cf6faad3-4f0a-44f3-aaa5-2f6875a252bf · Å iaulių apygardos teismas

Civilinė byla Nr Civilinė byla Nr. e2A-158-267/2015 Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07904-2013-8 Procesinio sprendimo kategorija 44.; 121.21.; 126.8. (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. kovo 24 d.Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T.

S. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-397-797/2014 pagal ieÅ¡kovės BUAB „Satoma“ ieÅ¡kinį atsakovui T. S., tretiesiems asmenims VSDFV Å iaulių skyriui, UAB „Omnitel“, UAB „Femtas“ dėl žalos atlyginimo.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : Ginčo esmė IeÅ¡kovė BUAB „Satoma“, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė priteisti iÅ¡ atsakovo T.

S. 67120,06 Lt žalos atlyginimÄ , 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo ir 1600 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidas. IeÅ¡kinį grindė tuo, kad Ä®monių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. nustatyta, jog jeigu įmonė negali ir / arba negalės atsiskaityti su kreditoriais ir Å¡ie nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo arba yra sÄ lyga, nurodyta Å¡io Ä®BÄ® 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamÄ sprendimÄ , privalo padengti žalÄ , kuriÄ kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Kadangi pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo atsakovas nevykdė, įmonei buvo padaryta 67120,06 Lt žala.Atsakovas T. S. su ieÅ¡kiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieÅ¡kinys yra nepagrįstas, nes neteisėtų veiksmų juridinio asmens atžvilgiu ir žalos atsakovas nepadarė, teigė, jog tik tokiu atveju, jei kreditorių reikalavimai bÅ«tų pagrįsti, laiku pateikti, žala galėtų bÅ«ti laikoma realia.

Taip pat nurodė, kad ieÅ¡kovė neįrodė žalos dydžio, nes valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių priverstinio iÅ¡ieÅ¡kojimo senaties terminas baigėsi 2010 m. sausio 1 d., šį terminÄ atsakovas prašė taikyti ir reikalavimÄ dėl žalos priteisimo atmesti. Dėl kitų kreditorinių įsipareigojimų nurodė, jog prievolė UAB „ Femtas“ atsirado 1999 metais, o UAB ,,Omnitel“ – iki 2000 metų, senaties terminas taip pat suėjęs, kurį prašė taikyti, teigė, kad nei vienas iÅ¡ kreditorių savo teisių negynė, žalos neieÅ¡kojo, todėl praleido terminus žalai prisiteisti.

Kreditoriaus teisės gali bÅ«ti pažeistos tik tada, jeigu kreditorius turi galiojančiÄ reikalavimo teisę. Bankroto bylos iÅ¡kėlimo metu kreditorių reikalavimo teisė buvo pasibaigusi, todėl negali bÅ«ti vertinama kaip reali žala.Trečiojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Å iaulių skyriaus atsiliepime nurodoma, kad bankroto administratorius Å¡iuo atveju tikrina ne įmonės sandorius ir reiÅ¡kia ieÅ¡kinius dėl jų pagrįstumo, o teikia ieÅ¡kinį iÅ¡ buvusio įmonės vadovo dėl žalos atlyginimo, kuri padaryta jo neteisėtais veiksmais, todėl Å¡ioje byloje negali bÅ«ti taikomas atsakovo nurodytas senaties terminas.

Nurodė, kad įmonės skola VSDFV Šiaulių skyriui susidarė už 1998-10-01 – 2002-04-01 laikotarpį. Paskutinis įmonės darbuotojas – jos vadovas, atleistas 2001-08-07, iš viso UAB „Satoma“ nuo 1997-07-04 iki 2001-08-07 priskaičiavo 85368,90 Lt VSD įmokų, o sumokėjo 45830,07 Lt VSD įmokų. Taip pat nurodė, kad VSDFV Šiaulių skyriuaus kreditorinis reikalavimas patvirtintas bankroto byloje. II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo T.

S. ieÅ¡kovei BUAB ,,Satoma“ 32042,27 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palÅ«kanas už priteistÄ 32042,27 Lt sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2013-11-07, iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo, taip pat iÅ¡ atsakovo T. S. valstybei priteisė 721 Lt, o iÅ¡ ieÅ¡kovės BUAB ,,Satoma“ atsakovui T. S. 584 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų, kitÄ dalį ieÅ¡kinio teismas atmetė. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nevykdymu padarytos žalos atlyginimo, žalos dydžio ir ieÅ¡kinio senaties termino taikymo.

Atmesdamas atsakovo reikalavimÄ dėl ieÅ¡kinio senaties termino teismas nurodė, kad Å¡iuo atveju yra pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys dėl žalos atlyginimo, kuriam taikomas 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminas, kuris nėra praleistas (CK 1.125 str. 8 d.). Dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo teismas sprendė, kad įmonė tapo nemoki 1999 m. pradžioje, skolos nuo 1998 m. didėjo iki 2002-04-01, todėl pareiga atlyginti žalÄ kyla atsakovui kaip vadovui ir akcininkui, kuris neinicijavo bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonei tapus nemokia, tik apsiribojo paaiÅ¡kinamojo raÅ¡to pateikimu mokesčių inspekcijai.

Teismas, remdamasis teismų praktika, žalos dydžiu nelaikė visos kreditorinių reikalavimų sumos, konstatavo, kad žala yra iÅ¡augusi skola, įmonės vadovui nevykdžius pareigos laiku kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, todėl iÅ¡ viso iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovei priteisė 32042,27 Lt žalos atlyginimÄ .    III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė Apeliantas (atsakovas) T. S. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Å iaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti, priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės 4061,27 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Apeliantas nurodo, kad UAB „Satoma“ nesumokėti mokesčiai Sodrai negali bÅ«ti laikomi žala, nes bendrovė tol turėjo samdomų darbuotojų, kol ji veikė. Nurodo, kad atsakovas, kaip UAB „Satoma“ direktorius ar kaip vienintelis akcininkas, neturėjo pareigos asmeniÅ¡kai mokėti Sodrai mokesčius už juridinio asmens samdomus darbuotojus, teigia, kad UAB „Satoma“ nevykdė pareigos mokėti Sodrai įmokas už samdomus darbuotojus, o bÅ«tent tai ir lėmė įmokų, baudų ir delspinigių priskaičiavimÄ , todėl teismas nepagrįstai nustatė, kad skola kreditoriui padidėjo dėl to, kad atsakovas nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.Teigia, kad tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžiuose atsakovas nurodė, kad UAB „Satoma“ kreditoriai bankroto bylos iÅ¡kėlimo teisme dienÄ neturėjo galiojančios reikalavimo teisės, tačiau teismas neįvertino pačių kreditorių pasyvumo.

Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje kasacinėje nutartyje yra pasisakęs, jog tam, kad bÅ«tų ginamos kreditoriaus teisės, jo kreditorinis reikalavimas turi bÅ«ti galiojantis. Tokia praktika yra suformuota bankroto bylose, kai kreditorius gina savo teises Actio Pauliana pagrindu. Mano, kad ir Å¡iuo atveju taikytina analogija. Taip pat nurodo, kad kreditoriai yra praleidę net bendrÄ 10 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ tariamai pažeistoms teisėms ginti, todėl UAB „Satoma“ ir neturi prievolės sumokėti UAB „Femtas“, Sodrai ar UAB „Omnitel“ skolas, kurių iÅ¡ieÅ¡kojimo terminai yra pasibaigę.

Todėl teismas nepagrįstai Å¡iuos įsiskolinimus vertino kaip realiÄ Å¾alÄ bendrovei.Mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo kaltus veiksmus, neanalizavo, kad jo vadovaujamos įmonės nemokumÄ lėmė ne atsakovo kalti veiksmai ar aplaidumas, bet objektyvios aplinkybės. Nurodo, kad kol atsakovas buvo bendrovės direktorius, jo veikla nebuvo prieÅ¡inga bendrovės interesams, prastėjant finansinei padėčiai, atsakovas atleido iÅ¡ darbo darbuotojus ir apie tai pranešė Sodrai, sustabdė įmonės veiklÄ ir apie tai pranešė VMI.

Teismas neįvertino, kad visi Å¡ioje byloje pareikÅ¡ti kreditorių interesais įsiskolinimai atsirado kol atsakovas buvo bendrovės direktorius, per laikotarpį nuo 1999-11-30, kai buvo atleistas iÅ¡ direktoriaus pareigų, iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos naujų skolų neatsirado ir esamos skolos neiÅ¡augo.Atsakovas nurodo, kad dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nesikreipė į teismÄ dėl to, kad tikėjosi atnaujinti įmonės veiklÄ , bendravo su bankais, bandė gauti paskolÄ verslui, tačiau nesisekė, kadangi per 1998 metais įvykusį sprogimÄ bendrovės nuomojamų patalpų pastate buvo sužaloti klientai, bendrovės kavinė nedirbo, įmonė patyrė apie 90000 Lt nuostolių, įskaitant patalpų remonto darbus.Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieÅ¡kinio senaties terminas ieÅ¡kiniui pareikÅ¡ti nėra praleistas.

Teismas nepagrįstai nesiejo ieškinio senaties termino dėl žalos atlyginimo su ieškinio senaties terminu kreditoriniam reikalavimui pareikšti. Mano, kad tik esant galiojančiam kreditoriniam reikalavimui galima spręsti, kad įmonei yra padaryta. Apelianto teigimu, įstatymas nenumato kokių nors prievolių, kurių įvykdymui išreikalauti nebūtų taikomi ieškinio senaties terminai.Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai priteisė delspinigius, kurie sudaro 54 procentus visos skolos, t. y. daugiau negu pusę.

Be to, iÅ¡ teismo sprendimo neaiÅ¡ku, už kokį laikotarpį yra priteisti delspinigiai, nes remiantis MAÄ® 98 straipsnio 2 dalimi delspinigiai negali bÅ«ti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų.Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovė BUAB „Satoma“ praÅ¡o atmesti apelianto T. S. apeliacinį skunda kaip nepagrįstÄ , priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodo, kad per laikotarpį nuo 1999 m. pradžios, kai įmonė tapo nemokia, iki pat 2002 m., bendrovės iÅ¡augusios skolos ir yra laikytinos ieÅ¡kovės bei jo kreditorių patirta tiesiogine turtine žala, kuriÄ pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iÅ¡ atsakovo T.

S.. Nurodo, kad bÅ«tent buvęs BUAB „Satoma“ vadovas atsakovas T. S. buvo atsakingas ir už įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui mokėjimÄ . Taip pat nurodo, kad bendrovės nemokumo priežastys Å¡ioje civilinėje byloje neturi reikÅ¡mės sprendžiant atsakovo T. S. atsakomybės klausimÄ laiku nesikreipus į teismÄ dėl bankroto bylos bendrovei iÅ¡kėlimo. Teigia, kad Å¡ioje civilinėje byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl BUAB „Satoma“ kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo bendrovės bankroto byloje, todėl senaties terminas nėra praleistas, dėl ko atsakovo apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Nurodo, kad BUAB „Satoma“ padaryta žala yra paskaičiuota, kaip susidariusi po to, kai atsakovas nevykdė pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos UAB „Satoma“ iÅ¡kėlimo, ir sudaro 32042,27 Lt dydžio sumÄ . Taip pat nurodo, kad atsakovas T. S. nepagrįstai ir neteisėtai apeliaciniame skunde kvestionuoja kreditorių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, UAB „Omnitel“ bei UAB „Femtas“ finansinių reikalavimų teisėtumÄ BUAB „Satoma“ bankroto byloje, nes įsiteisėjusia Å iaulių apygardos teismo 2013-09-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2‑616-357/2013 yra patvirtinti bendrovės finansiniai reikalavimai bendrai 67120,06 Lt sumai.Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundÄ trečiasis asmuo VSDFV Å iaulių skyrius praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, mano, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, jog VSDFV Å iaulių skyrius 14 metų įmonei neturėjo jokių pretenzijų.

Dėl UAB „Satoma“ skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo 2001-02-08 VSDFV Å iaulių skyrius priėmė sprendimÄ Nr. 116 ir perdavė jį vykdyti antstolei V. Å .. 2006-10-02 sprendimÄ antstolė V. Å . grÄ Å¾ino su turto neradimo aktu. Nuo 1998-11-10 kredito įstaigoms buvo pateikta 11 mokėjimo nurodymų dėl UAB „Satoma“ skolos nuraÅ¡ymo. VSDFV Å iaulių skyrius atliko visus įmanomus veiksmus, siekdamas iÅ¡ieÅ¡koti skolÄ , draudėjui taikė nustatytas priverstinio poveikio priemones. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas atmestinasBylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumÄ ir pagrįstumÄ ir tik analizuojant apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas dėl žalos priteisimo bankrutuojančiai įmonei iÅ¡ jos vadovo, tuo pačiu ir akcininko, pažeidus pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iÅ¡ jo žalÄ , motyvuodamas tuo, kad žalos nėra, nes kreditoriai neturi galiojančios reikalavimo teisės dėl suėjusio senaties termino, kad nėra atsakovo kaltės, kad ne atsakovas turėjo pareigÄ mokėti mokesčius, o pati įmonė ir kt.

Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindÄ , mano, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, pagrįstai iÅ¡ dalies tenkino ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį. Atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl jų detaliau nekartoja, juo labiau, kad šiuo aspektu naujų apylinkės teisme neišdėstytų esminių aplinkybių nėra nurodyta ir apeliaciniame skunde, tačiau privalo pasisakyti dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų. Visų pirma, teismas atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties taikymo. Kaip matyti iš atsakovo byloje esančių procesinių dokumentų, jo pozicijos pirmosios instancijos teisme, akivaizdu, kad atsakovas netinkamai supranta šioje byloje pareikštų reikalavimų pobūdį.

Pažymėtina, kad kaip iÅ¡aiÅ¡kino ir pirmosios instancijos teismas, Å¡ioje byloje yra nagrinėjamas ieÅ¡kinys pagal bankroto administratoriaus ieÅ¡kinį, ginant visų įmonės kreditorių interesus, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio pagrindu. Remiantis CK 1.127 str. 1 d., ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, o tokia teisė atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ .

Vadovaujantis Ä®BÄ® 10 str. 7 d. 1 p., ieÅ¡kovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, apie savo pažeistÄ teisę sužinojo kai bankroto administratoriui buvo perduoti įmonės veiklos dokumentai, atsakovas neginčija, kad bankroto administratorius nepraleido sutrumpinto trejų metų ieÅ¡kinio senaties termino, tačiau, matyti, kad byloje pareikÅ¡tus reikalavimus jis sieja su kreditorinių reikalavimų pagrįstumu ir iÅ¡ esmės taiko Actio Pauliana sÄ lygas, kas visiÅ¡kai nėra susiję su Å¡ia nagrinėjama byla.

Be to, iÅ¡ atsakovo teismui nurodomų argumentų matyti, kad ieÅ¡kinio senatį jis sieja su tuo, ar ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo metu kreditoriai turėjo galiojančiÄ reikalavimo teisę, tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad ieÅ¡kovės BUAB „Satoma“ kreditorių reikalavimai yra patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi, antra, ieÅ¡kinio senaties terminas galėtų bÅ«ti aktualus tik sprendžiant klausimÄ , ar pareigos atsakovui inicijuoti įmonei bankrotÄ buvimo metu įmonė turėjo kreditorių, t. y. ar kreditoriai tuo metu turėjo galiojančias reikalavimo teises, ir laiku neinicijavus bankroto bylos Å¡iems kreditoriams buvo padaryta žala.

Tačiau atsakovas neginčija, kad 1999 metais egzistavo tiek UAB „Femtas“, tiek VSDFV kreditoriniai reikalavimai, priešingai, šias aplinkybes atsakovas pripažįsta. Atsižvelgus į tai, visi atsakovo argumentai, susiję ieškinio senatimi atmestini kaip visiškai nepagrįsti.Nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad jis nėra atsakingas už tai, jog mokesčiai Sodrai nebuvo sumokėti laiku ir dėl to buvo priskaičiuoti delspinigiai. Atsakovas teigia, kad tokia prievolę turėjo juridinis asmuo, o ne atsakovas, kaip įmonės vadovas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas iÅ¡aiÅ¡kinimas, kad vadovas privalo dirbti rÅ«pestingai ir kvalifikuotai bei daryti viskÄ , jog įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. VadovÄ ir jo vadovaujamÄ Ä¯monę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rÅ«pestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju Å¡iÄ pareigÄ Ä¯vykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rÅ«pestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K.

J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Panevėžio spaustuvė“ v. R. Å . ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2014 ir kt.). CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigÄ elgtis taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rÅ«pestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matÄ . Å iuo atveju atsakovas T. S., bÅ«damas įmonės vadovu, neveikė pagal įstatymo reikalavimus taip, kad jo vadovaujama įmonė laiku sumokėtų mokesčius Sodrai, dėl ko ieÅ¡kovei buvo priskaičiuoti ir delspinigiai. Nuo 1999 m. pradžios nepagrįstai buvo didinamas įmonės įsiskolinimas Sodrai iÅ¡ dalies nemokant už darbuotojus socialinio draudimo įmokų, buvo skaičiuojami delspinigiai.

Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad atsakovas, kaip įmonės vadovas, o jį atleidus iÅ¡ direktoriaus pareigų, kaip įmonės akcininkas, neveikė atsakingai ir rÅ«pestingai, neužkirto kelio įmonės įsipareigojimų didėjimui, neužtikrino tiek įmonės, tiek kreditorių interesų, todėl teismas turėjo pagrindÄ spręsti, jog minėtais neteisėtais T. S. veiksmais ieÅ¡kovei buvo padaryta žala, kuriÄ jis ir turi atlyginti (CPK 178, 180 str.).Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo kaltus veiksmus, neanalizavo, kad jo vadovaujamos įmonės nemokumÄ lėmė ne atsakovo kalti veiksmai ar aplaidumas, bet objektyvios aplinkybės. Atsakovas teigia, kad prastėjant finansinei padėčiai, atsakovas atleido iÅ¡ darbo darbuotojus ir apie tai pranešė Sodrai, sustabdė įmonės veiklÄ ir apie tai pranešė VMI.

Teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su materialinės teisės normų, reglamentuojančių pareigÄ Ä¯monės vadovui inicijuoti bankrotÄ , taikymu, tačiau pažymi, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 6 dalį (tuo metus galiojusi 1994 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. I-528 redakcija) bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra prieÅ¡ingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai virÅ¡ija normaliÄ gamybinę-Å«kinę rizikÄ , yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto Å¡vaistymas) ar akivaizdžiai ekonomiÅ¡kai nenaudingi.

Pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad Å¡is subjektas geriausiai žino įmonės finansinę bÅ«klę, o pavėluotas bankroto bylos iÅ¡kėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei Å¡ie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumÄ , tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieÅ¡tarauja geriems verslo standartams.

Nagrinėjamu atveju apelianto neteisėti veiksmai Å¡iuo atveju pasireiÅ¡kė kaip jo nepateisinamas neveikimas, nesirÅ«pinimas įmonės finansine padėtimi. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad jau nuo 1998 m., kai įmonėje įvyko sprogimas, įmonės finansinė padėtis ėmė blogėti, tÄ patvirtina ir paties atsakovo raÅ¡tas VMI (1 t., 109 b. l.), o aplinkybę, kad jau 1999 m. pradžioje įmonė buvo nemoki patvirtina ne tik tai, kad įmonė nebemokėjo skolų kreditoriams, bet ir tai, kad nuosekliai mažėjo įmonės darbuotojų skaičius.

Aplinkybės, kai įmonė nebegali vykdyti pagrindinės veiklos dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo, tačiau beveik du metus nestabdoma įmonės veikla, esant dideliems nuostoliams, byloje nesant jokių leistinų įrodymų, kad atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų įmonės mokumui atkurti, negali bÅ«ti laikomos kaip veikimas įprasta verslo rizika. BÅ«tent dėl Å¡ių priežasčių atsakovas jau 1999 m. pradžioje turėjo inicijuoti įmonės bankrotÄ , o ne toliau pirkti prekes, laikyti darbuotojus, už kuriuos turėjo bÅ«ti mokami mokesčiai valstybei, ir taip didinti įmonės kreditorinius įsipareigojimus, kas reiÅ¡kia žalÄ ne tik įmonei, bet ir jos kreditoriams.

Atsakovas neteisus ir dėl to, kad per laikotarpį nuo 1999-11-30, kai jis buvo atleistas iÅ¡ direktoriaus pareigų, iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos naujų skolų neatsirado ir esamos skolos neiÅ¡augo. Bankroto byloje patvirtintas VSDFV Å iaulių skyriaus reikalavimas įrodo, kad nuo 1999-11-30 įmonei buvo skaičiuojami delspinigiai, kas lėmė VSDFV Å iaulių skyriaus kreditorinio reikalavimo padidėjimÄ , t. y. žalos įmonei ir kreditoriui atsiradimÄ .Kiti apeliacinio skundo motyvai neturi teisinės reikÅ¡mės iÅ¡ esmės teisėto ir pagrįsto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija plačiau jų neanalizuoja.

Teismas taip pat plačiau nevertina atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių, su, pasak atsakovo, per didelių delspinigių priteisimu, kadangi kaip jau minėta anksčiau, Å¡ioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl žalos bankrutuojančiai įmonei priteisimo iÅ¡ jos vadovo, pažeidus pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o ne skolų kreditoriams priteisimo. Teismas, įvertinęs bylos medžiagÄ , neturi pagrindo konstatuoti kitokių faktinių aplinkybių, nei jas nustatė Å iaulių apylinkės teismas, todėl atsižvelgusi į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymais pagristai iÅ¡ dalies tenkino ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ apeliacinio skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Pateikusi atsiliepimÄ Ä¯ atsakovo apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovė prašė priteisti iÅ¡ atsakovo 551,94 Eur advokato pagalbai apmokėti. CPK 93 str. 1 d. nustatyta, kad Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ . Pagal teismui pateiktus ieÅ¡kovės raÅ¡ytinius įrodymus, ieÅ¡kovė sumokėjo 551,94 Eur advokatų profesinei bendrijai ZETA LAW už teisinę pagalbÄ apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ ) (2 t., 64–66 b. l.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, taip pat į LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio, pateiktus dokumentus, pagrindžiančius turėtas iÅ¡laidas, ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo priteisia 551,94 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidas (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Å iaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Priteisti ieÅ¡kovei BUAB „Satoma“ (į. k. 145345557) iÅ¡ atsakovo T. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 551,94 Eur (penkių Å¡imtų penkiasdeÅ¡imt vieno euro 94 ct) bylinėjimosi iÅ¡laidas apeliacinės instancijos teisme. TeisėjaiDanutė Burbulienė Vytautas Kursevičius Birutė Simonaitienė