2019-09-18 Nr. AB-17603-3-61-3-02489-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-634-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02489-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos banko Priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė 1) panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos (toliau – ir Bankas) 2019 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. S 2019/(21.12-2101)-12-2759 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pradėti patikrinimą pagal pareiškėjo 2019 m. balandžio 22 d. skundą; 2) įpareigoti Banką iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. balandžio 22 d. skundą. Pareiškėjas 2019 m. liepos 22 d. pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 22 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalį, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip. Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose (ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad terminai gali būti atnaujinti tik tuo atveju, jeigu pripažįstama, kad jie praleisti dėl objektyvių, svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straispnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-575/2010). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia (liet. be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis Nr. AS-822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Teismų praktikoje sprendžiant termino atnaujinimo klausimą taip pat yra vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008 ir kt.). Tad, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. kaip minėta, teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti praleistą terminą nurodė, kad jo sunki finansinė padėtis, teisinis neišprusimas, jaunas amžius ir jokios patirties su teisėsaugos institucijomis neturėjimas nulėmė, kad ne viską teisingai suprato ir praleido įstatymo numatytą terminą skundui paduoti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas turėjo galimybę susimokėti žyminį mokestį tik motinai sutikus paskolinti pinigų, ir, pareiškėjo manymu, atnaujinus terminą nenukentės valstybės interesai.

Teismas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas priimtas 2019 m. gegužės 23 d., šį Sprendimą pareiškėjas gavo 2019 m. gegužės 30 d., skundą teismui pateikė 2019 m. liepos 9 d. Teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, sužinojęs apie ginčijamo Sprendimo priėmimą, per ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą, į teismą nesikreipė. Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nurodomos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas negalėjo pateikti skundo nustatytu terminu, nelaikytinos pakankamai svarbiomis praleistam skundo terminui atnaujinti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas realiai nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl kokių priežasčių nepateikė teismui skundo savalaikiai. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas nenurodė svarbių termino kreiptis į teismą praleidimo priežasčių, todėl jo prašymo atnaujinti praleistą terminą netenkino.

Teismas vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, kuris nustato, kad teismas atsisako priimti skundą, jei skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Teismas, įvertinęs nustatytas ir pareiškėjo nurodomas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą ir šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą, todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas A. M. atskirajame skunde ir patikslintame atskirajame skunde (toliau – atskirasis skundas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti pareiškėjo skundą dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Sprendimą gavo 2019 m. gegužės 30 d., o 2019 m. birželio 21 d. elektroninių ryšių priemonėmis pirmą kartą pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas nurodo, kad nustatytas terminas nebuvo praleistas.

2. Pareiškėjas nurodo, jog prašė teismo atleisti nuo žyminio mokesčio dėl sunkios finansinės padėties. 2019 m. birželio 27 d. gavo Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį, kuria pareiškėjas buvo įpareigotas pašalinti trūkumus – sumokėti žyminį mokestį arba pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius sunkią finansinę padėtį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skunde buvo nurodęs, jog niekur nedirba, mokosi, o vienintelės jo pajamos – našlaičio pensija – 164,62 Eur per mėnesį ir prie skundo pridėjo tai įrodančius dokumentus – išrašą iš Sodros asmeninės paskyros apie darbo stažo nebuvimą, sprendimą dėl našlaičio pensijos skyrimo, vartojimo kredito sutartį. Pareiškėjas teigia nežinojęs, kokių dar duomenų trūksta, kad galėtų pagrįsti savo turtinę padėtį. Pareiškėjas nurodo, kadangi papildomų duomenų, patvirtinančių sunkią pareiškėjo finansinę padėtį, surinkti ir teismui pateikti nepavyko, o trūkstamo žyminio mokesčio nebuvo sumokėjęs, nes neturėjo pinigų, 2019 m. liepos 4 d. gavo nutartį, kuria buvo informuotas, jog skundas laikomas nepaduotu, tačiau tai netrukdo jam pakartotinai kreiptis į teismą su tuo pačiu skundu ir ginti savo pažeistas teises. Pareiškėjas nurodo, kad 2019 m. liepos 9 d. sumokėjo žyminį mokestį ir pateikė skundą pakartotinai.

3. Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl sunkios finansinės padėties, teisinio neišprusimo, jauno amžiaus ir jokios patirties su teisėsaugos institucijomis neturėjimo buvo praleistas terminas sumokėti žyminį mokestį, bet pirmą kartą skundas pateiktas laiku. Pareiškėjas nurodo, kad visus dokumentus ir įrodymus visada teikė elektroninių ryšių priemonėmis, pateikė jų sąrašą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 22 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.).

Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad Sprendimą pareiškėjas gavo 2019 m. gegužės 30 d. Vadovaujantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis ir pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, nustatyta, kad 2019 m. birželio 25 d. pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Banko Sprendimą. Šiuo aspektu sutiktina su pareiškėjo atskirojo skundo argumentu, kad terminas skundui pateikti nebuvo praleistas. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 26 d. nutartimi pareiškėjo skundui nustatė trūkumus ir įpareigojo iki 2019 m. liepos 2 d. pateikti duomenis, pagrindžiančius pareiškėjo sunkią finansinę padėtį skundo teismui padavimo metu arba pateikti žyminio mokesčio (22,50 Eur) sumokėjimą patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas nustatytu terminu skundo trūkumų nepašalino, nepateikė prašymo pratęsti termino skundo trūkumams šalinti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundo trūkumų nepašalinimas per teismo nustatytą terminą sukelia ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas procesines pasekmes – skundas laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. liepos 9 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl Banko Sprendimo praleidęs vieno mėnesio terminą skundui paduoti, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 10 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą trūkumams šalinti – pateikti teismui motyvuota ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013). Pažymėtina, kad svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis minėtos normos prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012).

Teisėjų kolegija nekartodama išsamių ir detalių skundžiamoje nutartyje išdėstytų argumentų, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti dėl paties pasirinkto elgesio modelio – pareiškėjas buvo pasyvus administracinių teisinių santykių dalyvis, turėdamas galimybę pašalinti teismo nurodytus skundo trūkumus, to nepadarė, nebendradarbiavo su teismu, nepasinaudojo visomis jam garantuojamomis procesinėmis teisėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatyme nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus, o pareiškėjo skunde nurodytos ir atskirajame skunde pakartotos praleisto termino skundui paduoti priežastys (dėl sunkios finansinės padėties, teisinio neišprusimo, jauno amžiaus ir jokios patirties su teisėsaugos institucijomis neturėjimo) yra subjektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo teismui pripažinti, kad terminas praleistas dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai skundžiama nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė