2020-09-09 Nr. AB-16428-3-62-3-01778-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-565-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01778-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. P. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos Kauno rajono skyriui dėl aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno rajono skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2020 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. 7VĮ-353-(14.7.2.) (toliau – ir Įsakymas) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus 2020 m. birželio 12 d. raštą Nr. 7SD-3541-(14.7.137E) (toliau – ir Raštas), kuriuo pareiškėjai yra nustatytas 30 dienų terminas per kurį ji turi nurodyti konkrečias kadastrines vietoves, kuriose būtų projektuojami lygiaverčiai miško žemės sklypai, o to nepadarius, nuosavybės teisės pareiškėjai būtų atkuriamos sumokant piniginę kompensaciją bei įpareigoti atsakovę atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į Kauno apskrities Kauno rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte pareiškėjos vardu suprojektuotą lygiavertį žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajono savivaldybėje.

II. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Teismas, atsižvelgęs į ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatas, nurodė, kad ginčijami aktai (Įsakymas ir Raštas) nepriskirtini prie tiesiogiai teismui skundžiamų sprendimų, t. y. tai nėra sprendimai atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, todėl šiems aktams apskųsti yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Teismas, nustatęs, kad Įsakymas ir Raštas nebuvo apskųsti privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pareiškėjos skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

III. Pareiškėja padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 17 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat pareiškėja prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti atsakovui perduoti Kauno apskrities Kauno rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte Pareiškėjos vardu suprojektuotą lygiavertį žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajono savivaldybėje, į laisvos valstybinės žemės fondą ir atkurti į jį nuosavybės teises kitiems asmenims, taip pat uždrausti atsakovui priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai atlyginant pinigais.

Pareiškėja atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Neginčytina, jog Įsakymas yra priimtas atsakovui vykdant žemės reformą, taip pat, kad minėtas Įsakymas priskirtinas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodytiems aktams ir sprendimams, todėl jo apskundimui yra taikoma Įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra, tačiau nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta procedūra taikoma kitiems pareiškėjos skundo reikalavimams – panaikinti Raštą, kuriuo pareiškėjai yra nustatytas 30 dienų terminas per kurį ji turi nurodyti konkrečias kadastrines vietoves, kuriose būtų projektuojami lygiaverčiai miško žemės sklypai, o to nepadarius, nuosavybės teisės Pareiškėjai būtų atkuriamos sumokant piniginę kompensaciją, apskundimui; įpareigoti atsakovą atkurti L. P. nuosavybės teises į Kauno apskrities Kauno rajono savivaldybės Domeikavos, Lapių ir Vandžiogalos seniūnijų Domeikavos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte L. P. vardu suprojektuotą lygiavertį žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajono savivaldybėje. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios yra susijusios su Rašte nurodytomis teisinėmis pasekmėmis ir kurios niekaip nepatenka į Įstatyme reglamentuojamų teisinių santykių sritį.

2. ABTĮ nėra nurodyta tokio atvejo kai daliai skundo reikalavimų, kurie yra tarpusavyje susiję, yra taikoma išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra, o dalis reikalavimų ta išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra yra nenagrinėjami. Pareiškėjos nuomone, šiuo atveju reikėtų vadovautis įstatymo analogija ir vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 24 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu byloje sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtas teismui, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme.

3. Vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio nuostatomis, sistemiškai taikant šias teisės normas matyti, kad visas straipsnis reguliuoja ne NŽT raštų apskundimo tvarką, bet žemės reformos vykdytojų sprendimų apskundimo tvarką. Taigi pirmiausia teismas turėtų nustatyti, ar skundžiamą Raštą ir Įsakymą atsakovas priėmė kaip žemės reformos vykdytojas ar vykdydamas kitų įstatymų jam pavestas funkcijas.

4. Byloje ginčas iš esmės kyla dėl pareiškėjos valios, kaip jai turėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės. Šiuos santykius reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Minėtas įstatymas nėra nei Įstatymą įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas, nei Įstatymą lydintis įstatymas. Kai kurie Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme reglamentuojami teisiniai santykiai neturi absoliučiai nieko bendra su žemės reforma. Pareiškėjos teigimu, buvusio savininko turėtos žemės plotas, vieta, paskirtis, pretendento giminystės ryšys su buvusiu savininku, pretendento valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra išimtinai Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir jį įgyvendinančio Vyriausybės nutarimo reguliuojami teisiniai santykiai, o kuomet pretendento valia jis įtraukiamas arba jį yra atsisakoma įtraukti į atitinkamo žemės reformos žemėtvarkos rengimo procesą, tai jau yra Įstatymo reglamentuojamų teisinių santykių sritis. Todėl pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 ir 3 dalis pretendentai skundžia sprendimus įtraukti juos ar neįtraukti į atitinkamo projekto rengimą, visus to projekto rengimu metu priimamus dokumentus (susirinkimų protokolus, matavimus ir pan.).

5. Nagrinėjamu atveju Skyrius vykdė žemės reformos procesą pagal konkrečią išvadą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriame yra nustatyta pareiškėjos valia. Įsakymu ir Raštu atsakovas nusprendė savavališkai pakeisti pareiškėjos valią (dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo) bei nustatyti pareiškėjai terminą paties atsakovo sukurtai pareiškėjos valiai sukonkretinti, kuriam pasibaigus pareiškėjai gresia piniginės kompensacijos išmokėjimas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

6. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai visus nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius prilygina žemės reformos teisiniams santykiams. Tai daroma neatliekant teisės normų analizės ir sisteminio teisės normų taikymo, nesuprantant kas yra žemės reforma ir koks jos santykis su nuosavybės teisių atkūrimo sritimi, todėl atitinkamai visiems NŽT teritorijų skyrių priimamiems sprendimams yra taikoma neva privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, remiantis Įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, net ir tais atvejais, kai skundžiami sprendimai su žemės reforma neturi nieko bendra.

7. Pirmosios instancijos teismas nutartyje taikė Įstatymo 18 straipsnio, reglamentuojančio skundų dėl žemės reformos vykdytojų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką, nuostatas, nors pareiškėjos skundžiamas atsakovo Raštas yra nesusijęs su minėto įstatymo reguliuojamais teisiniais santykiais. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai pritaikė teisės normą, bet ir, nesant teisinio pagrindo, apribojo pareiškėjos teisę kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad pareiškėja, nesilaikydama privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kreipėsi į administracinį teismą, todėl jos skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Pareiškėja atskirajame skunde su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, teigdama, kad skundžiamas atsakovo Raštas yra nesusijęs su Įstatymo reguliuojamais teisiniais santykiais, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai visus nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius prilygina žemės reformos teisiniams santykiams.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, jos įgyvendinimas negali būti nepagrįstai apsunkintas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš tokių sąlygų – laikytis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kuri yra įtvirtinta ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje. Išimtis yra nustatyta ABTĮ 19 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti – ne teismo institucijų kompetencijai, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-697-525/2017).

Pagal ABTĮ 26 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., nutarimus).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (žr., pvz., 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010; 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-306-1062/2020).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos teismas atsisako priimti skundą. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis (tiesiogiai), o pareiškėjas prieš kreipdamasis į administracinį teismą tokia tvarka nepasinaudojo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-697-525/2017).

Įstatymo 18 straipsnyje nustatyta skundų dėl žemės reformos vykdytojų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarka, pagal kurią skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja NŽT teritoriniai padaliniai. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, NŽT teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami NŽT vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šio straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog skundas NŽT vadovui paduodamas per 20 darbo dienų nuo skundžiamo NŽT teritorinio padalinio sprendimo priėmimo, atliktų veiksmų ar atsisakymo juos atlikti (neveikimo) dienos. Jeigu suinteresuotas asmuo praleidžia nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias NŽT vadovas pripažįsta svarbiomis, šis terminas NŽT vadovo sprendimu gali būti atnaujintas. NŽT vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka (18 str. 4 d.). Taigi, Įstatymo 18 straipsnyje nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka patenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-317-438/2019).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką ir teisinį reguliavimą, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar Raštas ir Įsakymas patenka į Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies taikymo sritį.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Įsakyme yra nurodyta, jog pareiškėja išbraukta iš Asmenų, kuriems projekte suprojektuoti žemės sklypai, sąrašo, patvirtinto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjo 2019 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 7VĮ-870-(14.7.2.) „Dėl Kauno apskrities Kauno rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, o jos vardu suprojektuotas lygiavertis žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini)– 1,09 ha (duomenys neskelbtini) k. perduotas į laisvos valstybinės žemės fondą.

Įvertinusi Įsakymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Įsakymu atlikti veiksmai patenka į Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies reguliavimo sritį. Pažymėtina, kad pareiškėja atskirajame skunde pati nurodo, jog Įsakymas yra priimtas atsakovui vykdant žemės reformą, taip pat, kad minėtas įsakymas priskirtinas Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodytiems aktams ir sprendimams, todėl jo apskundimui yra taikoma Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra. Pareiškėja Įsakymo apskundimo galimybę teisme iš esmės sieja su Rašto apskundimo tvarka ir nurodo, kad, kadangi Raštas turi būti skundžiamas teismui, todėl, vadovaujantis CPK 24 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, jog, jeigu byloje sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtas teismui, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme, Įsakymas taip pat gali būti skundžiamas teisme.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl Rašto apskundimo tvarkos, nustatė, kad Rašte pareiškėjai nurodyta, jog ji, ne vėliau kaip per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos, turi pasirinkti seniūnijos kadastro vietovę ir apie tai informuoti Kauno rajono skyrių, kadangi pasirinktoje kadastro vietovėje laisvo valstybinio miško fondas yra nepakankamas. Rašte taip pat pažymėta, jog pareiškėjai nenurodžius kadastro vietovės arba nurodžius kadastro vietovę, kurioje pagal NŽT interneto svetainėje skelbiamą informaciją apie laisvos žemės fondą nėra laisvo miško fondo žemės, kurioje būtų galima projektuoti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam miško sklypą, nuosavybės teisės į žemę, pareiškėjai bus atkuriamos atlyginant pinigais.

Įvertinusi Rašto turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo pareiškėjai nesuformuluojamos jokios teisės ar pareigos, todėl pats savaime jis nesukelia kokių nors teisinių pasekmių ir negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu, todėl šią pareiškėjos skundo dalį pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundą atsisakyta priimti, todėl nėra pagrindo spręsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino bei taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos iš esmės panašiose bylose, todėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. P. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė