2021-03-24 Nr. AB-5888-3-61-3-01757-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-573-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01757-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 7.2.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja I. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti 3 770,80 Eur žalą, atsiradusią dėl atsakovo atstovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovo atstovas, VSDFV Vilniaus skyrius) neteisėtų veiksmų.

2. Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. gegužės 11 d. priėmė sprendimą skirti jai motinystės pašalpą už 126 kalendorinių dienų nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, taikant pagal galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą apskaičiuotą maksimalų vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydį, o ne už jį didesnį pareiškėjos vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydį, pagal kurį jai būtų buvusi paskirta didesnė motinystės pašalpa. Paskirta motinystės pašalpa kompensavo tik dalį pareiškėjos prarasto darbo užmokesčio, nuo kurio buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016, teigė, kad VSDFV Vilniaus skyrius motinystės pašalpą apskaičiavo taikydamas maksimalų dienos kompensuojamąjį darbo užmokestį: 65,68 Eur x 88 d. = 5779,84 Eur, nors faktiškas kompensuojamasis dienos darbo užmokestis turėjo buvo 108,53 Eur, todėl susidarė 3 770,80 Eur skirtumas.

3. Pareiškėja teigė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba 2019 m. balandžio 5 d. raštu Nr. (11.1)1-2370 atmetė pareiškėjos prašymą panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. (9.3)DV_S-13677 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti susidariusį motinystės pašalpos apskaičiavimo skirtumą – 3770,80 Eur (vertinant, kad skirtai motinystės išmokai taikomas dienos kompensuojamasis darbo užmokestis sudaro 108,53 Eur).

4. Pareiškėja nurodė, kad aplinkybė, jog VSDFV, 2015 metais išmokėdama asmenims, įskaitant ir pareiškėją, mažesnes nei priklausė motinystės pašalpas, atliko neteisėtus veiksmus, konstatavo Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime Nr. KT8-N5/2016. Pažymėjo, jog atsakovo atstovas gali pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, neprieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijai, perskaičiuoti ir sumokėti neišmokėtą motinystės pašalpos dalį – 3 770,80 Eur, tačiau ignoruodamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatytą kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareigą laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, vengia atlikti savo pareigas. Neteisėti veiksmai ar neveikimas pasireiškia tuo, kad VSDFV vengia taikyti minėto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas ir perskaičiuoti pareiškėjai motinystės pašalpą, tačiau tuo pačiu metu kitoms Lietuvos Respublikos pilietėms, kurios nėra praleidusios VSDFV sprendimo dėl motinystės pašalpos skyrimo apskundimo termino, apskaičiuodama motinystės pašalpos dydį VSDFV taiko Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas.

5. Atsakovo atstovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje (proceso Nr. 3-61-3-00724-2017-6) išnagrinėjo pareiškėjos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2017 m. birželio 21 d. sprendimo. Nurodytoje byloje buvo kilęs ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2017 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. (11.1)I-720, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos I. M. 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą. Minėtame prašyme pareiškėja prašė grąžinti neišmokėtą motinystės pašalpos dalį (3 770,80 Eur), susidariusią išmokėjus jai VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu paskirtą motinystės pašalpą, apskaičiuotą taikant teisės į pašalpą atsiradimo metu galiojusią Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalies nuostatą, numatančią kompensuojamojo uždarbio dydžio motinystės pašalpai skirti ribojimą, kuri Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai. Nurodytoje byloje pareiškėja taip pat reikalavo priteisti jai 3 770,80 Eur turtinę žalą, susidariusią išmokėjus jai motinystės pašalpą, apskaičiuotą pritaikius maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio ribojimą. LVAT pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė VAAT 2017 m. birželio 21 d. sprendimą – panaikino skundžiamą atsakovo atstovo sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą dėl neišmokėtos 3 770,80 Eur motinystės pašalpos dalies išmokėjimo ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių šį prašymą išnagrinėti. LVAT paliko nepakeistą skundžiamo VAAT sprendimo dalį, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos reikalavimas dėl 3770,80 Eur turtinės žalos priteisimo.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad vykdydamas LVAT 2019 m. vasario 13 d. nutartį, VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. rašymą išnagrinėjo ir 2019 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. (9.3)DV_S-13677 (toliau – ir 2019 m. vasario 22 d. sprendimas) nusprendė, kad jį tenkinti nėra pagrindo, kadangi motinystės pašalpa, taikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio ribojimą, pareiškėjai buvo paskirta VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 6-24-7171, kurio įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pareiškėja neskundė, todėl jis yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo, o remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, Konstitucinio Teismo nutarimai įvykdytų sprendimų atžvilgiu neturi atgalinio veikimo galios. VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. vasario 22 d. sprendimas nėra nuginčytas (VSDFV 2019 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2370 pareiškėjos skundas dėl minėto sprendimo nebuvo tenkintas, o teismo tvarka, VSDFV Vilniaus skyriaus duomenimis, jis nebuvo skundžiamas), todėl jis yra galiojantis ir teisėtas. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį VSDFV Vilniaus skyrius neturi jokio teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai reikalaujamą motinystės pašalpos nepriemoką. VSDFV Vilniaus skyrius yra viešojo administravimo įstaiga ir savo veikloje vadovaujasi įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis. Nesant teisinio pagrindo, pareiškėjos reikalaujamos sumos išmokėjimas būtų laikomas neteisėtais VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmais, dėl kurių būtų padaryta turtinė žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjos I. M. skundą atmetė.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2015 m. gegužės 7 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. Išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu „Dėl I. M. teisės į motinystės pašalpą“ Nr. 6-24-7171 skyrė pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas).

Pareiškėja, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, pagal kurį Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 punkto nuostatos, kurios buvo pritaikytos apskaičiuojant pareiškėjos motinystės pašalpą, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, VSDFV Vilniaus skyriui pateikė 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą, kuriuo prašė išmokėti jai dėl minėtų nuostatų taikymo apskaičiuojant jos motinystės pašalpą susidariusį skirtumą, t. y. 3 770,80 Eur. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos pateiktus papildomus paaiškinimus, priėmė 2017 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (11.1)I-720 „Dėl atsisakymo nagrinėti skundą“, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, laikydama jį skundu dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo ir tuo pagrindu, kad praleistas apskundimo terminas.

LVAT 2019 m. vasario 13 d. nutartimi įpareigojo VSDF Vilniaus skyrių išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą, laikydamas jį atskiru prašymu išmokėti iki tol neišmokėtą pašalpą. Ta pačia nutartimi pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos (3 770,80 Eur) buvo atmestas, nes teismo vertinimu, pareiškėja žalą kildina ne iš aplinkybės, kad prašymas neišnagrinėtas. Vykdydamas LVAT 2019 m. vasario 13 d. nutartį VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos 2016 m. gruodžio 14 d. prašymą išnagrinėjo ir 2019 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. (9.3)DV_S-13677 (toliau – ir 2019 m. vasario 22 d. sprendimas) nusprendė, kad jį tenkinti nėra pagrindo, kadangi motinystės pašalpa, taikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio ribojimą, jai buvo paskirta VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 6-24-7171, kurio įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pareiškėja neskundė, todėl jis yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo, o remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, Konstitucinio Teismo nutarimai įvykdytų sprendimų atžvilgiu neturi atgalinio veikimo galios.

10. Teismas, vertindamas VSDF Vilniaus skyriaus veiksmus 2015 m. skiriant motinystės pašalpą, nurodė, kad šie veiksmai buvo įforminti VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu. Administracinėje byloje, kuri pasibaigė LVAT 2019 m. vasario 13 d. nutartimi (proceso Nr. 3-61-3-00724-2017-6), pareiškėja įrodinėjo, kad jos pateiktas 2016 m. gruodžio 14 d. prašymas nėra skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo. Taigi pareiškėja net ir po Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo neginčijo VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo. Todėl teismas vertino, kad nėra pagrindo spręsti, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas yra neteisėtas administracinis aktas.

11. Teismas, vadovaudamasis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, vertino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas yra įvykdytas – pagal jį pašalpos buvo mokamos 2015 m. Teismas nurodė, kad šis sprendimas buvo įvykdytas ne tik iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, t. y. iki 2016 m. kovo 15 d., bet ir iki jo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 2 d.

12. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog VSDFV Vilniaus skyrius (jo valstybės tarnautojai) neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Atsakovo atstovas, apskaičiuodamas pareiškėjai motinystės pašalpą už visą nėštumo ir gimdymo laikotarpį, tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, nors vėliau ir buvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuris pašalpoms apskaičiuoti taikytas teisės aktų nuostatas ir pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijos nuostatoms. Teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, nėra ir būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos negali kilti ir atsakomybė už žalą.

III. 13. Pareiškėja I. M. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

14. Pareiškėja nurodo, kad ji nesutinka su teismo išvada, jog šiuo atveju nebuvo vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. Aplinkybę, kad VSDFV 2015 m. išmokėdama asmenims, įskaitant ir pareiškėją, mažesnes, nei priklausė motinystės pašalpas, atliko neteisėtus veiksmus, konstatavo Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime Nr. KT8-N5/2016. Pažymi, kad panašiu atveju VSDFV pareiškėjai sutiko geranoriškai išmokėti priklausančią maksimalią motinystės pašalpos už antrąjį pareiškėjos vaiką dalį (VSDFV 2017 m. birželio 6 d. sprendimas Nr. (11.1)1-3558), tačiau šio ginčo atveju VSDFV vengia atlikti savo pareigas, taip padarydama pareiškėjai žalą.

15. Pareiškėja vertina, kad šiuo atveju yra visos trys sąlygos žalai atlyginti: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtą veiksmą (neveikimo) bei žalos ryšys. Dėl šių klausimų apeliantė jau yra išsamiai pasisakiusi savo procesiniuose dokumentuose, ji palaiko savo išsakytą poziciją, todėl šiame apeliaciniame skunde jų nekartoja. Pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnį žala privalo būti atlyginta.Pažymi, kad šioje situacijoje neturėtų būti taikomi dvigubi standartai tarp privataus sektoriaus ir viešojo sektoriaus: privačiame sektoriuje, jeigu vienas asmuo yra skolingas kitam asmeniui, tai be jokių išlygų skolininkas privalo kreditoriui įvykdyti savo prievolę, tačiau šiuo atveju Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV, yra pareiškėjai skolinga 3 770,80 Eur neišmokėtos motinystės pašalpos dalies, tačiau vengia vykdyti savo įsipareigojimą. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai skirta motinystės pašalpa atsakovo atstovo buvo skaičiuojama su ribojimu, kurį Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime pripažino prieštaravusį Konstitucijai.

16. Pareiškėja teigia, kad formaliai galimai nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų iki kol Teisės aktų registre oficialiai nebuvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas Nr. KT8-N5/2016, tačiau nuo 2017 m. sausio 2 d. VSDFV turėjo įvykdyti pareiškėjos prašymą. VSDFV Vilniaus skyriaus persiųstas pareiškėjos prašymas VSDFV neturėjo būti vertinamas kaip skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo, o kaip reikalavimas VSDFV įvykdyti teisingumą pagal minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą Nr. KT8-N5/2016, t. y. išmokėti pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtos motinystės pašalpos dalį (3 770,80 Eur). Papildomai pažymi, kad ji neturi teisinio išsilavinimo, augina mažametį vaiką, todėl ir dėl šių priežasčių negalėjo laiku tinkamai ginti savo pažeistų teisų, apie kurias sužinojo tik po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo iš interneto (iš „mamų forumo“), nuo tada ji pradėjo ginti savo teises. Savo ankstesniuose procesiniuose dokumentuose pareiškėja taip pat yra nurodžiusi, kodėl 2015 metais negalėjo skųsti VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo.

17. Atsakovo atstovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, VSDFV Vilniaus skyrius išmokėti pareiškėjai reikalaujamą motinystės pašalpos nepriemoką neturi jokio teisinio pagrindo. VSDFV Vilniaus skyrius yra viešojo administravimo įstaiga ir savo veikloje vadovaujasi įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis. Nesant teisinio pagrindo pareiškėjos reikalaujamos sumos išmokėjimas būtų laikomas neteisėtais VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmais, dėl kurių būtų padaryta turtinė žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

19. Atsakovo atstovas teigia, kad apeliaciniame skunde pareiškėjos pateiktos aplinkybės, jog ji neturėdama teisinio išsilavinimo, augindama mažametį vaiką negalėjo laiku tinkamai ginti savo pažeistų teisių, apie pažeistas teises sužinojo tik iš „mamų forumo“ po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, nepagrindžia VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų neteisėtumo dėl pareiškėjos, be to, nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa, apskundimo termino atnaujinimo klausimas, todėl minėtos aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, priimdamas skundžiamą sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo VSDFV Vilniaus skyriui atsisakius išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpos dalį.

21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad nėra pagrindo pripažinti, jog VSDFV Vilniaus skyrius (jo valstybės tarnautojai) neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius teisės aktus privalėjo veikti, t. y. VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjai motinystės pašalpą už visą nėštumo ir gimdymo laikotarpį, tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, nors vėliau ir buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas, kuris pašalpoms apskaičiuoti taikytas teisės aktų nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai.

22. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu sprendimu, prašo jos skundą tenkinti ir priteisti dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą pašalpos dalį (3 770,80 Eur). Pareiškėjapažymi, kad aplinkybę, jog VSDFV 2015 metais išmokėdama asmenims, įskaitant ir pareiškėją, mažesnes nei priklausė motinystės pašalpas, atliko neteisėtus veiksmus, konstatavo Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

25. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis pirmiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

26. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu „Dėl I. M. teisės į motinystės pašalpą“ Nr. 6-24-7171 skyrė pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. (b. l. 5). VSDFV Vilniaus skyrius 2019 m. vasario 22 d. sprendimu „Dėl motinystės pašalpos“ Nr. (9.3)DV S-13677 nusprendė, kad motinystės pašalpa, taikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio ribojimą, jai buvo paskirta VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 6-24-7171, kurio įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pareiškėja neskundė, todėl sprendimas yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį Konstitucinio Teismo nutarimai įvykdytų sprendimų atžvilgiu neturi atgalinio veikimo galios (b. l. 6).

28. Pareiškėja neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus kildina iš VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų priėmus 2015 m. gegužės 11 d. ir 2019 m. vasario 22 d. sprendimus. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo, kuriuo jai paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. gegužės 6 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d., neginčijo, šis sprendimas yra įvykdytas. VSDFV Vilniaus skyriaus 2019 m. vasario 22 d. sprendimas taip pat taip pat nebuvo skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka.

29. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 72 straipsnyje nustatyta , kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams (1 d.); Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (2 d.); neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (4 d.).

31. Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnyje numatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, sprendimai dėl Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimo, taip pat Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimai dėl ginčijamo akto galiojimo sustabdymo ir dėl sustabdyto akto galiojimo atnaujinimo oficialiai skelbiami Teisės aktų registre Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka (1 d.); šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodyti Konstitucinio Teismo aktai ir Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimai įsigalioja jų oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre dieną (2 d.); atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas gali nustatyti kitą, vėlesnę, Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, paskelbimo datą (3 d.).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 28–31 punktuose nurodytą teisinį reguliavimą, pažymi, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. sprendimui „Dėl I. M. teisės į motinystės pašalpą“ Nr. 6-24-7171 (kuriuo pareiškėjai 2015 metais paskirta motinystės pašalpa, kuri, pasak pareiškėjos, buvo mažesnė, nei priklausė), Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas netaikomas, nes 2015 m. gegužės 11 d. sprendimas buvo įvykdytas ne tik iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, t. y. iki 2016 m. kovo 15 d., bet ir iki įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 2 d.

33. Dėl motinystės pašalpos už visą nėštumo ir gimdymo laikotarpį pažymėtina, kad bylos medžiaga patvirtina, jog VSDFV teritorinis skyrius mokėjo pareiškėjai sumažintą motinystės pašalpą vykdydamas tuo metu galiojusių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nenustatyti valdžios institucijos – VSDFV Vilniaus skyriaus, neteisėti veiksmai.

34. Nėra pagrindo pripažinti, jog VSDFV Vilniaus skyrius (jo valstybės tarnautojai) neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Apskaičiuodamas pareiškėjai motinystės pašalpą už visą nėštumo ir gimdymo laikotarpį, VSDFV Vilniaus skyrius tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, nors vėliau ir buvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuris pašalpoms apskaičiuoti taikytas teisės aktų nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijos nuostatoms (39 straipsnio 2 daliai). Atsižvelgiant į tai, prieitina prie išvados, kad šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju, nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (VSDFV Vilniaus skyriaus) veiksmų, nėra ir būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, t. y. neteisėtų veiksmų, o nesant šios sąlygos negali kilti ir civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo. Šią išvadą patvirtina ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1786-525/2018; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1681-1062/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-312-525/2020).

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo atitinkama teisės akto norma pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, savaime nėra pagrindas taikyti valstybei CK 6.271 straipsnyje numatytą atsakomybę, kadangi šios atsakomybės taikymą kiekvienoje individualioje byloje lemia tik tai bylai reikšmingų aplinkybių visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1329/2010; 2012 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-69/2012 ir kt.). Taigi teismas, nagrinėjantis bylą dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teise, inter alia (be kita ko) nenusižengdamas iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priima sprendimą, ar tuo konkrečiu atveju yra pagrindas valstybei atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, tarp jų – ir siejamų su vykdomu norminiu teisiniu reglamentavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3155-624/2015; 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1786-525/2018 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius Dainius Raižys