cf7d2e4077bd11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A502-1611/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00622-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. Linui Šarkiui,

atsakovo atstovei Rasuolei Daukantei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. P. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti 3 217,09 Lt turtinės žalos atlyginimo bei 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Nurodė, jog 2010 m. spalio 10 d., apie 1630-1700 val., važiuodamas jam priklausančiu automobiliu VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno mieste Nuokalnės gatve link Varnių gatvės abiem dešinės pusės ratais įvažiavo į jokiais ženklais nepažymėtą gilią duobę, dėl to buvo apgadintas jo automobilis. Eismo įvykį užfiksavo policijos pareigūnai, vėliau buvo priimtas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo teiseną, nenustačius jo veikoje jokio administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Vairuodamas automobilį, pareiškėjas buvo pakankamai apdairus ir atsargus, nepažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimų. Išvengti eismo įvykio, o tuo pačiu ir žalos, neturėjo galimybės – duobė buvo labai nedidelė, išsidėsčiusi žemiau važiuojamosios dalies ir sunkiai pastebima, tačiau gili ir aštriais kraštais. „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ nustatė, kad dėl nurodyto eismo įvykio buvo nepataisomai sugadinta:

1) dvi padangos Uniroyal – 505,92 Lt;

2) priekinis dešinys posūkio ašigalis – 609,04 Lt;

3) priekinis dešinys teleskopinis statramstis – 357,05 Lt;

4) galinės pakabos dešinė stebulė – 738,21 Lt;

5) du ratų diskai Alluett – 570,25 Lt. Pridėjus remonto darbų kainą (343,00 Lt), pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) (524,67 Lt), vertinimo paslaugų kainą (150,00 Lt) ir įvertinus detalių nuvertėjimą (24%) buvo nustatyta 3 173,09 litų pareiškėjui padaryta turtinė žala. Šiai žalai nustatyti buvo būtina atlikti automobilio geometrijos matavimą. Matavimą atliko, schemą sudarė ir defektinį aktą surašė UAB „Helijo ratai“. Pareiškėjui šios bendrovės paslaugos kainavo 100,00 Lt. Todėl iš viso dėl sugadinto automobilio pareiškėjui buvo padaryta 3 217,09 Lt turtinė žala.

Pareiškėjui priklausantis automobilis turto draudimu nebuvo apdraustas. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybė pagal Lietuvos respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą privalo užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo sąlygas. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Kauno miesto savivaldybė turėjo pareigą prižiūrėti Nuokalnės gatvę Kaune, o nustačius kelio dangos defektą, keliantį pavojų saugiam eismui, pažymėti pavojingą vietą atitinkamais ženklais, kol būtų organizuoti būtini remonto darbai, tačiau to neatliko, todėl skundas turi būti tenkintas.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jis laikėsi KET 19 punkto, 133–134 punktų nuostatų, įpareigojančių vairuotoją kelyje elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas; jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato 2010 m. spalio 10 d. nutarime nepateikta jokia informacija, jog buvo tirtos aplinkybės apie automobilio stabdymą siekiant išvengti kliūties, kokiu greičiu buvo važiuota, ar buvo pasirinktas saugus greitis, atsižvelgiant į kelio, meteorologines sąlygas ir kitą, todėl darytina išvada, kad visos aukščiau nurodytos aplinkybės net nebuvo nustatinėjamos, nors jos galėjo turėti tiesioginės įtakos pareiškėjo nurodomam žalos dydžiui. Atsakovas nuo civilinės atsakomybės turėtų būti atleistas dėl paties vairuotojo neatsargumo vairuojant automobilį, nes oro sąlygos buvo geros, kelio danga sausa, todėl buvo galimybė pareiškėjui išvengti autoįvykio, nes kiti eismo dalyviai jo išvengė. Atsakovo teigimu, UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ ataskaitoje nurodytas tik apytikslis bendras patirtas nuostolis, tačiau jis nepatvirtina realaus žalos dydžio. Be to, nustatyta, kad automobilis jau parduotas ir pareiškėjas jo neremontuos, todėl nėra jokio pagrindo priteisti atstatomojo remonto kainai nurodytą PVM dydį, t. y. – 524,67 Lt. Viešoji teisė nenumato palūkanų priteisimo ginčo atveju. Taip pat, atsakovo nuomone, pareiškėjas yra praleidęs nustatytą terminą kreiptis į teismą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu (b. l. 72-75) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui G. P. iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 2 748,42 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Skundą dėl likusios reikalavimų dalies atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (neveikimo) gali būti atlyginama nustačius viešosios civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus veiksmus (neveikimą), 2) žalos padarymo faktą, 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ( neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str.). Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju turtinę žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės neveikimo, t. y. nevykdymo įstatyme apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų. CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

Teismas taip pat nustatė, kad 2010 m. spalio 10 d. Eismo įvykio vietos schema (b. l. 13) ir 2010 m. spalio 10 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimas (b. l. 15) patvirtina, jog 2010 m. spalio 10 d. pareiškėjas G. P., vairuodamas automobilį VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno mieste Nuokalnės gatvėje link Varnių gatvės, įvažiavo į jokiu kelio ženklu nepažymėtą, važiuojamojoje kelio dalyje buvusią aštriais kraštais apie 10 cm gylio, 20 cm pločio, 0,5 m ilgio duobę. Administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, pareiškėjo G. P. veiksmuose nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Kauno nepriklausomų ekspertų biuras, turintis teisę verstis turto vertinimo veikla (b. l. 32) 2010 m. spalio 11 d. Autotransporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 2110024 (b. l. 19) transporto priemonės atkūrimo sąnaudas (patirtą nuostolį) įvertino 3 173,09 Lt, iš šios sumos 2 498,42 Lt sudaro numatomos automobilio atkūrimo sąnaudos (įvertinus 24 procentų nusidėjimą padangoms ir 55 procentų nusidėvėjimą ratų diskams) ir 524,37 Lt (PVM). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas automobilį pardavė nesuremontavęs, nes neturėjo lėšų jo remontui: VĮ “Regitra” Kauno filialo duomenimis automobilis VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2011 m. balandžio 28 d. yra registruotas S. N. vardu (b. l. 50), 2011 m. balandžio 28 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis (b. l. 51) patvirtina, jog minėtą automobilį pareiškėjas yra pardavęs S. N..

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjas būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas, taip pat nėra ginčo, kad kelio duobė nebuvo paženklinta ar aptverta. Iš Eismo įvykio schemos matyti, jog duobė buvo aštriais kraštais (b. l. 13), 2011 m. balandžio 12 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos rašte Nr. 20-10-S-3412 (b. l. 42) nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Kaune, Nuokalnės gatvėje, buvo užregistruoti šeši eismo įvykiai, kurių metu vairuotojai įvažiavo į jokiais kelio ženklais nepažymėtą duobę, apgadindami vairuojamas transporto priemones, visų vairuotojų atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylos yra nutrauktos (b. l. 42), todėl atsakovo argumentai dėl paties vairuotojo neatidumo konkrečiu atveju vertintini kaip neįrodyti.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nors atsakovas nurodė, jog paskaičiuota tik orientacinė patirtų nuostolių kaina, kuri negali būti laikoma realiu žalos atlyginimu, tačiau įrodymų, paneigiančių skunde nurodytą nuostolio dydį ar patvirtinančių pareiškėją patyrus mažesnį nuostolį, teismui nepateikta. Ta aplinkybė, jog pareiškėjas automobilį pardavė jo nesuremontavęs, nepaneigia jo teisės ir atsakovo pareigos į žalos atlyginimą, kuri kildinama iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės neveikimo, t. y. nevykdymo įstatyme apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą.

Sugadinto dėl autoįvykio automobilio būklė turėjo įtakos mažesnei pardavimo kainai, tai patvirtina 2011 m. balandžio 28 d. transporto priemonės pirkimo –pardavimo sutartis (b. l. 51), liudytojo V. N. paaiškinimai. Tačiau, teismo nuomone, gali būti priteisiamos tik būtinos išlaidos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pagal Turto vertinimo ataskaitą, į patirto nuostolio eksperto paskaičiuotą sumą yra įtrauktas ir PVM, kuris sudaro 524,67 Lt. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas:

1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį;

2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje;

3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Konkrečiu atveju byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo turėtas automobilio remonto išlaidas, jam teiktas paslaugas. Pareiškėjas automobilį pardavė jo neremontavęs, todėl PVM negali būti priteisiamas, neatsižvelgiant į pareiškėjo atstovo nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjas nėra PVM mokėtojas. Tokią poziciją yra išsakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006 nurodė, jog, kai automobilis neremontuojamas, tai prievolės apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, nėra tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos, todėl, kai automobilis neremontuojamas, tai tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas 524,67 litais sumažino priteistinos žalos dydį.

Teismas dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, pažymėjo, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl priteisė pareiškėjui 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-2195/10, kurioje, teismo nuomone, analogišku atveju palūkanos buvo priteistos.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Byloje administraciniai aktai neginčijami, reikalavimas reiškiamas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, todėl atsakovo argumentai dėl praleisto termino kreiptis į teismą nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjo skundas žyminiu mokesčiu neapmokestinamas (ABTĮ 40 str. 1 d. 11 p.), sumokėtas 49,00 Lt žyminis mokestis pareiškėjui grąžintinas.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 78–85), prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų viešajai civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų pagal CK 6.271 straipsnį, t. y. neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nurodo, kad teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą sprendimą – nepagrįstai nustatė žalos padarymo fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos aplinkybes. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik 2010 m. spalio 10 d. Eismo įvykio vietos schema ir 2010 m. spalio 10 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimu ir, neatlikęs jokio tyrimo vairuotojo atžvilgiu, formaliai konstatavo, kad vairuotojas nepažeidė KET. Atsakovo nuomone, nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjo atžvilgiu, nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu, kad vairuotojas nepažeidė KET ir automobilis apgadintas būtent pareiškėjo nurodytoje vietoje. Be to, atsakovas teigia, kad 10 cm gylio duobė negalėjo padaryti tokios pareiškėjo teigiamos žalos automobiliui, jei jis važiuotų leistinu 50 km/h greičiu. Nėra nustatyta, kokiu greičiu važiavo pareiškėjas. Be to, atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į CK 6.253 straipsnio 1 dalį, t. y. teismas visiškai netyrė paties vairuotojo kaltės dėl eismo įvykio. Atsakovas, kaip tai jau buvo nurodęs pirmosios instancijos teisme, mano, kad pareiškėjas nesilaikė KET, nes vairavo neatsargiai ir būtent dėl savo kaltės, nepastebėdamas kliūties kelyje, įvažiavo į duobę. Tai, kad pareiškėjas neišvengė kliūties, patvirtina, jog jis pažeidė KET. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir į CK 6.282 straipsnio 1 ir 3 dalis ir nevertino galimybės sumažinti pareiškėjui priteistiną žalos atlyginimą

Atkreipia dėmesį į tai, kad gali būti kompensuojamos tik tokios išlaidos, kurios yra būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, tačiau transporto priemonės vertinimo ataskaitoje nėra nurodyta, kad remonto kaštai susidarė būtent dėl įvažiavimo į gatvėje esančią duobę.

Atsakovas taip pat pažymi, kad teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pasak atsakovo, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju netaikytinos. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, kad šios CK normos nustato palūkanas civiliniams prievoliniams santykiams. Nagrinėjamu atveju taikytinos viešosios teisės normos, kurios nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistinos sumos.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 86–88), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkinti pareiškėjo reikalavimus visiškai.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu mano, kad teismas neteisingai taikė aktualias teisės normas. Pareiškėjas teigia, kad jis nėra PVM mokėtojas, neturi teisės į PVM atskaitą ar grąžinimą, todėl jam padaryta žala yra tokia, kiek eilinis vartotojas turi mokėti pirkdamas bet kokį daiktą. Vartotojui teikiant apmokėjimo sąskaitą, PVM išskyrimas neturi jokios reikšmės, nes tai aktualu tik PVM išskaičiuojančiam prekių ar paslaugų pardavėjui PVM mokėtojui. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, nes pirma, šioje byloje nagrinėtas ginčas, kilęs iš turto draudimo teisinių santykių, antra, joje neteisingai buvo parinktas nuostolių apskaičiavimo atkuriamojo remonto sąnaudomis būdas, kai automobilio remontuoti neapsimoka.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad, jei šioje byloje esminiu būtų pripažintas faktas, jog pareiškėjas automobilio neremontavo ir jį pardavė, tuomet nuostolių dydis galėtų būti apskaičiuotas pagal nustatytą automobilio vertę iki jo sugadinimo ir pardavimo kainą. Nepriklausomų ekspertų nustatyta vidutinė pareiškėjo automobilio rinkos kaina – 22 135 Lt, pardavimo kaina – 15 000 Lt. Tačiau svarbiausia faktinė aplinkybė šioje byloje yra ta, kad teismas nustatė, jog naujasis automobilio savininkas suremontavo automobilį, todėl jo patirtos išlaidos remontui buvo netiesiogiai perkeltos pareiškėjui atitinkamai sumažinant parduodamo automobilio kainą. Naujasis savininkas taip pat nėra PVM mokėtojas, todėl negalėjo sumažinti išlaidų remontui.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 92-96) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimo dalį dėl PVM priteisimo. Teigia, kad pareiškėjas netinkamai aiškina Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, nes šioje byloje neturi reikšmės, ar pareiškėjas yra PVM mokėtojas ar ne. Pareiškėjas pardavė automobilį jį neremontavęs: nepirko jokių automobilio dalių ar remonto paslaugų Lietuvos teritorijoje iš PVM apmokestinto asmens (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 str. 1 d.), todėl prievolės apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsirado. Taip pat mano, kad teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, nes faktinės aplinkybės dėl PVM yra analogiškos. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad jo patirti nuostoliai galėtų būti apskaičiuojami atsižvelgiant į nustatytą automobilio vertę iki jo sugadinimo ir pardavimo kainą, pažymėdamas, kad rinkos kainos svyruoja ir tikimybė, kad pareiškėjas rastų pirkėją už rinkos kainą, kurią nustatė vertintojai, yra labai maža. Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad naujasis automobilio savininkas pirko automobilio dalis ar remonto paslaugas Lietuvos teritorijoje iš PVM apmokestintų asmenų, t. y. kad buvo sumokėtas pareiškėjo reikalaujamas 524,37 Lt PVM. Jei pareiškėjas pateiktų tokius įrodymus, reikėtų vertinti ne teorines Transporto priemonės vertinimo ataskaitoje apskaičiuotas atkūrimo sąnaudas, o realias transporto priemonės remonto išlaidas.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 98-101) su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, kad atsakovas nepagrįstai tvirtina, kad policijos įstaigos priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje pareiškėjo atžvilgiu negali būti laikomas įrodymu šioje byloje. Policijos įstaiga yra įstatymu įgaliota tirti ir nagrinėti administracines bylas dėl eismo įvykių. Jos nustatytos faktinės aplinkybės yra laikomos tikromis, kol nėra nuginčytos įstatymų nustatyta tvarka. Be to, atsakovas viso proceso metu nepateikė į bylą jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus. Jokių faktinių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas pažeidė KET reikalavimus, byloje nebuvo nustatyta. Be to, iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad jokios kitos priežasties žalai atsirasti nebuvo, todėl atsakovo argumentai, neigiant pareiškėjo automobilio gedimų atsiradimą dėl įvažiavimo į nepažymėtą duobę kelyje, yra nepagrįsti. Ekspertai aiškinamajame rašte nurodė, kad buvo tikrinama ne bendra automobilio būklė, bet autoįvykio metu atsiradę apgadinimai. Apžiūrint automobilį viskas buvo fiksuojama fotonuotraukose ir aprašoma akte. Visi sugadinimai akivaizdžiai susiję su eismo įvykiu, atitinka policijos pareigūnų aprašytą situaciją ir įvykio mechanizmą. Pareiškėjas nurodo, kad vertinant paties pareiškėjo kaltę dėl žalos atsiradimo, yra svarbu atsakyti į klausimus – ar bet kuris vairuotojas, elgdamasis protingai ir apdairiai, galėjo numatyti, kad vienoje iš pagrindinių miesto gatvių, kur nuolat vyksta intensyvus eismas, gali būti jokiais ženklais nepažymėtų itin pavojingų kliūčių, ir ar bet kuris vairuotojas konkrečioje situacijoje galėjo pastebėti tokią kliūtį, kad objektyviai išpildytų atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus KET reikalavimus. Todėl pareiškėjo manymu, Kauno apygardos administracinis teismas teisingai nustatė, kad dėl žalos atsiradimo pareiškėjo kaltės nėra. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad teismas pagrįstai priteisė 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos, nes pareiškėjo reikalavimas yra kildinamas iš civilinių prievolinių santykių – deliktinės civilinės atsakomybės, be to, nurodo, kad jo teisę reikalauti palūkanų patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Administracinis ginčas kilo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos

civilinio kodekso

6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Tai reiškia, kad

CK

6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu pagal

CK

6.271 straipsnio 3 dalį laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Neteisėtumo

CK

6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų. CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

Byloje nustatyta, kad 2010 m. spalio 10 d. pareiškėjas G. P., vairuodamas automobilį VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno mieste Nuokalnės gatvėje link Varnių gatvės, įvažiavo į jokiu kelio ženklu nepažymėtą, važiuojamojoje kelio dalyje buvusią aštriais kraštais apie 10 cm gylio, 20 cm pločio, 0,5 m ilgio duobę. Administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, pareiškėjo G. P. veiksmuose nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Atsakovas, nesutikdamas su pareikštais reikalavimais, turėjo teisę ir pareigą įrodyti savo teiginius (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis), tačiau duomenų, patvirtinančių, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6. 270 straipsnio 1 dalis), ar egzistavo kitos aplinkybės, duodančios pagrindą sumažinti žalos atlyginimą ar tokį reikalavimą atmesti (CK 6.253, 6.282 straipsniai), nepateikė. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos išvada, kad atsakovas privalo atlyginti pareiškėjui žalą dėl automobilio apgadinimo.

Kauno nepriklausomų ekspertų biuras 2010 m. spalio 11 d. Autotransporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 2110024 (b. l. 19) transporto priemonės atkūrimo sąnaudas įvertino 3 173,09 Lt (iš šios sumos 2 498,42 Lt sudaro numatomos automobilio atkūrimo sąnaudos ir 524,37 Lt (PVM). Šie duomenys galėtų patvirtinti padarytos žalos dydį, jei automobilis būtų remontuojamas. Tačiau, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas automobilį pardavė nesuremontavęs. VĮ “Regitra” Kauno filialo duomenimis automobilis VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2011 m. balandžio 28 d. yra registruotas S. N. vardu , pateiktas 2011 m. balandžio 28 d. Transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties nuorašas. Nagrinėjamu atveju tinkamiausias žalos dydžiui nustatyti būtų automobilio realios vertės iki apgadinimo ir po jo skirtumo apskaičiavimas. Tokie duomenys į bylą šalių nepateikti. Kaip minėta, administracinį ginčą teismas privalo išnagrinėti pagal surinktus, ištirtus ir įvertintus byloje įrodymus, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 straipsnis). Taigi, žalos dydžiui pagrįsti į bylą pateikta tik jau minėta Kauno nepriklausomų ekspertų biuro 2010 m. spalio 11 d. Autotransporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 2110024, kuri iš dalies patvirtino pareikštą reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pridėtinės vertės mokesčio esmę bei teismų praktiką nustatant žalą kai apgadintas automobilis neremontuojamas, pagrįstai žalai atlyginti iš atsakovo priteisė transporto priemonės atkūrimo sąnaudas, neįskaitydamas PVM.

Nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliaciniai skundai netenkinami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. P. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas