2017-08-30 Nr. AB-15733-3-65-3-00073-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4359-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00073-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2.1; 17.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ ir trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Deliuvis“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Deliuvis“) kreipėsi su skundu ir patikslintu skundu (I t., b. l. 2–9, 163–178; II t., b. l. 60–67, 133–150) į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2012 m. kovo 14 d. rašte Nr. 8A-18.14-582 išdėstytą sprendimą (toliau – ir Sprendimas), kuriuo UAB „Deliuvis“ buvo atsisakyta išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus priestato žemės sklype (0,3232 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), statybai ir įpareigoti atsakovą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad, ketindamas vykdyti ūkinę komercinę veiklą, 2011 m. spalio 19 d. įsigijo žemės sklypą ir jame esantį pastatą – malūną. Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR) išraše buvo nurodyta, kad įsigyto žemės sklypo paskirtis – „kita“, naudojimo būdas – „komercinės paskirties objektų teritorija“ ir, nors pagal Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenis, malūnas įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o žemės sklypas priklauso nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijai, tačiau jokie kiti apribojimai ar specialiosios jų naudojimo sąlygos nebuvo numatytos.

Pareiškėjas, siekdamas plėtoti verslą ir žemės sklype sukurti jam reikalingą infrastruktūrą, t. y. statyti pastatus ir kitus statinius, 2012 m. kovo 1 d. su prašymu kreipėsi į Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrių ir prašė išduoti statinio specialiuosius architektūros reikalavimus priestato ir automobilių stovėjimo aikštelės statybai, tačiau ginčijamu Sprendimu atsakovas specialiuosius architektūros reikalavimus išduoti atsisakė, atsisakymą grindė Panevėžio miesto bendrojo (korektūros) plano, patvirtinto Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 (toliau – ir Bendrasis planas), sprendiniais, pagal kuriuos teritorija, kurioje yra pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, įvardinta kaip vizualinio identiteto zona ir istorinės miesto dalies vizualinės apsaugos pozonis, nustatyta rekreacinė šios teritorijos paskirtis, todėl jokia nauja statyba šioje teritorijoje negalima.

Su Sprendime išdėstyta pozicija pareiškėjas nesutiko, nurodė, kad teritorijos, kurioje yra priklausantis žemės sklypas, naudojimo paskirtis Bendruoju planu pakeista neteisėtai, nesilaikant įstatymuose numatytos nekilnojamojo turto savininkų informavimo tvarkos ir paskirties keitimo tvarkos, tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjo teisę naudotis žemės sklypu pagal paskirtį. Pareiškėjas pažymėjo, jog Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-247 patvirtino Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialųjį planą (toliau – ir Specialusis planas), kuris taip pat riboja statybos pareiškėjo žemės sklype galimybę.

Pareiškėjas paaiškino, kad prašė pradėti Bendrojo ir Specialiojo plano derinimo ir tvirtinimo procedūrų bei šiuose planuose nustatytų sprendinių, susijusių su pareiškėjo žemės sklypui taikytinu režimu, teisėtumo tyrimą Lietuvos Respublikos įstatymų ir Vyriausybės norminių aktų atžvilgiu. Nurodė, kad 2016 m. Panevėžio miesto savivaldybės tarybai patvirtinus Panevėžio miesto teritorijos bendrojo plano keitimą, tebegaliojo Specialiuoju planu nustatyti sprendiniai, kurie apribojo pareiškėjo nuosavybės teisę bei galimybę vykdyti ūkinę komercinę veiklą priklausančiame žemės sklype.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 64–68, II t., b. l. 17–23) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Panevėžio miesto bendruoju planu (korektūra), patvirtintu Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 nustatytais sprendiniais. Atsakovas paaiškino, kad Specialusis planas patvirtintas 2013 m., todėl, rengiant pareiškėjo ginčijamą Sprendimą, Specialiuoju planu nustatytais sprendiniais nebuvo vadovaujamasi. Atkreipė dėmesį, jog tuo metu galiojančio naujai patvirtinto Bendrojo plano keitimo sprendiniai teritorijai, kurioje yra pareiškėjo žemės sklypas, sudarė sąlygas pareiškėjui vykdyti statybos darbus, todėl pareiškėjo ginčijamas Sprendimas nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Atsakovas pažymėjo, jog Bendrasis planas yra aukštesnės galios teisės aktas, o priimant Sprendimą Specialiojo plano sprendiniais nebuvo vadovaujamasi, todėl ir nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atlikti Specialiojo plano atitikties Lietuvos Respublikos įstatymams ir Vyriausybės norminiams aktams tyrimą. Papildomai pažymėjo, kad 2017 m. kovo 13 d. raštu atsakovas informavo pareiškėją apie tai, jog gali būti išduodami specialieji architektūros reikalavimai, tačiau pareiškėjas su nauju prašymu į atsakovą nesikreipė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyrius (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Departamento Panevėžio skyrius) atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 12–14) prašė tenkinti skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjui priklausantis malūnas ir žemės sklypas į Kultūros vertybių registrą įrašyti 2011 m. gegužės 25 d., todėl nuo įrašymo dienos šiai nekilnojamai kultūros vertybei taikomas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (toliau – ir NKPAĮ) nustatytas teisinis režimas. Atkreipė dėmesį, jog statyba nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje neuždrausta jokiais teisės aktais, be to, teritorijoje, kurioje yra pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, galėjo būti atkuriamas buvęs užstatymas, kadangi pagal istorinius tyrimus, šalia malūno buvo pastatyti statiniai. Departamento Panevėžio skyrius 2012 m. kovo 8 d. išdavė pareiškėjui specialiuosius paveldosaugos reikalavimus Nr. 12.10.P–123, leidžiančius projektuoti naujo pastato, būtino kultūros paveldo objekto naudojimui, statybą kultūros vertybės teritorijoje. Pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nebuvo pritaręs Specialiajam planui, kadangi jis parengtas ir patvirtintas savivaldybės saugomam kultūros paveldo objektui, kuris nebuvo registruotas Kultūros vertybių registre ir kurio, pagal tuo metu galiojantį Lietuvos Respublikoje paveldosauginį teisinį reguliavimą, negalėjo būti. Papildomai pažymėjo, jog ginčijamas Sprendimas ir kiti atsakovo sprendimai teritorijos atžvilgiu buvo nepagrįsti ir neteisėti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu (III t., b. l. 13–17) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekė įgyvendinti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) (nagrinėjamam ginčui aktuali 2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. XI–1699 redakcija) 3 straipsnyje nustatytą statytojo teisę. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos įtvirtino pareigą statytojui pateikti privalomuosius projekto rengimo reikalavimus statinio projektuotojui. Šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais turėjo būti rengiamas statinio projektas, nagrinėjamu atveju, be kita ko, statinio projektas turėjo būti rengiamas ir naujo ypatingo bei neypatingo statinio statybai (1 punktas). Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir savivaldybės administracijos nustatytais specialiaisiais architektūros reikalavimais, kurie neprieštarauja Kultūros paveldo departamento išduotiems specialiesiems paveldosaugos reikalavimams, taikomiems kultūros paveldo vertybei ar jos teritorijai, konkrečiam kultūros paveldo statiniui, statiniui, esančiam kultūros paveldo objekto teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje; taip pat saugomos teritorijos direkcijos išduotiems specialiaisiais saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimams, taikomiems konkrečiam projektuojamam statiniui, sklypui ar teritorijai konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje. Teismas nurodė, kad pagal išdėstytas teisės aktų nuostatas, naujos statybos galimybės konkrečioje vietovėje klausimai, be kitų reikalavimų, privalėjo būti sprendžiami, atsižvelgiant ir į toje vietovėje galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) (2011 m. gruodžio 1 d. redakcija Nr. XI–1773) 6 straipsnyje nurodytoms savivaldybės savarankiškoms funkcijoms įstatymų leidėjas priskyrė teritorijų planavimą, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimą (19 punktas) bei specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymą ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimą (20 punktas). Teismas taip pat pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) (ginčui aktuali 2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI–1865 redakcija) 2 straipsnyje įtvirtintas sąvokas, bendrasis planas tai kompleksinis teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai (1 dalis). Teismas nurodė, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, bendrojo teritorijų planavimo pagrindiniai uždaviniai yra suformuoti teritorijos tvarkymo, naudojimo koncepciją (1 punktas); optimizuoti teritorijos urbanistinę struktūrą ir infrastruktūros sistemą (2 punktas); numatyti priemones ir apribojimus, užtikrinančius gamtos išteklių racionalų naudojimą, gamtos ir kultūros paveldo vertybių išsaugojimą (3 punktas), nustatyti planuojamos teritorijos užstatymo aukščio, intensyvumo parametrus (5 punktas).

Teritorijų planavimo įstatymo antrame skirsnyje reglamentuotas bendrasis teritorijų planavimas, kas įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąvokos turinio aiškinimo prasme suprantama kaip kompleksiniu planavimu, siekiant nustatyti teritorijos erdvinio vystymo politiką, teritorijos naudojimo ir apsaugos prioritetus bei svarbiausias tvarkymo priemones. Teismas, sistemiškai vertindamas šio įstatymo 2 straipsnyje pateikiamų sąvokų turinį bei antrojo skirsnio nuostatas, priėjo išvadą, jog rengiant bendrąjį planą nurodomas teritorijos naudojimo tipas ir numatoma pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, galimi naudojimo būdai bei pobūdžiai.

Teismas pažymėjo, jog pagal Teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3–4 punktus, bendrojo teritorijų planavimo dokumentams priskirtini savivaldybės teritorijos bendrasis planas bei savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrasis planas, kurie pagal 2 punkto nuostatas privalomi visiems planuojamoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ar naudotojams, todėl ir pareiškėjui, atsižvelgiant į jo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo priklausymą atitinkamai teritorijai.

Teismas nustatė, kad Bendrojo plano sprendiniai patvirtina, jog nauja statyba Žemės sklype skundžiamo sprendimo priėmimo dienai nebuvo galima. Teismas pažymėjo, kad 2011 m. spalio 19 d. pirkimo – pardavimo sutartimi pareiškėjui įsigyjant žemės sklypą Bendrasis planas jau galiojo, todėl pareiškėjas negalėjo nežinoti apie jo įsigyjamam Žemės sklypui Bendruoju planu nustatytus apribojimus. Teismas konstatavo, kad Sprendimas pagrįstas tuo metu galiojusio teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, atitinka tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Nenustačius pagrindo panaikinti Sprendimą, netenkintas ir pareiškėjo išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus.

Teismas nurodė, kad nuo ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos ne kartą buvo keičiamas ir Statybos įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas, o 2016 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XII–2573 Statybos įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojusia nuo 2017 m. liepos 1 d. Pareiškėjas Administracijos 2017 m. kovo 13 d. raštu Nr. 19-702 (4.12) buvo informuotas apie Bendrojo plano keitimo patvirtinimą bei įsigaliojimą, minėtame rašte, be kita ko, buvo nurodyta, jog patvirtinus Bendrojo plano keitimą, neliko Sprendime nurodyto pagrindo pareiškėjo pageidaujamos statybos ribojimui (pagal Bendrojo plano keitimo sprendinius Žemės sklypas patenka į komercinės paskirties objektų teritoriją), taip pat buvo išaiškintos naujos Statybos įstatymo normos, pagal kurias nėra privaloma naujo statinio statybai gauti statinio specialiuosius reikalavimus, tačiau pageidaujant juos gauti pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas taip pat prašė ištirti Bendrojo plano sprendinių bei jo priėmimo procedūrų atitikimą Lietuvos Respublikos įstatymams ir Vyriausybės norminiams aktams bei Specialiojo plano sprendinių bei jo priėmimo procedūrų atitikimą Lietuvos Respublikos įstatymams ir Vyriausybės norminiams aktams. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) II skyriaus 1 skirsnyje yra numatyta speciali pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimo tvarka, iš kurio nuostatų matyti, kad galimos dvi teisės normų kontrolės rūšys: abstrakti (ABTĮ 112 str.) ir konkreti, t. y. susijusi su individualia byla (ABTĮ 113 str.).

Pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį, prašyti pradėti administracinio akto (ar jo dalies) atitikimą įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui turi teisę ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nuosekliai formuojamojoje administracinių teismų praktikoje, aiškinant ABTĮ 113 straipsnyje įtvirtintą formuluotę „kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo“, ne kartą yra konstatuota, jog tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą, taigi, asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikymu, o ne vien su teisės akto buvimu, galimas hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto galimas pritaikymas ateityje nėra pagrindas konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu.

Be to, administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas priešingu atveju reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad būtų nepaisoma kitų sąlygų, kurios suponuoja, jog turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kurio išsprendimui yra reikalinga ištirti byloje taikytino norminio administracinio akto teisėtumą (žr. pvz., LVAT 2011 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1415/2011, 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-91-146/2017).

Teismas pažymėjo, jog Specialusis planas, priimant ginčijamą Sprendimą, nebuvo taikomas, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, Specialusis planas dar nebuvo patvirtintas (Specialusis planas patvirtintas Tarybos tik 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1-247), o pareiškėjas savo prašymą tirti šio norminio akto teisėtumą siejo tik su prielaidomis, jog ateityje Specialusis planas galėtų būti kliūtimi gauti specialiuosius architektūros reikalavimus pareiškėjo pageidaujamai statybai Žemės sklype.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pareiškėjo prašymą atlikti Specialiojo plano teisėtumo tyrimą atmetė.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Deliuvis“ apeliaciniu skundu (III t., b. l. 24–32) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą; priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad 2008 m. kovo 31 d. Savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Vertinimo taryba) aktu Nr. PN–RM–18 138,97 ha Panevėžio miesto istorinis centras buvo pripažintas vertinga urbanistine vietove ir įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)), todėl tvirtinant ir rengiant Bendrąjį planą Panevėžio miesto istorinė dalis sudarė 138,97 ha ploto, į kurį neįėjo pareiškėjui priklausantys Žemės sklypas ir Malūnas.

Pareiškėjas pažymi, kad patvirtinto Bendrojo plano pagrindu 2009 m. kovo 23 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-294 buvo pradėtos Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialiojo teritorijų planavimo procedūros. Tačiau 2011 m. gruodžio 9 d. Vertinimo taryba, pažeisdama įstatymų nustatytą tvarką, protokoliniu nutarimu Nr. KPV-22 praplėtė Panevėžio miesto istorinės dalies ribas, nustatydama šiai vertybei 314,13 ha ploto teritoriją. Į šią teritoriją jau pateko ir pareiškėjui priklausantis žemės sklypas. Siekiant nustatyti ribojimus platesnei teritorijai, pirmiausia reikėjo ją paskelbti saugoma ir parengti naują vertinimo tarybos aktą. Vertinimo tarybos posėdžio protokole Nr. KPV-22 užfiksuotas sprendimas, nėra dokumentas, nustatantis vertingąsias kultūros vertybės savybes ir kartu su vertybe saugotinos teritorijos ribas. Pabrėžia, jog tokiu protokoliniu nutarimu nebuvo galima plėsti Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ribų.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tokio ploto (314,13 ha) savivaldybės saugomas (istorinis) objektas nebuvo ir nėra įregistruotas Kultūros paveldo registre, nors savivaldybė, toliau tęsdama neteisėtas procedūras ir pažeisdama įstatymų reikalavimus, Panevėžio miesto istorinę dalį 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 1119 „Dėl Panevėžio miesto istorinės dalies (unikalus kodas (duomenys neskelbtini)) paskelbimo savivaldybės saugomu kultūros paveldo objektu“ paskelbė savivaldybės saugomu kultūros paveldo objektu. Specialiojo teritorijų planavimo procesas buvo užbaigtas 2013 m. rugpjūčio 29 d. savivaldybės tarybai priėmus sprendimą Nr. 1-247 „Dėl Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ir apsaugos zonos ribų nustatymo bei tvarkymo specialiojo plano patvirtinimo“. Šiuo sprendimu savivaldybės taryba patvirtino Specialųjį planą neteisėtai išplėstai 314,13 ha ploto teritorijai, o 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 1-261 šis planas buvo pripažintas Savivaldybės Bendrojo plano dalimi.

Pareiškėjas paaiškino, kad teismas ignoravo akivaizdžią aplinkybę, kad patvirtinus naująjį Bendrąjį planą, teritorija, kurioje yra pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, patenka į T37 teritoriją, kuri pažymėta oranžine spalva „Specializuotu kompleksu zona“. O pagal Bendrojo plano reglamentų lentelę šioje zonoje nauja statyba reglamentuojama pagal „specialiuosius/detaliuosius planus“. Tuo metu Specialusis planas, draudžiantis bet kokias statybas pareiškėjo žemės sklype, tebegalioja, todėl vienareikšmiškai taikytinas ginčo santykiams. Atkreipė dėmesį, kad Bendrojo plano sprendiniais dalis pareiškėjui priklausančio žemės sklypo pateko į minėtos oranžinės spalvos zoną („Specializuotu kompleksu zona“), o dalis į kitokios spalvos –šviesiai geltonos zoną („Mažo intensyvumo užstatymo zona“). Tokioje zonoje leidžiama nauja mažo aukštingumo (iki 3 aukštų) statyba. Būtent dėl tokios dviprasmiškos situacijos, Savivaldybė pateikė 2017 m. kovo 13 d. raštą Nr. 19-702(4.12) ir bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad pagal Bendrojo plano sprendinius pareiškėjui priklausančiame žemės sklype nauja statyba nėra ribojama. Pažymėjo, kad išnagrinėjus bylą Panevėžio miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-140 patvirtino Bendrojo plano korektūrą, pagal kurią, jau visas pareiškėjui priklausantis žemės sklypas pateko į teritoriją, kuri visa pažymėta oranžine spalva „Specializuotų kompleksų zona“. Todėl, po bylos išnagrinėjimo, Savivaldybės iniciatyva buvo atliktos naujojo Bendrojo plano korektūros, numatančios, kad visas pareiškėjo žemės sklypas patenka į vizualinio identiteto zoną ir nauja statyba reglamentuojama galiojančiu Specialiuoju planu, kurio sprendiniai neleidžia jokios naujos statybos šioje teritorijoje. Pareiškėjo manymu, teismo išvados, kad patvirtinus naująjį Bendrąjį planą nebeliko ginčo tarp šalių, yra nepagrįstos ir neteisingos.

Pareiškėjas nurodo, kad tiek Bendrojo plano, tiek Specialaus plano teisėtumo ištyrimas yra aktualus visai visuomenei, Panevėžio miesto gyventojams, todėl šis ginčas neabejotinai turi viešą interesą, todėl teismas privalėjo tirti minėtų norminių aktų teisėtumą. Bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Bendrojo planavimo dokumentai LVAT praktikoje pripažįstami norminiais administraciniais aktais. Atkreipė dėmesys, kad pareiškėjas nuosavybės teise valdo saugomą kultūros objektą – Malūną, todėl turi pareigą jį prižiūrėti ir tvarkyti, o pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus ir dėl minėtos norminių aktų kolizijos pareiškėjas negali tinkamai vykdyti pareigos – užtikrinti kultūros paveldo objekto priežiūros ir tvarkymo. Pareiškėjas pažymi, kad teismas privalėjo ištirti, ar skundžiamas savivaldybės sprendimas neprieštaravo tuo metu galiojusiems teritorijų planavimo dokumento sprendiniams, bet ir nustatyti ar Bendrojo ir Specialaus planų sprendiniai ir procedūros atitiko Lietuvos Respublikos įstatymų ir Vyriausybės norminių aktų nuostatoms. Teismas tokių aplinkybių netyrė ir nesiaiškino, todėl, pareiškėjo nuomone, priimtas sprendimas yra neobjektyvus ir neteisėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyrius apeliaciniu skundu (III t., b. l. 19–21) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad NTR išraše nurodyta, jog sklypas ir pastatas įrašyti į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), įrašymo pagrindas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2011 m. gegužės 23 d. aktas Nr. KPD-AV-132, todėl tokia aplinkybė yra esminė, kadangi nuo teritorijos ir pastato įrašymo į Kultūros vertybių registrą momento, tiek sklypui, tiek statiniui, tiek viešojo administravimo subjektams, tiek savininkui atsiranda pareiga laikytis ir vadovautis specialiomis teisės normomis, nustatytomis NKPAĮ. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės tinkamai nevertino, todėl netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas.

Departamento Panevėžio skyrius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išdėstė, jog pagal bylai aktualią Teritorijų planavimo įstatymo 2011 m. gruodžio 1 d. redakciją, Bendrasis planas tai kompleksinis teritorijų planavimo dokumentas, kadangi kompleksinio teritorijų planavimo dokumento sąvoka atsirado tik nuo 2014 m. sausio 1 d., įsigaliojus naujai Teritorijų planavimo įstatymo redakcijai. Pažymėjo, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė Teritorijų planavimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, kadangi 2008 m. ginčo teritorijoje nebuvo jokių nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių, kurioms galėjo būti numatomos tokių vertybių apsaugos priemonės, kadangi pagal NKPAĮ 2 straipsnio 14 dalį ir 8 straipsnio 8 dalį, nekilnojamojo kultūros paveldo vertybių apsaugos priemonės galėjo būti numatomos ir taikomos tik į Kultūros vertybių registrą įregistruotoms vertybėms. Taip pat pažymėjo, kad 2008 m. Bendrojo plano aiškinamajame rašte buvo aiškiai nustatyta, jog kultūros paveldo apsaugos reikalavimai nustatomi NKPAĮ nustatyta tvarka, o NKPAĮ 23 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, jog kultūros paveldo objektų tvarkyba atliekama pagal kultūros ministro patvirtintus reglamentus, o tvarkomieji statybos darbai (tarp jų nauja statyba NKPAĮ 23 str. 8 d.) – pagal specialiuosius paveldosaugos reikalavimus ir statybos leidimą, išduodamus Statybos įstatymo nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, jog teismas nepagrįstai susiaurino pareiškėjo subjektines teises, siedamas skundą tik su statytojo teisės realizavimu, taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo, kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objekto valdytojo, teises ir pareigas, kurios buvo suvaržytos atsakovo 2012 m. kovo 14 d. administraciniu sprendimu. Papildomai pabrėžia, kad kultūros paveldo apsauga yra viešasis interesas (Konstitucinio Teismo nutarimas 2005 m. liepos 8 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 str. 2 d.), todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti, tačiau nevertino, ar šis viešasis interesas nėra pažeistas skundžiamu atsakovo administraciniu sprendimu.

Pareiškėjas UAB „Deliuvis“ atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą (III t., 41–42) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą 2017 m. balandžio 19 d. panaikinti, o trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą tenkinti. Pareiškėjas išsamius paaiškinimus bei savo poziciją dėl teismo sprendimo nepagrįstumo išdėstė pateiktame apeliaciniame skunde.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinius skundus (III t., b. l. 44–49) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog Sprendimas atitiko tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, nes Sprendimas priimtas vadovaujantis Bendrojo plano sprendiniais.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas buvo informuotas 2017 m. kovo 13 d. raštu Nr. 19-702(4.12.) apie tai, jog neliko ginčo dėl Sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atsakovą išduoti statinio specialiuosius architektūros reikalavimus, ir informavo, jog atsakovas išduoda specialiuosius reikalavimus, vadovaujantis Statybos įstatymu ir Specialiųjų reikalavimų, specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų struktūros ir išdavimo tvarkos aprašu, bei pasiūlė, atsižvelgiant į 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Statybos įstatymo redakcijai, kur nėra privaloma naujo statinio statybai gauti statinio specialiuosius reikalavimus, vadovaujantis 2017 m. sausio 6 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-22 patvirtintu Specialiųjų reikalavimų, specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų struktūros ir išdavimo tvarkos aprašu, pateikti prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus. Papildomai paaiškina, kad, pareiškėjui pageidaujant, gali išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus, nes atsižvelgiant į pasikeitusius Bendrojo plano sprendinius, ginčo šioje byloje nėra, nes Sprendimas pareiškėjui nesukelia jokių teisių ir pareigų.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, įsigaliojus Panevėžio miesto teritorijos bendrojo plano keitimui, neliko pagrindo atsakovui atsisakyti išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus, todėl nėra ginčo šioje byloje. Nesant konkretaus ginčo tarp pareiškėjo ir atsakovo, nėra pagrindo teismui tirti, ar Bendrasis ir Specialusis planai atitinka įstatymus ar Vyriausybės norminius teisės aktus. Pažymi, kad nėra pagrindo abejoti norminio akto Bendrojo plano priėmimo teisėtumu, nes 2013 m. kovo 22 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą dėl reikalavimo ištirti Panevėžio miesto bendrojo plano, kaip norminio teisės akto, dalies susijusios su teritorija, kurioje yra pareiškėjui priklausantis žemės sklypas, teisėtumą (administracinė byla Nr. I-1016-189/2013)

Atsakovas papildomai nurodo, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai konstatavo, kad Bendrasis planas – tai kompleksinis teritorijų planavimo dokumentas, todėl ši sąvoka atitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (galiojusi redakcija 2010 m. liepos 15 d. – 2011 m. gruodžio 30 d.) 2 straipsnio 1 ir 2 punktus. Pažymi, kad trečiojo suinteresuoto asmens akcentuotas apeliaciniame skunde Kultūros paveldo apsaugos reglamentavimas nepaneigia Bendrojo plano sprendinių, galiojusių pareiškėjo žemės sklypui Sprendimo priėmimo metu, kuriais remiantis buvo atsisakyta išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus, nes pareiškėjo sklype statyba buvo negalima.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamento Panevėžio skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t. b. l. 43) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais sutinka, išsamius paaiškinimus išdėstė pateiktame apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėjas siekia panaikinti Administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2012 m. kovo 14 d. rašte Nr. 8A-18.14-582 išdėstytą Sprendimą, kuriuo UAB „Deliuvis“ buvo atsisakyta išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus priestato žemės sklype (0,3232 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), statybai bei įpareigoti atsakovą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus.

Panevėžio apygardos administracinis teismas atmetė pateiktus reikalavimus. Su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko pareiškėjas, o taip pat ir trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyrius savarankiškai pateikę apeliacinius skundus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, apeliacinių skundų tenkinimui pagrindų nėra.

2012 m. kovo 14 d. atsisakyme išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus nurodytas vienintelis pagrindas – pagal Panevėžio miesto bendrąjį planą pareiškėjui priklausantis sklypas patenka į konservacinės paskirties zoną, kurioje negalima jokia statyba (I t., b. l. 25).

Iš administracinėje byloje surinktos medžiagos matyti, kad 2012 m. kovo 14 d. atsisakyme minimas dokumentas yra Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 patvirtintas Bendrasis planas, su vėliau atliktomis (tiek iki ginčijamo atsisakymo priėmimo, tiek po jo) korektūromis, bet iš esmės ginčo, jog pareiškėjui priklausančiame žemės sklype pagal Bendrąjį planą iš tikro negalima jokia statyba, nėra, ką patvirtina administracinės bylos šalių paaiškinimai.

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimą suponuoja neteisėtas Panevėžio miesto istorinės dalies teritorijos ribų praplėtimas, tačiau toks argumentas atmestinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarties pagrindu (administracinė byla Nr. A-641-442/2016). Šioje byloje buvo siekta ištirti Bendrojo plano bei kitų teisės aktų, susijusių su šioje byloje pateiktais reikalavimais, atitikimą aukštesnės galios teisės aktams, tačiau byla buvo nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Taigi pagrindas, kuriuo remiantis prašyta panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą, paneigtinas, o, nesant kitų esminių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl teismo sprendimo panaikinimo, pareiškėjo apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Atsisakant tenkinti Departamento Panevėžio skyriaus apeliacinį skundą atsižvelgtina į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas nuo 2012 m. kovo 14 d. (kada surašytas atsisakymas) iki dabar yra reikšmingai pasikeitęs. 2016 m. lapkričio 24 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. I-408 buvo patvirtintas Panevėžio miesto teritorijos bendrojo plano keitimas, kuris 2017 m. sausio 18 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre. Įsigaliojo nauja Statybos įstatymo redakcija. Panevėžio miesto savivaldybės administracija pasiruošusi, pareiškėjui pageidaujant, spręsti dėl specialiųjų sąlygų išdavimo (III t., b. l. 3–5). Esant tokioms aplinkybėms bei vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais skundo patenkinimas nėra galimas, todėl skundžiamas Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Deliuvis“ ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio skyriaus apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė