2025-12-10 Nr. AB-22314-3-62-3-01377-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-188-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01377-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovo atstovas, ir Tarnyba), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis taksofonu nuo 2023 m. gegužės 24 d. iki dabar, t. y. iki 2024 m. liepos 22 d. (skundo pateikimo teismui dienos).

3. Pareiškėjas teigė, kad vykstant asmeniniam pokalbiui su artimaisiais kiti nuteistieji galėjo nevaržomai klausytis jo pakalbių, o per triukšmą koridoriuje nebuvo įmanoma susikalbėti. Pasak pareiškėjo, kiti nuteistieji, išgirdę jo pokalbį, klausinėdavo su kuo jis taip meiliai kalba, komentuodavo pokalbius. Pareiškėjo įsitikinimu, nors asmeninis pokalbis telefonu priskiriamas prie privataus gyvenimo, tačiau šiuo atveju nebuvo užtikrintas privatumas asmeninio pokalbio metu.

4. Atsakovo atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas teigė, kad aktualūs teisės aktai nenumato, jog skambinimo metu privaloma visiškai užtikrinti pokalbio privatumą ir konfidencialumą, įrengiant visiškai uždaras kabinas, priešingai – iš teisės normų matyti, kad pareigūnai privalo kontroliuoti suimtųjų ir nuteistųjų pokalbius, o tokių pareigų atlikimui turi būti sudaromos tinkamos sąlygos. Taigi, atsakovo atstovas tvirtino, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo pareigūnai ne tik privalo sudaryti galimybes suimtiesiems (nuteistiesiems) skambinti telefonu, tačiau jie taip pat įpareigojami užtikrinti, jog suimtieji (nuteistieji) nepažeistų skambinimo telefonu tvarkos, t. y. neskambintų neleistinais numeriais ir (ar) asmenims, kuriems skambinti draudžia teisės aktai, todėl pareigūnai turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti kam ir kada skambina Pravieniškių 1-ajame kalėjime esantys asmenys.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkretaus pažeidimo, jog kas nors aiškiai būtų klausęsis jo pokalbių turinio, taip pat akcentavo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nėra kreipęsis su skundais ar prašymais į Pravieniškių 1-ąjį kalėjimą dėl telefoninių pokalbių metu neužtikrinto privatumo.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo pareigūnai, kontroliuojantys ir vykdantys suimtųjų (nuteistųjų) telefoninius pokalbius, nesiklauso suimtųjų (nuteistųjų) telefoninių pokalbių su jų artimaisiais ir griežtai vadovaujasi nustatytų teisės aktų nuostatomis, todėl veikė teisės aktų nustatyta tvarka, be to, atkreipė dėmesį, jog teisės aktai nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpų įrengimui bausmės atlikimo vietų įstaigose, todėl pareiškėjo teisė paskambinti, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nebuvo pažeista.

8. Atsakovo atstovas akcentavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į kalinimo įstaigos psichologus dėl emocinės būklės pablogėjimo, psichologinio sukrėtimo ar depresijos, kuriuos galėjo sukelti skunde nurodytos aplinkybės (privatumo stoka skambinant taksofonu) nesikreipė, o pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo neturtinės žalos atsiradimui.

9. Atsakovo atstovas tvirtino, kad neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų (neveikimo) nenustatyta, įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė, o byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, jog pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pasak atsakovo atstovo, nuteistasis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą.

10. Atsakovas atstovas vertino, kad nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų, taigi, nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui, sąlygų. Atsakovo atstovas laikėsi pozicijos, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėją dėl nustatytų pažeidimų patyrus neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme.

II. 11. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui buvo sudarytos galimybės naudotis telefonu, tokia jo teisė nebuvo apribota, to neneigia ir pareiškėjas. Teismas nurodė, kad teisinis reguliavimas nenumato, jog kalinimo įstaigoje turi būti įrengiamos uždaros kabinos skambinimui, taip pat pareigos skambinimo metu visiškai užtikrinti nuteistojo pokalbio privatumą ir konfidencialumą, be to, pareigūnai taip pat privalo kontroliuoti suimtųjų ir nuteistųjų pokalbius, o tokių pareigų atlikimui turi būti sudaromos tinkamos sąlygos. Teismas akcentavo, kad Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo pareigūnai ne tik privalo sudaryti galimybes suimtiesiems (nuteistiesiems) skambinti telefonu, tačiau taip pat yra įpareigojami užtikrinti, jog suimtieji (nuteistieji) nepažeistų skambinimo telefonu tvarkos, t. y. neskambintų neleistinais numeriais ir (ar) asmenims, kuriems skambinti draudžia teisės aktai, todėl pareigūnai turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, kam ir kada skambina Tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime esantys asmenys, taigi, toks nuteistojo stebėjimas nelaikytinas jo teisių pažeidimu, o teisės paskambinti telefonu ribojimas, jeigu jis yra numatytas įstatymu ir pagrįstas, pats savaime negali būti suprantamas kaip teisės pažeidimas.

13. Teismas sprendė, kad nėra nustatyta neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų (neveikimo), nes teisės aktai nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpų įrengimui bausmės atlikimo vietų įstaigose. Įvertinęs, jog pareiškėjas neneigia, kad jis turėjo teisę skambinti, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo teisė paskambinti, įtvirtinta BVK, nebuvo pažeista.

14. Teismas konstatavo, kad nenustatyta, jog įstaigos pareigūnai būtų veikę pažeisdami teisės aktų reikalavimus, jų nuostatas, o pareiškėjas nenurodė jokio konkretaus jo teisių pažeidimo, t. y. kad kas nors aiškiai būtų klausęsis jo pokalbių turinio, jog būtent dėl triukšmo negalėjo susikalbėti telefonu ir tokiu būdu būtų kilusios neigiamos pasekmės ar pan., taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą.

15. Teismas vertino, kad byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, jog pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala, be to akcentavo atsakovo atstovo argumentą, jog Pravieniškių 1-ojo kalėjimo pareigūnai, kontroliuojantys ir vykdantys suimtųjų (nuteistųjų) telefoninius pokalbius, nesiklauso suimtųjų (nuteistųjų) telefoninių pokalbių su jų artimaisiais, griežtai vadovaujasi nustatytų teisės aktų nuostatomis ir veikia teisės aktų nustatyta tvarka.

16. Teismas nurodė, kad nenustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į Pravieniškių 1-ąjį kalėjimą, psichologą ar kitas kompetentingas įstaigas dėl telefoninių pokalbių metu neužtikrinto privatumo, o tai patvirtina atsakovo atstovo pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2024 m. rugpjūčio 5 d. pažyma.

17. Teismas darė išvadą, kad nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas, taip pat pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys, o byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Todėl nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas pažymi, jog aiškiai nurodė, kad jo pokalbių klausosi kiti nuteistieji, kurie laukia paskambinti arba vaikšto koridoriuje, kai yra užrakinamos durys, be to, susikalbėti neįmanoma, nes kiti nuteistieji triukšmauja. Todėl, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo teiginys, kad jis nenurodė konkretaus pažeidimo, jog kas nors aiškiai būtų klausęsis pareiškėjo pokalbių turinio, yra neteisingas.

20. Pareiškėjo teigimu, asmens privatus pokalbis telefonu yra jo privataus gyvenimo dalis, o teisę į privatumą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnis. Kadangi nagrinėjamu atveju kiti asmenys gali klausytis pareiškėjo pokalbių, todėl minėta nuostata yra pažeidžiama.

21. Pareiškėjas akcentuoja, kad nors įstatymas nenumato dušuose įrengti pertvaras, jog būtų užtikrintas nuteistųjų privatumas, tačiau teismų praktikoje nurodoma, kad asmens privatumas turi būti užtikrinamas ir gerbiamas, neatsižvelgiant, ar tą numato įstatymas, nes tokia yra kalėjimo pareiga. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl to, kad pareigūnai turi teisę surinkti numerį ir stebėti, jog nuteistasis nepažeistų skambinimo tvarkos, tačiau dėl to, ką ginčijo ir nurodė pareiškėjas, teismas skundžiamame sprendime nepasisakė. Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad kiti nuteistieji gali pamatyti numerį, kuriam skambinama ir kortelės PIN kodą, todėl būdelių įrengimas užtikrintų asmens pokalbio privatumą.

22. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, netinkamai ištyrė aplinkybes, todėl priėmė neteisingą sprendimą.

23. Atsakovo atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovo atstovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Tai, kad skundžiamas teismo sprendimas netenkina pareiškėjo, nesudaro pagrindo jo panaikinti.

25. Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir nepažeidė proceso teisės normų, todėl nėra pagrindo apeliacinį skundą tenkinti ir skundžiamą teismo sprendimą panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinant jam privatumo telefoninių pokalbių metu laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 24 d. iki 2024 m. liepos 22 d. (skundo pateikimo teismui dienos), atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkino ir jo skundą atmetė.

28. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, jog aiškiai nurodė, kad jo pokalbių klausosi kiti nuteistieji, taip pat teigia, jog buvo pažeistas Konstitucijos 22 straipsnis, užtikrinantis jo teisę į privatumą. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, ką jis ginčijo ir išdėstė skunde, mano, kad teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, netinkamai ištyrė aplinkybes, todėl priėmė neteisingą sprendimą.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

30. Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių pagrįstumą, detaliai išanalizavo proceso šalių argumentus, nustatė ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė aktualias ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl kartoti pirmosios instancijos teismo motyvų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl tų pareiškėjo argumentų, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

31. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

32. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su privatumo neužtikrinimu jam naudojantis taksofonu.

33. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.).

34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl neužtikrinto privatumo jam naudojantis taksofonu, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, šių įrodymų visumą, nepažeidė ABTĮ 57 straipsnio 7 dalies ir teismų praktikoje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tačiau konkrečiai ir detalizuotai nenurodomos neteisingos teismo išvados, nepaneigiamas jų teisėtumas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis arba jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės aktų nuostatomis nepagrįstas išvadas.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl telefoninių pokalbių sąlygų, pažymi, kad pagal BVK 43 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2024 m. gegužės 14 d. iki 2024 m. birželio 3 d.) 1 dalį, nuteistieji turi teisę paskambinti telefonu arba naudojantis internetine telefonija, jeigu jie arba jų nurodyti asmenys gali apmokėti pokalbio išlaidas arba skambinimo išlaidas apmoka kitas abonentas. Nuteistasis, kuriam nustatytas skambinimo dažnumas, paskambinęs gali kalbėtis iki dvidešimt minučių. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia teisingumo ministro nustatytą skambinimo tvarką. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę paskambinti telefonu arba naudojantis internetine telefonija, jeigu nėra priimtas suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis nurodymas apriboti suimtojo teisę paskambinti. <...>. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu suimtasis pažeidžia teisingumo ministro nustatytą skambinimo tvarką.

36. Nuo 2023 m. sausio 1 d. galiojančių Laisvės atėmimo vietų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2022 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-444, 80 punkte nustatyta, jog suimtajam leidžiama kalbėti telefonu tik laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnui įsitikinus, kad suimtasis surinko asmens, kuriam leidžiama skambinti, telefono numerį. Laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas gali pats surinkti abonento, kuriam paskambinti pageidauja suimtasis, numerį. Kai suimtasis arba nuteistasis skambina naudojantis interneto telefonija, pokalbio pradžioje laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas įsitikina, kad suimtasis arba nuteistasis paskambino jo nurodytam artimajam (artimiesiems) arba asmeniui, kuriam tokiu būdu paskambinti leido laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgaliotas pareigūnas (asmuo (asmenys), kuriam (kuriems) skambina suimtasis ar nuteistasis, turi pateikti (parodyti) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą). Laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas turi teisę reguliariai patikrinti, ar skambinimo naudojantis interneto telefonija metu, suimtasis ar nuteistasis bendrauja tik su tuo (tais) asmeniu (asmenimis), kuriam (kuriems) jam buvo leista tokiu būdu paskambinti. Pagal šių taisyklių 81 punktą, jeigu įgyvendindamas savo teisę paskambinti suimtasis ar nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką, galimai daro nusikalstamas veikas, kitus teisės pažeidimus ir (ar) atlieka veiksmus, nesuderinamus su bausmės vykdymo tikslais, ir (arba) laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas nustato, kad skambinimo naudojantis interneto telefonija metu jis bendrauja su asmeniu (asmenimis), kuriam (kuriems) tokiu būdu paskambinti suimtasis ar nuteistasis nebuvo gavęs leidimo arba asmuo, su kuriuo nuteistasis ketina bendrauti interneto telefonija, nepateikia (neparodo) asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnas nutraukia pokalbį telefonu ar interneto telefonija. Nutrauktas pokalbis telefonu ar interneto telefonija laikomas įvykusiu.

37. Ginčo laikotarpiu galiojusios Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 (toliau – ir Instrukcijos), 10 punktas nustatė, kad įstaigose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pataisos pareigūnų (dinaminę priežiūrą vykdančių pareigūnų) veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti įstaigose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, nustatytos dienotvarkės laikymąsi. Pagal Instrukcijos 11.10 punktą, asmenų, laikomų įstaigose, priežiūra užtikrinama ir asmenų, laikomų įstaigose, skambinimo ir kalbėjimo telefonu ar internetine telefonija organizavimu bei kontrole.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, atsižvelgdamas į pataisos įstaigos pareigūnų pareigą užtikrinti nuteistųjų apsaugą ir priežiūrą, yra nurodęs, kad nėra galimybės suteikti visišką privatumą skambintojui, nes priešingu atveju bus pažeisti apsaugos ir priežiūros principai (žr., pvz., 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-26-520/2021; kt.). Laisvės atėmimo vietos pareigūnai turi pareigą užtikrinti skambinančiųjų priežiūrą ir kontrolę pokalbių metu. Tokia kontrolė gali sukelti asmeniui tam tikrus neigiamus patyrimus, tačiau tam tikri suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo bei kitokio pobūdžio apribojimai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su kalinimo esme ir tikslais bei saugaus bausmės vykdymo užtikrinimu, kol tai asmeniui nesukelia itin rimtų neigiamų padarinių, galėjusių nulemti neturtinės žalos kilimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-46-789/2024; kt.).

39. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl privatumo telefoninių pokalbių metu pažeidimo, esant netinkamam taksofono įrengimui bei neužtikrinant pokalbio konfidencialumo, yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio. Byloje nepateikti įrodymai, kad pareigūnai ar kiti nuteistieji, klausydamiesi pareiškėjo pokalbių, rinko informaciją apie pareiškėjo privatų gyvenimą, skleidė ją kitiems asmenims (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-934-822/2021; kt.). Pareiškėjas niekaip nedetalizuoja ir nesukonkretina, nenurodo, kas, kada ir kokioms aplinkybėms esant, klausėsi jo pokalbių ir galbūt pažeidė jo atitinkamas teises, o aplinkybė, kad pareiškėjas yra stebimas pareigūnų ir taip pažeidžiamas jo privatumas, negali būti vertinama kaip jo teisių ar teisės aktų pažeidimas, kadangi pareiškėjas nekonkretizavo ir neindividualizavo, nenurodė konkrečių atvejų, kad vykdoma jo skambučių kontrolė sudarytų prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-735-624/2021; 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-934-822/2021; kt.).

41. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad susikalbėti neįmanoma, nes kiti nuteistieji triukšmauja, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų, jog dėl jo nurodomo kitų asmenų keliamo triukšmo neįgyvendino savo teisės skambinti, kad būtent jo pokalbių metu buvo toks triukšmas, jog jis negalėjo susikalbėti, ar kad būtent jo pokalbių klausėsi kiti asmenys. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados šiuo aspektu yra pagrįstos teisės aktais ir byloje surinktų įrodymų tinkamu įvertinimu.

42. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad į bylą pateikta Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2024 m. rugpjūčio 5 d. pažyma Nr. RV-22-7505 patvirtina, jog atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 24 d. iki 2024 m. rugpjūčio 5 d. į įstaigos psichologus dėl patiriamų emocinių ir dvasinių kančių ir išgyvenimų, nepatogumų, diskomforto, orumo pažeminimo, nepilnavertiškumo jausmo, kuriuos galėjo sukelti nesudarytos tinkamos kalinimo sąlygos Tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime, t. y. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis taksofonu, nesikreipė. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje pažymoje akcentuota, jog psichologų dokumentacijoje yra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu įstaigos psichologų konsultuotas buvo ne kartą, tačiau kitais klausimais, nei aukščiau išdėstytos aplinkybės. Iš byloje pateiktos Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2024 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. RV-22-7609 matyti, kad pareiškėjas atvyko 2023 m. gegužės 25 d. iš Kauno kalėjimo tęsti laisvės atėmimo bausmę į Pravieniškių 1-ąjį kalėjimą, o atliekant bausmę pusiau atviro tipo bausmių atlikimo vietoje, nuteistojo vardu laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 25 d. iki 2024 m. rugpjūčio 8 d. dokumentų valdymo sistemoje „DBSIS“ dėl taksofono privatumo nei prašymų, nei skundų nėra registruota. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų taksofonų (telefonų) įrengimo, neužtikrinto privatumo naudojantis taksofonu (telefonu) ir dėl to patirtos neturtinės žalos atmetami kaip nepagrįsti.

43. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje nagrinėjant pataisos namuose esančių nuteistųjų nusiskundimus dėl netinkamai įrengto taksofono, nustatyta, jog nėra pagrindo konstatuoti pataisos namų neteisėto neveikimo dėl to, kad papildomai nebuvo atitverti taksofono aparatai, neįrengtos kabinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-502/2019; 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-256-492/2020).

44. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, jog neužtikrinus jo (pareiškėjo) telefoninių pokalbių privatumo, buvo pažeista Konstitucijoje garantuojama asmenų teisė į privatumą, akcentuoja, jog žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, laikantis Konstitucijos, galima riboti. Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimą). Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų. Pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Suvaržius tokio asmens laisvę gali būti apribotos jo teisės ir laisvės, tarp jų ir teisė į privatumą. Apribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Apribojimai neturi peržengti protingų ribų ir paneigti apribojamos teisės esmės, priemonės turi būti pakankamos, tačiau jos neturi asmens teisių bei laisvių riboti daugiau negu yra būtina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimus).

45. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius