2024-09-18 Nr. AB-13334-3-61-3-00054-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2260-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00054-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 23S231920 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi“ (toliau – ir Sprendimas 1) ir 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 23S2232961 „Dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių“ (toliau – ir Sprendimas 2; toliau kartu Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 – ir Sprendimai).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Sprendimas 1 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, konstatavus, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybei. Pareiškėjas Migracijos departamento klausimyne nurodė, kad 2008–2012 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą. Tačiau pareiškėjas negali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos, nes nuo 2019 metų yra išsiregistravęs iš kilmės valstybės institucijos ir turi dokumentą dėl išvykimo iš šalies, nėra užsiregistravęs kilmės šalies ambasadoje, pareiškėjas yra lojalus Lietuvai, kuriai nekelia grėsmės.

2.2. Atlikęs karinę tarnybą pareiškėjas privalėjo įsidarbinti ir turėjo du pasirinkimus – darbą kolūkyje arba pasienio tarnyboje, kurią ir pasirinko. Pareiškėjas nebuvo įpareigotas būti lojalus kilmės šaliai ir palaikyti jos valdžią. Pareiškėjas dirbo vairuotojo–techniko pareigose, jo pagrindinės darbo funkcijos buvo automobilių priežiūra, paruošimas techninei apžiūrai, remontas ir dokumentacijos pildymas, taip pat, prireikus, jis vežiodavo asmenis.

2.3. Dėl atsakovo nustatytų aplinkybių, jog Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas leidimų laikinai gyventi galiojimo metu, nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. liepos 30 d., 320 kartų buvo išvykęs į Baltarusijos Respubliką, pareiškėjas pabrėžė, kad Baltarusijoje gyvena jo mama, kuri yra garbingo amžiaus. Taip pat tuo metu mirė jo tėvas, pareiškėjas privalėjo padėti dėl laidotuvių. Pareiškėjas buvo nutraukęs socialinį ryšį su Baltarusija, bet ne su mama.

2.4. Pareiškėjas nesutiko su Sprendime 1 nurodytais argumentais, kad jis klausimyną užpildė ir apklausos metu kalbėjo ne valstybine kalba, o tai patvirtina jo nepakankamą integraciją į Lietuvos visuomenę. Pareiškėjo nuomone, nors jis ir išlaikė valstybinį egzaminą, tai nesuponuoja pareigos apklausos metu kalbėti lietuvių kalba, jeigu yra galimybė laisvai atsakinėti į klausimus kalba, kuria jam kalbėti yra paprasčiau.

2.5. Nors Sprendime 1 nurodyta, kad pareiškėjo teiginys, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl kylančios rizikos patirti persekiojimo veiksmus, yra tik deklaratyvus, nes dokumentų, įrodančių galimą valstybės institucijų persekiojimo riziką asmuo nepateikė, tačiau pareiškėjas Migracijos departamento pareigūnų buvo įtikintas, kad pateikti dokumentus galės tik tada, kai bus grįžęs į Baltarusiją. Tačiau, suprasdamas esamą situaciją, vertina, kad jam kyla grėsmė patirti persekiojimą.

2.6. Sprendime 1 nurodyta, kad pareiškėjas nėra pagrindinis šeimos išlaikytojas, jo gaunamos pajamos (minimalus darbo užmokestis) yra ženkliai mažesnės nei sutuoktinės, tačiau pareiškėjas su sutuoktine veda bendrą ūkį.

2.7. Migracijos departamento išvada, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) surinkti duomenys leidžia teigti, jog atsakovas turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą 1, nes VSD 2023 m. liepos 5 d. raštu Nr. 18-7390 (toliau – ir VSD išvada) pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nėra pagrįsta. Išvadoje nėra pagrindžiama, kodėl pareiškėjas, dirbdamas kilmės šalies kariuomenėje mechaniku, palaikė šalies valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. VSD ir Migracijos departamentas neatliko savarankiško vertinimo šiuo klausimu. Pareiškėjas taip pat nebuvo iškviestas žodinei apklausai į Migracijos departamentą, jo nebuvo prašoma duoti papildomus paaiškinimus, nors jo situacija turėjo būti įvertinta individualiai.

2.8. Pareiškėjas nurodė, kad byloje nėra pagrįstų įrodymų, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, nors pareiškėjas sieja savo gyvenimą ir ateitį su Lietuvos Respublika, o Migracijos departamentas rėmėsi prielaidomis ir nepagrįstais argumentais.

3. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose ir teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad pildydamas klausimyną jis neturėjo su savimi kontrakto ir neteisingai nurodė tarnybos pabaigos laiką bei nenurodė tikslaus pasienio institucijos pavadinimo. Pareiškėjas iš tarnybos išėjo savo noru 2012 m. kovo ar balandžio mėnesį, nes jau buvo susipažinęs su buvusia žmona lietuve, o tai trukdė tarnybai. Institucijos vadovybė jo išėjmo priežasčių nesiaiškino ir kontraktą nutraukė jo prašymu. Jokio dokumento, kad kontraktą nutraukė prieš terminą jis neturi, bet jau 2013 metų pabaigoje jis dirbo kitame darbe ir tai įrodo, kad jis iki 2013 m. liepos 14 d. Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete pagal kontraktą neišdirbo. Pareiškėjas gyvena Lietuvoje daugiau nei 10 metų, turi šeimą, namus, paskolą, t. y. jo ryšiai su Lietuva glaudūs. Kilmės valstybės pasienio tarnyboje pareiškėjas buvo atsakingas už automobilių aptarnavimą ir remontą, dirbdamas neturėjo nieko bendro su kariniais reikalais, tokiuose veiksmuose nedalyvavo, net neturėjo uniformos, nebuvo davęs priesaikos, su bendradarbiais jokių ryšių nepalaiko. Pareiškėjas buvo išsiskyręs su žmona, bet vėl gyvena kaip šeima. Pareiškėjas išvykdavo į kilmės šalį prižiūrėti mamą, tvarkyti turtinius reikalus, motinai išvykus gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, jokių ryšių su kilmės valstybe, su ten gyvenančiais artimaisiais neturi, visi tolimi giminaičiai gyvena Lietuvoje. Pareiškėjas supranta lietuvių kalbą ir pats kalba lietuviškai, yra išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą, duomenų, kad dirbo kariuomenėje, niekada neslėpė. Migracijos departamentas anksčiau neįžvelgė jokių grėsmių dėl pareiškėjo darbo.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 22 d. pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (šeimos susijungimo atvejis). Pareiškėjas, pildydamas klausimyną nurodė, kad 2008–2012 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą. Migracijos departamentas gavo VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, priėmė Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.

4.2. Migracijos departamentas neturi pagrindo nesivadovauti VSD išvada, tuo labiau, kad ši išvada nėra nemotyvuota – ji yra pagrįsta pareiškėjo darbu Baltarusijos Respublikos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo tarnyba). Pareiškėjo reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, kuriuos reikia įrodyti, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, jog sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.

4.3. Lojalumo valdžiai reikalavimas taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų. Be to, laikotarpis, praėjęs nuo pareiškėjo tarnybos kariuomenėje pabaigos, nėra toks didelis, kad savaime lemtų tarnybos metu susiklosčiusių ryšių ir galimo poveikio išnykimą. Tai, kad pareiškėjas nuo 2019 metų yra išsiregistravęs iš valstybės institucijos ir turi dokumentą dėl išvykimo iš šalies, nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybei ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi. Aplinkybė, kad pareiškėjas iki šiol nėra užsiregistravęs kilmės šalies ambasadoje, esančioje Lietuvoje, nepatvirtina, kad jis yra lojalus Lietuvai ar nekeliantis grėsmės. Pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su kilmės šalimi, nes ten nuolat vyksta.

4.4. Atsakovas 2023 m. rugpjūčio 3 d. atliko pareiškėjo apklausą, kurios metu pareiškėjas pateikė savo paaiškinimus dėl tarnybos, eitų pareigų bei funkcijų. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, atsižvelgė į apklausos metu gautus pareiškėjo paaiškinimus.

4.5. Vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės (pareiškėjas buvo sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, turi sūnų, kuris Lietuvos Respublikos pilietis ir gyvena Lietuvoje) savaime nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui. Remiantis Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas leidimų laikinai gyventi galiojimo metu, nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. liepos 30 d., 320 kartų buvo išvykęs į Baltarusijos Respubliką. Šie duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Baltarusija, nes ten vyksta nuolat, todėl šios aplinkybės tik patvirtina pareiškėjo aiškius stiprius ryšius su Baltarusija.

4.6. Pareiškėjas neturi teisėto pagrindo tikėtis, kad jam leidimas laikinai gyventi ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais, jeigu asmuo neatitinka Įstatymo reikalavimų ar jei toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. VSD atsiliepime ir papildomuose paaiškinimuose nurodė šiuos argumentus:

5.1. Migracijos departamento Sprendimai priimti vadovaujantis Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, įvertinus visus duomenis apie pareiškėją. Sprendimai atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

5.2. VSD atsakovui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas 2008–2012 metais tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms.

5.3. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 22 d. Migracijos departamento klausimyne nurodė tik tai, kad 2008–2012 metais tarnavo kariniame pasienio dalinyje, tačiau nenurodė, kad tarnavo Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete ir jo tarnyba pagal kontraktą truko iki 2013 m. liepos 14 d. Baltarusijos Respublikos valstybinis pasienio komitetas ne tik vykdo bendrąsias pasienio tarnybos funkcijas, bet jo žvalgybos padaliniai vykdo ir itin specifinę funkciją – žvalgybą prieš Lietuvos Respubliką. Todėl pareiškėjo keliama grėsmė Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui dėl nurodytų Baltarusijos Respublikos valstybinio pasienio komiteto vykdomų funkcijų specifiškumo vertintina kaip dar didesnė nei klausimyne nurodžius tik nesukonkretintą tarnybos kariniame pasienio dalinyje faktą.

5.4. Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 2 d. rašytiniuose paaiškinimuose ir apklausos metu klaidino Migracijos departamentą, teigdamas, jog neva jis 2013 m. liepos 14 d. savo noru nutraukė sutartį su Baltarusijos Respublikos valstybiniu pasienio komitetu, nes iš aptariamos sutarties matyti, kad šalys susitarė, jog tarnyba truks iki 2013 m. liepos 14 d. Taigi, pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete iki pat sutarties pabaigos, o ne nutraukė ją savo noru prieš terminą. Be to, pareiškėjas 2014–2015 metais dirbo Baltarusijos respublikinėje unitarinėje įmonėje „Belenergostroj“ ir statė Baltarusijos atominę elektrinę. Tokios didelės reikšmės projektuose dalyvaujančiose Baltarusijos valstybinėse įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Taigi pareiškėjo betarpiška tarnybos (darbo) Baltarusijos valstybiniuose subjektuose patirtis truko ne mažiau kaip nuo 2006 metų iki 2015 metų, t. y. beveik pusę pareiškėjo, kaip suaugusio asmens, gyvenimo. Akcentuotina, jog Baltarusijos atominės elektrinės projektas, prie kurio įgyvendinimo tiesiogiai prisidėjo pareiškėjas, įgyvendintas nesilaikant branduolinės saugos reikalavimų, Lietuvos valdžios institucijų pripažintas keliančiu grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.

5.5. Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė, kuri didėja, Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje ir kituose teisės aktuose. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinę vizą, leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ir pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

5.6. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos, nes Baltarusijos Respublikoje jam gresia valstybės institucijų persekiojimas, tačiau pareiškėjas gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu į Baltarusiją vyko itin dažnai – net 320 kartų. Vien tik ši aplinkybė akivaizdžiai paneigia pareiškėjo teiginius apie jo galimą persekiojimą Baltarusijos Respublikoje. VSD vertinimu, priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento Sprendimus.

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo Migracijos departamento ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus, 2024 m. gegužės 15 d. nutartimi apeliacinius skundus tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl byloje esančio esminę reikšmę turinio įrodymo – pareiškėjo pateiktos kario tarnybos Baltarusijos Respublikos valstybės sienos apsaugos pajėgose sutarties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl VSD Išvados ir Sprendimų pagrįstumo, o kartu ir pareiškėjo keliamos grėsmės valstybei (dėl pareiškėjo tarnybos kilmės šalyje), neįvertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, kurios yra itin reikšmingos keliamam ginčui (kad pareiškėjas dirbo institucijoje, kurios viena iš funkcijų – žvalgyba prieš Lietuvą), kadangi jos yra susijusios būtent su pareiškėjo tarnyba, jos pobūdžiu ir specifika, kuri gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

III. 8. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

9.1. Pareiškėjas, kuris yra Baltarusijos Respublikos pilietis, 2023 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu; atsakydamas į Migracijos departamento klausimyno 2 klausimą nurodė, kad 2008–2012 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariniame pasienio dalinyje (tikslaus institucijos pavadinimo nenurodė).

9.2. Kario tarnybos Baltarusijos Respublikos valstybės sienos apsaugos pajėgose sutartis patvirtina, kad pareiškėjas sutartį buvo sudaręs su Baltarusijos Respublikos valstybiniu pasienio komitetu ir pagal sutartį įsipareigojo tarnauti Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete iki 2013 m. liepos 14 d.

9.3. Pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 28 d. Lietuvoje gyvena su leidimais laikinai gyventi, paskutinis leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2023 m. liepos 30 d. Pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 1 d. dirbo Lietuvoje, turi šeiminių ryšių Lietuvoje, nes buvo sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, turi sūnų. Pareiškėjas leidimų laikinai gyventi galiojimo metu, laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. liepos 30 d., buvo išvykęs į Baltarusijos Respubliką 320 kartų.

9.4. 2023 m. rugpjūčio 2 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad yra Baltarusijos pilietis, nors su žmona oficialiai išsituokė, tačiau susitaikė ir šiuo metu gyvena kartu Lietuvoje, augina 6 metų sūnų. Paprašytas papasakoti apie savo tarnybą armijoje, pareiškėjas nurodė, kad tarnavo pasienio kariuomenėje, tuo metu nebuvo darbų, todėl pasirinko būtent tokį darbą, buvo galimybė persikelti arčiau namų ir tokia tarnyba buvo optimalus variantas. Pagrindinė jo darbo funkcija buvo prižiūrėti techniką, rengti ataskaitas apie kuro išnaudojimą, važiuoti į technines apžiūras, vežioti vadovybę. Kai atsirado normalių darbų, pareiškėjas 2013 metais iš karto nutraukė sutartį savo noru ir išėjo iš tarnybos.

9.5. Sprendimu 1 Migracijos departamentas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendime 1 nurodyta, kad pareiškėjas 2008–2012 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą. Tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą, asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią. Tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

9.6. Sprendimu 2 Migracijos departamentas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

9.7. Priimdamas Sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi VSD Išvada, kuria VSD, atsižvelgdamas į informaciją, susijusią su pareiškėju ir į šiandieninę geopolitinę situaciją, vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo (4 str. 3, 5 d., 35 str. 1 d.) nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, pažymėjo, kad sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai.

11. Vertindamas Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, teismas akcentavo, kad nacionaliniuose teisės aktuose konstatuotas autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas Lietuvos Respublikos interesams, o nacionalinis saugumas yra ir viešasis interesas, ir pagrindinė, visai visuomenei esminę reikšmę turinti vertybė. Atsižvelgdamas į EŽTT jurisprudenciją, teismas pažymėjo, kad tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia, šioje srityje EŽTT praktikoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija.

12. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Nacionalinio saugumo strategijoje nurodomą Baltarusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Baltarusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, teismas nenustatė priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu, jo visapusiškumu ir objektyvumu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, t. y. kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos ir kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Teismo įsitikinimu, šių išvadų nepaneigė pareiškėjo nurodomi argumentai apie jo tarnybos pobūdį Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete, tarnybos santykių pasibaigimo priežastys. Teismo vertinimu, ginčijamuose Sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl potencialiai realios galimybės būti užverbuotam priešiškai Lietuvos Respublikai veiklai vykdyti.

13. Teismas nurodė, kad Sprendimo 1 turinys patvirtino, jog nors esminis jo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, jog Migracijos departamentas atliko ir pareiškėjo vertinimą turimų Lietuvos Respublikoje socialinių bei ekonominių ryšių aspektu – atsakovas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 28 d. Lietuvoje gyvena su leidimais laikinai gyventi, paskutinis leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2023 m. liepos 30d., nuo 2015 m. birželio 1 d. iki dabar pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais dirba Lietuvoje, turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – jis buvo sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete (santuoka sudaryta 2014 m. rugsėjo 20 d., nutraukta – 2020 m. rugpjūčio 11 d.), turi sūnų, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis ir gyvena Lietuvoje, turi nekilnojamojo turto. Teismo įsitikinimu, Sprendime 1 buvo pateiktas pareiškėjo individualių aplinkybių, ryšių su Lietuva ir kilmės valstybe vertinimas bei padaryta išvada, jog šie ryšiai su Lietuvos Respublika nenusveria grėsmės valstybės saugumui.

14. Teismas, įvertinęs Sprendimo 1 turinį, konstatavo, kad jis teisiškai pagrįstas, yra individualiai įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir reikšmė lyginant su nacionalinio saugumo interesais, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovas individualaus vertinimo neatliko, o rėmėsi tik VSD išvada.

15. Dėl skundo argumentų, kad atsakovas ir VSD savo išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės grindė prielaidomis, teismas pažymėjo, kad byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete, kuris pagal VSD turimą informaciją vykdo ir itin specifinę funkciją – žvalgybą prieš Lietuvą, kad dirbdamas tokioje institucijoje pareiškėjas, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, jos vykdomai politikai. Ši aplinkybė, ją įvertinus pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, teismo įsitikinimu, suponavo pareiškėjo pažeidžiamumą ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

16. Teismas pripažino, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti VSD vertinimu, jog pareiškėjui ir toliau suteikus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui ir veiklai prieš Lietuvos Respubliką, kadangi VSD buvo žinoma, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose.

17. Pažymėjęs, kad sprendžiant dėl užsieniečio keliamos grėsmės atliekamas iš esmės perspektyvinis vertinimas, teismas vertino, jog aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui.

18. Nurodytos geopolitinės situacijos ir Lietuvos saugumo kontekste pareiškėjo argumentus, kad į pasienio tarnybą pateko todėl, kad privalėjo rinktis tarp tokio darbo ir darbo kolūkyje, kad užėmė tik mechaniko ir vairuotojo pareigas ir nedirbo jokio darbo, susijusio su karinėmis funkcijomis, teismas vertino kaip nepaneigiančius fakto, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos pasienio tarnybos institucijoje, kuri, be kita ko, vykdo žvalgybą prieš Lietuvą, privalėjo būti ir buvo lojalus Baltarusijos Respublikos valdžiai, nes tą užtikrino atitinkamos Baltarusijos saugumo tarnybos. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas po privalomos karinės tarnybos sąmoningai nusprendė ir toliau savo profesinę veiklą susieti su karine tarnyba autoritarinėje valstybėje, pasirinkdamas tokią tarnybą pareiškėjas išreiškė lojalumą Baltarusijos valdančiajam režimui. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo darbo pobūdis (mechanikas, vairuotojas) kilmės valstybės pasienio institucijoje nepaneigė, kad asmuo privalėjo būti lojalus režimui ir gali kelti grėsmę Lietuvos saugumui.

19. Teismas atkreipė dėmesį, kad viena iš pareiškėjo darbo funkcijų tarnaujant Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete buvo vadovybės vežiojimas. Teismo įsitikinimu, toks vadovybės dienotvarkės žinojimas ir bendravimas su ja, ypač atsižvelgiant į šios įstaigos vykdomą žvalgybinę veiklą prieš Lietuvą, patvirtino, kad pareiškėjo lojalumas neturėjo kelti jokių abejonių Baltarusijos valdžiai, todėl Migracijos departamentas tinkamai įvertino pareiškėjo pareigas jo lojalumo Baltarusijos valdžiai ir potencialios grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui aspektais. Teismas nurodė, kad institucijų nereikalaujama nustatyti konkrečius pareiškėjo veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos saugumui.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, siekdamas paneigti savo lojalumą Baltarusijos valdžiai ir grėsmę Lietuvai, pagal teismų praktiką privalo įrodymais pagrįsti aplinkybes, kurios neabejotinai liudytų akivaizdų jo priešiškumą Baltarusijos oficialios valdžios politikai, veikimą prieš režimą ir pan. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas nenurodė pavyzdžių ir nepateikė juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos valdžios politikai, jo veikimą prieš tokią politiką. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė klausimyne, nesudarė pagrindo pripažinti Sprendimą 1 neteisėtu, nes tai nereiškia, kad pareiškėjas negali būti užverbuotas ir išnaudotas Baltarusijos žvalgybos veikti prieš Lietuvos interesus.

21. Teismas detalizavo, kad pareiškėjas tarnybą Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete paliko ne dėl vertybinių įsitikinimų, o pasibaigus sutarties terminui. Vertindamas pareiškėjo paaiškinimus, kad jis tarnybą nutraukė savo noru 2012 m. pavasarį (teismo sprendime nurodyti 2022 metai laikytini rašymo apsirikimu) ir vadovybė jo išėjmo priežasčių nesiaiškino, teismas nurodė, kad jie nepagrįsti jokiais dokumentais. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo teiginiai, kad jau 2013 metų pabaigoje jis dirbo kitame darbe ir tai įrodo, kad jis iki 2013 m. liepos 14 d. pagal sutartį Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete neišdirbo, prieštaravo byloje esantiems įrodymams, o šie prieštaravimai tik patvirtino pareiškėjo potencialią grėsmę. Išanalizavęs pareiškėjo tarnybos sutarties sąlygas, teismas nurodė, kad pareiškėjo tarnyba truko iki 2013 m. liepos 14 d., o kario (pareiškėjo) iniciatyva sutartį nutraukti anksčiau termino nebuvo galima vien tik savo noru, be svarių priežasčių (8.2 p.). Teismo įsitikinimu, pareiškėjo teiginys, kad sutartį jis nutraukė prieš terminą tik savo noru ir vadovybė nesiaiškino to priežasčių, kėlė pagrįstas abejones. Pareiškėjo darbo knygelės duomenys patvirtino, kad kitame darbe po nurodytos sutarties dėl kario tarnybos nutraukimo jis pradėjo dirbti tik 2014 m. balandžio 1 d., o ne 2013 metų pabaigoje. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas pareiškėjo paaiškinimus apie aptariamos sutarties nutraukimą prieš terminą vertino kritiškai.

22. Teismas sutiko, kad Migracijos departamentas pagrįstai Sprendime 1 vertino, jog pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusijos Respubliką ženkliai padidina riziką dėl jo bendradarbiavimo ir informacijos teikimo Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnyboms. Nors pareiškėjo keliones į Baltarusiją pateisino jo šeiminės bei asmeninės aplinkybės (motinos priežiūra, turto tvarkymo reikalai ir pan.), tačiau atsakovas ir VSD pagrįstai vertino, jog dėl to egzistuoja didelė vykstančių asmenų verbavimo rizika. Teismas sutiko, kad buvusių Baltarusijos karių dažnas vykimas iš Lietuvos į Baltarusiją didina ir taip itin išaugusią grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams. Pažymėjęs kad pareiškėjas gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu į Baltarusiją vyko itin dažnai (net 320 kartų), o kelionių į Baltarusiją nenutraukė net ir po 2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėtos plataus masto karinės agresijos prieš Ukrainą, be kita ko ir iš Baltarusijos teritorijos, teismas vertino, kad toks elgesys parodė, kad jo lojalumu Baltarusijos valdžios tarnybos gali pasinaudoti jam gyvenant Lietuvoje. Teismo vertinimu, VSD ir atsakovo surinkti ir Sprendime 1 aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius arba bet kada galinčius atsinaujinti ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, todėl leido spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu, kurie nebuvo niekaip paneigti.

23. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, teismas konstatavo, kad jo interesas būti Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo nepilnametis sūnus. Teismas pažymėjo, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama; teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar galima pagrįstai tikėtis, kad pareiškėjo nepilnametis sūnus galėtų išvykti kartu su juo (periodiškai atvykti pas jį) į Baltarusijos Respubliką.

24. Buvo konstatuota, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jo nepilnametis sūnus galėtų būti neįleistas į Baltarusijos Respubliką. Teismas pažymėjo, kad nepilnamečio vaiko motina yra Lietuvos Respublikos pilietė, gyvena Lietuvos Respublikoje, gyvenamąją vietą yra deklaravusi kartu su nepilnamečiu sūnumi, todėl neleidus pareiškėjui gyventi Lietuvoje, nepilnametis jo vaikas Lietuvoje neliks be tėvų priežiūros.

25. Įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, teismas sprendė, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje su savo sūnumi ir jo motina negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

26. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime pripažinta, jog asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis laikomi nepašalinamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Be to, teismo įsitikinimu Sprendimas 1 atitiko nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose (žr., pvz. baigiamuosius teismo aktus administracinėse bylose Nr. eA-1074-624/2024; Nr. eA-1320-492/2024; Nr. eA-1165-415/2024; kt.). Šie teismų praktikos pavyzdžiai rodė, kad iš esmės visiškai vienodos, o kai kuriais atvejais užsieniečiams dar net palankesnės aplinkybės dėl jų integracijos Lietuvoje nei pareiškėjo atvejis, teismų praktikoje laikomos nepaneigiančiomis grėsmes Lietuvos valstybės saugumui, jeigu Baltarusijos pilietis yra tarnavęs Baltarusijos pasienio tarnyboje ar kariuomenėje.

27. Vertindamas Sprendimo 2, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, teisėtumą ir pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių individualių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas, o jo panaikinimą siejo su Sprendimo 1 neteisėtumu. Vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatomis, teismas pripažino, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir pažeidžia pareiškėjo teises.

28. Teismas apibendrino, kad šiuo atveju surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeniniam interesui gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, jo šeiminiams ryšiams negali būti teikiamas prioritetas. Teismo vertinimu, VSD pateikti duomenys sudarė pagrindą atsakovo išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, jo pažeidžiamumą ir potencialią grėsmę, kad jis priešiškos valstybės gali būti panaudotas veikiant prieš Lietuvos valstybę, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai nesudarė pagrindo panaikinti skundžiamus Sprendimus.

IV. 29. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui ngrinėti iš naujo (netenkinus pirmojo reikalavimo).

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes ir teisinius argumentus dėl ginčijamų Sprendimų ir dėl išvados, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos saugumui, nepagrįstumo ir akcentuoja, kad:

30.1. VSD išvadoje iš esmės niekaip nėra pagrindžiama, kodėl pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos kariuomenėje mechaniku, palaikė Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. Pažymėtina, kad šioje išvadoje yra remiamasi vienintele aplinkybe, t. y. tai, jog pareiškėjas pildydamas Migracijos departamento klausimyną pats nurodė, kad dirbo Baltarusijos kariuomenėje, tačiau savo savarankiško vertinimo dėl darbo pobūdžio, tarnybos laikotarpio VSD, kaip kompetentinga institucija, neatliko. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas atliko administravimo ir / ar vadovavimo funkcijas.

30.2. Pareiškėjo šeiminių ryšių nepripažinimas, remiantis vien preziumuojama grėsme, yra nepagrįstas, o sprendimas atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi šalyje gali būti laikomas teisėtu tik tais atvejais, kai, įvertinus viešosios tvarkos bei visuomenės saugumo ir teisės į šeimos gyvenimo gerbimą balansą, teisės į šeimos gyvenimą ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas sąžiningai nurodė savo visas darbovietes, nebandė jų nuslėpti. Pareiškėjas gyvena su buvusia žmona Lietuvos Respublikos piliete ir nepilnamečiu sūnumi Lietuvoje, tačiau šie duomenys, pagrindžiantys glaudžius pareiškėjo šeiminius ryšius, nebuvo įvertinti, o buvo tik formaliai išvardinti – tai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra laikoma tinkamu jų įvertinimu. Svarbu yra ir tai, kad pareiškėjas nuo 2015 metų dirbo Lietuvoje, mokėjo mokesčius, o tai teismų taip pat yra vertinama kaip reikšmingos aplinkybės, nustatant asmens ryšius su Lietuvos valstybe; pareiškėjas per 8 metus yra integravęsis į lietuvių visuomenę.

30.3. Migracijos departamento taikomos priemonės dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu; asmens keliama grėsmė (nors ji ir numanoma) turi būti reali ir akivaizdi.

30.4. Pirmosios instancijos teismas nors ir citavo, tačiau visiškai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog kiekvieno užsieniečio situacija yra unikali ir atsakovas privalo įvertinti individualią asmens situaciją. Teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. teismo sprendime įvertintos tik pareiškėjo darbinės pareigos, nurodytos aplinkybės dėl tarnybos, tačiau teismas nevertino nei šeiminių, nei socialinių, nei ekonominių ar kitų ryšių, nei į bylą pateiktų įrodymų dėl dažno pareiškėjo išvykimo į Baltarusiją (šių išvykų priežasčių).

30.5. Dėl teismo išvados, kad Sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl potencialiai realios galimybės būti užverbuotam priešiškai Lietuvos Respublikai veiklai vykdyti, pažymėtina, jog teismas (kaip ir atsakovas) sutiko su VSD išvada, kurioje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos saugumui. Nei VSD, nei atsakovas, nei teismas nepateikė ir neįrodė, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę, t. y. kad egzistuoja potencialiai reali galimybė pareiškėją užverbuoti ar kad pareiškėjas yra užverbuotas.

30.6. Iš Sprendimų turinio akivaizdu, kad nebuvo atliktas išsamus pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, individualiai nebuvo ištirtos visos reikšmingos, su pareiškėju susijusios aplinkybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023; 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023; 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023; kt.) pripažįsta, kad vien faktas, jog asmuo tarnavo / dirbo valstybės institucijose (pareiškėjas dirbo mechaniku), nesant jokių kitų papildomų indikacijų, nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės egzistavimą valstybei. Atsakovas įvertino tik pareiškėjo praeityje dirbtą darbą Baltarusijos tarnyboje, tačiau nevertino jo darbo pobūdžio bei funkcijų, darbo pasibaigimo pagrindo, laiko, praėjusio po darbo pabaigos, duomenų apie asmens darbą įvairiose valdžios institucijose po nutrauktos tarnybos, asmens ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, pareiškėjo pozicijos dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje, jo politinių pažiūrų, pareiškėjo šeiminių, ekonominių ir socialinių ryšių su Lietuva; nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas kokiais nors savo veiksmais būtų parodęs, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

30.7. Sprendimuose pareiškėjo valstybės saugumui keliama grėsmė motyvuojama jo turėjimu būti lojaliu Baltarusijos valdžiai dėl jo darbo valstybiniuose subjektuose praeityje. Tačiau Sprendimuose nėra pateikta jokia informacija, ar buvo atlikti kokie nors veiksmai, vertinant pareiškėjo lojalumą / nelojalumą valdžiai šiuo metu, o asmens pavojingumas yra vertinamas atliekant perspektyvinį vertinimą. Vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, turėtų būti motyvuojama, kodėl pareiškėjas VSD išvados rengimo metu turėjo būti lojalus Baltarusijos valdžiai ir kodėl jo darbo atitinkamose institucijose metu jis privalėjo būti lojalus Baltarusijos valdžiai bei vykdomai politikai. Tokių duomenų VSD išvadoje nėra pateikta, o tai, vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sudaro pagrindą tokią išvadą pripažinti neapgrįsta.

30.8. Pirmosios instancijos teismas neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo – teismas tik pacitavo VSD išvadą ir ja grindžiamus Sprendimų motyvus. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas nevertino į bylą pateiktų įrodymų ir pareiškėjo socialinių ryšių, t. y. teismo sprendimas priimtas remiantis tik VSD išvada, kuri grindžiama prielaidomis. Dėl nurodytų motyvų nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad Migracijos departamentas tinkamai atliko tyrimą ir vertino su pareiškėju susijusias visas individualias aplinkybes. Akcentuotina, jog atsakovo Sprendimai priimti remiantis tik VSD išvada, tačiau šią išvadą VSD pateikė neįvertinusi individualių duomenų apie pareiškėją.

30.9. Teismo išvados, kad pareiškėjo sąmoningas pasirinkimas dirbti Baltarusijos valstybės pasienio tarnyboje kariu, kurių lojalumas neišvengiamai (nebūtinai formaliai ir viešai) yra kontroliuojamas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, yra deklaratyvūs ir niekaip neįrodantys pareiškėjo lojalumo kilmės valstybės valdžiai, jo priklausymo Baltarusijos valstybei ir jos valdžiai.

30.10. Nesutiktina su išvada, kad sprendžiant dėl užsieniečio keliamos grėsmės, nebūtina nustatyti konkrečių asmens veiksmų. Tai tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (kaip ir atsakovo Sprendimai ir VSD išvada) grindžiami prielaidomis, o ne konkrečios situacijos vertinimu.

30.11. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2015 metų, Baltarusijoje mitingai prieš režimą buvo organizuoti 2019 metais, t. y. pareiškėjas tuo metu jau gyveno ir dirbo Lietuvoje. Taigi, pareiškėjas dirbdamas ir gyvendamas Lietuvoje negalėjo paremti mitingo ir jo dalyvių, o Lietuvoje darbu kūrė savo ir šeimos gerovę. Todėl teismo išvados, kad pareiškėjas privalėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo akivaizdų nelojalumą / priešiškumą Baltarusijos valdžiai, yra nelogiški ir nemotyvuoti. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu ne kartą patvirtino, kad yra priešiškai nusiteikęs dėl Rusijos vykdomos karinės agresijos Ukrainoje.

30.12. Dėl teismo išvados, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas tarnybos sutartį nutraukė savo noru, pastebėtina, jog pareiškėjas nurodė, kad jis gali būti persekiojimas Baltarusijoje ir tokios informacijos ieškojimas gali sukelti jam neigiamas pasekmes, kadangi pareiškėjas Baltarusijoje neturi jokių ryšių, o dėl dabartinės geopolitinės situacijos nesiruošia ten grįžti. Teismas netinkamai aiškino tarnybos sutarties 8.2 punkto turinį. Pareiškėjas nutraukė sutartį savo noru kitais teisės aktuose nurodytais atvejais, tačiau šio fakto dabar įrodyti negali, ką ir paminėjo bylos nagrinėjimo metu.

30.13. Pareiškėjas įrodė kiekvieno vykimo į Baltarusiją priežastį, o teismas tai vertino kaip niekinius įrodymus ir rėmėsi prielaidomis, o ne į bylą surinktais duomenimis ir įrodymais, kurie patvirtino pareiškėjo socialinius ryšius ir vykimo priežastis.

30.14. Apibendrintina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, priimtas visiškai nevertinant įrodymų ir faktinių aplinkybių, grindžiamas prielaidomis, todėl naikintinas.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

31.1. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Apeliaciniame skunde nėra pagrįstų argumentų, patvirtinančių, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

31.2. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie dažnų vykimų į Baltarusijos Respubliką priežastis, tarnybos pobūdį nepaneigia jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui bei tos aplinkybės, kad jis tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą. Pareiškėjo dažnas vykimas į Baltarusijos Respubliką ženkliai padidina riziką dėl jo bendradarbiavimo ir informacijos teikimo Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnyboms.

31.3. Pareiškėjo darbo funkcijų pobūdis patvirtina, kad pareiškėjo lojalumas neturėjo kelti jokių abejonių. Pareiškėjo argumentai, kad jis atliko tik techninio pobūdžio darbą, nepaneigia VSD vertinimo, kadangi, atsižvelgiant į teismų praktiką, konkrečios darbo ar tarnybos funkcijos dirbant valstybės tarnyboje ar atliekant karo tarnybą Baltarusijoje nėra esminis ir lemiamas kriterijus sprendžiant dėl asmens pažeidžiamumo gyvenant Lietuvoje. Taip pat nėra reikalaujama, jog VSD ar Migracijos departamentas turėtų nustatyti konkrečius užsieniečio veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

31.4. Priešingai nei teigia pareiškėjas apeliaciniame skunde, Migracijos departamentas priėmė ginčijamus Sprendimus vadovaudamasis ne tik VSD išvada. 2023 m. rugpjūčio 3 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas pateikė savo paaiškinimus dėl tarnybos, eitų pareigų bei funkcijų, į kuriuos buvo atsižvelgta.

31.5. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos panašiose bylose. Nagrinėjamu atveju buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Tačiau, Migracijos departamento vertinimu, šie ryšiai nepaneigia grėsmės valstybės saugumui, o apeliaciniame skunde nurodytas teismų praktikos pavyzdys dėl šeiminių interesų ir saugumo interesų pusiausvyros nėra aktualus nagrinėjamam atvejui. Migracijos departamentas, priešingai nei nurodo pareiškėjas, vadovavosi ne vien VSD išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje.

31.6. Atmestini apelianto argumentai, kad VSD ir Migracijos departamento išvados yra grįstos prielaidomis, kadangi jos pagrįstos nustatytu faktu, kad pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete, kuris pagal VSD turimą informaciją, vykdo ir itin specifinę funkciją – žvalgybą prieš Lietuvą.

31.7. Pirmos instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė savo išvadas, vertinimo, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo į bylą pateiktus dokumentus, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu, tačiau nepateikia jokių rodymų, kurie paneigtų padarytas išvadas ir nustatytas faktines aplinkybes.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

32.1. Teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Baltarusijos piliečio teisėms ir interesams.

32.2. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, tarnyba Lietuvai priešiškos valstybės ginkluotosiose pajėgose (net ir praėjus ilgam laikui po tarnybos pabaigos) pripažįstama kaip grėsmę Lietuvos valstybės saugumui keliantis veiksnys. Teismas tinkamai įvertino byloje nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjo tarnyba Baltarusijos pasienyje, nepriklausomai nuo vykdytų funkcijų, nekelia abejonių dėl pareiškėjo lojalumo Baltarusijos valdžiai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde cituoja selektyviai atrinktus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos pavyzdžius, tačiau jis šios praktikos niekaip nesusieja su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, be to, pareiškėjo nurodyta teisminė praktika nagrinėjamai bylai nėra aktuali, kadangi bylos skiriasi faktinėmis aplinkybėmis.

32.3. Pareiškėjas dėl savo ankstesnės tarnybos bei ryšių su Baltarusijos valdžios institucijomis bei pareigūnais, taip pat dėl itin dažnų kelionių į Baltarusiją (gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu vyko net 320 kartų) tampa lengviau palenkiamu vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis.

32.4. Atsakovas Sprendimuose tinkamai įvertino individualią pareiškėjo situaciją, visgi manytina, kad pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto tvarios ir ilgalaikės integracijos lygio Lietuvoje. Todėl jo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjas turi stiprius ryšius su Baltarusija.

32.5. Pareiškėjo prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi buvo pateiktas šeimos susijungimo pagrindu. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pagrįstas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo nepilnametis sūnus. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas kartu su sūnumi negalėtų išvykti į Baltarusijos Respubliką. Kaip ne kartą nurodyta EŽTT praktikoje, teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis nacionalinio saugumo pagrindais.

32.6. Teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų nuostatos, atsižvelgta į aktualią teismų praktiką, todėl jo naikinti, vadovaujantis apelianto nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 33. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimų, kuriais atsakovas atsisakė pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir uždraudė atvykti į Lietuvą 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

34. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje ir jo šeiminiai ryšiai Lietuvoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

35. Apeliantas A. S. teigia, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl šeimyninių ir socialinių ryšių, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų jo keliamą grėsmę Lietuvos saugumui, nebuvo atliktas išsamus apelianto grėsmės valstybės saugumui tyrimas.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nustatydamas aplinkybę, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia (gali kelti) grėsmę nacionaliniam saugumui, akcentuoja, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

38. Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

39. ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija (ABTĮ 140 str. 1 d.), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

40. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl jo (pareiškėjo) buvimo Lietuvoje keliamos grėsmės Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat ir į Baltarusijos autokratinio režimo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, šio autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumą ir vykdomas provokacijas prieš Lietuvos Respubliką.

41. Teismas pažymi, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; kt.).

43. Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutarti administracinėje byloje Nr. eA-1853-575/2024; kt.).

44. Nagrinėjamu atveju iš Sprendimų turinio matyti, jog atsakovas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktus duomenis ir išvadas, tačiau taip pat vertino ir pareiškėjo individualią situaciją, t. y. įvertino jo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, nustatytus Lietuvos / Baltarusijos išorinės sienos kirtimo atvejus. Migracijos departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta Išvada, todėl nėra pagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog nebuvo atliktas individualus jo situacijos vertinimas, o buvo vadovautasi vien VSD Išvada.

45. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius, kad atsakovas neteisingai aiškino grėsmės nacionaliniam saugumui klausimus, nes nenustatė jokio asmeninio pareiškėjo elgesio, rodančio grėsmės realumą, pažymi, jog Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais Migracijos departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023).

46. Apeliantas A. S. nesutinka, kad aplinkybė, jog jis 2008–2012 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą, vertintina kaip grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui ir lemia jo teisės į leidimo laikinai gyventi išdavimą praradimą. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; kt.).

47. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023; kt.).

48. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatyme vartojama sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės taikymo ir aiškinimo dalykas (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1086-1188/2024; kt.).

49. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

50. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl fakto, jog pareiškėjas 2008–2012 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą. Vertindama apelianto argumentus dėl jo darbo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pobūdžio, teisėjų kolegija pažymi, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1853-575/2024; kt.).

51. Asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; kt.).

52. Nagrinėjamo ginčo kontekste svarbu paminėti, kad Baltarusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos 16 punkte, kuriame nurodyta, jog autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą. Apie Baltarusijos valdžios intensyvią veiklą prieš Lietuvą ir taikomus metodus detaliai yra atkleista VSD 2024 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje (https://www.vsd.lt/wp-content/uploads/2024/03/GR-2024-02-15-LT-1-1.pdf).

53. Pažymėtina, kad tarnyba Lietuvai priešiškos valstybės ginkluotosiose pajėgose (net ir praėjus ilgam laikui po tarnybos pabaigos) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama kaip grėsmę Lietuvos valstybės saugumui keliantis veiksnys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2429-821/2022).

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo ryšiai, susiklostę jam dirbant Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, nepaisant jo darbo pobūdžio, leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą šios valstybės žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu, nes atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis. Šią išvadą teisėjų kolegija daro taip pat įvertinusi tai, jog nuo pareiškėjo darbo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pabaigos praėjo neilgas laiko tarpas, dėl to šiame geopolitiniame kontekste iš pareiškėjo darbo kylantys ryšiai gali aktualizuotis, nes Baltarusijos Respublikos žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai gali siekti verbuoti pareiškėją, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Taigi dėl savo ankstesnių darbinių santykių bei ryšių su Baltarusijos pareigūnais pareiškėjas tampa lengviau palenkiamas vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2392-552/2023; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024; 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024; kt.).

55. Akivaizdu, kad apeliantas 2008–2012 metais tarnaudamas kariniame pasienio dalinyje privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytą aplinkybę, kad apelianto tarnyba Baltarusijos pasienyje nekelia abejonių dėl jo lojalumo Baltarusijos valdžiai. Šios įstaigos vykdoma žvalgybinė veikla prieš Lietuvą tik patvirtina potencialią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui klausimus pirmosios instancijos teismas įvertino remdamasis visų byloje esančių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų visuma, o ne selektyviai ir atsietai nuo kitų įrodymų, kaip teigiama apeliaciniame skunde.

56. Pažymėtina, kad apeliantas A. S. nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1149-968/2024). Jo tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

57. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo nurodomas aplinkybes, susijusias su šeimos susijungimo teisės įgyvendinimu, pirmiausia pažymi, kad pagal EŽTT praktiką Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93; kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

58. Taip pat pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje A662-2967/2014; kt.).

59. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis valstybės, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; kt.).

60. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; kt.).

61. Šiuo atveju sprendžiant dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, jo ryšiai, suponuojantys pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos tarnybų atžvilgiu, yra pripažintini reikšmingesne aplinkybe nei jo šeiminiai ryšiai, esantys Lietuvos Respublikoje, kad galėtų pateisinti buvimą Lietuvos Respublikoje ir paneigti nustatytą realią ir bylos duomenimis pagrįstą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2294-525/2023; kt.).

62. Teismas pritaria Migracijos departamento nuomonei, kad apelianto integracija Lietuvoje nebuvo apelianto prioritetas. Nors apeliantas ir yra išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą, apeliantas pildydamas klausimyną ir dalyvaudamas apklausoje pasirinko naudoti ne valstybinę kalbą. Teismo vertinimu, apeliantas nėra pasiekęs aukšto tvarios ir ilgalaikės integracijos lygio Lietuvoje.

63. Apeliantas nepateikė jokių duomenų įrodančių, kad jo sūnus negali lankytis Baltarusijos Respublikoje ar jis kartu su sūnumi negalėtų išvykti į Baltarusijos Respubliką. Pažymėtina, kad apelianto atžvilgiu padaryta išvada dėl jo keliamos grėsmės yra laikino pobūdžio ir gali būti peržiūrėta pasibaigus Rusijos karinei agresijai Ukrainoje arba pasikeitus Baltarusijos Respublikos užsienio politikai. Todėl jo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad apeliantas turi stiprius ryšius su Baltarusija. Pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien apelianto ar jo šeimos interesais. Toks alogiškos situacijos vertinimas pateikiamas ir teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. eA-1770-968/2023).

64. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog apeliantui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Taip pat minėta aplinkybė nereiškia, kad apeliantas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Kaip jau minėta, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

65. Atsakovas Sprendimu 2 uždraudė apeliantui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, o pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Pirmosios instancijos teismas įvertino nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, padarė išvadą, kad jis yra proporcingas, nurodė išsamius argumentus šiuo aspektu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų motyvų, dėl kurių minėta pirmosios instancijos teismo išvada ir ją pagrindžiantys motyvai turėtų būti pripažinti nepagrįstais.

66. Apibendrindama aptartas faktines ir teisines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad apelianto buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo abejoti, jog atsakovas turėjo faktinį bei teisinį pagrindus priimti Sprendimus, todėl šie Sprendimai dėl išdėstytų motyvų pripažintini pagrįstais ir teisėtais. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, nes atsakyta į pagrindinius pareiškėjo skundo argumentus, nustatytos šiai bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingos aplinkybės, nurodyti argumentai, dėl kurių padarytos išvados dėl Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl šio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų adminsitracinio teismo 2024 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius