2021-03-17 Nr. AB-5827-3-61-3-02657-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-147-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02657-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos inspekcijai dėl privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2020 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2020 m. liepos 29 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN12-11 (toliau – ir Privalomasis nurodymas).

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos inspekcija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 19 d. nutartimi nutarė pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą palikti nenagrinėtą.

Teismas nustatė, kad Privalomuoju nurodymu pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2020 m. liepos 30 d. imtis veiksmų siekiant nutraukti taršą bendro naudojimo teritorijoje, kad nevalytos buitinės nuotekos nepatektų į aplinką, organizuoti fekalų, esančių aplink vamzdį, sutvarkymą. Iš Privalomojo nurodymo turinio matyti, kad skiltyje „Informacija apie privalomojo nurodymo įvykdymą“ įrašyta pareigūno žyma, kad dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimas atliktas 2020 m. liepos 31 d., nustatyta, kad Privalomasis nurodymas įvykdytas. Į bylą pateiktame 2020 m. liepos 31 d. apžiūros akte užfiksuota aplinkybė, kad Privalomasis nurodymas yra įvykdytas. Privalomąjį nurodymą priėmė ir pasirašė Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkė – vyriausioji valstybinė aplinkos apsaugos inspektorė Ž. M..

Teismas pažymėjo, kad Privalomąjį nurodymą priėmė ne Aplinkos apsaugos departamento vadovas, o šio departamento struktūrinio skyriaus – Vilniaus valdybos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos inspekcijos – viršininkė, todėl Privalomasis nurodymas per 10 darbo dienų nuo jo įteikimo galėjo būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovui arba jo įgaliotam asmeniu, t. y. Aplinkos apsaugos departamento vadovui ar jo įgaliotam asmeniui, tačiau ne tiesiogiai teismui (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 25 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepasinaudojo ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka, kuri yra privaloma. Teismas akcentavo, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme nėra numatytos 10 darbo dienų termino praleidimo pasekmės privalomajam nurodymui apskųsti. Kitų teisės aktų, reglamentuojančių ginčų neteisminio sprendimo procedūras Aplinkos apsaugos departamente (vadovo ar jo įgalioto asmens) nėra paskelbta Teisės aktų registre. Taigi, taikytinos teisės nuostatos nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas nebegali pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka Aplinkos apsaugos departamente. Atsižvelgdamas į tai, teismas nutarė skundą palikti nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 19 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pabrėžia, kad Privalomąjį nurodymą priėmė ne Inspekcijos vyriausiasis specialistas, o Inspekcijos viršininkė, t. y. šios institucijos vadovė, todėl skundui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo paduoti nėra privaloma ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka. Tuo atveju, jei skundžiama teismo nutartis būtų palikta nepakeista, kyla rizika, jog pareiškėjo skundas Aplinkos apsaugos departamento vadovui būtų atmestas arba nepriimtas vien dėl praleisto skundo padavimo termino. Pareiškėjas paaiškina, kad nepaisant to, jog Privalomasis nurodymas buvo įvykdytas, ginčo nagrinėjimas nebūtų beprasmis, nes, Privalomąjį nurodymą pripažinus neteisėtu, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl patirtų nuostolių atlyginimo, taip pat išvengiama ydingos praktikos suformavimo. Pareiškėjas Privalomąjį nurodymą įvykdė ne todėl, kad su juo sutiko, o siekdamas išvengti žalos aplinkai, viešajam interesui. Pareiškėjas iškvietė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Grinda“ ir UAB „Vilniaus vandenys“ atstovus, kurie likvidavo avariją, sutvarkė vamzdį ir fekalines nuotekas aplink jį, tačiau pareiškėjas turėjo sumokėti už šių darbų atlikimą. Tokia situacija susidarė todėl, kad atsakovas nevisapusiškai ištyrė pažeidimą ir neišsiaiškino tikrojo pažeidėjo. Pareiškėjas nėra ir niekada nebuvo ginčo tinklų (vamzdžio, iš kurio tekėjo buitinės nuotekos) savininku. Ne bet koks bešeimininkis daiktas savaime laikomas valstybės ar savivaldybės nuosavybe, šiuo atveju nebuvo atlikta daikto pripažinimo bešeimininkiu ir perdavimo valstybei ar savivaldybei procedūra. Taigi, Privalomasis nurodymas pareiškėjui buvo surašytas be jokio teisinio pagrindo. Be to, Privalomasis nurodymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes yra nepakankamai argumentuotas (pvz., nenurodyta, kokia reali žala galėjo būti padaryta aplinkai, kokių konkrečių priemonių pareiškėjas turėjo imtis) ir nepagrįstas konkrečiais įrodymais.

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos inspekcija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovo įsitikinimu, tiesiogiai teismui gali būti skundžiamas tik Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus duotas privalomasis nurodymas (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 6 str., Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-277, 15 p.). Visų kitų aplinkos apsaugos pareigūnų (įskaitant inspekcijų viršininkus) duoti privalomieji nurodymai skundžiami Aplinkos apsaugos departamento direktoriui. Nors skundų dėl privalomųjų nurodymų nagrinėjimo tvarka teisės aktuose nėra detaliau reglamentuota, tačiau praktikoje, esant motyvuotam prašymui, skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas, vadovaujantis bendraisiais skundų nagrinėjimo principais. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti, byla nutraukiama (ABTĮ 103 str. 10 p.), todėl pareiškėjas argumentais dėl praleisto skundo padavimo termino tik blogina savo procesinę padėtį. Atsakovas mano, kad įvykdytas Privalomasis nurodymas nebesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko) laikytis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos.

ABTĮ įtvirtinta, kad, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją (26 str. 1 d.). Jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, o tais atvejais, kai šia tvarka nebegalima pasinaudoti, – nutraukia bylą (103 str. 10 p. ir 105 str. 1 p.).

Pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 25 straipsnio 2 dalį, privalomasis nurodymas per 10 darbo dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovui arba jo įgaliotam asmeniui. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, jeigu privalomąjį nurodymą davė aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas, privalomasis nurodymas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui. Šio straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovo arba jo įgalioto asmens sprendimas dėl privalomojo nurodymo įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui. Iš šių Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatų matyti, jog teismui yra skundžiamas arba privalomasis nurodymas, kurį davė aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas, arba sprendimas dėl privalomojo nurodymo, kurį priėmė aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas arba jo įgaliotas asmuo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija 2020 m. liepos 29 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN12-11, kurį priėmė Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkė – vyriausioji valstybinė aplinkos apsaugos inspektorė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamą Privalomąjį nurodymą davė ne aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas, ir todėl konstatavo, jog ginčui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir mano, kad Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkas laikytinas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovu (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 25 str. prasme).

Vadovaujantis Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos nuostatais, Aplinkos apsaugos departamento paskirtis – siekiant užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę (2 p.). Departamentui vadovauja direktorius (15 p.). Taigi, pareiškėjo pozicija, jog Aplinkos apsaugos departamento struktūrinio padalinio – Inspekcijos – viršininkas laikytinas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovu Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 25 straipsnio prasme, neturi jokio teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas, siekdamas Privalomojo nurodymo panaikinimo, pirmiausiai turėjo pasinaudoti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas nepasinaudojo šia privaloma tvarka. Nors šiuo metu jau yra suėjęs Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje numatytas 10 darbo dienų terminas, remiantis atsakovo paaiškinimais apie galimybę kreiptis į įstaigos vadovą su prašymu atnaujinti šį praleistą terminą, nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pareiškėjas dar gali pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka Aplinkos apsaugos departamente, pripažinti nepagrįsta. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į bylos nutraukimo ir skundo (prašymo, pareiškimo) palikimo nenagrinėtu pasekmes, t. .y. bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 104 str. 3 d.), tačiau, pašalinus sąlygas, kurios buvo pagrindas skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą, suinteresuotas asmuo turi teisę vėl kreiptis į teismą su skundu (prašymu, pareiškimu) bendra tvarka (ABTĮ 106 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismo sprendimas būtent skundą palikti nenagrinėtu susidariusioje situacijoje atitinka bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan