2K-40/2013 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-40/2013 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00138-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.2.2; 1.2.20.3 (N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Piesliako, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Vytauto Blažaičio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. nuosprendžių.

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nuosprendžiu V. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį aštuonerių metų laisvės atėmimu, pagal BK 233 straipsnio 3 dalį – dvejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Iš V. Z. nukentėjusiajai E. P. priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat solidariai iš V. Z. ir D. N. – 663,20 Lt už nukentėjusiajai suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybei.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir D. N., tačiau dėl jo kasacinio skundo nepaduota.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nuosprendis pakeistas: V. Z. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirta bausmė subendrinta su pagal BK 233 straipsnio 3 dalį paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta šešerių metų laisvės atėmimas. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. liepos 27 d. ir nuo 2011 m. vasario 3 d. iki 2012 m. sausio 3 d. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą ir susipažinusi su byla,

nustatė:

V. Z. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo–balandžio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją mažametę E. P., gimusią 1996 m. lapkričio 21 d., t. y. prispaudė koja jos dešinę ranką, savo ranka paėmė jos kairę ranką ir ją uždėjo ant savo lytinio organo – taip fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamete E. P. prieš jos valią; tęsdamas savo nusikalstamą veiką nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. balandžio 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, toje pačioje vietoje, gulėdamas lovoje šalia miegančios mažametės E. P., pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės bei jos miegu, savo ranka dirgino jos lytinius organus per šios drabužius, taip fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamete E. P. prieš jos valią.

V. Z. taip pat nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininku grupe su D. N. nuo 2010 m. balandžio 28 d. iki 2010 m. spalio 11 d., tiksliau nenustatytu laiku, darė poveikį nukentėjusiajai mažametei E. P., kad ji ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl mažamečio asmens seksualinio prievartavimo, kurioje yra pripažinta nukentėjusiąja ir apklausta, pakeistų savo parodymus už piniginį atlygį, duodama melagingus parodymus apie įtariamojo V. Z. veiksmus prieš ją, kad ji anksčiau melagingai parodė, jog V. Z. ją seksualiai prievartavo. V. Z. surašė laišką nukentėjusiosios mažametės E. P. vardu, adresuotą prokurorui, šio laiško tekstą D. N. bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), perdavė perrašyti savo ranka nukentėjusiajai mažametei E. P. Šiai sutikus ir perrašius laiško tekstą, D. N. už tai E. P. davė 50 Lt, po to D. N. šį laišką 2010 m. spalio 11 d. įmetė į pašto dėžutę ir taip išsiuntė Šiaulių apygardos prokuratūrai; D. N., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tiksliau nenustatytu laiku, bet ne ankščiau kaip 2010 m. spalio 11 d., perdavė nukentėjusiai mažametei E. P. grasinimus panaudoti prieš ją fizinį smurtą, jei ji praneš ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar prokurorui apie jai daromą poveikį.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. Z. gynėjas prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. nuosprendžius: V. Z. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 150 straipsnio 4 dalies į 153 straipsnį, iš BK 233 straipsnio 3 dalies į 233 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai byloje esančius įrodymus vertino vienašališkai ir subjektyviai, palaikė ir vadovavosi vien tik kaltinimo kriterijais. Kaltė grindžiama tik nukentėjusiosios mažametės E. P. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas. Kasatorius, cituodamas nukentėjusiosios 2010 m. balandžio 28 d. apklausą pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, 2011 m. vasario 22 d. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir teisme duotus parodymus, įžvelgia prieštaravimus dėl bendravimo su nuteistuoju, tarpusavio pokalbių, susitikimų, aiškinimo apie tolesnių įvykių eigą.

Pasak kasatoriaus, ekspertės A. Šiaulytės paaiškinimai, duoti teisme, jog nukentėjusioji negalėjo visiškai suprasti nuteistojo atliekamų veiksmų reikšmės, pavėluotai suvokė tikruosius V. Z. ketinimus, prieštarauja atlikto tyrimo išvadoms. Teismo psichologijos-psichiatrijos ekspertizės akte esančiais duomenimis nustatyta, jog E. P. linkusi diktuoti savo sąlygas, nori išskirtinio dėmesio, nekritiška sau, nusiteikusi gynybiškai, galimos aktyvios gynybiškos reakcijos ir nėra nustatyta, kokie nors individualūs psichologiniai ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suprasti konkrečių faktinių aplinkybių, taip pat ir byloje nagrinėjamų, jas įsiminti, vėliau atgaminti bei duoti apie tai parodymus.

Pasak kasatoriaus, nukentėjusiosios duoti prieštaringi parodymai apie nusikalstamų veikų įvykdymą, aplinkybes, padarymo būdą, akivaizdžiai rodo, kad ji melavo. Taip pat kasatorius pabrėžia, kad E. P. nė vienai socialinei pedagogei, kurios buvo apklaustos ir proceso metu, nenurodė, jog V. Z. atliko prieš ją seksualinio prievartavimo veiksmus. Pasak kasatoriaus, tai, kad E. P. meluoja, patvirtina ir (duomenys neskelbtini) charakteristika, informacija apie E. P., kurioje nurodyta, jog ji pasižymi nesąžiningumu, melavimu, nepaklusnumu, atsikalbinėjimu, meluodama ir pasakodama išgalvotus dalykus, linkusi įgyti nepažįstamų žmonių pasitikėjimą, manipuliuoja jų jausmais, nesugeba priimti kritikos, dėl susidariusios situacijos linkusi kaltinti aplinkinius; taip pat kad E. P. negalima tikėti, patvirtino V.

S. bei V. B. Apeliacinės instancijos teismui duomenys apie tai, kad E. P. linkusi meluoti, nepagrįstai nekėlė abejonių dėl jos parodymų patikimumo. Kasatorius daro prielaidą, kad E. P., norėdama pateisinti savo bėgimą iš globos namų bei lankymąsi pas V. Z., išgalvojo V. Z. inkriminuotas nusikalstamas veikas. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pati E. P. ir liudytojos L. Č. bei K. G. parodė, kad V. Z. neįleisdavo į butą nukentėjusiosios ir prašydavo, jog ją mergaitės pasiimtų nuo buto durų, bet ji vis tiek eidavo ir stengėsi patekti pas V.

Z. Toks šio elgesys, anot kasatoriaus, galėjo būti pagrindas nukentėjusiajai apkalbėti V. Z. Kasaciniame skunde nurodoma, kad įstatyme numatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik nukentėjusiojo parodymais, prielaidomis, tačiau šiuo atveju objektyvių ir patikimų įrodymų nėra.

Kasatorius nurodo, kad asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas ir nukentėjusiosios E. P. apklausos protokolai surašyti pažeidžiant BPK 179, 183, 184 ir 185 straipsnių nuostatas. Iš E. P. apklausos protokolų matyti, kad jie surašyti nesilaikant BPK reikalavimų, užrašant ne nukentėjusiosios žodžius ir parodymus, o koreaguojant jos duotus parodymus ta linkme, kurie buvo reikalingi kaltinant V. Z. jam inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis. Anot kasatoriaus, asmenų duotų parodymų fiksavimas apklausos protokole ne pagal jų parodymus apklausos metu, o perrašant ar kitaip atsižvelgiant į ankstesnius apklausiamų asmenų parodymus, pažeidžia BPK 179, 183 straipsnių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pateisino šį procesinį pažeidimą, nurodęs, kad nors parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu nukentėjusioji atitinkamų frazių nesakė, tačiau tokių aplinkybių, jog seksualinius prievartos veiksmus būtų atlikęs ne nuteistasis, o kitas asmuo, ji nenurodė. Teismas nepagrįstai daro savo apibendrinimus, lieka tik spėlioti, apie kokius veiksmus nukentėjusioji kalbėjo atpažinimo metu: tikėtina, apie tvirkinamuosius veiksmus, o ne apie seksualinę prievartą. Taip pat kasatorius pažymi, kad jei iš dalies ir būtų tikima E. P. parodymais, tai V. Z. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 20 punktu, ne kaip seksualinis prievartavimas, o kaip mažamečio asmens tvirkinimas. Teismų padarytos išvados, kad rankos uždėjimas ant nukentėjusiosios lytinių organų yra lytinės aistros tenkinimas, yra pagrįstos teismų spėjimais ir samprotavimais, tokie patys argumentai išsakytini ir dėl antrojo V. Z. inkriminuoto epizodo. Taip pat teismai nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, nes iš kaltinimo, už kurį V. Z. nuteistas, nematyti, kokius konkrečius veiksmus jis padarė, darydamas BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą veiką. Kadangi nuteistasis V. Z. tik laikė savo ranką ant nukentėjusiosios lytinių organų ir jos ranką ant savo lytinio organo, šie veiksmai turėjo būti kvalifikuojami kaip mažamečio asmens tvirkinimas.

Dėl V. Z. nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį kasatorius pažymi, kad byloje nėra nustatyta, jog V. Z. būtų susitaręs panaudoti smurtą ar kitokią prievartą prieš nukentėjusiąją E. P. Nukentėjusioji niekada nedavė parodymų apie tai, kad V. Z. prieš ją būtų panaudojęs prievartą. Tiek V. Z., tiek D. N. nurodė, kad V. Z. nenaudojo jokios prievartos prieš nukentėjusiąją E. P., V. Z. net nebuvo susitikęs su nukentėjusiąja, kai buvo tariamasi dėl laiško į prokuratūrą. Vien prašymas, įtikinėjimas, pažadai duoti pinigų ar jų davimas negali būti traktuojami kaip kitokios prievartos panaudojimas BK 233 straipsnio prasme. Teismai nenurodė, kokie buvo V. Z. veiksmai, panaudojant smurtą ar kitokią prievartą prieš E. P., kokiais įrodymais grindžiama V. Z. kaltė, padarius BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą.

Taip pat teismai netinkamai pritaikė BK 54 straipsnį ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę V. Z. Apeliacinės instancijos teismas, nors sušvelnino paskirtą bausmę, tačiau nevisiškai atsižvelgė į tai, kad V. Z. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, apibūdinamas teigiamai, gyveno normalų gyvenimo būdą, yra praradęs 50 proc. darbingumo, ligonis, jo padarytų veiksmų pobūdis ir intensyvumas bei padaryta žala lemia mažesnį padarytų nusikaltimų pavojingumą, todėl jam galėtų būti skiriama bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu.

Atsiliepimu į nuteistojo V. Z. gynėjo advokato V. Blažaičio kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė D. Miliūtė prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pažymima, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis; jie įvertinti, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis ir atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus reikalavimus. Bylos proceso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu buvo įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, ištirtos nuteistojo keltos versijos ir jos argumentuotai atmestos; įvertinti liudytojų V. G., V. S., K. G., L. Č. parodymai, psichiatrinės-psichologinės ekspertizės aktas, ekspertės parodymai proceso metu, kaltinamojo parodymai, kiti duomenys byloje, išsiaiškintos asmens parodymo atpažinti, nukentėjusiosios apklausos atlikimo aplinkybės. Nukentėjusiosios E. P. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavo tiek nuteistasis V. Z., tiek jo gynėjas, tačiau jokių pastabų dėl šiame protokole užfiksuotų nukentėjusiosios parodymų neatitikimo jos pačios nurodytoms aplinkybėms nepareiškė. Nukentėjusiosios E. P. parodymus patvirtina kiti įrodymai byloje. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl kai kurių nukentėjusiosios parodymų prieštaravimų, šį trūkumą ištaisė apeliacinės instancijos teismas. Vertindamas nukentėjusiosios parodymus jų patikimumo aspektu, teismas atsižvelgė į teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės išvadas, ją atlikusios A. Šiaulytės, globos namų darbuotojų paaiškinimus teisme apie nukentėjusiosios tam tikras charakterio savybes, jos rašytus laiškus ir paaiškinimus. V. Z. veiksmai teismų teisingai įvertinti ne kaip mažamečio asmens tvirkinimas, o kaip lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu, tinkamai kvalifikuoti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Taip pat prokurorė pažymi, kad V. Z. pagrįstai inkriminuota ir BK 233 straipsnio 3 dalis; nors nuteistasis V. Z. ir jo bendrininkas neigė bet kokį susitarimą naudoti prievartą prieš nukentėjusiąją, kad priverstų ją pakeisti parodymus, apie tokio susitarimo buvimą teismai sprendė iš kitų bylos duomenų – nukentėjusiosios E. P., kaip liudytojos apklaustos ikiteisminio tyrimo tyrėjos L. Z., parodymų, kitos bylos medžiagos. Šešerių metų laisvės atėmimo bausmė V. Z. paskirta už BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus.

Nuteistojo V. Z. gynėjo kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį

V. Z. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už du seksualinio prievartavimo epizodus, t. y. už tai, kad 2010 m. pavasarį prispaudęs koja E. P. dešinę ranką, savo ranka paėmė jos kairę ranką ir ją uždėjo ant savo lytinio organo – taip fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamete E. P. prieš jos valią, ir už tai, kad tiksliau nenustatytu laiku, tačiau prieš pirmiau aprašytą įvykį, toje pačioje vietoje, gulėdamas lovoje šalia miegančios mažametės E. P., pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės bei jos miegu, savo ranka dirgino jos lytinius organus per šios drabužius, taip fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamete E. P. prieš jos valią.

Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu būdu – įvedant vyro varpą nukentėjusiajam asmeniui (vyrui ar moteriai) į burną, analiniu būdu – įvedant vyro varpą nukentėjusiajam asmeniui (vyrui ar moteriai) į išeinamąją angą, ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, kaip antai masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan. Pagal BK 150 straipsnį kvalifikuotinos ir tokios kaltininko veikos, kai jis tenkina lytinę aistrą kišdamas pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą. BK 150 straipsnyje 4 dalyje numatytas seksualinis prievartavimas turi būti atribotas nuo mažamečio tvirkinimo, numatyto BK 153 straipsnyje. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis, kaip antai demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, prašant glostyti kaltininko lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir panašiai.

BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas lytinės aistros su mažamečiu tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnyje numatyto mažamečio tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su mažamečiu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams. Tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į moters lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (kasacinė nutartis Nr. 2K-725/2007).

Pažymėtina, kad kitoks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių tenkinant lytinę aistrą. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie asmens lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais: verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį arba kitais būdais. Tais atvejais, kai kaltininkas pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas arba kaltininkai turi suvokti, kad lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo valią.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatyta, kad V. Z., paėmęs E. P. ranką ir uždėjęs ant savo lytinio organo, privertė mažametę E. P. liesti ranka jo lytinius organus ir jį masturbuoti. Tai tęsėsi bent dešimt minučių. Tokie veiksmai savo pobūdžiu atitinka BK 150 straipsnyje numatytą seksualinio prievartavimo požymį – lytinės aistros tenkinimą kitokio sąlyčio būdu. Kadangi nukentėjusioji buvo mažametė, tokį veiksmų atlikimą lėmė bejėgiška asmens būklė, apie kurią nuteistasis žinojo. Taigi V. Z. veiksmai atitinka BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

Nors V. Z. neigė tokiu būdu seksualiai prievartavęs nukentėjusiąją, teismai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, duotais tiek ikiteisminiame tyrime (tyrėjui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui), tiek ir teisme. Parodymai iš esmės vienodi, pakankamai išsamūs, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Kasatorius ginčija ir kitą nusikalstamos veikos epizodą, kuriuo V. Z. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. balandžio 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, toje pačioje vietoje, gulėdamas lovoje šalia miegančios mažametės E. P., pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl mažametystės bei jos miegu, savo ranka dirgino jos lytinius organus per šios drabužius, taip fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamete. Iš nukentėjusiosios parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui: „Kadangi kambaryje buvo tik viena lova, aš miegojau prie sienos. Miegojau apsirengusi, nors jis sakė, kad nusirengčiau. Miegojau su džinsais, maike ir megztiniu. Atsikėlusi ryte pamačiau, kad jo ranka yra prie mano makšties. Jis tą vietą trynė su savo ranka per mano drabužius. Jis buvo su triusikais“. Apklausta teisme ji parodė: „Ryte, kai nubudau, radau jo ranką ant mano lytinių organų. Aš apsirengiau ir išėjau“. Į advokato klausimą teisme nukentėjusioji atsakė: „Jis buvo apsirengęs, kai gulėjo šalia manęs ir buvo padėjęs ranką ant mano lytinių organų“. Taigi kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, nuteistasis nebuvo tiesiogiai prisilietęs prie nukentėjusiosios lytinių organų, neturėjo tiesioginio kontakto su lytiniais organais, nes ji buvo apsirengusi ir gulėjo su džinsais. Be to, jei ikiteisminiame tyrime nukentėjusioji parodė, kad nuteistasis trynė ranka per drabužius, tai teisme nurodė, kad tik laikė ranką ant jos lytinių organų vietos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 20 punkte teismams išaiškinta, kad vaiko kūno ar jo lytinių organų glostymas atitinka ne seksualinio prievartavimo, o mažamečio asmens tvirkinimo nusikaltimo požymius. Tokio perkvalifikavimo prašo ir nuteistojo gynėjas. Iš tikrųjų šie nuteistojo veiksmai atitinka mažamečio tvirkinimo objektyviuosius požymius. Tačiau šioje dalyje nėra subjektyviųjų BK 153 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių. Įstatymas reikalauja, kad kaltininkas turi suvokti, jog šiais veiksmais jis tvirkina mažametį vaiką, o nukentėjusysis savo ruožtu turi suvokti, kad jis tvirkinamas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji miegojo ir tik prabudusi pamatė V. Z. ranką ant savo kūno. Tada staiga atsikėlė. Teismai tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau netinkamai aiškino baudžiamąjį įstatymą, todėl netinkamai jį ir pritaikė. Teisėjų kolegija laiko, kad šis epizodas nepagrįstai inkriminuotas V. Z. kaip seksualinis prievartavimas. Panaikinus kaltinimą dėl šio seksualinio prievartavimo epizodo, mažėja kaltinimo, dėl kurio V. Z. nuteistas, apimtis. Dėl to teismo paskirta bausmė pagal BK 150 straipsnio 4 dalį švelnintina.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį

Kasatorius skundžia teismų sprendimus dėl netinkamo veikos kvalifikavimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, teigdamas, kad nenustatyta, jog V. Z. būtų grasinęs nukentėjusiajai E. P. Pagal BK 233 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme ar Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją, panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą.

Byloje nustatyta, kad V. Z., pasinaudodamas D. N., anksčiau gyvenusio tuose pačiuose vaikų globos namuose, kuriuose gyveno ir nukentėjusioji, paslaugomis, surašė rašto prokuratūrai juodraštį apie nukentėjusiosios E. P. parodymų atsisakymą, kurį ši, veikiama D. N., perdavusio šį raštą, perrašė savo ranka. Apie bendrą susitarimą dėl poveikio nukentėjusiajai parodė abu nuteistieji. Tačiau grasinimus nukentėjusiajai išsakė D. N. V. Z. neigė prašęs grasinti nukentėjusiajai neigiamais padariniais, nepakeitus parodymų. Dargi atvirkščiai, jis teigė, kad prašė jokiu būdu negrasinti E. P. D. N. taip pat nepatvirtino, kad V. Z. prašė grasinti nukentėjusiajai neigiamais padariniais, nepakeitus parodymų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Taigi, nesant pakankamai duomenų teigti, kad tarp bendrininkų buvo susitarimas grasinti nukentėjusiajai, kolegija laiko, kad D. N. veiksmai, pasireiškę grasinimu nukentėjusiajai, laikytini išėjimu už bendrininkų susitarimo ribų ir laikytini vykdytojo ekscesu, todėl nuosprendžio dalis dėl V. Z. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį keistina, perkvalifikuojant jo veiką į BK 233 straipsnio 1 dalį.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimo

Kasatorius teigia, kad parodymo atpažinti protokolas ir nukentėjusiosios apklausos protokolai surašyti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Nukentėjusioji E. P. prieš parodymo atpažinti veiksmą buvo apklausta apie aplinkybes, kuriomis ji įsidėmėjo atpažintiną asmenį: iš keturių jai pateiktų asmenų nuotraukų ji atpažino būtent V. Z. Kito asmens nukentėjusioji neparodė. Atpažinimas buvo fiksuojamas ne tik rašant protokolą, bet ir fotografuojant. Tai, kad parodymo atpažinti protokole įvardyta, jog E. P. atpažino prieš ją neteisėto seksualinio pobūdžio veiksmus naudojusį asmenį, kuris ją „seksualiniai prievartavo“, šios frazės užrašymas protokole nedaro ikiteisminio tyrimo veiksmo neteisėto. Taigi dėl parodymo atpažinti, kaip įrodymo, patikimumo nėra pagrindo abejoti. Apklausiant nepilnametį nukentėjusįjį taip pat taikomos BPK 183 straipsnio 3 dalies taisyklės, kad apklausos protokole parodymai užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad tam tikri žodžiai buvo užrašyti tokie, kokių nukentėjusioji apklausos metu nesakė, tačiau pasakodama apie tam tikrus įvykius ji ant savęs parodydavo atitinkamas vietas, tad žodžiai buvo perkelti į protokolą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką kasaciniam skundui argumentą nurodė, kad, nukentėjusiąją apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei nuteistasis V. Z., nei jo gynėjas neturėjo jokių pastabų dėl parodymų fiksavimo. Teismo psichologijos-teismo psichiatrijos ekspertizės aktas byloje buvo vertintas kaip visuma, jo tiriamosios bei išvadų dalies ir ekspertės apklausos teisminio nagrinėjimo metu parodymų prieštaravimų nekonstatuota.

Kasaciniame skunde pateikiamas savas byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių aplinkybių, remiantis jais, nustatymas. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrame bylos duomenų kontekste. Bylos proceso teisme metu turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo būdą bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas įvertino įrodymus kaip visumą, t. y. tiek nuteistąjį V. Z. kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus, ir padarė motyvuotas išvadas, remdamasis byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Nė vienam įrodymui teismai išskirtinės reikšmės neteikė. Apie prieš nukentėjusiąją E. P. atliktus prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus teismas sprendė, įvertinęs tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus.

Teismai bylą išnagrinėjo laikydamiesi rungimosi principo, išsamiai ištyrė ir nuteistojo keltas versijas dėl galimo mažametės melavimo apie jai padarytą nusikalstamą veiką ir argumentuotai jas atmetė. Kolegija laiko, kad teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai jais vadovavosi priimdami nuosprendį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. nuosprendį.

V. Z. veiką perkvalifikuoti iš BK 233 straipsnio 3 dalies į 233 straipsnio 1 dalį ir paskirti vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį V. Z. paskirtą bausmę sumažinti iki ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne apimant paskirtą švelnesnę, ir paskirti galutinę subendrintą ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitas Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Valerijus Čiučiulka

Albinas Sirvydis

Vytautas Piesliakas