cf6439f077bb11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-912/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02770-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 67. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarties pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regioninio aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regioninio aplinkos apsaugos departamentui dėl nurodymo, sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1-9), prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2012 m. rugsėjo 21 d. privalomąjį nurodymą;

2) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. spalio 9 d. sprendimą, kuriuo nebuvo panaikintas 2012 m. rugsėjo 21 d. privalomasis nurodymas.

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. spalio 9 d. sprendimo, kuriuo nebuvo panaikintas Vilniaus miesto agentūros 2012 m. rugsėjo 21 d. privalomasis nurodymas, galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėjas paaiškino, jog, nepritaikius reikalavimo priemonės, kiltų problemos, susijusios su paslaugų vartotojams teikimo sutrikdymu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi (b. l. 114-115) netenkino pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas prašo sustabdyti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. spalio 9 d. sprendimo, kuriuo nurodoma termofikacinėje elektrinėje Nr. 2 mazuto krovos darbus vykdyti esant palankioms oro sąlygoms teršalams sklaidytis, vykdymą. Teismas pažymėjo, jog, vertinant ginčijamo sprendimo turinį, spręstina, kad privalomasis nurodymas pateiktas siekiant užtikrinti, kad vykdant mazuto krovos darbus nebūtų padaryta žala aplinkai.

Nurodė, jog pareiškėjas neargumentavo, kuo gali pasireikšti negalėjimas įvykdyti galimai jam palankų teismo sprendimą, nenurodė, kaip pasikeis situacija, jei prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nebus taikyta, ir kaip tokia situacija gali padaryti negalimu teismo sprendimo įvykdymą. Pareiškėjas, teigdamas, kad kils problemos, susijusios su paslaugų vartotojams tiekimu, nepateikė įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų galimas neigiamas pasekmes, susijusias su privalomojo nurodymo vykdymu, todėl teismas darė išvadą, kad šiuo atveju nėra nustatyta, jog, nesustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimo, iš esmės galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas būsimo teismo sprendimo administracinėje byloje įvykdymas. Remdamasis tuo pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

III. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ atskiruoju skundu (b. l. 118-120) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį panaikinti ir iki galutinio sprendimo administracinėje byloje priėmimo sustabdyti Vilniaus miesto agentūros 2012 m. rugsėjo 21 d. privalomąjį nurodymą ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. spalio 9 d. sprendimo, kuriuo nebuvo panaikintas 2012 m. rugsėjo 21 d. privalomasis nurodymas, galiojimą.

Atskirajame skunde nurodoma, jog byloje tikslinga ir būtina prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę taikyti, nes priešingu atveju gali būti sutrikdyta šilumos ir karšto vandens tiekimo vartotojams veikla ir dėl to nukentėtų ne tik pats pareiškėjas, bet ir atsirastų grėsmė, kad žalą patirs Vilniaus miesto gyventojai, vartojantys pareiškėjo tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį.

Pareiškėjas nurodo, jog ginčijami aktai priimti neištyrus faktinių aplinkybių, nesurinkus objektyvių duomenų apie žalos aplinkai grėsmę, neišanalizavus priežasčių, neišsiaiškinus 2012 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus mieste jausto nenustatytos kilmės kvapo šaltinio, nesilaikant proporcingumo principo. Pažymi, jog, tiriant kvapo Vilniaus mieste 2012 m. rugsėjo 21 d. priežastis, tik 2012 m. rugsėjo 24 d. Vilniaus miesto agentūra paprašė informacijos apie mazuto krovos darbus, kiekius, kokybę, nors poveikio priemonė, kuri, pareiškėjo nuomone, yra neadekvati siekiamiems tikslams, buvo pritaikyta 2012 m. rugsėjo 21 d.

Pabrėžia, jog UAB „Vilniaus energija” yra įmonė, nuo kurios veiklos priklauso šildymo ir karšto vandens tiekimas dideliam Vilniaus miesto gyventojų skaičiui, o mazutas, kaip kuras (tiek rezervinis, tiek nerezervinis), būtinas pareiškėjo veiklos vykdymui. Vykdant privalomą nurodymą, pareiškėjas susidurtų su problemomis, tiekiant karštą vandenį ir šilumą Vilniaus miestui, būtų sutrikdytas Lietuvos geležinkelių bei transporto kompanijų darbas (dėl prastovos, dėl užimtų skystų produktų transportavimo talpų).

Pareiškėjas nurodo, jog termofikacinėje elektrinėje Nr. 2 mazuto krovos darbai iš esmės vyksta siekiant artėjant šildymo sezonui papildyti Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. balandžio 18 d. įsakymo Nr. 1-70 (toliau – ir Įsakymas) reikalavimais nustatytą privalomą rezervinio kuro (mazuto) rezervą arba tuomet, kai yra poreikis tą rezervinį kurą (mazutą) naudoti.

Įsakymo 22 punkte numatyta, kad rezervinės atsargos gali būti naudojamos energijos tiekimo saugumui (patikimumui) užtikrinti avarijų, gaisrų, kuro tiekimo sutrikimo, stichinių nelaimių atvejais ar ekstremalių situacijų laikotarpiu. Pabrėžia, jog mazuto krovos darbai termofikacinėje elektrinėje Nr. 2 vyksta išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė sutrikdyti šilumos energijos ir karšto vandens tiekiamą Vilniaus miesto gyventojams arba, kai pagal Įsakymo reikalavimus būtina turėti privalomas rezervinio kuro atsargas/kuro rezervą. Nurodo, jog Įsakymo 23 punkte numatyta, kad įmonės turi visiškai atkurti reikiamą rezervinį atsargų kiekį per vieną mėnesį nuo rezervinių atsargų panaudojimo termino pabaigos. Apie atkurtas rezervines atsargas įmonė raštu informuoja Valstybinę energetikos inspekciją bei savivaldybę. Nurodo, jog šis teisės aktas nemini ir nenustato išimčių, kada negali būti kaupiamas rezervas, toks teisės akto išdėstymas (be išimčių) yra pagrįstas, nes tokio kuro rezervo turėjimas yra būtinas, atsižvelgiant į poreikį užtikrinti energetinį saugumą, viešą interesą.

Pareiškėjas nurodo, jog dėl viešo intereso būtina sustabdyti privalomo nurodymo galiojimą, nes prireikus dėl Įsakyme išvardintų priežasčių naudoti rezervinį kurą (kur taip pat būtini jo krovos darbai, o Įsakymo 11 punktas numato ir laikotarpį, per kurį privaloma pradėti tiekti kurą į kuro naudojimo vietas) ir esant nepalankioms teršalams sklaidytis oro sąlygoms, būtų ne tik, kad pažeisti Įstatymo nustatyti imperatyvūs reikalavimai, bet ir būtų padaryta žala Vilniaus miesto gyventojams, viešosioms įstaigoms (sutriktų šilumos bei karšto vandens tiekimas).

Paaiškina, jog kuro tiekimas, siekiant sukaupti privalomą kuro rezervą, vykdomas pagal iš anksto suderintą grafiką, o informacija apie galimas netinkamas teršalų sklaidai oro sąlygas internete skelbiama iš vakaro, todėl pareiškėjas atšaukti kuro tiekimo negali, o gavęs autocisternas negalės jų iškrauti. Atitinkamai, mazutas autocisternose vėsdamas kietėja, jo perkrovimui kitu metu būtini papildomi veiksmai, susiję su mazuto temperatūros pakėlimu. Visos šios papildomos išlaidos bei baudos už prastovas tiekėjams didina šilumos kainą vartotojams.

Nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 19 straipsnio 2 dalį valstybės reguliuojamos veiklos pagrįstos sąnaudos (tame tarpe lėšos, susijusios su kuro įsigijimu) turi būti padengiamos per atitinkamos veiklos (šilumos tiekimo) reguliuojamas kainas ir tarifus. Pareiškėjas nurodo, jog pritaikyta prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė atkurtų šalių interesų pusiausvyrą, būtų užkirstas kelias teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimui bei būtų išvengta grėsmės sutrikdyti šilumos ir karšto vandens tiekimo veiklą Vilniaus mieste.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regioninio aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį nepakeistą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Atsakovas nurodo, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2012 m. rugsėjo 21 d. surašytas ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. (38-2)-l.7-1391 pakeistas privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-40 yra skirtas teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 1 punktu.

Pažymi, jog Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas vienas pagrindinių aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principų – prevencijos principas – užkirsti kelią aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, siekti išvengti neigiamo poveikio aplinkai, o Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato valstybės valdžios, valdymo ir kontrolės institucijos pareigą nustatyta tvarka reikalauti, kad atsakingi asmenys imtųsi prevencinių, aplinkos atkūrimo ar kitų aplinkos apsaugos priemonių, taip pat kontroliuotų, kaip vykdomos šios priemonės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2922/2012).

Nurodo, jog privalomasis nurodymas gali būti duodamas ne tik teisės aktų pažeidimo atvejais, bet ir pažeidimų prevencijos tikslais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-243/2010). Privalomuoju nurodymu ir sprendimu buvo leista vykdyti veiklą, tačiau atkreiptas dėmesys į tai, kad ji gali būti vykdoma (konkrečiai – vykdomi mazuto krovos darbai) tik esant palankioms oro sąlygoms teršalams sklaidytis. Šiuo privalomuoju nurodymu ir sprendimu buvo prevenciškai nurodyta atkreipti dėmesį į oro sąlygas teršalams sklaidytis ore. UAB „Vilniaus energija” pagrindinė veikla šilumos ir karšto vandens tiekimas, o ne mazuto krovos darbai, todėl minėtu privalomuoju nurodymu ir sprendimu nebuvo ir negalėjo būti nurodyta stabdyti UAB „Vilniaus energija” veiklą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – reikalavimo užtikrinimo priemonės – 2012 m. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento sprendimu „Dėl UAB „Dėl UAB „Vilniaus energija“ 2012 m. spalio 1 d. skundo“ Nr. (38-2)-VR-1.7-1391 patikslinto privalomojo nurodymo vykdymo laikino sustabdymo – taikymas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pareiškėjo nurodytus argumentus, prašymo taikyti nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neargumentavo, kuo gali pasireikšti negalėjimas įvykdyti galimai jam palankų teismo sprendimą, nenurodė, kaip pasikeis situacija, jei prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nebus taikyta, ir kaip tokia situacija gali padaryti negalimu teismo sprendimo įvykdymą. Pareiškėjas, teigdamas, kad kils problemos, susijusios su paslaugų vartotojams tiekimu, nepateikė įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų galimas neigiamas pasekmes, susijusias su privalomojo nurodymo vykdymu.

Pareiškėjas atskiruoju skundu su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nesutinka su pareiškėjo nurodomais argumentais, kad šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai netaikė prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma nurodo, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. privalomu nurodymu pareiškėjui buvo nurodyta, vadovaujantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenimis dėl nepalankių sąlygų teršalams ore sklaidytis, skelbtais Aplinkos apsaugos agentūros interneto svetainėje gamta.lt, ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2012 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. (7-26)-B7-879, vykdyti mazuto krovos darbus esant palankioms oro sąlygoms teršalams sklaidytis (b. l. 10-11). Šis nurodymas, kaip jame yra nurodyta, buvo priimtas vadovaujantis inter alia Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu, numatančiu, jog privalomieji nurodymai duodami, kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti. Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2012 m. spalio 9 d. sprendimu 2012 m. rugsėjo 21 d. privalomasis nurodymas buvo patikslintas, nurodant termofikacinėje elektrinėje Nr. 2 (E-2, Elektrinės g. 2, Vilnius) mazuto krovos darbus vykdyti esant palankioms oro sąlygoms teršalams sklaidytis (b. l. 12).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Iš nurodytos teisės normos matyti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra laikino pobūdžio procesinės priemonės, kurios neturi savarankiškos paskirties ir yra skirtos būtent užtikrinti realų ateityje priimto teismo sprendimo įvykdymą. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad teismas gali taikyti tik tokias reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą.

Šiuo atveju pažymėtina, jog būtent asmenims, prašantiems taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tenka pareiga nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008).

Tuo tarpu teismas, įvertinęs bylos medžiagą, proceso šalių pateiktus argumentus, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.), taip pat turi atsižvelgti į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia tuo, kad jos nepritaikius gali būti sutrikdyta šilumos ir karšto vandens tiekimo vartotojams veikla, nukentėtų pareiškėjas, žalą, patirtų Vilniaus miesto gyventojai, vartojantys pareiškėjo tiekiamą karštą vandenį ir šilumos energiją, nurodo, jog mazutas autocisternose vėsdamas kietėja, jo perkrovimui kitu metu, jeigu jį atvežus būtų nepalankios sąlygos teršalams sklaidytis, būtų būtini papildomi veiksmai, susiję su mazuto temperatūros pakėlimu. Visos šios papildomos išlaidos bei baudos už prastovas tiekėjams didintų šilumos kainą vartotojams (b. l. 1-9, 118-120).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nenurodė, kaip nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pasunkės teismo sprendimo įvykdymas ar jis pasidarys neįmanomas.

Pastebėtina, jog natūralu, kad atitinkamiems subjektams numatyti įpareigojimai sukelia nepageidaujamų suvaržymų, nepatogumų, tačiau, kaip minėta, teismui, sprendžiančiam reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, pagrindas jas taikyti nėra nurodomi galimai patirtini nepatogumai, suvaržymai, bet ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, t. y. kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš esmės pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, t. y. ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su skundžiamų aktų neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui, kilsiančiais nepatogumais, todėl tai nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Tai, kad dėl duoto privalomojo nurodymo pareiškėjas gali patirti papildomus nepatogumus, užsisakant mazutą, atliekant jo krovos darbus, keliant mazuto temperatūrą, nėra aplinkybės, dėl kurių būtų neįmanoma atkurti padėties, buvusios iki skundžiamų aktų priėmimo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami. Skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimus, atsižvelgiant į administracinių teismų praktikoje pateiktą šio instituto aiškinimą, teismui nesuteikia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. AS525-242/2009, Nr. AS63-799/2011, Nr. AS858-922/2011).

Teisėjų kolegija taip pat nurodo, jog galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamų administracinių aktų priėmimo, gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Šiuo aspektu pažymėtina, jog papildomos išlaidos, kurios susidarytų laikantis privalomojo nurodymo ir atliekant mazuto krovos darbus, galėtų būti atlyginamos bendra įstatymų nustatyta tvarka kreipiantis į teismą ir siekiant patirtos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinių teismų praktikoje suformuluotas teisės aiškinimo taisykles, kilusio ginčo pobūdį, nustatytas aplinkybes, pabrėžia, jog byloje nėra pagrindo ir išvadai, kad net ir atlikus pareiškėjo nurodomus veiksmus galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Todėl konstatuotina, jog byloje nenustatyta, kad egzistuoja būtinybė sustabdyti privalomo nurodymo galiojimą, siekiant užtikrinti būsimo galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepateikė priešingą išvadą pagrindžiančių įrodymų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi proceso šalių pateiktus argumentus, taip pat atkreipia dėmesį, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl ji nevertina argumentų dėl skundžiamų aktų teisėtumo, nevertina įrodymų, nepasisako dėl byloje taikytinų teisės normų, o tik vertina, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas, todėl argumentai, susiję su skundžiamų aktų teisėtumu, nenagrinėtini.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo atskirasis skundas yra atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis