

PareiÅ¡kėja prašė teismo kreiptis į LR Konstitucinį TeismÄ praÅ¡ant iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar Konstitucinio Teismo 2012-02-27 nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punkto nuostata: „Pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms tam tikrÄ pagrįstÄ laikÄ iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į Å¡ias atostogas įgyvendinimÄ ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiÅ¡kumo imperatyvų), privalo nustatyti inter alia Å¡ių atostogų suteikimo sÄ lygas, pagrįstÄ (minimaliÄ ir maksimaliÄ ) Å¡ių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimÄ , pagal kurį atostogų metu bÅ«tų užtikrintas iÅ¡mokų, kurių dydis atitiktų per protingÄ laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas“ – turi bÅ«ti suprantama taip, kad nustatant motinystės iÅ¡moks dydį negali bÅ«ti taikomas maksimalus kompensuojamojo uždarbio ribojimas.

Nurodo, kad pareiÅ¡kėjai nuo 2015 m. balandžio 20d. iki 2015 m. rugsėjo 6 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. PareiÅ¡kėjos ginčo laikotarpiu dienos kompensuojamasis uždarbis buvo 116,23 Eur, tačiau jai buvo pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis – 65,68 Eur ir dėl to susidarė priteistinas motinystės paÅ¡alpos skirtumas 4903,35 Eur (neatskaičius mokesčių). Taikant maksimalų dienos kompensuojamÄ jį uždarbį, o ne dienos kompensuojamÄ jį uždarbį, buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms.

Taip pat buvo pažeisti ir teisėtų lÅ«kesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Å iuo atveju egzistuoja visos bÅ«tinos sÄ lygos valstybės civilinei atsakomybei už žalÄ , padarytÄ valdžios institucijų neteisėtais veiksmais. Ministerijos neveikimas pažeidė Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijÄ . Ministerija, turinti pareigÄ rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) teisės aktų projektus dėl motinystės paÅ¡alpos teisinio reguliavimo, turėjo žinoti oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl motinystės paÅ¡alpos dydžio apskaičiavimo, tačiau jokių veiksmų, kad teisinis reguliavimas užtikrintų pareiÅ¡kėjos teisę gauti Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje garantuojamÄ paÅ¡alpos dydį, nesiėmė.

Dėl tokio Ministerijos neveikimo pareiškėjai buvo padaryta 4903,35 Eur (neatskaičius mokesčių) nuostolių.Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja nurodo, kad Ministerijos neteisėti veiksmai pasireiškė netinkamu įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimu, kadangi laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2016 m. kovo 15 d. nebuvo inicijuoti Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) normų pakeitimai. Paaiškino, kad 2014 m.

Lietuvos Respublikos Seime buvo parengtas projektas Nr. XIIP-1486 „Dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 6 straipsnio pakeitimo“, kuriuo buvo siÅ«loma pakeisti 6 straipsnio 5 dalį, keičiant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydį vietoj einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos į 5 dydžių sumÄ . Seimo valdyba paprašė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateikti iÅ¡vadÄ dėl minėto Ä®statymo pakeitimo projekto, tačiau Vyriausybė kartu su Ministerija, pateikusios nurodytÄ iÅ¡vadÄ , kurioje siÅ«loma nesvarstyti minėto Ä®statymo pakeitimo projekto, nepasinaudojo galimybe įgyventi oficialiÄ jÄ konstitucinę doktrinÄ .

Pareiškėjos teigimu, valstybė ir jos institucijos, nesiimdamos veiksmų po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, jo tinkamai neįvykdė, todėl pareiškėjos atveju buvo pritaikytas netinkamas teisinis reglamentavimas, kuriuo jai buvo padaryta turtinio pobūdžio žala, atitinkanti negautų pajamų turinį, kylanti iš valstybės ir jos institucijų neveikimo. Tarp paminėtų valstybės ir jos institucijų veiksmų ir pareiškėjos patirtos turtinio pobūdžio žalos yra akivaizdus priežastinis ryšys, todėl pareiškėjos skundas turi būti patenkintas visiškai.

Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjos atstovė palaikė skunde, raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose iÅ¡dėstytus argumentus ir prašė jais vadovaujantis patenkinti pareiÅ¡kėjos skundÄ , pareiÅ¡kėjos atstovė palaikė praÅ¡ymÄ dėl kreipimosi į Konstitucinį TeismÄ . Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ministerija atsiliepime į skundÄ praÅ¡o pareiÅ¡kėjos skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodo, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Kauno skyriaus sprendimas pareiÅ¡kėjai skirti motinystės paÅ¡alpÄ buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, nenuginčytas ir įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėtas ir pareiÅ¡kėjai paskirta motinystės paÅ¡alpa negali bÅ«ti perskaičiuota.

Teisinio reguliavimo nuostatos, kurios buvo pripažintos prieÅ¡taraujančiomis Konstitucijai, yra paÅ¡alintos iÅ¡ teisės sistemos bei nustatytas teisinis reguliavimas, skirtas perskaičiuoti motinystės paÅ¡alpas įgijusiems teisę jas gauti nuo 2016 m. kovo 15 d. Pabrėžia, kad valstybės institucijos veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius įstatymus. Å iuo atveju neteisėtų valstybės institucijos veiksmų nėra, todėl nėra pagrindo vertinti kitas civilinės atsakomybės sÄ lygas.

Pažymi, kad tokiems ginčams nustatyta privaloma iÅ¡ankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, kuria pareiÅ¡kėja nepasinaudojo. Atsakovė prašė atmesti kaip nepagrįstÄ pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ kreiptis į Konstitucinį TeismÄ dėl Konstitucinio Teismo 2012-02-27 nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4p. nuostatų iÅ¡aiÅ¡kinimo. Teismo posėdyje Ministerijos atstovai palaikė atsiliepime į pareiÅ¡kėjos skundÄ iÅ¡dėstytus argumentus ir prašė pareiÅ¡kėjos skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Atsakovas – Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba), su pareiÅ¡kėjos skundu nesutiko, prašė atmesti, kaip nepagrįstÄ . Atsiliepime Fondo valdyba nurodo, kad pareiÅ¡kėjai motinystės paÅ¡alpa už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2015-04-20 iki 2015-08-23 ir nuo 2015-08-24 iki 2015-09-06 buvo paskirta Fondo valdybos Kauno skyriaus 2015-05-08 sprendimu Nr. 8.13-1852 ir 2015-08-14 sprendimu Nr. 8.13-3382.

Å ių sprendimų pareiÅ¡kėja įstatymo nustatyta tvarka Fondo valdybai neskundė.2017-02-06 pareiÅ¡kėja pateikė Fondo valdybos Kauno skyriui 2017-01-30 praÅ¡ymÄ â€žDėl iÅ¡mokų perskaičiavimo/patikslinimo“, kuriuo prašė perskaičiuoti jai iÅ¡mokėtÄ motinystės paÅ¡alpÄ ir papildomai iÅ¡mokėti 4903,35 Eur motinystės paÅ¡alpos sumÄ . Savo praÅ¡ymÄ pareiÅ¡kėja argumentavo tuo, kad Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimu Nr. KT8-N5/2016, įsigaliojęs 2017-01-02, kuriuo pareiÅ¡kėjos atžvilgiu taikytos teisės aktų nuostatos pripažintos prieÅ¡taraujančiomis Konstitucijai.

Fondo valdybos Kauno skyrius 2017-02-21 raÅ¡tu Nr. (9.18E) S-16821 pareiÅ¡kėjÄ informavo, kad norėdama apskųsti pareiÅ¡kėjai paskirtos motinystės paÅ¡alpos dydį, ji turėjo skųsti Fondo valdybos Kauno skyriaus 2015-05-08 sprendimÄ Nr. 8.13-1852 ir 2015-08-14 sprendimÄ Nr. 8.13-3382, kuriais ir buvo nustatytas motinystės paÅ¡alpos dydis, tačiau kadangi Å¡ie sprendimai įstatymo nustatyta tvarka nebuvo apskųsti, jie laikomi įvykdytais, o įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai negali bÅ«ti taikomi.

Taip pat informavo, kad perskaičiuoti pareiÅ¡kėjai motinystės paÅ¡alpÄ pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – Pakeitimo įstatymas) 8 straipsnį taip pat nėra teisinio pagrindo, kadangi Å¡is straipsnis taikomas tik toms motinystės paÅ¡alpoms, teisę į kurias pareiÅ¡kėjai įgijo laikotarpiu nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo iki jo įsigaliojimo, t. y. nuo 2016-03-15 iki 2017-01-02, o pareiÅ¡kėja teisę į motinystės paÅ¡alpÄ Ä¯gijo 2015-04-20.Fondo valdybos Kauno skyrius 2017-02-21 raÅ¡tÄ Nr. (9.18E) S-16821 pareiÅ¡kėja apskundė Fondo valdybai. 2017-03-14 skundu (praÅ¡ymu) ir 2017-03-15 skundu (identiÅ¡ko turinio) pareiÅ¡kėja prašė Fondo valdybos panaikinti Fondo valdybos Kauno skyriaus 2017-02-21 sprendimÄ (raÅ¡tÄ ) Nr. (9.18E) S-16821, perskaičiuoti pareiÅ¡kėjai motinystės paÅ¡alpÄ ir iÅ¡mokėti motinystės paÅ¡alpos skirtumÄ â€“ 4903,35 Eur.

Fondo valdyba 2017-04-11 sprendimu Nr. (11.1E) I-2318 pareiÅ¡kėjos skundų dalyje dėl praÅ¡ymo panaikinti Fondo valdybos Kauno skyriaus 2017-02-21 raÅ¡tÄ Nr. (9.18E) S-16821 dalyje dėl atsisakymo perskaičiuoti pareiÅ¡kėjai motinystės paÅ¡alpÄ pagal Pakeitimo įstatymÄ , netenkino. Dalyje dėl praÅ¡ymo perskaičiuoti pareiÅ¡kėjai motinystės paÅ¡alpÄ , paskirtÄ Fondo valdybos Kauno skyriaus 2015-05-08 sprendimu Nr. 8.13-1852 ir 2015-08-14 sprendimu Nr. 8.13-3382 bei iÅ¡mokėti motinystės paÅ¡alpos skirtumÄ , Fondo valdyba konstatavo, kad skundai yra paduoti praleidus įstatymo nustatytÄ terminÄ .

Nustatyta, kad apie Fondo valdybos Kauno skyriaus 2015-05-08 sprendimÄ Nr. 8.13-1852 pareiÅ¡kėja turėjo sužinoti jo priėmimo dienÄ (2015-05-08), kai Å¡is sprendimas buvo iÅ¡siųstas pareiÅ¡kėjai per Elektroninę gyventojų aptarnavimo sistemÄ (EGAS), apie 2015-08-14 sprendimÄ Nr. 8.13-3382 – 2015-08-14. Taigi terminas skundams paduoti (20 d. d.) baigėsi atitinkamai 2015-06-05 ir 2015-09-11. PareiÅ¡kėjos skundai dėl minėtais sprendimais paskirtos motinystės paÅ¡alpos perskaičiavimo paduoti Fondo valdybai tik 2017-03-14 (praėjus daugiau nei metams po jų priėmimo), t. y. praleidus skundo padavimo terminÄ .

Fondo valdyba, siekdama neužkirsti pareiÅ¡kėjai kelio ginti savo galimai pažeistas teises teisme, pasiÅ«lė pareiÅ¡kėjai pasinaudoti savo teise į ikiteisminį skundo nagrinėjimÄ ir iki 2017-04-24 pateikti Fondo valdybai praÅ¡ymÄ atnaujinti terminÄ skundams dėl Å¡ių sprendimų (Fondo valdybos Kauno skyriaus 2015-05-08 sprendimo Nr. 8.13-1852 ir 2015-08-14 sprendimo Nr. 8.13-3382) paduoti ir nurodyti priežastis, dėl kurių Å¡is terminas buvo praleistas. PareiÅ¡kėja informuota, kad jeigu skundui paduoti nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali bÅ«ti atnaujintas.

Jei esant praleistam skundo padavimo terminui pareiÅ¡kėjas nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindÄ skundo padavimo terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas (IÅ¡ankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131 „Dėl iÅ¡ankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo“ 20, 31 punktai).

Nei iki nustatyto termino, nei vėliau pareiÅ¡kėja nepateikė Fondo valdybai praÅ¡ymo atnaujinti terminÄ . Atkreiptinas dėmesys, kad Fondo valdybos 2017-04-11 sprendimo Nr. (11.1E) I-2318 pareiÅ¡kėja taip pat neskundė teismui. PareiÅ¡kėja tris kartus galėjo pasinaudoti savo teise ginti savo galimai pažeistas teises teisme: apskųsti Fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimus dėl motinystės paÅ¡alpos skyrimo (2015-05-08 sprendimÄ Nr. 8.13-1852 ir 2015-08-14 sprendimÄ Nr. 8.13-3382), pateikti Fondo valdybai praÅ¡ymÄ atnaujinti terminÄ skundui paduoti, kad jos skundas bÅ«tų iÅ¡nagrinėtas, taip pat apskųsti teismui Fondo valdybos 2017-04-11 sprendimÄ Nr. (11.1E) I-2318.

Atsižvelgiant į pareiÅ¡kėjos neveikimÄ (kad pareiÅ¡kėja sÄ moningai neveikė taip, kaip galėjo ir turėjo veikti, siekdama apginti savo galimai pažeistas teises), pareiÅ¡kėjos skundo argumentai dėl to, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pažeidinėja jos teises nuo 2012 metų, atmestini kaip nepagrįsti. PareiÅ¡kėja turtinės žalos dydį taip pat kildina iÅ¡ jai mokėtos motinystės paÅ¡alpos dydžio, tačiau sprendimų dėl Å¡ios paÅ¡alpos skyrimo pareiÅ¡kėja, kaip minėta, neskundė, todėl jie yra įvykdyti, ir teismas neturi galimybės revizuoti Å¡iais sprendimais paskirtos motinystės paÅ¡alpos dydžio.

Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas yra ne SADM, bet Lietuvos Respublikos Seimas, todėl pareiÅ¡kėja nepagrįstai teigia, kad žalÄ ji patyrė dėl SADM veiksmų ar neveikimo. Pagal ABTÄ® 17 straipsnio 1 dalies 3 punktÄ , administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl vieÅ¡ojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), o Lietuvos Respublikos Seimas nėra vieÅ¡ojo administravimo subjektas, ir įstatymų leidyba nelaikytina vieÅ¡uoju administravimu.

Lietuvos Respublikos Seimo veiklos administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti (ABTÄ® 18 straipsnio 2 dalis). Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV prie SADM , atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimÄ praneÅ¡ta. Trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius - su pareiÅ¡kėjos skundu nesutinka. Fondo valdybos Kauno skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 ir 17 straipsniais (įstatymo redakcija, galiojusi aktualiu laikotarpiu) bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo paÅ¡alpų nuostatų 38, 40 ir 58 punktais (nuostatų redakcija, galiojusi aktualiu laikotarpiu), 2015-05-08 sprendimu Nr. 8.13-1852 bei 2015-08-14 sprendimu Nr. 8.13-3382, pareiÅ¡kėjai K.

V. paskyrė motinystės paÅ¡alpÄ už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpius nuo 2015-04-20 iki 2015-08-23 bei nuo 2015-08-24 iki 2015-09-06. Paskirta motinystės paÅ¡alpa pareiÅ¡kėjai buvo iÅ¡mokėta 2015-05-14 ir 2015-08-20 (Fondo valdybos Kauno skyriaus 2018-07-20 pažyma apie asmeniui iÅ¡mokėtas iÅ¡mokas Nr. KA_PZ2-430 pridedama), tokiu bÅ«du Fondo valdybos Kauno skyriaus 2015-05-08 sprendimas Nr. 8.13-1852 bei 2015-08-14 sprendimas Nr. 8.13- 3382 buvo visiÅ¡kai įvykdyti. Fondo valdybos Kauno skyrius visiÅ¡kai palaiko atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimuose į pareiÅ¡kėjos skundÄ ir patikslintÄ skundÄ iÅ¡dėstytÄ nuomonę bei argumentus ir Å¡iame atsiliepime jų nekartoja.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė bylÄ nagrinėti jai nedalyvaujant. Teismas k o n s t a t u o j a : Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėja turtinę žalÄ kildina iÅ¡ Ministerijos neveikimo, t. y. kad Ministerija po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo neinicijavo Ä®statymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo, nustačiusio maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės paÅ¡alpai apskaičiuoti ribojimÄ , pakeitimų, kuriais nebÅ«tų nustatytas toks ribojimas.

Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, patirta dėl vieÅ¡ojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, veiksmų atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Atitinkamai, žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimÄ reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Å ioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi bÅ«ti nustatytos trys civilinės atsakomybės sÄ lygos: 1) neteisėti veiksmai (neveikimas), 2) žala ir 3) priežastinis ryÅ¡ys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos.

Kai neįrodyta bent viena iÅ¡ bÅ«tinųjų sÄ lygų, civilinė atsakomybė negali bÅ«ti taikoma. Lietuvos administracinių teismų praktikoje (žr. 2015 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-406-602/2015 ir kt.) laikomasi nuostatos, jog tam, kad bÅ«tų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimÄ CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė Å¡ias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai.

Taip pat kiekvienu atveju yra bÅ«tina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklÄ , buvo pažeistos, kaip bÅ«tent Å¡ie pažeidimai pasireiÅ¡kė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalÄ , atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado bÅ«tent dėl tų valstybės institucijų, pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų. Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas).

Neteisėta veika gali pasireikÅ¡ti tiek veikimu, tiek neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakÄ asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). Teismui, sprendžiančiam dėl reikalavimo atlyginti turtinę žalÄ , nustatyta pareiga visapusiÅ¡kai iÅ¡tirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti iÅ¡vardintų sÄ lygų, bÅ«tinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimÄ arba nebuvimÄ , bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaroma vienokia ar kitokia iÅ¡vada .Toks vertinimas, siekiant turtinės žalos atlyginimo, nebÅ«tinai turi bÅ«ti atliekamas iÅ¡keliant reikalavimus dėl valstybės institucijų ar pareigÅ«nų aktų panaikinimo ar veiksmų (neveikimo) pripažinimo neteisėtais.

Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi bÅ«ti vertinamas iÅ¡ esmės, o administracinę bylÄ nagrinėjantis teismas priima sprendimÄ dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iÅ¡ kurio kildinama žala, t. y. sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimÄ teismas privalo tirti ir faktinį pagrindÄ , iÅ¡ kurio kildinama žala, nežiÅ«rint to, kad tas pagrindas atskira tvarka ir nenuginčytas. Tai reiÅ¡kia, kad teisės į žalos atlyginimÄ atsiradimui, įstatymas nereikalauja, jog neteisėti valstybės valdžios aktai bÅ«tų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka.

Ä®statymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) buvo įtvirtinta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis paÅ¡alpoms (įskaitant moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu mokamas motinystės paÅ¡alpas) apskaičiuoti negali virÅ¡yti teisės į atitinkamÄ paÅ¡alpÄ atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. IÅ¡ byloje esančių raÅ¡ytinių duomenų nustatyta, kad VSDFV Kauno skyrius, vadovaudamasis minėta įstatymo nuostata, 2015-05-08 sprendimu Nr. 8.13-1852 ir 2015-08-14 sprendimu Nr.8.13-3382 „Dėl K.

V. teisės į motinystės paÅ¡alpÄ â€œ apskaičiavo pareiÅ¡kėjai motinystės paÅ¡alpÄ nuo 2015-04-20 iki 2015-09-06 mažindamas pareiÅ¡kėjos dienos kompensuojamÄ jį uždarbį nuo 116,23 Eur iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 65,68 Eur. Taigi, taikant maksimalų kompensuojamÄ jį dienos uždarbį motinystės paÅ¡alpa sumažėjo 4903,35 Eur suma. PareiÅ¡kėja Å¡iÄ sumÄ vertina kaip jai atsakovės neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytÄ turtinę žalÄ , manydama, jog atsakovės atstovė Ministerija po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo turėjo inicijuoti Ä®statymo pakeitimus, kuriuose nebÅ«tų nustatytas maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės paÅ¡alpai apskaičiuoti ribojimas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Ä®statymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės paÅ¡alpÄ Ä¯ draudžiamÄ sias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iÅ¡ ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieÅ¡tarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas, aiÅ¡kindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatÄ â€žDirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sÄ lygas ir kitas lengvatas“, nurodė, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms tam tikrÄ pagrįstÄ laikÄ iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į Å¡ias atostogas įgyvendinimÄ ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiÅ¡kumo imperatyvų), privalo nustatyti inter alia Å¡ių atostogų suteikimo sÄ lygas, pagrįstÄ (minimaliÄ ir maksimaliÄ ) Å¡ių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimÄ , pagal kurį atostogų metu bÅ«tų užtikrintas iÅ¡mokų, kurių dydis atitiktų per protingÄ laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar Ministerija veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo neinicijavusi Ä®statymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės paÅ¡alpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymÄ , pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas ar jo dalis negali bÅ«ti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieÅ¡tarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad Å¡i nuostata reiÅ¡kia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieÅ¡tarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka KonstitucijÄ ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Tai reiÅ¡kia, kad paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimÄ pripažinti atitinkamas Ä®statymo nuostatas prieÅ¡taraujančiomis Konstitucijai, Å¡ios Ä®statymo nuostatos nebegalėjo bÅ«ti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigÅ«nams kilo pareiga panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu.

Atsižvelgiant į tai, nebeturėjo būti vykdomi sprendimai, pagrįsti tomis Įstatymų nuostatomis, tačiau Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu nebuvo sprendžiama dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir, preziumuojama, buvo teisėta.

Todėl teismas daro iÅ¡vadÄ , kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukÅ«rė atsakovės atstovei pareigos inicijuoti Ä®statymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiÅ¡kėjos nurodomu aspektu. Dėl to negalima daryti iÅ¡vados, kad atsakovės atstovė, nesiėmusi Å¡ių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad Ä®statymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės paÅ¡alpai apskaičiuoti negali virÅ¡yti teisės į jÄ atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytÄ laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių iÅ¡mokų visoms dirbančioms moterims, prieÅ¡tarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

Konstitucinis Teismas nusprendė šį nutarimÄ oficialiai paskelbti 2017 m. sausio 2 d., kadangi jo įgyvendinimas susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad buvo bÅ«tina tinkamai pasirengti motinystės paÅ¡alpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebÅ«tų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Ä®gyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimÄ , Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Ä®statymo pakeitimo įstatymÄ Nr. XII-2501, kuriame iÅ¡dėstytos naujos Ä®statymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtinusios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės iÅ¡mokoms apskaičiuoti.

Be to, Seimas 2016 m. gruodžio 20 d. Ä®statymo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-138 pakeitė Å¡io įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir nustatė, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki Å¡io įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės paÅ¡alpÄ (motinystės iÅ¡mokÄ ), motinystės paÅ¡alpos (motinystės iÅ¡mokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamÄ jį uždarbį, apribotÄ teisės į Å¡iÄ paÅ¡alpÄ (iÅ¡mokÄ ) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant Å¡io įstatymo 1 straipsnyje iÅ¡dėstyto Ä®statymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. iÅ¡mokamas susidaręs motinystės paÅ¡alpos (motinystės iÅ¡mokos) skirtumas.

Taigi, įstatymų leidėjas iÅ¡ teisinės sistemos nuo 2017 m. sausio 1 d. paÅ¡alino Konstitucijai prieÅ¡taravusį Ä®statymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintÄ teisinį reglamentavimÄ bei nusprendė kompensuoti turtinius praradimus tų asmenų, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. įgijo teisę gauti motinystės paÅ¡alpÄ (motinystės iÅ¡mokÄ ). Atsižvelgiant į tai, tik nuo 2017 m. sausio 1 d. nebegalėjo bÅ«ti taikomas teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Ä®statymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija).

PareiÅ¡kėja, nesutikdama su VSDFV Kauno skyriaus sprendime apskaičiuota jai motinystės paÅ¡alpa pagal maksimalų Ä®statyme nustatytÄ kompensuojamÄ jį uždarbį, įstatymų nustatyta tvarka jo neapskundė, todėl jis liko galioti ir laikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Taigi, Å¡iuo metu nebėra teisinių prielaidų VSDFV Kauno skyriaus sprendimo vertinti kaip dar neįvykdyto Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, kad teisiniai santykiai dėl motinystės paÅ¡alpų mokėjimo iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dar galutinai nesusiklostę.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala apibÅ«dinama kaip turto netekimas ar sužalojimas, negautos pajamos, kurias asmuo bÅ«tų gavęs, jeigu nebÅ«tų buvę neteisėtų veiksmų. VSDFV Kauno skyriaus sprendimas mokėti pareiÅ¡kėjai motinystės paÅ¡alpÄ yra pagrįstas tuo metu galiojusiu ir, preziumuojama, teisėtu teisiniu reglamentavimu, jis laikytinas teisėta Å¡io teisinio reglamentavimo pasekme. Atsižvelgiant į tai, pareiÅ¡kėjos apskaičiuota negauta motinystės paÅ¡alpos suma negali bÅ«ti vertinama kaip turtinė žala.

Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėja neįrodė bÅ«tinųjų vieÅ¡osios atsakomybės kilimo sÄ lygų – neteisėtų atsakovės veiksmų ir turtinės žalos, padarytos Å¡iais veiksmais. Todėl pareiÅ¡kėjos skundo reikalavimai priteisti turtinę žalÄ ir palÅ«kanas, atmestini kaip nepagrįsti. Netenkintinas ir pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymas kreiptis į LR Konstitucinį TeismÄ , praÅ¡ant iÅ¡siaiÅ¡kinti , ar Konstitucinio Teismo 2012-02-27 nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punkto nuostata turi bÅ«ti suprantama taip, kad nustatant motinystės iÅ¡moks dydį negali bÅ«ti taikomas maksimalus kompensuojamojo uždarbio ribojimas, kadangi teismas nemato pagrindų kreiptis į Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu, kad Konstitucinis Teismas iÅ¡aiÅ¡kintų pareiÅ¡kėjos nurodomas Konstitucinio Teismo 2012-02-27 nutarimo nuostatas, nes Å¡iame nutarime Konstitucinis Teismas aiÅ¡kiai iÅ¡dėstė savo pozicijÄ nagrinėjamu klausimu ir pakankamai plačiai pasisakė apie Å¡eimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės, kaip konstitucinių vertybių apsaugÄ bei teisinį reguliavimÄ .

Konstitucinio Teismo 2012-02-27 nutarime nebuvo nagrinėjama, ar konstatuota, kad nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad visi teisės klausimai dėl galimybių riboti motinystės išmokų dydžius yra išspręsti Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, n u s p r e n d ž i a :

PareiÅ¡kėjos K. V. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per vienÄ mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundÄ paduodant Å¡iam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėja JÅ«ratė Gaidytė-Lavrinovič