2017-06-19 Nr. AB-12270-3-62-3-01327-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-605-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01327-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. M. (A. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Alytaus PN), 134,88 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. vasario 20 d. buvo įsilaužta į nuteistųjų kirpyklą ir iš spintelės buvo pagrobta vienas blokas cigarečių „Philip Moris“, taip pat buvo paimta keturi blokai cigarečių buvę krepšyje, po 2,35 Eur už pakelį bei 2 taksofono kortelės už 17,38 Eur sumą. Pareiškėjas nurodė, kad kirpyklos patalpa buvo apvogta dėl apsaugos priežiūros pareigūnų aplaidumo arba tyčios, nes teritorija stebima vaizdo kameromis, pašaliniai asmenys į kirpyklą negalėjo patekti, negalėjo išnešti 50 pakelių cigarečių iš darbo objekto be susitarimo su apsaugos pareigūnais. Pareiškėjas pažymėjo, kad pataisos namuose nuolat vagiliaujama, vyksta prekyba narkotikais, tačiau administracija nesiima jokių priemonių, nepradeda ikiteisminių tyrimų, pateisina tokius veiksmus. Pareiškėjas nurodė, kad dėl to jis ir jo šeima išgyvena, patiria moralinį ir dvasinį skausmą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog 2015 m. vasario 21 d. apie 8.50 val., nuteistasis A. M. kreipėsi į Alytaus pataisos namų kriminalinės žvalgybos skyrių ir paaiškino, kad 2015 m. vasario 21 d. 8.30 val., atėjęs į kirpyklą rado sugadintą spyną, išlaužtą spintelės užraktą ir paimtą vieną bloką cigarečių „Philip Moris", taip pat nurodė, kad buvo paimti keturi blokai cigarečių, buvę krepšyje. Kriminalinės žvalgybos skyrius atliko tarnybinį tyrimą ir 2015 m. kovo 25 d. tarnybinio tyrimo išvadoje pažymėjo, kad 2015 m. vasario 20 d. apie 19.00 val. nuteistieji E. P. ir A. L. įsilaužė į kirpyklą ir paėmė cigaretes. A. L. ir E. P. tokiais savo veiksmais pažeidė Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies l punkte, 4 punkte numatytą pareigą tausoti pataisos įstaigos turtą ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 ( toliau – ir Taisyklės) 73.11 punktą, kur numatyta, kad nuteistieji privalo nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ar negyvena išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis 2014 m. liepos 24 d. Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymo Nr. 1-218 „Dėl gyvenamosios ir darbo vietų nustatymo nuteistiesiems“ 2 dalimi, nuteistojo asmeniniai daiktai privalo būti laikomi asmeninių daiktų saugojimo sandėlyje ir nuteistojo pažymėti skiriamaisiais ženklais, kuriuos išduoda būrio viršininkas. Pabrėžė, kad Taisyklių 73.8 punkte nurodyta, jog nuteistieji turi laikyti maisto produktus, drabužius ir kitus daiktus tik specialiai įrengtoje vietoje. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas neturėjo teisės ir negalėjo laikyti savo daiktų (cigarečių) kirpykloje, be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad pirko cigaretes, nepateikė cigarečių įsigijimo kasos čekių, nėra aišku kiek cigarečių pakelių jis turėjo. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN pareigūnų veiksmų bei jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2015 m. vasario 21 d. apie 8.50 val., nuteistasis A. M., dirbantis kirpėju, kreipėsi į Alytaus pataisos namų kriminalinės žvalgybos skyrių ir nurodė, kad 2015 m. vasario 21 d. 8.30 val., atėjęs į kirpyklą rado sugadintą durų spyną, išlaužtą spintelės užraktą ir paimtą vieną bloką cigarečių „Philip Moris", taip pat paimtus keturis blokus cigarečių, kurie buvo krepšyje.

Teismas rėmėsi byloje esančiu Alytaus PN 2015 m. liepos 1 d. raštu Nr. 8-10278 (b. l. 4) ir tarnybinio tyrimo išvada (b. l. 31–32), 2014 m. liepos 24 d. Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-218 „Dėl gyvenamosios ir darbo vietų nustatymo nuteistiesiems“ bei Taisyklių 73.8 punktu, pažymėjo, kad dėl įsilaužimo į kirpyklą buvo atliktas tarnybinis tyrimas, nustatyti šį pažeidimą padarę asmenys ir jiems paskirtos drausminės nuobaudos.

Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, patvirtino, kad Alytaus PN nėra atsakingi už įsilaužimą į kirpyklą ir cigarečių dingimą, nes operatyviai nustatė kaltus asmenis, juos nubaudė, organizacinėmis priemonėmis sureglamentavo asmeninių daiktų saugojimo tvarką, t. y. atsakovo veikimas tiesiogiai nesąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimo, o nesant valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikоs administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 2 straipsnio 1 punkte numatyta, kad viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.

Teismas nurodė, kad ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą siejo su ikiteisminio tyrimo nepradėjimu dėl įsilaužimo į nuteistųjų kirpyklą ir ikiteisminio tyrimo nepradėjimu kitais vagysčių ir narkotikų vartojimo ir prekybos jais atvejais.

Teismas pabrėžė, kad teisės teorijoje pareiškėjo (ieškovo) nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) pagrindą, o pareiškėjo (ieškovo) materialinis – teisinis reikalavimas atsakovui sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) dalyką. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir ribas, kuriose pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti bylą. Pareiškėjas teismui suformuluotą savo materialinį teisinį reikalavimą – priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (skundo dalyką), grindžia deliktinę valstybės atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, skirtomis žalos atlyginimo viešojo administravimo srityje teisiniams santykiams reguliuoti (CK 6.250, 6.271 str.).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas kaip skundo pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia skundo dalyką) nurodo atsakovo veiksmų neteisėtumą, kurį įrodinėja remdamasis atitinkamomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatomis.

Teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas (BPK 166 str.), atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 168 str.) yra reglamentuojamas Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, kurios numato ir pažeistų teisių šioje srityje gynybos būdus bei sąlygas (BPK 62 str.).

Teismas atkreipė dėmesį, kad teisių gynybos būdas, kuris yra numatytas Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsniuose nėra tapatus teisių gynybos būdui, kurį numato BPK, nes šios teisės normos reguliuoja skirtingus teisinius santykius, skirtingos yra ir šių teisės normų taikymo sąlygos.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumas, nebegali būti vertinamas per Baudžiamojo proceso kodekso prizmę, o turi būti vertinamas tik per Civilinio kodekso 6.250 ir 6.271 straipsniuose nustatytų sąlygų prizmę. Tai reiškia, kad šių teisės normų taikymo sąlygos, apsprendžia ir įrodinėtinų byloje aplinkybių apimtį bei pobūdį. Atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.250 ir 6.271 straipsnius atsiradimas paprastai yra susijęs su valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų vykdoma veikla viešojo administravimo srityje, atliekant įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimo funkcijas bei teikiant viešąsias paslaugas. Pagrindiniai reikalavimai ir kriterijai šiai valstybės ar savivaldybių valdžios institucijų vykdomai veiklai yra apibrėžti Viešojo administravimo įstatyme bei kituose jį įgyvendinančiuose teisės aktuose.

Teismas įvertinęs bylos aplinkybes, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad byloje nėra įrodyti pareiškėjo teiginiai dėl nepagrįstai nepradėtų ikiteisminių tyrimų.

III. Pareiškėjas A. M. apeliaciniu skundu ( b. l. 76–78) ir patikslintu apeliaciniu skundu (b. l. 82–83) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2010 metų, yra ne vieną kartą nukentėjęs nuo Alytaus PN pareigūnų, bet administracija jokių išvadų nepadarė. Pareiškėjas abejoja saugumu Alytaus PN, kai 2011 m. liepos mėnesį iš specialiai įrengtos vietos, buvo pavogta 3 500 Lt, tai apie 1 000 Eur, ir už tai niekas neatsakė, o nukentėjo jis ir jo šeima. Padaryta ne tik turtinė žala, bet ir išgyvenami moralinis ir dvasinis skausmai. Pareiškėjas pažymi, kad Alytaus pataisos namuose nėra saugu ir žmonės privalo slėpti savo daiktus kaip kas sugeba. Pareiškėjas paaiškina, kad jis buvo materialiai atsakingas už kirpykloje esantį turtą. Visas kalendorines dienas, nuo 8.30 val. iki 19 val. praleisdavo kirpykloje. Užeiti į darbo objektą po 19 val. niekas negali, kadangi tokiu laiku už saugumą atsako apsaugos priežiūros pareigūnai. Pareiškėjo manymu, nusikaltimas kirpykloje buvo padarytas su direktoriaus leidimu, jeigu dėl to nebuvo kalti apsaugos priežiūros pareigūnai.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas administracinę bylą išnagrinėjo šališkai, visų įrodymų tinkamai neįvertino.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 87–89) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas be argumentų, išdėstytų atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, pažymi, jog pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo patirtos turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl pataisos įstaigos administracijos veiksmų, neužtikrinant pareiškėjo daiktų saugumo bei nepradėjus ikiteisminio tyrimo dėl vagystės, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, kad Alytaus pataisos namų darbuotojai veikė teisėtai, o ikiteisminio tyrimo pradėjimą bei atlikimą reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodeksas, kurio taikymas nepatenka į viešojo administravimo sąvoką CK 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės pakartoja pradinio skundo argumentus bei kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą nevisapusiško bylos aplinkybių nustatymo aspektu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl Alytaus PN veiksmų užtikrinant nuteistųjų asmeninio turto apsaugą. Pirmosios instancijos teismas, ginčijame sprendime pasisakydamas šiuo klausimu, nuosekliai išdėstė bei ištyrė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, reglamentuojančias asmeninių daiktų laikymą pataisos namuose, bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl teisėjų kolegija jų papildomai nekartoja. Plačiau pasisakytina dėl pareiškėjo keliamo turtinės žalos atlyginimo klausimo bei pareiškėjo teiginių dėl nepradėtų ikiteisminio tyrimo sukeltos neturtinės žalos.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus PN administracijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Vertinant pareiškėjo turtinės žalos reikalavimą, pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju, pagal Alytaus PN pateiktus duomenis matyti, jog dėl pareiškėjo nurodomo įvykio, kuomet buvo įsilaužta į nuteistųjų kirpyklą ir dingo iš saugojimo spintelės pareiškėjo asmeniniai daiktai t. y. cigaretės ir taksofono kortelės, buvo atliktas tarnybinis tyrimas. Tyrimo metu buvo apklausti, nustatyti bei įvardinti konkretūs asmenys, kurie galimai pagrobė pareiškėjo turtą, taip sukeldami pareiškėjui žalą t. y. asmens turto netekimą (CK 6.249 str. 1 d.) (b. l. 31–32). CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Atsižvelgiant į nustatytas byloje faktines aplinkybes bei CK 6.263 straipsnio 2 dalį, konstatuojama, jog pareiškėjas, gindamas pažeistus interesus, turi teisę turtinės žalos atlyginimo reikalavimą reikšti civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka tiesiogiai turtinius praradimus sukėlusiems asmenims t. y. kitiems nuteistiesiems, bet ne Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Alytaus PN ėmėsi aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyti už pareiškėjo patirtą žalą atsakingi asmenys ir juos nustatė, taigi nėra pagrindo Alytaus PN veiksmų pripažinti, kaip neteisėtų CK 6.271 straipsnio prasme. Nustačius, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti (neteisėtų Alytaus PN veiksmų), darytina išvada, kad reikalavimas atsakovui atlyginti pareiškėjui turtinę žalą yra nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat reikalauja atlyginti 10 000 Eur neturtinę žalą, kurią kildina iš to, jog Alytaus PN administracija nesiima jokių priemonių dėl Alytaus PN daromų nusikalstamų veikų, nėra pradedami ikiteisminiai tyrimai.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad Alytaus PN neveikimas pasireiškia nepradedant ikiteisminių tyrimų, o šio neveikimo padariniu nurodo patirtą tiek jo paties, tiek jo šeimos dvasinį, moralinį skausmą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.271 straipsnio pagrindu valstybė turi atlyginti tik už viešojo administravimo srityje padarytą žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Savo ruožtu, ikiteisminis tyrimas yra baudžiamojo proceso stadija, kuriai keliami specifiniai baudžiamajam procesui būdingi uždaviniai: išsiaiškinti visas reikšmingas baudžiamajam procesui reikšmingas aplinkybes, nustatyti nusikalstamą veiką padariusius asmenis, sudaryti tinkamas sąlygas bylos nagrinėjimui teisme, užtikrinti baudžiamojo proceso dalyvių teises ikiteisminio tyrimo metu. Todėl kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su bylos tyrimu. Be to, kaip minėta, viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų CK 6.271 straipsnio prasme yra priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsisakymas pradėti ikiteisminio tyrimo stadiją, kuria siekiama bendrų baudžiamajam procesui būdingų uždavinių įgyvendinimo, negali tiesiogiai nulemti neturtinės žalos atsiradimo, priešingai nei tai būtų įmanoma atskirų ikiteisminio tyrimo veiksmų atveju, pavyzdžiui, pritaikant neteisėtai procesines prievartos priemones, kurios pasireiškia konkrečiam asmeniui turtinio bei asmeninio pobūdžio suvaržymais ir dėl šių suvaržymų yra jaučiamas tiesioginis dvasinis sukrėtimas, išgyvenimai, nepatogumai ir kt. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodomų Alytaus PN veiksmų bei pareiškėjo patirtų išgyvenimų, kurie tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde apibūdinti lakoniškai, bendro pobūdžio teiginiais. Konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą yra pagrįstai atmestas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 sausio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė