2020-09-02 Nr. AB-15861-3-61-3-01887-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2580-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01887-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d. buvo kalinamas Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) netinkamomis sąlygomis: kamerose buvo laikoma po 1–13 asmenų, todėl buvo pažeistas minimalus teisės aktuose nustatytas kamerų ploto reikalavimas; sanitarinis mazgas atskirtas sienele, ne mažesne nei 1,5 m aukščio ir užuolaida, tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjo privatumą. Tualetai įrengti prie įėjimo į kamerą, jų (tualetų) duryse įrengtas stebėjimo langelis, todėl jis buvo stebimas jį prižiūrinčių pareigūnų. Kamerose pareiškėjas nuolat jautė iš tualetų sklindantį nemalonų kvapą, todėl negalėjo valgyti, gerti, miegoti. Dezinfekuojančios priemonės tualetų valymui nebuvo išduodamos, kamerose buvo drėgna. Pareiškėjui neužteko maudytis po karštu dušu kartą per savaitę 15 min., jis nesuspėdavo apsirengti drabužių, dėl to buvo nuolat žeminamas pareigūnų, trūko higienos priemonių.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pateiktais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus, išskyrus 2017 m. vasario 24 d., kai gyvenamojoje kameroje buvo laikomi 3 asmenys. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257; 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Įstaigos bendrabučio gyvenamosios patalpos Ūkio būrio tualetas (įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos), prausykla, dušas (įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos), drabužių ir avalynės džiovykla, valgykla aprūpinta baldais ir kitu inventoriumi. Kiekviename aukšte yra įrengta po du atskirus tualetus ir po dvi atskiras dušo kabinas nuteistųjų privatumui užtikrinti. Sekcijose atlikti remontai, todėl patalpos erdvios, tvarkingos, suremontuotos. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), nustatyta, kad duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Atsakovo atstovas nurodė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturi, o vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu pareiškėjo T. K. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) 480 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas – 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d. pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus, išskyrus 2017 m. vasario 24 d., kai kameroje Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m buvo laikomi 3 asmenys. Teismas nusprendė, kad pareiškėjui 2017 m. vasario 24 d. (1 parą) Vilniaus PN nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į kalinimą patalpose, pažeidžiant minimalaus 3,6 kv. m gyvenamojo ploto reikalavimą.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2017 m. gruodžio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d. gyveno ne kamerose, o sekcijose Nr. 1 bei Nr. 3, kurių patalpos nelaikytinos kameromis.

9. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), Eksploatavimo taisyklių 14,5 punkto reikalavimus sanitarinio mazgo įrengimui, vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika privatumo užtikrinimo aspektu ir nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose Nr. 111, 115, 118, 164, 172, 173, 184, 283, 289, 291, 292, 301, 309, 331 buvo laikomas ne vienas, išskyrus kameroje Nr. 252, kurioje sanitarinio mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskirtos kabinos su durimis, taip pat sekcijose Nr. 1 bei Nr. 3, kuriose tualetai yra apskritai ne gyvenamosiose patalpose, nes gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 155 paras.

10. Teismas aptarė Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punktą, Eksploatavimo taisyklių 14.2 punktą ir nurodė, kad Eksploatavimo taisyklėse neįtvirtinta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.

11. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su nemaloniu kvapu kameroje, neišduodamų dezinfekcinių priemonių, teismas aptarė Eksploatavimo taisyklių 14,5 punktą, Higienos normos 134:2015 17 punktą, analizavo Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimą „Dėl T. K. skundo“ ir nusprendė, kad išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovo atstovas tinkamai vykdo teisės aktų nuostatas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nusiskundimų nekonkretizavo, t. y. nenurodė ir nepateikė konkrečių duomenų apie kameras, į kurias nebuvo išduotas valyti skirtas inventorius, taip pat, kad dėl šio nusiskundimo kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymais išduoti valyti skirtą inventorių. Teismas iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktų turinio nustatė, jog visi patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu, o dalis atliktų patikrinimų duomenų nesusiję su vertinamu laikotarpiu.

12. Dėl drėgmės teismas nustatė, kad Vilniaus PN gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip ir nurodyta Higienos normos HN 134:2015 17 punkte. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Teismas pažymėjo, kad tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose yra išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, ir pelėsio, ir nemalonaus kvapo. Teismas nusprendė, jog neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN teiginiais, kad kamerose langai buvo pritaikyti vėdinimui.

13. Dėl pareiškėjo teiginio, susijusio su maudymusi duše, teismas aptarė Higienos normos 134:2015 44 punktą, nurodė, kad pareiškėjas ginčiją aplinkybę, jog turi būti suteikiama galimybė išsimaudyti ne mažiau nei du kartus per savaitę. Teismas nusprendė, jog byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas aplinkybės dėl higienos priemonių neišdavimo nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kokios konkrečios higienos priemonės jo prašymu nebuvo išduotos, todėl teismas nusprendė, jog abstrakčių ir niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu negali būti konstatuoti neteisėti Vilniaus PN veiksmai.

14. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl privatumo sanitariniame mazge trūkumo, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 480 Eur suma.

III. 15. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo T. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas turėjo teismui pateikti kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais aukščiau nurodytais objektyviais kriterijais. Atsakovo atstovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

17. Atsakovo atstovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

18. Pareiškėjas T. K. atsiliepime į atsakovo atstovo Vilniaus PN apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas T. K. kildino iš neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, kuriais laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 24 d. iki 2018 m. gruodžio 6 d. jam nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygos, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies nustatęs, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K 2017 m. vasario 24 d. (1 parą) nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į minimalų gyvenamąjį plotą ir 155 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 480 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

21. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – atsakovo atstovo neteisėta veika arba neveikimas, o nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Taip pat pažymi, jog nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius padarinius arba kitus analogiškus nepatogumus.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo užtikrintos tinkamos bausmės atlikimo sąlygos, susijusios su minimaliu gyvenamuoju plotu, jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimu, o kitos skunde nurodytos bausmės atlikimo sąlygos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais šiuo atveju atitinka bendruosius teisės principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei į tai, jog atsakovo atstovas mano, kad teisių pažeidimo pripažinimas turėtų būti pakankama kompensacija pareiškėjui, teisėjų kolegija pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į esminius apeliacinio skundo argumentus.

24. Pažymėtina, jog byloje ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų pareiškėjo teisės pažeidimų nekyla, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neabejotinai patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl minimalaus gyvenamojo ploto nesuteikimo, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, neužtikrinančio pakankamo privatumo juo naudojantis, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

25. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

26. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, yra vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

27. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentas, jog pareiškėjo pažeistai teisei į privatumą apginti teisės pažeidimo pripažinimas yra tinkama satisfakcija, nes pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, sprendžiama, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui priteisiamas pinigais (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

28. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017).

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgdama į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (155 paros), į ginamų vertybių pobūdį (iš esmės – pareiškėjo privatumas) ir pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė pareiškėjui 480 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

30. Apibendrindama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo atstovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė