2013-04-24 Nr. AB-1351-3-61-3-01979-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A822-976/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01979-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 19 500 Lt neturtinės žalos.

Skunde (b. l. 1) nurodo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki 2011 m. rugpjūčio 24 d. prievarta buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir LTI-K) karantino kameroje Nr. 110, kurioje buvo kalinami šešiese, vėliau patalpintas į kamerą Nr. 310, kurioje buvo keturiese ir kalinamas iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. Laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 26 d. iki 2011 m. spalio 26 d. prievarta buvo laikomas karantino kameroje Nr. 123, kurioje buvo šešiese, vėliau buvo patalpintas į kamerą Nr. 281, kurioje buvo keturiese ir kalinamas iki 2011 m. lapkričio 2 d. Laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d. buvo prievarta patalpintas į karantino kamerą Nr. 106, po to buvo perkeltas į kamerą Nr. 270, kurioje buvo kalinamas dar su trims nuteistaisiais. 2012 m. sausio 12 d. buvo patalpintas ir prievarta dar su 5 nuteistaisiais kalinamas karantino kameroje Nr. 107, o 2012 m. sausio 13 d. buvo perkeltas ir prievartą kalinamas kameroje Nr. 316 dar su trimis nuteistaisiais. Pabrėžia, kad visos kameros buvo vos iki 8 kv. m, todėl buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Nurodo, kad tokiu būdu buvo pažeistas Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124, 1.3.1 punkte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taip pat nurodo, kad nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2012 m. vasario 8 d. buvo kalinami karantino kameroje Nr. 111 šešiese, o vėliau buvo perkeltas ir prievarta kalinamas kameroje Nr. 254, kurioje kalėjo 16 ir 17 nuteistųjų iki 2012 m. vasario 14 d. Nuo 2012 m. kovo 28 d. penkiese ir šešiese buvo kalinami kameroje Nr. 115, o 2012 m. kovo 29 d. – kameroje Nr. 257, kurioje kalėjo kartu su 13 ir 14 nuteistųjų. Nurodo, kad nors minėtos kameros savo plotu ir buvo didesnės iki 30 kv. m, bet sąlygos jose kalėti buvo dar baisesnės. Atsižvelgiant į tai, kad negalėjo fiziškai pailsėti, jautė diskomfortą, oro, šviesos trūkumą, prašo teismo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 11–15) nurodė, kad LTI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, kad LTI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į LTI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

Pabrėžė, kad remontas LTI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose nuolatos yra palaikoma švara ir tvarka, to reikalaujama ir iš kalinčiųjų, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovė yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Taip pat pažymėjo, kad LTI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Pažymi, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Dėl natūralaus apšvietimo paaiškino, kad visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą, kai buvo tikrinamos įstaigos kameros, pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas Lukiškių TI-K yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Normos p. 2), todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K nėra taikomas.

Pabrėžė, kad įstaigoje suimtiesiems ne rečiau kaip kartą į savaitę išduodamas pilnas patalynės komplektas, užvalkalas antklodei nėra išduodamas, nes pagal teisinį reglamentavimą jis neprivalo būti išduodamas ir net nėra įtrauktas į sąrašą. Vietoj jo yra išduodamos papildomos paklodės. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nurodo, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Todėl mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė R. K. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Lt neturtinės žalos, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 balandžio 3 d. periodiškai LTI-K kalėjo 45 dienas. Iš esmės visą kalinimo laikotarpį, išskyrus 2011 m. rugpjūčio 24 d. ryte, 2011 m. lapkričio 22 d. vakare, 2011 m. lapkričio 24 d. ryte ir 2012 m. sausio 16 d. ryte, pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 3,6 kv. m, gyvenamojo ploto kameroje LTI-K. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo laikymas itin mažose kamerose, sudaro pagrindą pripažinti, kad kalinimo vykdymo būdas ir metodas jam sukėlė sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Taigi, šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsakovo veiksmų neteisėtumas konstatuotas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą nepateikta. Atsakovo motyvai, kad nėra teisinių galimybių atsisakyti priimti į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pristatytų asmenų nešalina atsakomybės už nustatytus pažeidimus. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuojama sprendžiant analogiško pobūdžio ginčus (2011 m. sausio 6 d. nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011 m. sausio 31 d. nutartis Nr. A756-116/2011, 2010 m. spalio 11 d. nutartis Nr. A756-122/2010).

Teismas iš byloje esančių Armatūrinių kortelių už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2012 m. kovo 28 d. nustatė, kad pareiškėjui ne visada būdavo išduodama paklodė bei užvalkaliukai, nors teisės aktai numato, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys aprūpinami švariais lovos skalbiniais. Be to, pareiškėjas teigė, kad Armatūrinėje kortelėje, kurioje nurodyta, jog paklodę, užvalkaliukus, rankšluostį, puoduką, dubenėlį, šaukštą, šakutę ir arbatinį šaukštelį pareiškėjas pasirašytinai atsisakė priimti, yra ne jo pasirašyta, o kažkas tai padarė už jį. Pareiškėjo teigimu, jis paklodės, užvalkaliukų negavo. Abejonės dėl patalynės išdavimo aplinkybių vertintos pareiškėjo naudai, nes atsakovas savo pozicijos rašytiniais įrodymais pagrįsti negalėjo.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nusiskundimus dėl prastų, nehigieniškų kalinimo sąlygų. Nebuvo atliktas pareiškėjo nurodomų kamerų patikrinimas Vilniaus visuomenės sveikatos centro, nebuvo surašyti ir jokie patikrinimo aktai, kuriuose būtų užfiksuoti kamerų apšvietimo, patalpų vėdinimo, drėgmės ir kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai. Tai, kad pareiškėjas skundus rašė ir LTI-K administracijai, ir Kalėjimo departamentui dėl prastų kalėjimo sąlygų, neįrodo, jog buvo pažeisti Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nustatyti reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymėjo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, jog nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje. Vertinant teismo aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgus į tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. nurodytose kamerose pareiškėjas didžiąją dalį laiko buvo laikomas su kitais nuteistaisiais, kai jam nebuvo užtikrintas reikalingas 3,6 kv. m minimalus plotas, pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, taip pat nebuvo užtikrintas reikiamų buities reikmenų aprūpinimas – pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 3,6 kv. m ploto, pažeidimo mastą, jo trukmę, tinkamą aprūpinimą būtiniausiais buities reikmenimis bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 850 Lt; vidutinis darbo užmokestis apie 2 138 Lt), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 500 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms.

III. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas apeliaciniu skundu (b. l. 89–91) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytais argumentais. Papildomai nurodo, kad pateiktų duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai. Esant dažnai asmenų skaičiaus kamerose kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos jo sveikatos būklei. Taip pat pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais gali būti apginta nepriteisiant žalos atlyginimo pinigais, asmens teisių pažeidimo pripažinimas gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

Pareiškėjas R. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 100) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime išdėstytiems argumentams dėl neturtinės žalos sampratos bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime išdėstytiems išaiškinimams dėl teismų sukurtų precedentų taikymo, taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 balandžio 3 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. atskirais laikotarpiais LTI-K kalėjo iš viso 45 dienas ir iš esmės visą kalinimo laikotarpį, išskyrus 2011 m. rugpjūčio 24 d. ryte, 2011 m. lapkričio 22 d. vakare, 2011 m. lapkričio 24 d. ryte ir 2012 m. sausio 16 d. ryte, pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 3,6 kv. m, gyvenamojo ploto kameroje LTI-K. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui ne visada būdavo išduodama paklodė bei užvalkaliukai, nors laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų aprūpinimas švariais lovos skalbiniais numatytas teisės aktuose. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nusiskundimus dėl prastų, nehigieniškų kalinimo sąlygų. Atsižvelgęs į nustatytus pažeidimus bei į pareiškėjo kalinimo higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose laikotarpį, teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 500 Lt.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad esant dažnai asmenų skaičiaus kamerose kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos jo sveikatos būklei, taigi savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, todėl neturi teisės į žalos atlyginimą. Taip pat pabrėžia, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais – asmens teisių pažeidimo pripažinimas gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad atskirais laikotarpiais nuo 2011 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, viršijant minimalų plotą, skirtą vienam asmeniui ir taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, numatantį, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Tokia išvada atitinka nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, 2011 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-913/2011, 2012 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2844/2012, 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovo argumentas, jog atsakovas negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, atsakovo pareigą tinkamai aprūpinti suimtuosius ir nuteistuosius būtiniausiais buities reikmenimis, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija, o 500 Lt suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms. Pažymėtina, kad apelianto nurodomose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose Nr. A146-1527/2012, Nr. A525-2017/2012 ir nagrinėjamoje byloje iš esmės skyrėsi asmenų įkalinimo sąlygos ir nustatytų pažeidimų mastas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jomis vadovautis kaip precedentais priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė