2016-12-29 Nr. BB-5563-1-18-1-00797-2014-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-474-489/2016 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-18-1-00797-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.8.4.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. ir jo gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendžiu G. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta 2 MGL (75 Eur) dydžio bauda. Nukentėjusiojo mažamečio J. P. atstovės pagal įstatymą L. P. civilinis ieškinys dėl 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo mažamečiui J. P. bei jos prašymas pripažinti proceso išlaidomis ir jai atlyginti 600 Eur advokato paslaugoms apmokėti – atmesti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. nutartimi nuteistojo G. P. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiųjų L. P. ir J. P. įgalioto atstovo advokato I. R. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. G. P. nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 25 d. arba nuo 2011 m. liepos 17 d. iki 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), tyčia ranka sudavė mažamečiui (gimusiam 2003 m. vasario 1 d.) savo sūnui J. P. smūgį į pilvą – taip jam sukėlė fizinį skausmą.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis G. P. ir jo gynėja advokatė M. Gušauskienė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nuosprendį dėl G. P. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. nutartį, kuria buvo atmestas G. P. apeliacinis skundas, ir baudžiamąją bylą nutraukti.

2.1. Kasaciniame skunde, cituojant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimų nuostatas, kasacinio teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216/2013, teigiama, kad įstatymų leidėjas, turintis pareigą uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams ar keliama tokios žalos grėsmė, baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis įvardija tik tas veikas, kurios iš tikrųjų yra pavojingos, jomis daroma didelė žala; BK 11 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad nusikalstama veika turi ne tik formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK, bet ir būti pavojinga, vadinasi, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma vien formaliais pagrindais, dirbtinai kriminalizuojant smulkius asmeninio pobūdžio ginčus.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, anot kasatorių, šioje byloje baudžiamąją atsakomybę pritaikė formaliai ir nuteisė G. P. už veiką, dėl kurios padarymo jis neprisipažino kaltu ir kuri, paties teismo manymu, nėra pavojinga. Teismai pripažino G. P. veikos atsitiktinį pobūdį (siekis sudrausminti netinkamai besielgiantį sūnų, tam pasirinkus visuomenei priimtino vaiko auklėjimo ribas peržengiantį būdą), jo iš esmės nepavojingą asmenybę, tai, kad nuo padarytos nusikalstamos veikos praėjo ilgas laiko tarpas, o objektyvių duomenų, kad tokia asmens veika sukėlė rimtesnes ilgalaikes pasekmes vaikui, byloje nėra, vaikas tėčiui atleido. Apeliacinės instancijos teismas, be to, akcentavo, jog nukentėjusiųjų atstovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad dėl seniai įvykusio vienkartinio įvykio, nesant byloje jokių duomenų apie atsiradusias neigiamas pasekmes, J. P. buvo padaryta turtinės žalos, kuri turėtų būti atlyginama. Šio teismo nutartyje buvo nepagrįstai konstatuotas didelis G. P. suduoto smūgio intensyvumas, neatkreipiant dėmesio į tai, kad vaikui skaudėjo ir jis nurimo vos per kelias minutes. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės pripažino, kad J. P. suduoto smūgio stiprumas nebuvo toks, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Pasak kasatorių, sukelto skausmo intensyvumas, stiprumas, skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus gyvybei ar sveikatai laikytini pagrindiniais baudžiamosios atsakomybės kriterijais, tačiau jų teismai neįvertino. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010).

2.2. Kasatoriai pažymi, kad, vertinant fizinį poveikį asmeniui, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kaip nukentėjusysis suvokė kaltininko veiksmus, į tyčios kryptingumą. G. P. nesuvokė ir objektyviai negalėjo suvokti, kad kėsinasi į mažamečio savo sūnaus sveikatą, sukelia jam skausmą, ar apskritai daro nusikaltimą, nes siekė tik sudrausminti sūnų. Teismai konstatavo, kad G. P. veiksmai buvo nukreipti ne į skausmo savo sūnui sukėlimą, o į siekį jį sudrausminti, taip šiuos veiksmus suprato ir nukentėjusysis. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teismų konstatuotas G. P. noras neatrodyti neigiamai prieš savo kolegas kaip motyvas, suduodant smūgį mažamečiui sūnui, nesuderinamas su smūgio sudavimu. Baudžiamasis persekiojimas, anot kasatorių, yra naudojamas kaip L. P. ir jai atstovaujančio brolio advokato I. R. keršto įrankis dėl G. P. bei L. P. santuokos nutraukimo ir jai taikytos baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428-511/2015), juolab teismai konstatavo, kad L. P., teikdama civilinį ieškinį šioje baudžiamojoje byloje, taip pat norėjo tik „sudrausminti“ G. P.

2.3. Kasatoriai, analizuodami BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, taip pat pažymi, kad kaltininkas, realizuodamas šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, turi norėti sukelti žalą būtent žmogaus sveikatai, o ne pažeisti auklėjimo ar kitokias visuomenėje nusistovėjusias taisykles. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad G. P. veika buvo nukreipta ne į skausmo sukėlimą, apeliacinės instancijos teismas, be to, pažymėjo netinkamo vaiko auklėjimo būdo pasirinkimą, o tai sudaro administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 181, 1811, 1813 straipsniuose arba BK 163 straipsnyje, sudėtis. Tai, kad už netinkamą tėvų ir kitų vaiko atstovų savo teisių ir pareigų įgyvendinimą nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė, be to, baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tėvų taikomos poveikio vaikui priemonės, viena vertus, negali būti pateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus, kita vertus, peržengia nusikalstamai veikai konstatuoti būtiną pavojingumo laipsnį, teismų nebuvo įvertinta. Taikomų poveikio priemonių nusikalstamumo matą pirmiausia nustato specialioji piktnaudžiavimo tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis norma (BK 163 straipsnis), tai pažymėta ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016. Pasak kasatorių, buvo akivaizdžiai pažeistas baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio, principas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-183/2012, 2K-7-85/2013), pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai peržengė kaltinimo ribas, nepranešę apie tai kaltinamajam, nuteisdami jį už nusikalstamą veiką, kurios padarymu jis nebuvo kaltinamas (nors G. P. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, tačiau teismai objektyviuosius veikos požymius nustatinėjo pagal BK 163 straipsnį, neįvertinę, be to, galimybės taikyti kitos rūšies teisinę atsakomybę).

3. Atsiliepimu į nuteistojo G. P. ir jo gynėjos advokatės M. Gušauskienės kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visi objektyvieji (išdykavusiam mažamečiui sūnui smūgio ranka į pilvo sritį sudavimas, taip sukeliant jam fizinį skausmą) ir subjektyvieji (veikos padarymas tiesiogine tyčia) nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymiai atskleisti. Teismo išvados padarytos, įvertinus surinktų įrodymų visumą. Išvadą, kad nuteistasis veiką padarė tyčia, teismai padarė, įvertinę nuteistojo ir nukentėjusiojo bei jo atstovės pagal įstatymą parodymus, smurto panaudojimo priežastį ir eigą, nuteistojo atliktus veiksmus ir atsiradusius padarinius. G. P., norėdamas sudrausminti sūnų, sudavė jam ranka į pilvą; suaugęs pakaltinamas asmuo suvokia, kad taip sukels padarinius – fizinį skausmą arba kūno sužalojimą. Byloje nėra jokių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių padarinių neatsiras. Kilę padariniai, atsižvelgiant į tai, ar nukentėjusiajam buvo sukeltas tik fizinis skausmas, ar jam nežymiai sutrikdyta sveikata, kokia sužalojimo lokalizacija ir pan., gali būti svarbūs skiriant bausmę, tačiau tai neturi reikšmės kvalifikuojant veiką pagal BK 140 straipsnį. Prokurorė, be to, atkreipia dėmesį į tai, kad G. P. savo veika pasikėsino į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų teisinių gėrių – asmens sveikatą, pati veika padaryta šeimos aplinkoje prieš mažametį vaiką, fizinio smurto intensyvumas ir dėl jo panaudojimo sukelto fizinio skausmo trukmė nėra privalomieji BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.

4. Atsiliepimu į nuteistojo G. P. ir jo gynėjos advokatės M. Gušauskienės kasacinį skundą nukentėjusiųjų L. P. ir J. P. atstovas advokatas I. R. prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš nuteistojo G. P. L. P. naudai 280 Eur turėtų atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme.

4.1. Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo motyvais dėl nuteistojo G. P. veikos nedidelio pavojingumo, atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nurodomi argumentai susiję ne su baudžiamosios atsakomybės kilimo galimumu, o su bausmės skyrimu. Cituojami teismų procesiniai sprendimai ne apie G. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, o apie paties G. P., kaip asmens, pavojingumą visuomenei. Didelis laiko tarpas, praėjęs nuo padarytos nusikalstamos veikos, taip pat negali būti pagrindas ją pripažinti mažareikšme, nes laiko požiūriu veikos pavojingumą apibrėžia senaties terminai, o nusikalstama veika padarytos žalos nebuvimas nėra smurtinės nusikalstamos veikos atveju požymis, šalinantis baudžiamąją atsakomybę.

4.2. Teismai taip pat pagrįstai įvertino BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių kilimą. Tai, kad pats mažametis nukentėjusysis J. P. parodė, jog jam suduotas smūgis buvo pakankamai stiprus, buvo suduota į jautrią kūno vietą – pilvą, po smūgio vaikas verkė, buvo raminamas ir guodžiamas motinos, rodo, kad nusikalstami padariniai neabejotinai kilo. Teismai pagrįstai nustatė, kad G. P. veikė tyčia. Teismai įvertino nukentėjusiojo, jo motinos parodymus, konflikto priežastį ir vėlesnę įvykių eigą po atliktų nuteistojo neteisėtų veiksmų ir kilusių padarinių. Paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas asmuo, kuris suduoda mažamečiui vaikui smūgį, suvokia, kad tuo sukels padarinius – nukentėjusiajam bus sukeltas skausmas ar padarytas sveikatos sutrikdymas. Teismai nenustatė aplinkybių, dėl kurių nuteistasis būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių padarinių nekils. Teismai pagrįstai sprendė, kad veika buvo padaryta tiesiogine tyčia.

4.3. Nepagrįstai kasaciniame skunde nurodoma, kad mažamečiui J. P. buvo priimtinas ir natūralus drausminimas fizinėmis bausmėmis, atsižvelgiant į jo motinos elgesį. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad L. P. teista dėl analogiškos nusikalstamos veikos, įvykdytos 2011 m. lapkričio mėnesį, kai G. P. nuteistas už tai, kad veiką padarė iki 2011 m. lapkričio mėnesio, t. y. veikos padarymo dieną nebuvo susiformavęs būdingas auklėjimas fizinėmis bausmėmis. Kasatoriai taip pat nepagrįstai teigia, kad baudžiamasis G. P. persekiojimas dirbtinai inicijuotas jo buvusios sutuoktinės ir jos atstovo kaip kerštas dėl santuokos nutraukimo ir buvusiai sutuoktinei taikytos baudžiamosios atsakomybės. G. P. baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas tuo metu, kai santuoka su L. P. jau buvo nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, todėl šie skundo argumentai akivaizdžiai nepagrįsti. Be to, G. P., įskundęs savo buvusią sutuoktinę dėl smurto šeimoje, nenumatė, kad, mažamečiui liudijant teisme, jis parodys apie savo tėvo smurtinius veiksmus prieš jį. Tyrimas pradėtas gavus duomenų apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Kasatoriai nenurodo jokių pagrįstų argumentų dėl neva formalaus baudžiamosios atsakomybės taikymo, kasaciniame skunde akcentuotoje nutartyje Nr. 2K-428-511/2015 teismas konstatavo, kad vaikus auklėjant fizine bausme tokia veika kvalifikuotina būtent pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

4.4. Atsiliepime, be to, pažymima, kad teismai tinkamai taikė baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę šiuo atveju. Esminis BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atribojimo požymis nuo administracinės atsakomybės yra neteisėtais veiksmais sukelti padariniai. Teismų nustatyta, kad G. P. savo sūnui sukėlė fizinį skausmą, ir tai yra BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis, o ne ATPK 181, 1811 ar 1813 administracinių teisės pažeidimų požymis. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad, atribojant BK 140 straipsnio 3 dalyje ir BK 163 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, svarbus smurtinio elgesio prieš vaiką pobūdžio nustatymas. Esant vienkartiniam smurtiniam atvejui veika pagal BK 163 straipsnį paprastai nekvalifikuojama.

5. Nuteistojo G. P. ir jo gynėjos advokatės M. Gušauskienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 140 straipsnio 3 dalies taikymo

6. Kasaciniame skunde, pripažįstant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas aplinkybes dėl G. P. veikos apimties – sudavimo ranka savo mažamečiam išdykavusiam sūnui į pilvą, t. y. fizinio smurto prieš jį panaudojimo, teismų sprendimai ginčijami trimis esminiais aspektais: 1) dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvių ir subjektyvių požymių kaip visumos nustatymo tinkamumo; 2) BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atribojimo nuo BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos ir nuo ATPK 181, 1811, 1813 straipsniuose numatytų administracinių teisės pažeidimų; 3) baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės (ultima ratio) tikslingumo.

6.1. Pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymius G. P. veikoje.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014).

Kasaciniame skunde nurodant objektą, į kurį kėsintasi G. P. veika, pabrėžiama pirmiausia vaiko apsauga ir šeimos teisiniai santykiai. Išties BK atskirame skyriuje yra reglamentuojami nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai vaikui ir šeimai, taip pabrėžiant šio teisinio gėrio apsaugos reikšmę, tačiau mažamečio asmens sveikatos apsauga nuo mušimo ar kitokio smurto, kuriuo sukeliamas vien fizinis skausmas, nustatyta BK 140 straipsnio 3 dalyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194/2009). Taikant BK 140 straipsnio 3 dalį nukentėjusį asmenį kvalifikuojantis veiką požymis „mažametis“ teisiškai reikšmingas kvalifikuojant veikas nepriklausomai nuo to, ar veika padaroma prieš mažametį šeimos ar ne šeimos narį.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje, įvertinę iš įvairių šaltinių gautus įrodymus kaip visumą, nustatė visus objektyviuosius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytus požymius G. P. veikoje: smūgio ranka sudavimas mažamečiui (septynerių metų veikos padarymo metu sulaukusiam) sūnui į pilvą buvo tiesioginė kilusių padarinių – fizinio skausmo sukėlimo jam – priežastis. Tai, kad vaikui buvo sukeltas fizinis skausmas, teismų nustatyta, įvertinus mažamečio nukentėjusiojo bei jo motinos parodymus, konkrečias smūgio sudavimo aplinkybes.

BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytų padarinių konstatavimas šioje byloje neprieštarauja ir teismų praktikai, kuria pagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus.

Šioje byloje nustatyta, kad J. P. nuo tėvo suduoto smūgio į jautrią kūno dalį – pilvą – verkė, jį reikėjo raminti. Teismų taip pat nustatyta, kad G. P. veikė netiesiogine tyčia. Paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiui vaikui smūgį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428-511/2015). Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad G. P. veikė netiesiogine tyčia, tokiai tyčios rūšiai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas. Šiuo atveju tėvas, būdamas suaugęs ir pakaltinamas asmuo, suduodamas į skausmingą žmogaus (vaiko) kūno vietą – pilvą, suvokia, kad taip sukels padarinius – bent jau fizinį skausmą, kartu šiuo atveju, nors šių padarinių nenori, bet sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti. Byloje nėra jokių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis G. P. būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių padarinių neatsiras, siekė jų išvengti.

6.2. Kasaciniame skunde tik pabrėžiant duomenis apie kėsinimosi objektą pateikiami argumentai dėl BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių G. P. veikoje.

Tačiau visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtame BK straipsnyje esančios teisės normos dispozicijoje nurodyta, kad pagal šį straipsnį baudžiamas tas, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Antra, fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553-942/2015, 2K-277-788/2016).

Taigi, vienkartinio pobūdžio smurtiniams veiksmams prieš vaiką teisiškai įvertinti BK 163 straipsnis netaikomas.

Kasaciniame skunde taip pat svarstoma apie galimą administracinės teisinės atsakomybės taikymą šioje byloje, nurodomi atskiri ATPK straipsniai (181, 1811 , 1813). Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką nustačius, jog beveik analogiški veikos požymiai aprašyti ir ATPK, ir BK, pirmiausia turi būti įvertintas padarytos veikos pobūdis ir tik tuomet sprendžiama, kuris teisės aktas turėtų būti taikomas. Toks aiškinimas, be kita ko, atitinka ir ultima ratio (paskutinės priemonės) principo reikalavimus. Teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, pareiga tinkamai pritaikyti įstatymą reiškia ne tik tai, kad turi būti nustatyta įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, bet ir tai, kad asmens veiksmai turi būti vertinami atitinkamų įstatymuose numatytų teisinių atsakomybių (pavojingumo) aspektu (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420-895/2016).

Nagrinėjamoje byloje BK 140 straipsnio 3 dalyje ir kasaciniame skunde nurodytuose ATPK straipsniuose nurodyti veikų požymiai šiuo atveju nėra analogiški. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje įvertino pavojingą smurtinį G. P. veikos pobūdį (vieną kartą mažamečiui vaikui smūgiuota į jautrią skausmui žmogaus kūno dalį – pilvą), taigi pagrįstai tokio pobūdžio tyčinį veikimą pripažino užtraukiantį ne administracinę, o baudžiamąją atsakomybę.

Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad, nagrinėjant bylą pagal kasacinio skundo ribas, šio skundo argumentai neduoda pagrindo įžvelgti netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurio reikėtų žemesnės instancijos teismų sprendimus naikinti ir bylą G. P. nutraukti.

Dėl advokato darbo apmokėjimo kasacinės instancijos teisme

7. Kasacinės instancijos teismui pateikti dokumentai, rodantys, kad nukentėjusioji L. P. sumokėjo jos įgaliotam atstovui advokatui I. R. 280 Eur už šios nukentėjusiosios atstovavimą kasaciniame teisme surašant atsiliepimą į nuteistojo ir jo gynėjos kasacinį skundą ir kitas teisines paslaugas (pinigų priėmimo kvitas LAT Nr. 655663, atstovavimo sutartis Nr. 64, teisinių paslaugų paskaičiavimo pažyma). Nukentėjusiosios advokatas, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, prašo šias išlaidas priteisti iš G. P.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

Vadovaudamasi BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytą nuteistojo turtinę padėtį, išlaikytinių skaičių, gauto advokato darbo indėlį rašytinio proceso tvarka išnagrinėtoje kasacinėje byloje, pateikto atsiliepimo turinį, bylos sudėtingumą, nors kasacinio skundo nagrinėjimo rezultatas nukentėjusiesiems palankus, kolegija nusprendžia iš G. P. nukentėjusiajai L. P. turėtų 280 Eur išlaidų neišieškoti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo G. P. ir jo gynėjos advokatės Marinos Gušauskienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Alvydas Pikelis

Tomas Šeškauskas