2016-04-07 Nr. AB-10755-3-61-3-03390-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-989-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03390-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centras, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo Elektrėnų skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuriame prašė panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. cspr 1-152 bei įpareigoti VĮ Registrų centrą priimti pareiškėjo R. D. 2014 m. birželio 12 d. skundą ir jį išnagrinėti iš esmės.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. birželio 12 d. pateikė skundą VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus (toliau – ir Centrinis registratorius) ginčų nagrinėjimo komisijai (toliau – ir Ginčų nagrinėjimo komisija) dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Trakų ir Elektrėnų skyriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimo, kuriame prašė panaikinti 2004 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – netenkinti prašymo įregistruoti pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas) paskirties keitimą iš „Gyvenamoji (daugiabučiai)“ į „Paslaugų“.

Centrinis registratorius 2014 m. birželio 19 d. sprendimu atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kadangi pareiškėjo atstovė 2012 m. spalio 8 d. buvo kreipusis į Centrinį registratorių ir 2012 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 267 buvo atsisakyta nagrinėti skundą, nes jis paduotas praleidus vieno mėnesio terminą. Pareiškėjo 2014 m. birželio 12 d. skundas nėra tapatus 2012 m. spalio 4 d. skundui, kadangi 2014 m. birželio 12 d. skundas buvo papildomai grindžiamas naujomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais, tapatus buvo tik skundo dalykas, t. y. skunduose buvo prašoma panaikinti tą patį sprendimą, o ne pagrindas, skyrėsi abiejų skundų faktinis ir teisinis pagrindas. Pareiškėjo teigimu, analogiškais skundais laikomi tokie skundai, kurių dalykas ir pagrindas sutampa, šiuo atveju skundžiamame sprendime padaryta visiškai nepagrįsta išvada, kad pareiškėjas anksčiau jau buvo kreipęsis su analogišku skundu.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad 2014 m. birželio 12 d. skunde buvo nurodytos konkrečios faktinės aplinkybės ir argumentai, pagrindžiantys, kad pareiškėjas skundą padavė per 30 dienų nuo sužinojimo apie tai, kad skundžiamas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Trakų ir Elektrėnų skyriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises. Tik pareiškėjo atstovei susipažinus su uždarosios akcinės bendrovės „Senojo miesto architektai“ 2013 metais parengtu projektu, kuris buvo pateiktas su Trakų rajono savivaldybės administracijos 2014 m. gegužės 29 d. atsakymu, pareiškėjas sužinojo apie pažeistas teises. Iki susipažinimo su minėtu projektu, kuriame numatytas aikštelės įrengimas nesilaikant 15 metrų atstumo, vien tik pastato paskirties pakeitimas pareiškėjo teisių realiai nepažeidė, todėl nebuvo jokio pagrindo kreiptis į teismą. Todėl terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai pareiškėjas sužinojo apie jo teisių pažeidimus. Pateikdamas 2012 m. spalio 4 d. skundą, pareiškėjas klaidingai manė, kad jo teises pažeidžia vien tik sprendimo priėmimas. Pareiškėjas neskundė teismui Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. 267, todėl sprendime nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas yra praleidęs vieno mėnesio terminą skundui dėl teritorinio registratoriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimo paduoti.

Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis teritorinis registratorius 2004 m. kovo 4 d. sprendimu (įformintu registro įrašu) tenkino Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos prašymą ir atliko nekilnojamojo daikto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų pakeitimą (paskirties pakeitimą) pateiktų dokumentų pagrindu. Apie šį sprendimą pareiškėjas žinojo nuo 2005 m. liepos 13 d., kadangi VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2005 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą, kuriuo išnagrinėjo pareiškėjo R. D. 2005 m. kovo 24 d. prašymą Nr. 79249-79, Dokumentų atidavimo protokole yra pareiškėjo parašas, kuris patvirtina, kad pareiškėjas atsiėmė 2005 m. birželio 7 d. sprendimą, šis sprendimas nebuvo apskųstas.

Praėjus daugiau kaip 7 metams, t. y. 2012 m. spalio 4 d., pareiškėjo atstovė advokatė Agnė Mecelienė pateikė skundą Ginčų nagrinėjimo komisijai dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2004 m. kovo 4 d. sprendimo, kurį Ginčų nagrinėjimo komisija 2012 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 267 atsisakė priimti, kadangi prašymas buvo paduotas praleidus vieno mėnesio terminą. Pareiškėjas šio sprendimo neskundė.

Atsakovas atsiliepime taip pat nurodo, kad pakartotinai pareiškėjo atstovė į VĮ Registrų centrą su skundu kreipėsi 2014 m. birželio 12 d. ir prašė panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2004 m. kovo 4 d. sprendimą. Ginčų nagrinėjimo komisija, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjo 2014 m. birželio 12 d. skundą atsisakė nagrinėti, kadangi skunde nurodytu klausimu 2012 m. spalio 16 d. jau yra priėmusi sprendimą, t. y. atsisakė nagrinėti skundą dėl teritorinio registratoriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimo panaikinimo, nes praleistas skundo padavimo terminas.

Atsakovas pažymėjo, kad nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, jog privalėjo nagrinėti 2014 m. birželio 12 d. pareiškėjo skundą, nes jame buvo nurodytos naujos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai nei buvo nurodyti 2012 m. pareiškėjo skunde. Pareiškėjas apie pastato kadastro duomenų pakeitimą žinojo nuo 2005 m. liepos 13 d., tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Vėliau atsiradusios, pareiškėjo teigimu, neigiamos pasekmės nėra ta priežastis, kuri objektyviai trukdė pareiškėjui įstatymo nustatytu terminu ginčyti 2004 m. kovo 4 d. sprendimą. Pabrėžė, kad termino eiga skaičiuojama nuo sprendimo priėmimo arba faktinio sužinojimo apie sprendimo priėmimą momento ir termino pradžios momentas negali būti siejamas su pareiškėjo subjektyviu suvokimu apie sprendimu jam sukeliamas pasekmes. Pareiškėją atstovauja profesionalus teisininkas nuo 2012 metų, todėl sprendžiant dėl galimybės atnaujinti terminą skundui paduoti, turi būti taikomi ne vidutiniai, bet aukštesni sąžiningumo, atidumo ir rūpestingumo standartai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atsisakyta nagrinėti, kadangi 2012 m. spalio 16 d. tuo pačiu klausimu atsakovas jau yra priėmęs sprendimą (atsisakęs nagrinėti skundą dėl to, kad praleistas jo padavimo terminas).

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs pateiktus įrodymus bei vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 ir 32 straipsniais, Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio nuostatomis, konstatavo, kad skundai yra identiški. Pažymėjo, kad Centrinio registratoriaus 2012 m. ir 2014 m. sprendimuose klausimai dėl juridinio fakto įregistravimo teisėtumo nebuvo nagrinėjami. Pareiškėjo 2012 m. skundą atsisakyta nagrinėti dėl to, kad praleistas jo padavimo terminas, o 2014 m. skundas nebuvo nagrinėjamas, kadangi tuo klausimu jau 2012 m. buvo priimtas sprendimas. Atsakovas taip pat nevertino terminų skundams paduoti praleidimo priežasčių, kadangi pareiškėjas skunduose neprašė termino skundams paduoti atnaujinti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo tiek 2012 m., tiek 2014 m. skunduose termino praleidimo priežastys nurodytos skirtingos.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, paduodamas 2014 m. birželio 12 d. skundą Centriniam registratoriui, privalėjo kartu paduoti ir prašymą dėl termino atnaujinimo, tačiau tokio prašymo pareiškėjas neteikė. Teismas pažymėjo, kad nei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnyje, nei Tvarkoje nėra nustatyta Centriniam registratoriui pareiga, nustačius, kad terminas paduoti skundą praleistas, siūlyti pareiškėjui teikti prašymą jį atnaujinti. Atsakovas šiuo atveju iš esmės vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio nuostatomis ir atsisakė priimti skundą. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs teisinį reglamentavimą, priėjo prie išvados, kad VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. cspr1-152 yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas taip pat nurodė, kad netenkinus skundo reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti VĮ Registrų centrą priimti ir išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. birželio 12 d. skundą. Teismas išaiškino, kad pareiškėjas, jo manymu, pažeistą teisę gali ginti paduodamas VĮ Registrų centrui naują skundą dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2004 m. kovo 4 d. sprendimo, kartu paduodant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, kadangi toks prašymas VĮ Registrų centrui nebuvo pateiktas.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime visiškai nepagrįstai skundų padavimo termino vertinimą pripažįsta skundų tapatumu, tokiu būdu sudaromos sąlygos visiškai nepagrįstai atsisakyti priimti skundą vien tuo pagrindu, kad kito netapataus skundo padavimo termino klausimas buvo spręstas anksčiau. Nors sutampa pareiškėjo 2012 m. spalio 8 d. ir 2014 m. birželio 12 d. skundų dalykas, t. y. skundais buvo reikalaujama panaikinti tą patį VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Trakų ir Elektrėnų skyriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimą, tačiau skiriasi skundų faktinis ir teisinis pagrindas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundų tapatumas negalėjo būti nustatomas kitaip nei remiantis tapačių skundų pagrindu ir dalyku. Ginčų nagrinėjimo komisija, gavusi pareiškėjo 2014 m. birželio 12 d. skundą, privalėjo nustatyti šio konkretaus skundo padavimo termino eigos pradžios momentą, atsižvelgdama į skunde nurodytas reikšmingas aplinkybes ir sprendime nurodyti tai pagrindžiančius argumentus. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendime konstatavo pareiškėjo 2012 m. spalio 8 d. ir 2014 m. birželio 12 d. paduotų skundų tapatumą dėl jų padavimo termino įvertinimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, kad nustatant momentą, nuo kurio turi būti skaičiuojama termino eigos pradžia, kiekvienoje konkrečioje byloje turi būti atliktas tai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių vertinimas. Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą.

Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų.

Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Nepaisant to, kad įstatymas sieja galimybę kreiptis į teismą su manymu, jog yra pažeistos subjekto teisės ir interesai, teismas, gavęs skundą, privalo nustatyti, ar ginčijamas aktas arba veiksmai sukelia besikreipiančiam subjektui teisines pasekmes. Tuo atveju, jeigu ginčijamas aktas arba veiksmas, kuris neturi įtakos besikreipiančio subjekto teisėms ir pareigoms, o toks subjektas nėra įgaliotas ginti viešąjį interesą, teismas turi atsisakyti priimti skundą.

Sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momentu laikomas ir terminas skundui teismui pateikti pradedamas skaičiuoti būtent tuo tada, kai asmuo sužino apie galimą savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apie tai, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Trakų ir Elektrėnų skyriaus 2004-03-04 sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises, sužinojo tik po to, kai jo atstovė advokatė Agnė Mecelienė susipažino su uždarosios akcinės bendrovės „Senojo miesto architektai“ 2013 m. parengtu projektu, kuris buvo pateiktas kartu su 2014 m. gegužės 29 d.

Trakų rajono savivaldybės administracijos atsakymu. Iki susipažinimo su projektu, kuriame numatytas automobilių parkavimo aikštelės įrengimas nesilaikant 15 metrų atstumo, vien pastato paskirties pakeitimas, t. y. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Trakų ir Elektrėnų skyriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimas, realiai nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, todėl jis neturėjo teisės kreiptis į teismą. Nuo pat 2004 metų iki 2014 metų pastato paskirties pakeitimas iš „gyvenamosios” į „paslaugų” neturėjo jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams: pareiškėjui ir jo šeimos nariams nebuvo trukdoma gyventi nuomojamose patalpose, nebuvo bloginama jų gyvenamoji aplinka.

Todėl būtent nuo 2014 m. gegužės 29 d. skaičiuotinas vieno mėnesio terminas skundui paduoti. Pateikdamas 2012 m. spalio 4 d. skundą, pareiškėjas klaidingai manė, kad jo teises pažeidžia vien tik VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Trakų ir Elektrėnų skyriaus 2004-03-04 sprendimo priėmimas. Supratęs tai, pareiškėjas neskundė teismui 2012 m. spalio 16 d. sprendimo, nes remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokį skundą būtų atsisakyta priimti arba, jeigu būtų buvęs priimtas, skundas būtų atmestas.

Pareiškėjas akcentavo, kad Ginčų nagrinėjimo komisija yra išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija dėl VĮ Registrų centro teritorinio registratoriaus priimtų sprendimų, todėl privalo vadovautis skundų padavimo terminų skaičiavimo taisyklėmis, suformuluotomis nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Tuo tarpu skundžiamame sprendime aiškiai konstatuota, kad Ginčų nagrinėjimo komisija, priimdama 2014 m. birželio 19 d. sprendimą, net nenustatinėjo skundo padavimo termino eigos pradžios, nes nėra įgaliota spręsti apie pareiškėjo teisių pažeidimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamo 2014 m. birželio 19 d. sprendimo turinys leidžia daryti išvadą, jog termino atnaujinimo klausimas buvo sprendžiamas, nors pareiškėjas prašymo jį atnaujinti ir nebuvo pateikęs. Taigi, Ginčų nagrinėjimo komisijai 2014 m. birželio 19 d. sprendime pasisakius dėl skundo padavimo termino atnaujinimo aplinkybių ir pareiškėjui skunde pirmosios instancijos teismui jas nurodžius bei prašant panaikinti 2014 m. birželio 19 d. sprendimą, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės sudaro pagrindą skundo padavimo terminui atnaujinti, o pripažinęs, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą terminui atnaujinti, šį terminą atnaujinti ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jo atstovė 2015 m. gegužės 27 d. teismo posėdyje nurodė, jog teismui pripažinus, kad terminas skundui paduoti praleistas, skunde nurodytos aplinkybės pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą skundo padavimo terminą atnaujinti. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio prašymo nepasisakė.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka. Pareiškėjas netinkamai vertina termino skundui paduoti pradžios momentą. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu, termino eiga sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojama ne nuo sprendimo priėmimo, o nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimą. Ginčo atveju, pareiškėjas apie 2004 m. kovo 4 d. sprendimą (sprendimas įformintas registro įrašu) pakeisti nekilnojamojo daikto, esančio (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis pareiškėjas žinojo nuo 2005 m. liepos 13 d. Pareiškėjas su prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti nesikreipė, priešingai – 2012 m. spalio 4 d. skunde nurodė, kad apie teritorinio registratoriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimą (ginčijamą Nekilnojamojo turto registro įrašą) sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., kad apie 2004 m. kovo 4 d. sprendimą jis nebuvo informuotas, todėl Centrinis registratorius tyrė, kada pareiškėjui faktiškai tapo žinoma apie priimtą sprendimą. Komisija nustatė, kad pareiškėjui apie teritorinio registratoriaus sprendimą buvo žinoma nuo 2005 m. liepos 13 d., o ne nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kaip nurodyta skunde. Pareiškėjas terminą paduoti skundą yra praleidęs daugiau kaip 7 metus, skunde jokių objektyvių priežasčių, trukdžiusių laiku paduoti skundą, nenurodė, todėl pareiškėjo skundą atsisakyta nagrinėti. Komisijos 2012 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. 267 pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka teismui neskundė.

Atsakovas taip pat atsiliepime pažymėjo, kad 2014 m. birželio 12 d. skunde pareiškėjas termino skundui pradžios datą siejo su, jo manymu, neigiamų jam pasekmių atsiradimo momentu. Nurodė, kad šalia pareiškėjo nuomojamo pastato yra statoma automobilių stovėjimo aikštelė ir tai, jog pastato paskirtis yra ne gyvenamoji, lėmė tai, kad automobilių stovėjimo aikštelė ruošiama nesilaikant 15 metrų atstumo nuo pastato langų, tai pažeidžia pareiškėjo teises. Ginčų nagrinėjimo komisija, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjo skundą (prašymą panaikinti teritorinio registratoriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimą) atsisakė nagrinėti, kadangi 2012 m. spalio 16 d. jau yra priėmusi sprendimą šiuo klausimu (t. y. atsisakiusi nagrinėti skundą dėl teritorinio registratoriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimo panaikinimo, nes praleistas skundo padavimo terminas).

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nėra nekilnojamojo daikto, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuomininkas (nuomos sutartis nutraukta ir išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro), todėl šiuo atveju net ir atnaujinus terminą skundui paduoti, Komisija pareiškėjo skundo nenagrinėtų, nes pareiškėjas neturi jokių teisių į ginčo statinį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. csprl-152, kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjo atstovės 2014 m. birželio 12 d. skundą dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2004 m. kovo 4 d. sprendimo panaikinimo remiantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies, nustatančios, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai, pagrindu.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjo atstovė 2012 m. spalio 4 d. su skundu (gautu 2012 m. spalio 8 d.) kreipėsi į VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją, kuriame prašė panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Trakų ir Elektrėnų skyriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – netenkinti prašymo įregistruoti pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini) paskirties pakeitimą iš „Gyvenamoji (daugiabučiai)“ į „Paslaugų“. Šiame skunde pareiškėjo atstovė nurodė, kad pareiškėjas apie tai, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Trakų ir Elektrėnų skyriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises, sužinojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjas šiame skunde neprašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2012 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 267, vadovaudamasi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 ir 32 straipsniais, atsisakė priimti pareiškėjo atstovės skundą dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2004 m. kovo 4 d. sprendimo panaikinimo, kadangi prašymas paduotas praleidus vieno mėnesio skundo padavimo terminą. Atsakovas šiame sprendime nurodė, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių priežasčių ir nepateikė įrodymų, kad dėl objektyvių priežasčių negalėjo įstatymo nustatyta tvarka paduoti skundo dėl teritorinio registratoriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimo. Pareiškėjas nuo 2005 m. liepos 13 d. žinojo apie tai, kad duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nuomos sutartyje ir įrašyti Nekilnojamojo turto registre nesutampa, šią aplinkybę patvirtina ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2005 m. birželio 7 d. sprendimas, priimtas išnagrinėjus pareiškėjo prašymą. Šio sprendimo pareiškėjas neskundė, nuomojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenimis nesidomėjo, todėl sprendė, kad pareiškėjas nesielgė rūpestingai ir atidžiai, nepateikė jokių įrodymų, kad neturėjo galimybės daugiau nei per 7 metus kreiptis į VĮ Registrų centrą, todėl termino teritorinio registratoriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimui apskųsti neatnaujino ir atsisakė priimti pareiškėjo atstovės skundą.

Pareiškėjo atstovė 2014 m. birželio 12 su skundu kreipėsi į VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją, kuriame prašė panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Trakų ir Elektrėnų skyriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – netenkinti prašymo įregistruoti pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), paskirties pakeitimą iš „Gyvenamoji (daugiabučiai)“ į „Paslaugų“. Šiame skunde pareiškėjo atstovė nurodė, kad apie tai, jog skundžiamas sprendimas realiai pažeidžia pareiškėjo teises, jis sužinojo tik gavęs Trakų rajono savivaldybės 2013 m. gegužės 29 d. atsakymą ir susipažinęs su prie jo pridėtu projektu, todėl apskundimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo minėtos datos. Taip pat pažymėjo, kad atsakovui 2012 m. spalio 4 d. pateiktame skunde pareiškėjas klaidingai manė, kad jo teises pažeidžia vien tik skundžiamo sprendimo priėmimas, todėl tai supratęs, pareiškėjas nusprendė neskųsti VĮ Registrų centro2012 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. 267. Realiai apie pažeistas teises pareiškėjas sužinojo tik susipažinęs su projektu. Akcentavo, kad šis skundas papildomai grindžiamas naujais teisiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis, todėl nelaikytinas tapačiu 2012 m. spalio 4 d. skundui.

Atsakovas 2014 m. birželio 19 d. sprendime Nr. cspr1-152 nustatęs, kad pareiškėjas su analogišku skundu (reikalavimu panaikinti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2004 m. kovo 4 d. sprendimą) jau buvo pasikreipęs į VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją 2012 m. spalio 8 d. ir 2012 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 267 pareiškėjo atstovės skundą atsisakyta nagrinėti, kadangi praleistas skundo padavimo terminas, remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, t. y. dėl to, kad šiuo klausimu 2012 m. spalio 16 d. jau yra priėmusi sprendimą, atsisakė priimti pareiškėjo atstovės skundą. Skundžiamame sprendime atsakovas nurodė, kad naujai pateiktame skunde pareiškėjo atstovės nurodytos aplinkybės, kad 2012 m. spalio 16 d. sprendimo pareiškėjas neskundė, nes manė, kad jo teises pažeidžia vien tik skundžiamo sprendimo priėmimas bei tai, jog šalia pareiškėjo nuomojamo pastato yra statoma automobilių stovėjimo aikštelė, pastato paskirtis yra ne gyvenamoji, lėmė tai, kad automobilių stovėjimo aikštelė ruošiama nesilaikant 15 metrų atstumo nuo pastato langų ir tai pažeidžia pareiškėjo teises, nepašalina to, kad pareiškėjas yra praleidęs vieno mėnesio terminą skundui dėl teritorinio registratoriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimo paduoti. Pažymėjo, kad 2012 m. spalio16 d. sprendime nenustatyta aplinkybių, leidžiančių atnaujinti skundo padavimo terminą, o naujai pateiktame skunde jokių naujų aplinkybių, kurios būtų pagrindas terminui atnaujinti, pareiškėjo atstovė nenurodė. Pareiškėjas savo valia pasirinko neskųsti komisijos 2012 m. spalio 16 d. sprendimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad tiek 2012 m. spalio 8 d., tiek 2014 m. birželio 12 d. pateikti VĮ Registrų centrui skundai yra identiški, abiem atvejais atsakovas pareiškėjo skundų, kuriame iš esmės keliamas klausimas dėl juridinio fakto įregistravimo teisėtumo, nenagrinėjo, pirmąjį skundą atsisakė nagrinėti dėl to, kad praleistas terminas skundui paduoti, o antrąjį – kadangi jau priimtas sprendimas tuo pačiu klausimu, t. y. skundą atsisakyta priimti, kadangi praleistas jo padavimo terminas. Pareiškėjas nesikreipė į VĮ Registrų centrą su prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti, taip pat neskundė atsakovo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nors atsakovui pateiktų skundų dalykas yra tapatus, tačiau skiriasi jų faktinis ir teisinis pagrindas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo 2012 m. spalio 8 d. ir 2014 m. birželio 12 d. skundai yra tapatūs. Kadangi atsakovas iš esmės skundžiamame sprendime sprendė ir dėl aplinkybių skundo padavimo terminui atnaujinti, nors pareiškėjas to ir neprašė, teismas turėjo įvertinti, ar pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą.

Teismui vertinant, ar pagrįstai pareiškėjo kreipimasis nenagrinėtas remiantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostata dėl kreipimosi tapatumo, tikrinama, ar toks atsisakymas yra teisėtas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas pareiškėjo 2012 m. spalio 8 d. skundą atsisakė priimti dėl to, kad skundui paduoti yra praleistas vieno mėnesio apskundimo terminas, skundo reikalavimo iš esmės nenagrinėjo. Skundžiamu atsakovo 2014 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, kadangi tuo pačiu klausimu, t. y. dėl to, kad praleistas skundo dėl teritorinio registratoriaus 2004 m. kovo 4 d. sprendimo apskundimo padavimo terminas, jau yra priimtas sprendimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš skundžiamo 2014 m. birželio 19 d. sprendimo turinio, atsakovas nesprendė klausimo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir pareiškėjo nurodytų aplinkybių nenagrinėjo ir nevertino, kadangi pareiškėjas atnaujinti terminą skundui paduoti neprašė, atsakovas tik nurodė, kad 2012 m. spalio 16 d. sprendime nustatytų aplinkybių nepaneigia pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, t. y. nepaneigia fakto, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą skundui paduoti. Atsižvelgiant į tai, atsakovas skundžiamu 2014 m. birželio 19 d. sprendimu pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo atstovės skundą, kadangi atsakovo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo atstovės skundą atsisakyta priimti dėl to, kad praleistas terminas skundui paduoti, kitaip tariant, jau yra priimtas sprendimas tuo pačiu klausimu, atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skundžiamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad atsakovas skundžiamame 2014 m. birželio 19 d. sprendime sprendė ir dėl termino praleidimo aplinkybių, kadangi iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas nebuvo, taip pat nebuvo vertinamos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl termino skundui paduoti skaičiavimo. Atsakovas ginčijamame sprendime pažymėjo, kad pareiškėjo atstovės skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo kitaip vertinti 2012 m. spalio 16 d. sprendime nurodytų aplinkybių dėl termino skaičiavimo pradžios. Pareiškėjas, kaip nurodyta skunde bei apeliaciniame skunde, į VĮ Registrų centrą su prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti nesikreipė ir jo atnaujinti neprašė, todėl atsakovas pagrįstai šio klausimo nesprendė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįsti ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas sprendime pasisakė ir dėl aplinkybių, leidžiančių atnaujinti skundo padavimo terminą, egzistavimo, turėjo įvertinti pareiškėjo skunde nurodytas termino praleidimo priežastis. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundas Centriniam registratoriui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teritorinio registratoriaus sprendimo priėmimo dienos. Jeigu suinteresuotas asmuo praleido šio įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias Centrinis registratorius pripažįsta svarbiomis, šis terminas Centrinio registratoriaus sprendimu gali būti atnaujintas. Kartu su pareiškimu dėl skundo padavimo termino atnaujinimo turi būti paduodamas ir skundas, kurio padavimo terminas yra praleistas. Centrinio registratoriaus sprendimas atmesti pareiškimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo gali būti apskųstas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Iš šios įstatymo nuostatos akivaizdu, kad šiuo atveju tik VĮ Registrų centrui išnagrinėjus pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad pareiškėjas savo galimai pažeistą teisę gali ginti paduodamas VĮ Registrų centrui prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, kartu pateikiant skundą, kurį paduoti praleistas terminas. Šiuo atveju teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą renkasi pareiškėjas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė